- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- 2A-417-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-13229-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Žibutė Budžienė (pran.), Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- G. P., D. M., D.
- Atsakovas
- A. M., A.
- Advokatai
- Aušra Ručienė, Eglė Grucytė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas),
Dalyvaujant ieškovui G. P., ieškovų D. M. ir G. P. atstovei advokatei Aušrai Ručienei, atsakovo A. M. atstovei advokatei Eglei Grucytei,
Viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. M. ir G. P. bei atsakovo A. M., atstovaujamo advokatės Eglės Grucytės, apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2949-775/2012 pagal ieškovų D. M. ir G. P. patikslintą ieškinį atsakovui A. M. bei atsakovo A. M. priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
N u statė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai D. M. ir G. P. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydami atidalinti ieškovams priklausančius žemės sklypus iš bendrosios dalinės nuosavybės: 203 kv.m ploto žemės sklypą, plane pažymėtą indeksu „A“ paskirti A. M., 800 kv.m ploto žemės sklypą, plane pažymėtą indeksu „B“ D. M., ir 2802 kv.m ploto žemės sklypą, plane pažymėtą indeksais „C“ – 467 kv.m ir „D“ – 2335 kv.m skirti G. P. pagal jų pateiktą projektą (T.1, b.l. 35-36). Ieškovai nurodė, kad jie kartu su atsakovu A. M., bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,3805 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini). D. M. priklauso 800/3805 sklypo dalys, G. P. priklauso 2802/3805 sklypo dalys, o atsakovui A. M. priklauso 203/3805 sklypo dalys. Sklypu šalys naudojasi pagal 2009-08-03 notaro patvirtintą sutartį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Šią sutartį pasirašė ieškovai ir K. P., kuri vėliau dovanojimo sutartimi savo sklypo dalį perleido A. M.. Ieškovai nori atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau A. M. su tuo nesutinka, savo siūlomo atsidalinimo projekto neteikia, nebendradarbiauja. Ieškovų užsakymu IĮ „Topomatas“ 2011-10-03 atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 23 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartį šioje byloje parengė sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą ir preliminarią sklypo schemą, kurių pagrindu ieškovai prašo atidalinti sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies (T.1, b.l. 59-61), pateikė priešieškinį, kuriame prašė atidalijimą iš bendros dalinės nuosavybės atlikti pagal jo pateiktą projektą (T.1, b.l. 86-88). Nurodė, kad patikslintame ieškinyje nurodyta atidalijimo tvarka iš esmės atitinka bendraturčiams priklausančias sklypo dalis, tačiau atsakovas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, siūlo atidalinti žemės sklypus taip, kaip nurodyta jo pateiktame žemės sklypo plane. Nepaisant bendraturčių susitarimo dėl naudojimosi sklypu tvarkos, realiai atsakovas į savo žemės sklypo dalį bei statinius patenka būtent plane nurodytu įvažiavimu ir dėl to iš žemės sklypo bendraturčių niekada nebuvo sulaukęs priekaištų. Atidalijus žemės sklypus bendrosios dalinės nuosavybės savininkams pagal jo pateiktą žemės sklypo planą, prašė nustatyti servitutą, suteikiantį atsakovui teisę neatlygintinai, bet kuriuo paros metu ir bet kuriuo metų laiku netrukdomai naudotis žemės sklypo B dalyje, priklausančioje ieškovui D. M., esančiu įvažiavimu (plane pažymėtas E-84) eiti ir važiuoti transporto priemonėmis į atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir tiesti inžinierinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, nurodytoje žemės sklypo dalyje, nes kitaip jis neturės galimybės privažiuoti prie savo pastatų. Be to, atsakovas nesutiko perkelti garažo duris į kitą pastato pusę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir priešieškinį atmetė (T.1, b.l. 149-152). Išnagrinėjęs ir įvertinęs šalių pateiktus žemės sklypų atidalijimo projektus, teismas padarė išvadą, jog atidalijus žemės sklypus pagal ieškovų pateiktą projektą, atsakovui nebūtų galimybės privažiuoti prie jo pastatų 3G1p, 4I1p, 5I1p. Ieškovų argumentą, kad atsakovui priklauso kitas šalia esantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir atsakovas galėtų pasidaryti įvažiavimą į garažą iš šio sklypo pusės, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismo nuomone toks būdas neproporcingai apsunkintų atsakovo turimo nekilnojamojo turto naudojimą ir jo teisių įgyvendinimą, nes jis turėtų pats įsirengti garažo vartus kitoje pastato pusėje. Be to, žemės sklypai (duomenys neskelbtini) yra du skirtingi sklypai, jie nėra sujungti ir kol kas neketinama juos sujungti, todėl kol jie funkcionuoja atskirai, jie turi atitikti reikalavimus, keliamus atskiram žemės sklypui. Ieškovų teigimu jų atidalijimo projektas paruoštas pagal 2009-08-03 tarp bendraturčių patvirtintą žemės sklypo naudojimosi tvarką, kuri įregistruota NT registre, tačiau teismas pažymėjo, jog žemės sklypų atidalijimo projektas gali ir neatitikti nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Atsakovas priešieškiniu siūlė jam ieškovo D. M. žemės sklype nustatyti servitutą eiti, važiuoti transporto priemonėms, tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas. Atsakovo projektas pažeistų minėtų dviejų bendraturčių teises ir interesus, nes tarp šalių yra konfliktinė situacija ir ieškovui D. M. nebūtų sudaryta galimybė tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Teismo nuomone, toks atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra neracionalus ir neatitinka bendraturčio poreikių, šalių santykiai ir taip yra konfliktiški, todėl toks atidalijimas sukurtų tarp ginčo šalių dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius. Teismas pažymėjo, kad servitutas nustatomas tik tada, kai jo nenustačius nebūtų įmanoma naudoti daikto normaliomis sąnaudomis pagal paskirtį. Teismo nuomone, atsakovo elgesys bendraturčių atžvilgiu rodo, jog jis piktybiškai neieško kompromiso ir siekia ieškovo D. M. nuosavybės sąskaita tenkinti savo poreikius. Teismas konstatavo, jog šalių pateikti žemės sklypo atidalijimo planai neatitinka atidalijimo tvarkos nustatymo principų ir reikalavimų. Be to, teismas pažymėjo, jog tiek ieškovų, tiek atsakovo pateiktuose žemės sklypų atidalijimo projektuose pažymėta ir prašoma atidalinus ieškovui G. P. jo dalį, paskirti jam du sklypus, t.y. 467 kv. m ir 2335 kv.m ploto. Tai reiškia, jog prašoma ne tik atidalinti šio ieškovo 2802 kv.m. ploto sklypą iš bendros dalinės nuosavybės, bet šį sklypą dar padalinti į du atskirus sklypus - 467 kv. m ir 2335 kv.m ploto. Teismas akcentavo, jog žemės sklypų padalinimas atliekamas ne teismine tvarka, o kreipiantis į atitinkamas teritorijų planavimo funkcijas atliekančias institucijas. Nurodė, kad tai teismas jau buvo pažymėjęs savo nutartyje, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tačiau šalys į tai neatsižvelgė ir savo reikalavimų nepakeitė. Tuo labiau, kad dėl G. P. žemės sklypo dalies padalijimo net nėra tarp šalių jokio ginčo. Teismas sprendė, kad ir dėl šios priežasties teismas negali atlikti atidalijimo nei pagal ieškovų, nei pagal atsakovo pateiktus projektus, todėl, kad būtų išlaikyta tarp šalių interesų pusiausvyra, nebūtų pažeistos kitos šalies teisės ir teritorijų planavimo reikalavimai, kitų atidalijimo variantų šalims teismui nepateikus, patikslintą ieškinį ir priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Byloje apeliacinius skundus pateikė tiek ieškovai, tiek atsakovą atstovaujanti advokatė Eglė Grucytė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo patikslintą ieškinį patenkinti, o atsakovo priešieškinį – atmesti, iš atsakovo ieškovų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (T.1, b.l. 153-155). Apeliantai mano, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas netinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas. Ieškovų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino visų bylos rašytinių įrodymų, sprendimą nepagrįstai grindė nutartimi, kuri aukštesnės instancijos teismo buvo panaikinta. Sprendimas priimtas aiškiai šališko teismo. Mano, kad ta pati teisėja, kuri nepagrįstai buvo atsisakiusi priimti ieškinį, negalėjo šio ieškinio nagrinėti iš esmės, nes jau priimdamas ieškinį, teismas buvo suformavęs savo išankstinę nuomonę dėl patikslinto ieškinio.
2. Sprendimu teismas pažeidė visų šalių teises į nuosavybę. Teigia, kad ieškovų pateiktas atidalijimo projektas atitinka bendraturčių dalis, visiškai atitinka susitarimą tarp bendrasavininkių dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir nepažeidžia atsakovo interesų. Ieškovų pateiktame projekte nenustatyta jokių servitutų, tačiau jie ir nėra reikalingi, kadangi iki dabar visiems bendraturčiams buvo priimtina 2009-08-03 susitarime nustatyta naudojimosi sklypu tvarka. Atsakovą tokia naudojimosi tvarka taip pat tenkino, jis niekam dėl to pretenzijų nereiškė ir laikėsi susitarimo sąlygų.
Atsiliepimas
Patikslintu atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovą atstovaujanti advokatė Eglė Grucytė prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti bei iš ieškovų atsakovo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 23-25). Nurodo, kad atsakovas nesutinka su ieškovų apeliaciniu skundu. Teigia, kad nėra pagrindo konstatuoti apeliantų skunde nurodytų proceso teisės normų pažeidimo, nes teismas vertino apeliantų pateiktus įrodymus, o tai, kad nebuvo priimtas ieškovams palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Sutinka, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė visų šalių teisę į nuosavybę. Teismas pagrįstai konstatavo, jog patikslintu priešieškiniu pateiktas žemės sklypo atidalijimo projektas neproporcingai apsunkintų atsakovo turimo nekilnojamojo turto naudojimą ir jo teisių įgyvendinimą. Ieškovų projektas nėra priimtinas atsakovui. Atsakovas neprieštarauja, kad G. P. jo sklypas būtų atidalintas į du sklypus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovą atstovaujanti advokatė Eglė Grucytė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį tenkinti bei iš ieškovų atsakovo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priimti papildomai pateikiamus dokumentus, patvirtinančius apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes (T.2, b.l. 3-8). Teigia, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas netinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Kaip ir atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą, teigia, kad teismas, pažeidė visų šalių teises į nuosavybę. Šioje byloje teismas turėjo išspręsti tik tinkamiausio bendrosios nuosavybės atidalijimo klausimą. Ieškovai, teikdami patikslintą ieškinį, nepateikė jokio projekto, kuris užtikrintų apelianto galimybę nevaržomai patekti į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius statinius, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog patikslintu priešieškiniu pateiktas žemės sklypo atidalijimo projektas neproporcingai apsunkintų atsakovo turimo nekilnojamojo turto naudojimą ir jo teisių įgyvendinimą. Ieškovų pateiktas žemės sklypo atidalijimo planas pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus nekliudomai naudotis jam priklausančiu turtu.
2. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes – neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sklypu šalys naudojasi pagal 2009-08-03 notaro patvirtintą sutartį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Teigia, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina faktą, kad nepaisant bendraturčių susitarimo dėl naudojimosi sklypu tvarkos, realiai yra susiklostę, jog apeliantas į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį bei asmeninės nuosavybės teise priklausančius pastatus patenka būtent plane nurodytu įvažiavimu.
3. Teismas pažeidė servituto teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į šiuo klausimu teismų praktikos formuojamas nuostatas. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl servituto nustatymo ieškovo D. M. žemės sklypo dalyje, siekiant užtikrinti tinkamą apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų - garažo, ūkinio pastato bei rezervuaro naudojimą. Atidalijus žemės sklypus iš bendrosios nuosavybės, apeliantas neturės galimybės patekti į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius pastatus, o naujo privažiavimo įrengimas, garažo vartų, įėjimų į pastatus įrengimas yra neįmanomas dėl techninių galimybių, be to tai būtų neracionalus sprendimas, reikalaujantis iš apelianto didelių išlaidų ir daugelio organizacinių sprendinių. Todėl servituto būtinumas yra objektyvus ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą.
Ieškovai atsiliepimo į atsakovo atstovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio antroje ir trečioje dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.
Tarp ieškovų ir atsakovų kilęs ginčas dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio kaip savininko teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Atidalijus pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie (jeigu daugiau bendraturčių nebeliko) valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama savarankiškai, o bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa tik jam priklausančios turto dalies (daikto) savininku bei turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad šalys yra 3805 kv.m namų valdos žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) k.v.), esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčiai (T.1, b.l. 7-11). Ieškovui G. P. nuosavybės teise priklauso 2802 kv.m žemės sklypo, ieškovui D. M. – 800 kv.m, o atsakovui A. M. – 203 kv.m. Sklype taip pat yra šalims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai: G. P. – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), D. M. – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o atsakovui A. M. garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir rezervuaras (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (T.1, b.l. 13-15). D. M. ir A. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise, po ½ dalį priklauso kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (šulinys, kanalizacijos šulinys – 5 vnt., drenažo šulinys – 2 vnt., kiemo aikštelė, tvora, pavėsinė) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 2009-08-03 sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka (T.1, b.l. 19-23).
Įstatymas reglamentuoja, jog formuojant arba pertvarkant žemės sklypus, turi būti laikomasi tam tikrų reikalavimų, o būtent: prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį. Žemės sklypai, suformuoti statiniams arba įrenginiams eksploatuoti, natūra nedalijami, išskyrus atvejus, kai žemės sklypas padalijamas arba atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio ar įrenginio padalijimu ar dalies iš bendrosios nuosavybės atidalijimu, suformuojamas atskiras statinys ar įrenginys ir šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas (Žemės įstatymo 40 str.).
Kasacinio teismo jurisprudencija bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir servituto nustatymo yra itin plati ir nuosekli. Kasacinis teismas 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006, yra nurodęs, jog sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą. Taip pat teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini (t.y. įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui), atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių. Kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismas, vertindamas, ar prašomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ar ne, taip pat žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę; ją įgyvendindamas, teismas vadovaujasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Juos taikant įvertinamos aplinkybės apie bendraturčio esminį interesą naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi, ar siūloma tvarka nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų jiems tenkančios naudotis dalies vertingumo požiūriu, įskaitant tai, ar dalys lygiavertės pagal funkcinę paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).
Dėl šalių pateiktų projektų. Abi šalys pateikė savarankiškus atidalijimo projektus; ieškovai – parengtą IĮ „Topomatas“ (T.1, 38), atsakovas – parengtą UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ Klaipėdos filialo (T.1, b.l. 90). Pateikto projekto tinkamumas ir pagrįstumas vertintinas pagal kelis esminius kriterijus: pateiktas projektas turi neprieštarauti teisės aktų reikalavimams, nepažeisti trečiųjų asmenų teisių; atidalijamos (realiosios dalys) turi būti adekvačios, t.y. kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (idealiąsias dalis); tvirtinamas projektas turi atitikti socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus, t.y. turi būti patogus visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą; turi būti atsižvelgiama į nusistovėjusias faktinio naudojimosi daiktu sąlygas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog ieškovų pateiktas projektas riboja atsakovo galimybę privažiuoti prie jam priklausančių pastatų. Pažymėtina, kad pagal šį planą taip pat nėra išsprendžiamas klausimas naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui D. M. ir atsakovui A. M. priklausančiais pastatais kiemo statiniai (šulinys, kanalizacijos šulinys – 5 vnt., drenažo šulinys – 2 vnt., kiemo aikštelė, tvora, pavėsinė) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovų pateiktas projektas neatitinka adekvatumo, socialinės taikos ir proporcingumo kriterijų. Net ir sutinkant su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas prie jam nuosavybės teise galėtų privažiuoti per gretimą, jam nuosavybės teise priklausantį sklypą, negalima paneigti to, kad ieškovai netiesiogiai pripažįsta atitinkamo įvažiavimo į atsakovui atidalijamą sklypą nebuvimą, Įvertinant ir tai, kad bendro naudojimo objektas – sodo pavėsinė yra menkavertė ir avarinio stovio (T.2, b.l. 113-119), pastato ilgalaikis naudojimas pagal bylos aplinkybes nėra įmanomas (atsižvelgiant į jo techninę būklę, tvarkymo perspektyvą, naudojimo galimybę ir kita) teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apeliacinio skundo argumentai neturėjo įtakos galutinės teismo išvados teisėtumui ir pagrįstumui. Ta aplinkybė, kad parengtas ieškovų projektas labiau atitinka tarp šalių nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, negali būti vertinama ginčo atveju, kaip savarankiškas pagrindas ieškiniui patenkinti.
Iš atsakovo pateikto žemės sklypo atidalijimo projekto matyti, kad atsakovas siekia atidalinti savo asmeninės nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį nuo ieškovų, iš dalies pakeičiant notaro patvirtinta sutartimi nustatytą naudojimosi tvarką ir nustatant servitutą ieškovui D. M. priklausančiame sklype. Tokį atsakovo siūlomą atidalijimo projektą, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes atsakovas nesutikdamas įvažiuoti į jam priskirtiną dalį ieškovų plane pažymėta „A“ – 203 kv.m per gretimą, jam nuosavybės teise priklausantį sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), siekia naudotis po atidalijimo naujai suformuotu ieškovui D. M. priklausančiu sklypu „B“ – 800 kv.m, prašydamas nustatyti neatlygintinį servitutą. Tokiu būdu, atidalijimas pagal atsakovo siūlomą projektą, galimai pažeistų šalių interesų balansą, nebūtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra, tolesnis tokio turto naudojimo racionalumas, nebūtų išvengta šalių ginčų ateityje. Atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutas egzistuoja tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, tai daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, nes tai tarp savininkų sukurtų dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Įvertinus šias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nėra neabejotinos tikimybės, jog toks atidalijimo būdas (atidalijimas pagal atsakovo pateiktą projektą) neprieštarauja CK 4.80 straipsnyje įtvirtinto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto tikslams, t.y. nebus nepasiektas tikslas valdyti juos asmeninės nuosavybės teisėmis.
Apeliantai nurodo, kad skundžiamu teismo sprendimu nebuvo pasiekta CK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų, kuris pasiekiamas tuomet, kai atidalijimu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybės su kitais bendraturčiais, kadangi tiek ieškovai, tiek atsakovas sutiko, jog G. P. būtų atidalinta žemės sklypo dalys pažymėtos šalių pateiktuose planuos indeksais „C“ – 467 kv.m ir „D“ – 2335 kv.m, kas sudaro bendrą 2802 kv.m plotą, t.y. šioje dalyje tarp šalių ginčo nėra. CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas priima ieškinio (taip pat dalies ieškinio reikalavimų) pripažinimą, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų: t.y. tokie atsakovo veiksmai dėl ieškinio (priešieškinio, jo dalies) pripažinimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešėjam interesui. Teisėjų kolegijos nuomone, šie skundų argumentai nesudaro pagrindo apylinkės teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu. Absoliučiu atidalijimu (padalijimu) teisinis santykis kvalifikuojamas tuo atveju, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, t. y. ne tik sumažėja bendraturčių skaičius, bet ir apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu. Atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Šis atidalijimas vadinamas santykiniu atidalijimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario mėn. 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga, Teismų praktika 32). Iš šalių pateiktų žemės sklypo atidalijimo planų sprendinių (T1, b.l. 38, 90) matyti, yra siekiama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės suformuojant visiškai naują 467 kv.m žemės sklypą, atitenkantį nuosavybės teise ieškovui G. P.. Tokiu būdu šioje byloje atidalijimą iš bendrosios nuosavybės teisių šalys betarpiškai sieja ne tik su žemės sklypo atidalijimu, bet ir padalijimu. Iš teismui pateikto ieškinio matyti, kad ieškovai nori ne tik atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet ir nori G. P. tenkantį sklypą padalinti į du atskirus naujus sklypus. Pažymėtina, kad atidalinus žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės, būtų nustatyta kiekvieno savininko atskira turto dalis, o ieškovas jam skirtame naujai suformuotame sklype gali nevaržomai atlikti bet kokius sklypo padalinimo veiksmus. Žemės sklypo padalinimas nuosavame žemės sklype yra vykdomas administracine, o ne teismine tvarka, nereikalaujant bendraturčių sutikimo, pateikiant prašymą savivaldybės administracijai pertvarkyti Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus (LR Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintų Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo 4.2.1. p.; 12 p.).
Dėl servituto. Atsakovas A. M. ginčija, kad jam pagal ieškovų projektą teksianti žemės sklypas dalis (203 kv.m plane pažymėta Nr.1, T.1, b.l. 38) negalės būti naudojama pagal paskirtį nesant privažiavimo prie jo, ir todėl tinkamam jo naudojimui užtikrinti atsakovas prašė nustatyti kelio servitutą pagal jo atidalinimo projektą ieškovui D. M. atiteksiančiame žemės sklype.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išdėstęs poziciją, kad kai viena šalis siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pateikto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu; servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, o šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Be to, kasacinis teismas 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012, yra išaiškinęs, kad nesant pareikšto savarankiško reikalavimo, servituto atlygintinumo klausimą teismas gali spręsti tada, kai pateikti keli skirtingi servituto projektai. Pagal formuoją praktiką tuo atveju, kai pateikiamas vienas servituto projektą ir nesiūloma atlyginti už savininko teisių suvaržymą, teismai neturi pagrindo spręsti servituto atlygintinumo klausimo, nes priešingu atveju, būtų paneigta CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė į nuostolių atlyginimą.
Iš atsakovo pateikto projekto aišku, kad jo prašomas nustatyti kelio servitutas ieškovui D. M. turintį atitekti žemės sklypą padalintų į dvi dalis, taip pat faktiškai užimtų 84 kv.m sklypo ploto, kas sudarytų daugiau kaip 10 % sklypo ploto. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad toks D. M. turinčio atitekti sklypo apsunkinimas nėra neadekvatus šiuo konkrečiu atveju, ypač svarstant ieškovų galimybę iš viso realiai įgyvendinti jiems priklausančias nuosavybės teises. Teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustačius atsakovo reikalaujamą servitutą, atsakovas ieškovo D. M. sąskaita tenkintų savo turtinius interesu. Pažymėtina, kad nustačius atsakovo prašomą kelio servitutą praktiškai sumažėtų ieškovo D. M. žemės sklypo naudingasis plotas; kelio servitutas kirstų ieškovo sklypą per pusę, o tai savaime apribotų ieškovo galimybę tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu; atsakovas teikdamas prašymą dėl servituto nustatymo nepateikė savo siūlymo kaip jis kompensuotų ieškovo dėl servituto patiriamus nuostolius. Nagrinėjamoje byloje atsakovas A. M. prašė nustatyti neatlygintinį kelio servitutą pagal vienintelį projektą. Kiti kelio servituto projektai byloje nebuvo svarstomi, o ieškovas D. M. taip pat nereiškė savo pozicijos ir reikalavimų dėl kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat nurodė, kad servitutas gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma naudoti daikto normaliomis sąnaudomis pagal paskirtį. Sutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas visiškai nepagrindė savo reikalavimo nustatyti neatlygintinį servitutą D. M. sklype. Tokiu atveju atsakovo siūlomas atidalinimo natūra variantas, teisėjų kolegijos nuomone, ne tik, kad iškreipia bendraturčių interesų pusiausvyrą, bet taipogi apsunkins ieškovo D. M. kaip savininko teisių įgyvendinimą, o kartu potencialiai gali sukelti tarp šalių papildomus ginčus ateityje. Dėl išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl priešieškinio reikalavimo nustatyti neatlygintinį servitutą atmestas pagrįstai.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad atmesdamas tiek ieškinį, tiek priešieškinį, teismas neišsprendė šalių ginčo ir apribojo bedraturčių teisę atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Kolegija konstatuoja, kad šios kategorijos bylose ginčas laikomas išspręstu atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes teismui atmetus visus šalių siūlymus, jos lieka pirminiame variante. Tokie sprendimai, kai atmetami visi siūlomi variantai turi būti išimtiniai. Tačiau šios bylos kontekste, būtent toks sprendimas priimtas pagrįstai, nes net ir atmetus ieškinį ir priešieškinį, šalys grįžta ne į tą situaciją, kuomet bet kuris iš bendraturčių gali naudotis bet kuria sklypo dalimi, o į tą situaciją, kuomet sklypo tarpusavio naudojimas apibrėžiamas jų pačių sudaryta sutartimi (T.1, b.l. 19-23). Be to, įvertinus ginčijamo sprendimo ir šalių apeliacinių skundo turinį, atkreiptinas dėmesys į tai, jog procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės lemia šalių pareigą pateikti tinkamus ir racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus atitinkančius atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektus. Nors nagrinėjamu atveju abi šalys pateikė savarankiškus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektus, tačiau iš šalių procesinių dokumentų ir pasisakymų, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme matyti, jog ieškovas G. P. nori ne tik atsidalinti, bet ir padalinti sklypą. Nors ieškovui G. P. teismas buvo išaiškinęs, kad ieškovas turėtų patikslinti savo reikalavimus (taip pat ir atsakovas), tačiau jie šia teise nesinaudojo, nors turėjo tam visas galimybes, buvo atstovaujamos advokatų. Tokiu būdu šalys aiškiai pripažino nebuvę pakankamai aktyvios, o tai iš esmės vertintina, kaip netinkamas naudojimasis suteiktomis procesinėmis teisėmis. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis tik vykdo teisingumą konkrečiose bylose spręsdamas, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima tenkinti prašymą ir nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę. Tuo atveju, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti. Be to svarbu paminėti ir tai, jog tokia bylos baigtimi nėra užkertamas kelias šalims ginti jų galimai pažeidžiamas materialines teises ateityje keliant klausimą dėl egzistuojančio susitarimo teisėtumo ir teikiant teismui tvirtinti šioje nutartyje įvardintus reikalavimus atitinkančius atidalijimo žemės sklypų projektus.
Dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo
Apeliantai D. M. ir G. P. įrodinėja, kad šią bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes ginčą sprendusi teisėja, atsisakydama priimti jų pareiškimą jau buvo išreiškusi išankstinę dėl būsimo teismo sprendimo. Teisėjų kolegija su minėtais argumentai neturi pagrindo sutikti. Kaip žinia, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turi pagrįsti tai, jog byla išnagrinėta neobjektyviai, kad teisėjas, išnagrinėjęs šią bylą, buvo ar galėjo būti suinteresuotas jos baigtimi, etc. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012). Be to, bylos šalis, taip teigianti, privalo tinkamai naudotis proceso teise nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją (CPK 178 str.). Pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo nebuvo paduotas, teismo posėdžių metu nušalinimo teisėjai nebuvo pareikšta. Pažymėtina ir tai, kad teismo veiksmai, kuriais buvo leista šalims pasinaudoti jų procesinėmis teisėmis – pasiūlyta siekti taikaus susitarimo byloje, pašalinti ieškinio trūkumus (patikslinti ieškinio reikalavimus), negali būti vertinami kaip išankstinės nuomonės dėl sprendimo pareiškimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, jog tarp šalių kilęs ginčas iš esmės išspręstas teisingai – tinkamai kvalifikuoti šalių teisiniai santykiai, teisingai įvertinti įrodymai bei nustatytos aktualios faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visa tai nesuteikia pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas bei suinteresuotas bylos baigtimi (CPK 64-66 str.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, kt.). Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovų ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.