- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-18
- Bylos Nr.
- eA-2043-502/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06604-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- S. R.
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 24S232732 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Pareiškėjas, kuris yra Azerbaidžano Respublikos pilietis, skunde nurodė:
2.1. atsakovas 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 24S192481 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760239317, galiojantį iki 2025 m. balandžio 11 d. (toliau – ir Leidimas), o Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos ir nusprendė įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos Konfederacija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 yra nepagrįsti ir neatitinkantys teisės aktų reikalavimų;
2.2. Sprendimas Nr. 2 priimtas vien dėl tos priežasties, kad buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas. Šis sprendimas yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes;
2.3. pareiškėjas anksčiau nepažeidė atvykimo ir buvimo Lietuvoje sąlygų, nesiekė nelegaliai įteisinti savo buvimo Lietuvoje ir nepadarė kokių nors teisės pažeidimų. Leidimas buvo panaikintas ne dėl kokio nors tyčinio ar piktybinio pareiškėjo elgesio, o dėl pas darbdavį susiklosčiusių aplinkybių, darbo santykiai nutrūko be pareiškėjo kaltės;
2.4. pareiškėjas Lietuvoje yra jau ilgą laiko tarpą, yra susikūręs gyvenimo sąlygas ir susijęs nuolatiniu faktiniu ryšiu su Lietuvos valstybe, integravęsis į Lietuvos visuomenę.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
4.1. atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti Leidimą, t. y. nustatyta, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir kad pareiškėjos savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pareiškėjui buvo nustatytas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas ir atitinka teisės aktuose įtvirtintus kriterijus;
4.2. Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, ir kiekviena Šengeno zonos valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje. Nustačius, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, laikytina, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis ir pan. Taigi, Departamentas turėjo pagrindą pritaikyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi;
4.3. Sprendimas Nr. 2 yra teisėtas ir pagrįstas, jame yra pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 28 d. sprendimu tenkino pareiškėjo S. R. skundą, t. y. panaikino Sprendimą Nr. 2, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
6. Teismas nustatė:
6.1. Departamentas Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su juo nesudaryta;
6.2. Departamentas priėmė Sprendimą Nr. 2, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais.
7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką. Teismo vertinimu, Departamento nurodytos aplinkybės (t. y. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta) nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pagrįsta ir proporcinga nustatyti draudimą atvykti, nes pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl Sprendimo Nr. 2 dalis dėl draudimo atvykti yra neteisėta ir nepagrįsta.
8. Teismas, vertindamas atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymėjo, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas. Be to, atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Sprendime Nr. 2 nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Teismas priėjo prie išvados, kad aptariama Sprendimo Nr. 2 dalis negali būti laikoma motyvuota ir proporcinga, todėl ji neatitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų bei Kriterijų vertinimo tvarkos.
9. Teismas konstatavo, kad Sprendimas Nr. 2 yra naikintinas. Teismas, nusprendęs patenkinti pareiškėjo skundą, tenkino ir jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. priteisė prašomą 22,50 Eur sumą už sumokėtą žyminį mokestį.
III.
10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
Atsiliepimas
11. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:
11.1. teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2467-789/2024 ir 2025 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1137-822/2025);
11.2. pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, pradėjo vykdyti individualią veiklą ir tik po 2 mėnesių įsidarbino. Praėjus trumpam laikui, pareiškėjas faktiškai nebedirbo pas darbdavį. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, o Leidimas buvo skirtas ne dirbti, o įteisinti pareiškėjo buvimą Lietuvoje;
11.3. pareiškėjo piktnaudžiavimą migracijos procedūromis įrodo ir tai, kad pareiškėjas nesilakė Įstatymo nuostatų. Pareiškėjas, negaudamas darbo užmokesčio, turėjo kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, bet pareiškėjas nepateikė naujo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas po atleidimo iš darbo toliau gyveno Lietuvoje, nors, pagal Įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, pasibaigus darbo santykiams, pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 3 d. buvo sulaikytas be dokumento, kuris leidžia jam būti Lietuvoje;
11.4. atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo priimtas Sprendimas Nr. 1, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis 133 straipsnio 1 dalimi, turėjo pagrindą įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą.
12. Pareiškėjas S. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.
13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:
13.1. byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas sąmoningai ir tyčia iš esmės siekė suklaidinti valstybės institucijas, siekdamas apgaule gauti leidimą gyventi. Pareiškėjas praeityje nepažeidė atvykimo ir buvimo Lietuvoje sąlygų, nepadarė kokių nors teisės pažeidimų. Taigi, nėra pagrindo reikšmingai apriboti jo judėjimo teisę;
13.2. šiuo atveju neegzistuoja nė viena iš SIS reglamente išvardytų aplinkybių, sudarančių pagrindą įvesti Šengeno informacinę sistemą. perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Dėl šių priežasčių Sprendimas Nr. 2 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų imperatyvų bei teismų praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo Nr. 2, kuriame nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Atsakovas prie apeliacinio skundo pridėjo 2024 m. gruodžio 3 d. tarnybinį pranešimą Nr. MD-3064, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje. Atsakovas apeliaciniame skunde nepaaiškina priežasčių, dėl kurių šis įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, ir nenurodo argumentų, pagrindžiančių, jog naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pateiktas naujas įrodymas yra nepriimtinas.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo Nr. 2 teisėtumą ir pagrįstumą, atliko ginčui aktualių aplinkybių vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jos patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas Nr. 2 yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir netinkamai įvertino atsakovo argumentus, jog pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, todėl nepagrįstai panaikino Sprendimą Nr. 2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pripažįsta tikslinga tik papildyti tikrinamo teismo sprendimo motyvus.
19. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 7 dalis nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024).
21. Vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1813-492/2025).
Žemesnės instancijos teismas
22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014, 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1997-1047/2025).
23. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).
24. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2467-789/2024 ir 2025 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1137-822/2025 iš dalies tenkino pareiškėjų (užsieniečių) apeliacinius skundus, t. y. Departamento sprendimų dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką paliko nepakeistą, atsižvelgdamas į Departamento sprendimuose dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo nustatytus leidimo gyventi panaikinimo pagrindus, bet panaikino Departamento sprendimų dalį dėl perspėjimo apie draudimą atvykti ir apsigyventi įvedimo į Šengeno informacinę sistemą, konstatavęs, kad pastaroji sprendimų dalis nėra pakankamai motyvuota (neatitinka VAĮ 10 str. įtvirtintų reikalavimų). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų administracinių bylų faktinės aplinkybės nėra identiškos nagrinėjamos administracinės bylos faktinėms aplinkybėms (pvz., byloje Nr. eA-1137-822/2025 užsienietis buvo sudaręs darbo sutartį, bet faktiškai nepradėjo dirbti ir nė karto negavo darbo užmokesčio), o teismas kiekvienu atveju vertina konkrečios administracinės bylos individualias aplinkybes ir konkrečioje byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Be to, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimo dėl leidimo gyventi panaikinimo arba atsisakymo išduoti leidimą gyventi teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas teismo ir toks sprendimas nėra ginčijamas, o administracinėje byloje yra vertinamas tik sprendimo uždrausti atvykti ir / ar įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi teisėtumas ir pagrįstumas, administracinis teismas turi įvertinti ir Departamento nurodytus leidimo gyventi panaikinimo ar atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus, pavyzdžiui, ar tikrai duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (žr., pvz., 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2025, 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1762-602/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025, 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1812-789/2025, 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1997-1047/2025).
25. Šiuo atveju Sprendimas Nr. 2 yra grindžiamas aplinkybėmis, jog Sprendimu Nr. 1 buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais; pareiškėjas dirbo bendrovėje nuo 2023 m. liepos 21 d. iki 2024 m. gegužės 31 d. ir nuo 2023 m. gegužės 9 d. vykdo individualią veiklą, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai; pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje; pareiškėjui nė karto per visą įdarbinimo bendrovėje laikotarpį nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, paskutinius 6 mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis, darbo sutartis nutraukta, pareiškėjas įsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą, ir tai rodo, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas, dirbdamas bendrovėje, negavo nurodyto mokėti darbo užmokesčio (t. y., atsakovo teigimu, vietoj nurodyto mokėti darbo užmokesčio (1 580 Eur) buvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą iš esmės atitinkantis darbo užmokestis (850 Eur), o paskutinius 6 mėn. darbo užmokestis išvis nebuvo išmokėtas) ir vėliau darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, bei kad pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu turėjo leidimą vykdyti individualią veiklą, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis. Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 nėra atskleistos aplinkybės (priežastys) dėl pareiškėjui mokėto mažesnio darbo užmokesčio ir darbo sutarties nutraukimo, taip pat nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas realiai ne dirbo bendrovėje, o vykdė individualią veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamų. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia apeliaciniame skunde papildomai nurodytos aplinkybės, kuriomis atsakovas grindžia Sprendimo Nr. 2 teisėtumą ir pagrįstumą, nes: pirma, motyvai, kad pareiškėjas delsė įsidarbinti bendrovėje (įsidarbino tik po 2 mėn.) ir kad pareiškėjas savalaikiai neįvykdė pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos, nėra nurodyti Sprendime Nr. 2; antra, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su nurodyta bendrove ir pagal šią darbo sutartį gavo darbo užmokestį; trečia, pareiškėjas apie Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, priimtų, atitinkamai, 2024 m. rugpjūčio 21 d. ir 2024 m. spalio 17 d., priėmimą sužinojo 2024 m. lapkričio 5 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį), ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas anksčiau žinojo apie jam išduoto Leidimo, galiojančio iki 2025 m. balandžio 11 d., panaikinimą.
27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjui pritaikytų priemonių – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius bei perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius įvedimo į Šengeno informacinę sistemą – tinkamumą ir proporcingumą, o ginčijamas Sprendimas Nr. 2 neatitinka VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. jis nėra pakankamai motyvuotas. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad tikrinamas teismo sprendimas yra nesuderinamas su ginčui aktualia teismų praktika, o priešingi apeliacinio skundo argumentai yra atmestini.
28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai panaikino Sprendimą Nr. 2. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.