- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-19
- Bylos Nr.
- 2A-838-431/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06766-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- Lenkijos Respublikos įmonės K
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Diessman Freight“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Visvaldo Kazakiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Lenkijos Respublikos įmonės K. K. Arena apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lenkijos Respublikos įmonės K. K. Arena ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Diessman Freight“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 240 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovė yra Lenkijos rinkoje dirbanti teisinių paslaugų bendrovė. Šios bendrovės klientė – paslaugų firma WOLANT – buvo atsakovės užsakyta vežėja. Atsakovei buvo suteiktos pervežimo paslaugos už 2 240 Eur, tačiau atsakovė už paslaugas nesumokėjo. Paslaugų firma WOLANT sutartimi dėl išieškojimo perdavimo perleido ieškovei reikalavimo teisę.
2. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens (netinkamo ieškovo). Ieškovės ir vežėjos sudaryta sutartis dėl išieškojimo perdavimo nereiškia, kad ieškovė perėmė reikalavimo teises. Vežėja šia sutartimi užsakė išieškojimo (atstovavimo) paslaugas, bet neperdavė materialinio reikalavimo. Todėl ieškovė byloje galėtų būti nebent atstove. Reikalavimo perleidimą draudžia atsakovės ir vežėjos sudaryta sutartis. Ieškovės pateikti dokumentai nepagrindžia skolos fakto. Ieškovė nepateikė paslaugos įvykdymą pagrindžiančių dokumentų, vežimo sutarčių, pagal kurias buvo teiktos paslaugos ir išrašytos PVM sąskaitos. Vežėja nėra pateikusi atsakovei CMR važtaraščio originalų, todėl atsakovė neturi pareigos mokėti už paslaugą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu atmetė ieškovės Lenkijos Respublikos įmonės K. K. Arena ieškinį ir priteisė iš ieškovės Lenkijos Respublikos įmonės K. K. Arena į valstybės biudžetą 8,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl vežimo fakto ir tinkamo ieškovo. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė neįrodė pervežimo fakto. Ieškovė pateikė teismui tik sąskaitas, kuriose atsakovė įvardinama pirkėju ir gavėju. Tačiau ieškovė taip ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių vežimo faktą. Pateiktuose CMR važtaraščiuose ir kituose dokumentuose nurodyta ne atsakovė, o kita Lietuvos įmonė – UAB „Senamiesčio spaustuvė“, taip pat vežėja nurodyta kita Lenkijos įmonė – „Transgrot“. Kaip šios įmonės susijusios su nagrinėjamu ginču ir jo šalimis, minėtuose dokumentuose nenurodyta.
5. Sutartyje dėl išieškojimo perdavimo nurodyta, kad ieškovė įsipareigoja suteikti įmonei WOLANT paslaugas „pavaduojant užsakovą skolų iš jo skolininkų išieškojimo procesuose: ikiteisminiuose, teisminiuose ...“. Šios sutarties 2 dalies (skirsnio) 2 punkte numatyta, kad užsakovas perduoda vykdytojui (ieškovei) įgaliojimą bylos vedimui. Teismas padarė išvadą, kad įmonė WOLANT ir ieškovė susitarė dėl pavedimo (atstovavimo) santykių, Sutartyje nėra aptartas materialinio reikalavimo perleidimas ar ieškovės teisė kreiptis į teismą savo vardu (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis).
6. Teismas išaiškino ieškovei (jos atstovui) teisę dėl netinkamo ieškovo pakeitimo tinkamu (CPK 45 straipsnis), tačiau ieškovė šia teise nesinaudojo. Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas, pareikštas netinkamo ieškovo, todėl atmestinas. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės bylos teisingam išnagrinėjimui neturi, todėl teismas atskirai jų neaptarė (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Ieškovė Lenkijos įmonė K. K. Arena apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsiliepimas
7.1. Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Ieškovė teismui pateikė sąskaitas-faktūras, CMR kopiją, kurios patvirtina, kad atsakovei paslaugų firma WOLANT krovinį pristatė. Pati atsakovė atsiliepime neneigė, kad krovinys buvo pristatytas, tačiau prieštaravo dėl reikalavimo perleidimo ieškovei. Atsakovė klaidingai tvirtina, kad vežėja sutartimi dėl išieškojimo perleidimo užsakė tik atstovavimo išieškant skolas paslaugas, o ne perdavė patį materialinį reikalavimą.
7.2. Reikalavimo perleidimo sutartis teisinėje praktikoje vadinama cesijos sutartimi, pradinis kreditorius – cedentu, o naujasis kreditorius – „cesionaru“. Sutartyje dėl skolos išieškojimo perleidimo nurodoma: „Cedentas perduoda Cesionarui priede surašytas skolas kartu su visomis susijusiomis iš sutarties su Cedentu kylančiomis teisėmis, tai yra vežėjas perleido visas teises ieškovei, tame tarpe ir materialinį reikalavimą. Sutartyje taip pat nurodoma, kad „Cesionaras užsako visos skolos apmokėjimą“. Todėl išvada, kad nebuvo perleistas materialinis reikalavimas, yra nepagrįsta.
7.3. Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo teisės perleidimu laikoma sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujajam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. Todėl reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, tai yra kreditoriaus prievolinė subjektyvinė reikalavimo teisė yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas. Tokiu būdu buvo teisinis pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus.
Šalies argumentai
8. Atsakovė UAB „Diessman Freight“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 2 240 Eur skolą iš atsakovės už suteiktas vežimo paslaugas pagal reikalavimo perleidimo sutartį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
10. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Lenkijos Respublikos įmonė WOLANT 2018 m. rugsėjo 10 d. ir 26 d. atsakovei išrašė dvi PVM sąskaitas-faktūras, pagal kurias atsakovė turėjo sumokėti iš viso 2 240 Eur už pervežimo paslaugas pagal užsakymą Nr. DY0909(DK31911) ir Nr. DY0693 (DK31700) (b. l. 7-8; 10-11). Įmonė WOLANT 2019 m. sausio 15 d. su ieškovė sudarė sutartį dėl išieškojimo perdavimo, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti paslaugas, pavaduojant užsakovę (įmonę WOLANT), skolų iš jos skolininkų išieškojimo procesuose: ikiteisminiame, teisminiame (b. l. 6, 9). Remdamasi šia sutartimi ieškovė pateikė atsakovei ieškinį dėl 2 240 Eur skolos priteisimo. Pirmos instancijos teismas sprendimu konstatavo, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės, kadangi pateikta 2019 m. sausio 15 d. sutartis pagal savo turinį yra pavedimo (atstovavimo) sutartis, taip pat ieškovė neįrodė pervežimo fakto. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su šiomis teismo išvadomis.
11. Reikalavimo perleidimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101-6.110 straipsniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Reikalavimo perleidimas apibrėžiamas kaip dviejų šalių susitarimas (sutartis), kurios pagrindu viena šalis (pradinis kreditorius arba cedentas) perleidžia kitai šaliai (naujajam kreditoriui arba cesionarijui) savo reikalavimo teisę į skolininką, o naujasis kreditorius (cesionarijus) perima šią reikalavimo teisę tokiomis sąlygomis, kurios nepažeidžia skolininko teisių ir labiau nesuvaržo jo prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).
12. Ieškovės apeliaciniame skunde pateikta jos sudarytos Sutarties dėl skolos išieškojimo perleidimo citata, kurioje nurodoma, jog „cedentas perduoda cesionarui priede surašytas skolas kartu su visomis susijusiomis iš sutarties su cedentu kylančiomis teisėmis“, iš tikrųjų yra byloje pateiktoje 2018 m. spalio 30 d. Sutartyje dėl skolos išieškojimo perdavimo, kurią ieškovė yra sudariusi su Transgrot J. S., o ne su įmone WOLANT (b.l. 41; 49). Šioje sutartyje būtent Transgrot J. S. yra vadinamas cedentu, taip pat šios Sutarties 1 punkte nurodyta, jog perduodamos skolos yra surašytos Priede Nr. 1., 2 punkte nurodyta, jog cedentas perduoda cesionarui priede surašytas skolas kartu su visomis su jomis susijusiomis ir iš sutarties su cedentu kylančiomis teisėmis; cedentas pareiškia, kad priede išvardintos skolos jam priklauso iš ten pat nurodytų skolininkų.
13. Prie 2018 m. spalio 30 d. Sutarties yra pridėtas „formuliaras apie skolininką“, kuriame kreditoriumi nurodytas Transgrot J. S., o skolininke – UAB „Senamiesčio spaustuvė“, kuriai kreditorius suteikė transporto paslaugą (b.l. 42; 50). Byloje taip pat pateikti CMR važtaraščiai, pagal kuriuos vežėjas yra „Transgrot“, o prekių pristatymo vieta ir gavėjas – UAB „Senamiesčio spaustuvė“ (b.l. 43-44; 51-52), 2018 m. spalio 30 d. pranešimas apie skolos reikalavimo perleidimą, kuris siųstas skolininkei UAB „Senamiesčio spaustuvė“ (b.l. 54), dvi 2018 m. birželio 28 d. sąskaitos Nr. 73/2018 ir 57/2018 dėl 1 200 Eur sumokėjimo, kurias išrašė „Transgrot“ skolininkei UAB „Senamiesčio spaustuvė“ (b.l. 55-56). Taigi šie duomenys patvirtina, jog vežėjas „Transgrot“ perleido ieškovei savo reikalavimo teisę į UAB „Senamiesčio spaustuvė“ skolą už suteiktas vežimo paslaugas. Tačiau ieškovė reikalavimą nagrinėjamoje byloje buvo pareiškusi atsakovei UAB „Diessman Freight“, kuri nurodytuose dokumentuose nėra minima. Todėl ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi 2018 m. spalio 30 d. Sutarties dėl skolos išieškojimo perleidimo sąlygomis.
14. Nagrinėjamoje byloje ieškovė taip pat buvo pateikusi kitą 2019 m. sausio 15 d. Sutartį dėl išieškojimo perdavimo, sudarytą su paslaugų įmone WOLANT (b.,l. 6; 9). Tačiau pagal šią Sutartį įmonė WOLANT yra vadinama užsakove, o ieškovė – vykdytoja, Sutarties 1 punkte nurodoma, jog užsakovė užsako, o vykdytoja įsipareigoja suteikti paslaugas pavaduojant užsakovę skolų iš jos skolininkų išieškojimo procesuose: ikiteisminiame, teisminiame: įsakymo, priminimo, supaprastintame, paprastame, taikos sutarties, prieš vykdymą, apsaugos priemonių taikymo, vykdymo. Pagal Sutarties 2 punktą užsakovė vykdytojai perduoda: perduodamų skolų sąrašą (Priedas Nr. 2), įgaliojimą bylos vedimui (Priedas Nr. 1), kartu su įgaliojimu gauti skolą ir naudoti advokatą (Priedas Nr. 3). Pažymėtina, jog ieškovė nepateikė teismui Sutartyje nurodomų priedų, kurie leistų daryti detalesnes išvadas apie šios sutarties tikruosius šalių ketinimus ir jos esmę.
15. Ieškovės pateikta 2019 m. sausio 15 d. Sutartis dėl išieškojimo perdavimo yra sudaryta Lenkijos Respublikoje ir joje registruotų juridinių asmenų. Tačiau ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde, teigdama, jog pagal 2019 m. sausio 15 d. Sutartį, įmonė WOLANT perleido jai reikalavimo teisę į atsakovės 2 240 Eur skolą už suteiktas vežimo paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras, nesirėmė Lenkijos Respublikos teise, nustatančia kitokį reikalavimo perleidimo reglamentavimą, negu Lietuvos Respublikos CK, nepateikė pagal CPK 808 straipsnio ir CK 1.12 straipsnio reikalavimus informacijos apie taikytiną užsienio teisę. Todėl pripažintina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos CK nuostatomis ir teisėtai konstatavo, jog 2019 m. sausio 15 d. Sutartis dėl išieškojimo perdavimo pagal savo turinį yra pavedimo (atstovavimo) sutartis, o ne reikalavimo perleidimo.
16. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė visų duomenų, patvirtinančių atsakovės prievolę įmonei WOLANT, nors pagal CK 6.104 straipsnio 1 dalį reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises. Pateiktose 2018 m. rugsėjo 10 d. ir 26 d. WOLANT atsakovei išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta, jog pervežimo paslaugos buvo teikiamos pagal užsakymus Nr. DY0909(DK31911) ir Nr. DY0693 (DK31700) (b.l. 7-8; 10-11). Tačiau ieškovė nepateikė šių užsakymų ar vežimo paslaugų atlikimą patvirtinančių CMR važtaraščių, nepateikė 2019 m. sausio 15 d. Sutartyje dėl išieškojimo perdavimo nurodytų priedų, taip pat duomenų, kad būtų įvykdžiusi CK 6.109 straipsnio nustatytą pareigą informuoti atsakovę apie reikalavimo perleidimą. Taigi ieškovė neįrodė ir atsakovės prievolės pradinei kreditorei – įmonei WOLANT.
18. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.