Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Pro Invest Group“ ieškinį atsakovui T. O. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti visiškai. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškovės atstovo paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas T. O. 2020 m. gruodžio 14 d. sudare? Vartojimo kredito sutarti? Nr. 132034 (toliau – Sutartis), pagal kuria? ieškovė suteike? atsakovui 1 400,00 Eur kredita?. Ši suma 2020-12-14 buvo pervesta į atsakovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“. Atsakovas įsipareigojo grąžinti 1 400,00 Eur kredito sumą dalimis bei sumokėti 288,84 Eur kredito mokestį iki 2021 m. balandžio 13 d. Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, 2021-02-10 mokėjimo nurodymu sumokėjo ieškovei tik 446,45 Eur. Byloje duomenų apie tai, kad atsakovas būtų pilnai atsiskaitęs su ieškove nėra (CPK 178 straipsnis).

Pirmiausia pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).

Pažymėtina, kad nors ieškovė ieškinyje nurodo, jog su atsakovu sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 132034 buvo nutraukta, kadangi atsakovas nepadengė visos kredito sumos, teismas šias ieškovės nurodytas aplinkybes vertina kritiškai, nes teismui nepateikta šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Ieškovė nenurodo konkrečios datos, nuo kada Sutartis buvo nutraukta, kaip atsakovas buvo informuotas apie Sutarties nutraukimą. Priešingai, iš teismui pateiktų elektroninių laiškų nustatyta, kad atsakovui vėluojant vykdyti Sutarties sąlygas, šalys vedė derybas dėl galimybės pratęsti Sutarties galiojimo terminą. Dėl to laikytina, kad pasibaigė Sutarties galiojimo terminas, atsakovas Sutarties sąlygų tinkamai neįvykdė, todėl jam turi būti taikoma sutartinė atsakomybė.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas pažeidė Sutarties sąlygas, t. y. nepagrįstai negrąžino viso suteikto kredito. Kaip matyti iš ieškinio ir pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas ieškovei liko skolingas 1 080,68 Eur negrąžinto kredito. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas, taip pat, kad būtų atsiskaitęs su ieškove (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 1 080,68 Eur negrąžinto kredito dalis.

Sutartimi šalys sulygo, kad už naudojimąsi kreditu atsakovas turi mokėti kredito mokestį, kuris lygus 288,84 Eur. Kredito mokestį sudaro palūkanos už naudojimąsi kreditu ir kurių metinė norma yra 74,81 proc., jos apskaičiuotos nuo negrąžinto kredito sumos pinigine išraiška ir turi būti mokamos atsakovo kas mėnesį pagal šalių sulygtą grafiką bei sutarties administravimo mokestis, kuris sudaro 0,04 proc. už kiekvieną dieną nuo suteikto kredito sumos (mėnesinė įmoka 16,80 Eur). Šiuo atveju ieškovė reiškia reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 135,55 Eur sutartinių palūkanų, paskaičiuotų iki Sutarties termino pabaigos (galutinės kredito grąžinimo dienos – 2021-04-13) bei 50,40 Eur sutarties administravimo mokestį.

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos laikomos iš anksto šalių nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam įrodinėti nereikia. CK 6.72 straipsnyje įtvirtinta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Pagal Sutarties sąlygas šalys susitarė, kad praleidęs terminą atsiskaityti, atsakovas privalo mokėti ieškovei 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prievolės atsiskaityti su ieškove neįvykdė, iš atsakovo ieškovės naudai priteistini 30,39 Eur dydžio delspinigiai, paskaičiuoti už 78, 48, 18 d.d. (atsižvelgiant į nesumokėtų įmokų dydį), taikant 0,05 proc. dydžio delspinigių normą (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo 103,66 Eur vėlavimo palūkanų, taikant 74,81 proc. dydžio palūkanų normą. Šios palūkanos laikytinos netesybomis. Šis reikalavimas atmestinas dėl šių motyvų. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Aukščiau minėta, kad šalys Sutartyje susitarė, kad praleidęs terminą atsiskaityti, atsakovas privalo mokėti ieškovei 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Reikalavimas dėl delspinigių priteisimo patenkintas, todėl jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą atsakovui negali būti taikomi.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo T. O. argumentus, kad ieškovė, išduodama jam kreditą, netinkamai įvertino jo kreditingumą. Pažymėtina, kad atsakovas T. O. ieškovei buvo pateikęs 2020-12-14 užpildytą Kreditingumo deklaraciją, kurioje pasirašytinai patvirtino, jog deklaracijoje pateikti duomenys yra teisingi, tikslūs ir išsamūs. Deklaracijoje atsakovas nurodė, kad jo vidutinės mėnesio pajamos kreditingumo vertinimo metu buvo 1150,00 Eur. Atsakovas taip pat deklaracijoje nurodė, jog jokių kitų finansinių įsipareigojimų jis neturi. Ieškovė tikrino oficialiuose duomenų bazėse nurodytus atsakovo finansinius įsipareigojimus kitoms finansų įstaigoms ir nustatė jog atsakovo įsipareigojimų ir pajamų santykis kreditingumo vertinimo metu buvo 36,82%, t. y. neviršijo 40,00% pajamų ir įsipareigojimų santykio. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, vertindama atsakovo kreditingumą rėmėsi oficialių duomenų bazių duomenimis ir skaičiavo realius įsipareigojimus, o ne mažesnius, kuriuos kreditingumo deklaracijoje nurodė atsakovas, teismas daro išvadą, jog kreditingumo vertinimas buvo atliktas tinkamai, ir nepažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio bei Lietuvos banko vartojimo kreditų gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingo skolinimosi nuostatų reikalavimų.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procento dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą (1 297,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų 32,00 Eur žyminį mokestį. Teismas patenkino 92,60 proc. ieškovės reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 29,63 Eur (32,00 Eur x 92,60 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo T. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“, juridinio asmens kodas 302453988, naudai 1 080,68 Eur (vienas tūkstantis aštuoniasdešimt eurų 68 ct) negrąžinto vartojimo kredito, 135,55 Eur (vienas šimtas trisdešimt penki eurai 55 ct) sutartinių palūkanų, 50,40 Eur (penkiasdešimt eurų 40 ct) administravimo mokesčio, 30,39 Eur (trisdešimt eurų 39 ct) delspinigių, 5 (penki) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 297,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo T. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“, juridinio asmens kodas 302453988, naudai 29,63 Eur (dvidešimt devyni eurai 63 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.