Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-36-881/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-01-21
Bylos Nr.: e2A-36-881/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01065-2017-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Rasa Gudžiūnienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Ieškovas: akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-36-881/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01065-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 3.2.8.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1134-275/2018 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Nacionaliniam vėžio institutui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ADB „Gjensidige“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ 45 429,86 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 68 944,78 Eur žalos atlyginimo, iš abiejų atsakovių 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 15 d. ieškovė draudėjui Nacionaliniam vėžio institutui išdavė įmonių turto draudimo liudijimą Nr. IB 022895, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. buvo apdraustas draudėjo turtas – gydymo statiniai, esantys Vilniaus m., (duomenys neskelbtini). 2015 m. sausio 30 d. dėl lūžusio ketinio vandentiekio vamzdžio buvo užlietos Nacionalinio vėžio instituto rūsio patalpos. Ieškovė 2015 m. sausio 30 d. įvykį pripažino draudžiamuoju ir draudėjui dalimis išmokėjo 114 374,64 Eur draudimo išmoką. Anot ieškovės, atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ avarijos vietoje eksploatuoja vandentiekio tinklus, todėl būtent ji yra atsakinga už vandentiekio tinklų avarijos padarinius. Todėl, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnį ir 6.1015 straipsnio 1 dalį, ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę į žalos atlyginimą.

2. Atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad dėl šio įvykio Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1745-603/2016 pagal Nacionalinio vėžio instituto ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurioje atsakovėmis taip pat buvo UAB „Vilniaus vandenys“ ir AAS „InterRisk Vienna Insurance Group“. Minėtoje byloje buvo sudaryta taikos sutartis, kuria susitarta atlyginti dėl kilusios vandentiekio avarijos padarytus nuostolius. Taikos sutartimi patvirtinta, kad, įvykdžius visus šioje taikos sutartyje nurodytus įsipareigojimus, UAB „Vilniaus vandenys“ nebus reiškiama jokių pretenzijų ir reikalavimų, įskaitant ir galinčius atsirasti ateityje, dėl šioje civilinėje byloje nagrinėtų aplinkybių ir jų sukeltų pasekmių. Taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo galią, kas reiškia, kad ginčas tarp šalių dėl šio dalyko yra išspręstas ir pakartotinai negali būti teikiamas nagrinėti teisme. Ieškovė, teikdama reikalavimą atlyginti žalą subrogacijos tvarka, remiasi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie yra neaiškūs ir nesuprantami, taip pat nėra aišku, ar išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2- 1745- 603/2016, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis, nebuvo atlyginta žala pateiktų dokumentų pagrindu, kas sudarytų sąlygas gauti ne tik nuostolių atlyginimą, tačiau ir nepagrįstai praturtėti.

Atsiliepimas

3. Atsakovė AAS „InterRisk Vienna Insurance Group“, veikianti per Lietuvos filialą, – atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ draudikė, kurios procesines teises ir pareigas bylos nagrinėjimo metu perėmė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad UAB „Vilniaus vandenys“ ir AAS „InterRisk Vienna Insurance Group“, veikianti per Lietuvos filialą, sudarė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016, kuria buvo susitarta atlyginti dėl kilusios vandentiekio avarijos padarytus nuostolius, ir kyla abejonių, kad reikalaujama atlyginti žalą pakartotinai. Ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų ar kitų faktinių aplinkybių, kokia yra konkrečiai dėl avarijos padaryta žala Nacionaliniam vėžio institutui, o jos teikiami dokumentai, kuriais grindžiamas padarytos žalos dydis, yra netikslūs, todėl jais remiantis negalima nustatyti tikslaus žalos dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 68 944,78 Eur žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 68 944,78 Eur sumą, skaičiuojant nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, o iš atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ – 27 476,94 Eur žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 27 476,94 Eur sumą, skaičiuojant nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė išmokėjo Nacionaliniam vėžio institutui, kaip draudėjui, 114 374,64 Eur draudimo išmoką, nes pagal įmonių turto draudimo liudijimą nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. trečiojo asmens turtas – gydymo statiniai, esantys Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), buvo apdrausti. 2015 m. sausio 30 d. dėl lūžusio ketinio vandentiekio vamzdžio buvo užlietos Nacionalinio vėžio instituto rūsio patalpos. Atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ eksploatuoja vandentiekio tinklus avarijos vietoje, todėl yra atsakinga dėl atsiradusios žalos. Remiantis CK 6.266 straipsniu ir 6.1015 straipsnio 1 dalimi, ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę į žalos atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad ieškiniu, kuris buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 ir byla nutraukta šalims sudarius taikos sutartį, ieškovas Nacionalinis vėžio institutas prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ 134 855,86 Eur žalos, kuri padaryta ilgalaikiam turtui, t. y. 77 967,74 Eur, žalą, atsiradusią sugadinus trumpalaikį turtą ir atsargas – 6 298,73 Eur, bei skubos tvarka pirktų prekių ir paslaugų išlaidas – 50 589,24 Eur. Iš civilinės bylos Nr. 2-1745-603/2016 įrodymo – Nacionalinio vėžio instituto 2015 m. vandentiekio avarijos metu sugadinto turto įsigijimo dokumentų sąrašo matyti, kad jame išvardytas įsigytas turtas ir paslaugos, kuris nėra tapatus nagrinėjamos bylos pagrindui, dėl to darytina išvada, kad šioje byloje ieškinys pareikštas dėl kitokio pobūdžio žalos, atsiradusios trečiajam asmeniui dėl patalpų užliejimo. Taigi, nusprendęs, kad bylose ieškiniai reiškiami ne tuo pačiu pagrindu, teismas atmetė atsakovės argumentus, jog tapatus ginčas tarp šalių jau buvo išspręstas kitoje byloje, sudarius taikos sutartį.

7. Atsakovės argumentus, jog taikos sutartimi buvo patvirtinama, kad, įvykdžius visus taikos sutartyje nurodytus įsipareigojimus, UAB „Vilniaus vandenys“ nebus reiškiama jokių pretenzijų ir reikalavimų, įskaitant ir galinčius atsirasti ateityje, dėl šioje civilinėje byloje nagrinėtų aplinkybių ir jų sukeltų pasekmių, teismas atmetė, nurodęs, kad kitoje byloje buvo susitarta dėl toje byloje nagrinėtų aplinkybių ir jų sukeltų pasekmių. Anot teismo, patvirtintos taikos sutarties 4-ame punkte įtvirtintas susitarimas nereikšti reikalavimų dėl nagrinėtų aplinkybių ir jų sukeltų pasekmių nereiškia, kad šalys susitarė dėl žalos, kurios priteisti nebuvo prašoma byloje pareikštu ieškiniu. Tai, kad taikos sutartimi šalys gali užbaigti bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 1 dalis), reiškia, kad taikos sutartimi jie gali susitarti tik dėl toje byloje esamo ieškinio dalyko, o susitarti abstrakčiai dėl visų galimų ginčų tarp šalių, kurie nebuvo iškilę nagrinėjamoje byloje, šalys neturi teisės, todėl aiškinti patvirtintą taikos sutartį kaip susitarimą dėl žalos, padarytos kitam draudėjo turtui, nei buvo nagrinėjimo dalykas byloje, būtų siurprizinė sąlyga sutartį pasirašiusiems asmenims. Nagrinėtų aplinkybių pasekmės yra vandens užliejimo pasekmės turtui, dėl kurio buvo pareikštas ieškinys byloje, kitam turtui, nei nurodytas Vandentiekio avarijos metu sugadinto turto įsigijimo dokumentų sąraše, padaryta žala nebuvo nagrinėjama, dėl to reikalavimai, pareikšti šioje byloje, nebuvo išnagrinėti teismo.

8. Remdamasis byloje gautu įrodymu – eksperto T. Mičiūdos išvada, kad trečiasis asmuo užaktavo per didelį suvartotos energijos kiekį džiovinimo įrangai 10 433,66 kWh, dėl to ekspertas nustatė 1 083 Eur nebūtinų išlaidų, teismas šia suma sumažino ieškinį.

9. Nors ekspertas padarė išvadą, kad valymo įmonės atlikti tunelio betonavimo darbai atlikti greičiausiai ne Nacionaliniam vėžio institutui priklausančioje zonoje 30 m², todėl jie neįtrauktini į nuostolius, teismas padarė išvadą, kad, nesant pakankamų įrodymų, jog šie darbai nebuvo atlikti, jie priskirtini žalai, atsiradusiai dėl užliejimo. Tai, kad vieta, kurioje buvo atlikti betonavimo darbai, gali būti už Nacionaliniam vėžio institutui priklausančio tunelio, teismo vertinimu, nereiškia, kad šie darbai nebuvo atlikti ar kad jie nėra susiję su įvykio pasekmių šalinimu. Anot teismo, tai, kad trečiasis asmuo turėjo išlaidų, šalindamas pasekmes ne tik jo patikėjimo teise valdomose patalpose, bet ir gretimai esančiose patalpose, kurios jam nepriskirtos valdyti patikėjimo teise, nereiškia, kad šių patalpų remontas nebuvo būtinas. Tai, kad avarija įvyko Nacionaliniam vėžio institutui priskirtose patalpose, šis patalpų valdytojas buvo atsakingas dėl avarijos padarinių šalinimo ir kitose patalpose, todėl jo turėtos išlaidos priskirtinos žalai, atsiradusiai dėl atsakovės veiksmų, į kurios atlyginimą teisė atsirado trečiojo asmens draudikui. Dalyje, kurioje kaip nebūtini darbų kaštai, iš viso 1 076,90 Eur, nurodyta 30 kv. m. 15 cm betono dangos ardymui, teismas atmetė eksperto išvadas ir šioje dalyje reikalavimą pripažino pagrįstu.

10. Eksperto išvadoje nurodyti kaip nebūtini statybos darbai, kuriems atlikti nurodyti per dideli kiekiai, pateikti paskaičiavimai, atsižvelgiant į faktinę padėtį, pvz., pakeistų durų, pakeisto linoleumo, perdažytų sienų ir kt. apimtis. Teismo vertinimu, atmesti šių eksperto išvadų nėra pagrindo, nes jos pagrįstos paskaičiavimais, remiantis trečiojo asmens pateiktais dokumentais. Taigi teismas padarė išvadą, kad priteistinas žalos atlyginimas mažintinas eksperto nurodyta suma, išskyrus 1 076,90 Eur, t. y. priteisiant ieškovei 17 952,92 Eur mažesnę sumą.

11. Teismas nurodė, kad tenkinant ieškinį iš dalies, ieškovei, kaip draudikei, priteisiamas žalos atlyginimas iš atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“, kaip iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ir iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, kaip iš asmens, apdraudusio atsakovės civilinę atsakomybę. Ieškovės reikalavimas tenkinamas CK 6.1015 straipsnio 2 dalies pagrindu, nustatoma bendra priteistina žalos atlyginimo suma – 96 421,72 Eur (114 374,64 Eur - 17 952,92 Eur). Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijime Nr. 001810 draudimo limito suma – 144 810 Eur, atsakovei UAB „Vilniaus vandenys“ pagal šį draudimo liudijimą atlyginta 75 865,22 Eur suma, todėl likusi limito ribose dalis priteistina ieškovei iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, t. y. 68 944,78 Eur, o iš atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ – žala, kuri neatlyginama pagal draudimo sutartį, t. y. 27 476,94 Eur.

12. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 23 d. papildomu sprendimu papildomai priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš abiejų atsakovių 1 795,90 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat paskirstė išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

13. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 2 137,98 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Vadovaudamasis CPK 98 straipsniu, LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nustatančiais priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas nenustatė, jog ieškovės prašoma priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų suma viršytų rekomendacijų nustatytus dydžius, todėl, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, taip pat į tai, jog ieškovės ieškinys buvo patenkintas apie 84 proc., sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas iš atsakovių UAB „Vilniaus vandenys“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ lygiomis dalimis priteisti ieškovės turėtas atstovavimo išlaidas. Teismo vertinimu, tai, kad vienos iš atsakovių atžvilgiu priteista didesnė suma, nei iš kitos atsakovės, neleidžia daryti išvados, kad vienos iš atsakovių atžvilgiu ieškovė turėjo didesnes atstovavimo išlaidas, t. y. ieškovės atstovas turėjo daugiau darbo ir laiko sąnaudų parengti dokumentus reikalavimui iš vienos atsakovės, nei iš kitos. Taigi teismas sprendė, kad atstovavimo išlaidas ieškovei turi atlyginti abi atsakovės lygiomis dalimis, t. y. bendrą priteistiną ieškovei 1 795,90 Eur atstovavimo išlaidų sumą turi atlyginti kiekviena iš atsakovių po 897,95 Eur (2 137,98 Eur x 84 proc. / 100 proc.; 1 795,90 Eur /2).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – civilinę bylą atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ atžvilgiu nutraukti arba ieškinį atsakovei UAB „Vilniaus vandenys“ atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priimti ir prijungti prie bylos teismo eksperto D. Kalibato vertinimo akto kopiją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė apeliantės atsikirtimą dėl taikos sutarties aktualumo šioje byloje.

14.2. Iš civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 Nacionalinio vėžio instituto pateiktos pretenzijos priedo – Nacionalinio vėžio instituto Inžinerinio ūkio skyriaus 2015 m. vasario 3 d. rašto „Pagrindinio pastato (žymėjimas plane 1D9p), reabilitacijos patalpų (esančių pastato 7D2p rūsyje) ir tunelio numatomų atlikti remonto darbų, atsirandančių po įvykusios vandentiekio avarijos, preliminarus vertinimas“ – matyti, kad šiame dokumente nurodyti patalpų remonto darbai (be kita ko, grindų keitimas, lubų ir sienų perdažymas). Taigi į civilinę bylą Nr. 2-1745-603/2016 buvo teikti įrodymai, susiję su žala padaryta statiniams, o ne tik kilnojamiesiems daiktams. Be to, iš pretenzijos priedo – Nacionalinio vėžio instituto Inžinerinio ūkio skyriaus 2015 m. vasario 20 d. tarnybinio pranešimo dėl valymo, remonto darbų po avarijos, dėl kreipimosi į draudimo kompaniją – matyti, kad į civilinę bylą Nr. 2- 1745-603/2016 buvo teikti įrodymai, susiję su UAB „Vidurys“ suteiktomis paslaugomis pagal 2015 m. sausio 30 d. sąskaitą Nr. 00315, UAB „BSS grupė“ suteiktomis paslaugomis pagal sąskaitą Nr. BSS 011735 ir kitomis pozicijomis, kurias ieškovė prašė priteisti šioje byloje. Vien iš šių aplinkybių matyti, kad į civilinę bylą Nr. 2-1745-603/2016 buvo teikti įrodymai, susiję su žala, padaryta statiniams, todėl skundžiamo sprendimo teiginys, kad civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 ir šioje byloje sprendžiama dėl žalos, padarytos skirtingiems objektams, visiškai neatitinka į bylą pateiktų įrodymų.

14.3. Nacionalinio vėžio instituto patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 nurodyti teiginiai patvirtina, kad anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje, baigtoje taikos sutartimi, buvo keliami klausimai dėl visos avarijos metu kilusios žalos, o ne tik tam tikrų kategorijų daiktų. Apeliantės poziciją taip pat patvirtina jos 2015 m. gruodžio ir balandžio mėn. raštai.

14.4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai ignoravo ir neabejotiną šalių tikslą sudarant taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 – tarpusavio nuolaidų būdu ne tik išspręsti kilusį teisminį ginčą, bet ir užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui ateityje (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad taikos sutartyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nėra nurodyta, dėl kokiems konkrečiai objektams (pastatui ar kilnojamajam turtui) padarytos žalos ginčas išsprendžiamas taikiai, nesudaro pagrindo ignoruoti taikos sutarties šalių tikrojo tikslo.

14.5. Vertinant taikos sutartį, sudarytą civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016, ir reikalavimų šioje byloje santykį, itin svarbi aplinkybė, kad visus į bylą pateiktus draudimo išmokų aktus ieškovė surašė dar iki taikos sutarties sudarymo, išskyrus 2016 m. gruodžio 14 d. susitarimą dėl draudimo išmokos. Tai patvirtina, kad taikos sutarties sudarymo metu tiek Nacionalinis vėžio institutas, tiek ieškovė žinojo apie Nacionalinio vėžio instituto patirtą žalą.

14.6. Į bylą pateikta įmonių turto draudimo liudijimo Nr. IB022895 kopija patvirtina, kad ta pačia sutartimi buvo apdraustas tiek Nacionalinio vėžio instituto kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas. Be to, ieškovė savo vidiniuose dokumentuose neišskiria žalos pagal bylą, kurioje sudaryta taikos sutartis, ir žalos, kurios reikalaujama priteisti šioje byloje – tiek 2015 metais, tiek 2017 metais siųstose pretenzijose ieškovė nurodo tą patį žalos bylos numerį. Tai patvirtina, kad teismo patvirtintas ieškovės teiginys, jog taikiai užbaigtoje byloje ir šioje byloje ginčas kilęs dėl skirtingų žalų, todėl taikos sutartis tariamai neapima šios bylos reikalavimų, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

14.7. Ieškovė nuo taikos sutarties sudarymo neprivalėjo mokėti Nacionaliniam vėžio institutui draudimo išmokų (CK 6.1015 straipsnio 4 dalis). Asmuo, kurio teises perėmė ieškovė, civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Todėl nutartis, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, turi įtakos ieškovės, kaip Nacionalinio vėžio instituto draudiko, teisėms ir pareigoms.

14.8. Priešingai nei konstatavo teismas, taikos sutarties 4 punkte įtvirtinta sąlyga negalėtų būti laikoma siurprizine, nes siurprizinėmis pripažįstamos tik sutarčių standartinės sąlygos (CK 6.186 straipsnis).

14.9. Teismo motyvas, kad taikos sutartimi šalys gali susitarti tik dėl toje byloje esamo ieškinio dalyko, o susitarti abstrakčiai dėl visų galimų ginčų tarp šalių, kurie nebuvo iškilę nagrinėjamoje byloje, šalys neturi teisės, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Toks teismo motyvas prieštarauja CK 6.156 straipsnyje įtvirtintam sutarties laisvės principui ir CK 6.983 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems taikos sutarties tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymai nedraudžia šalims susitarti taikos sutartyje ir dėl papildomų įsipareigojimų, inter alia (be kita ko), dėl priešpriešinių, kurie tiesiogiai nepatenka į byloje sprendžiamo ginčo dalyką, bet būtini tam, kad šalys galėtų išspręsti ginčą taikiai, t. y. sudarydamos taikos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017). Aptariamo pirmosios instancijos teismo motyvo nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad šalims leidžiama pateikti teismui tvirtinti taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka ir nesant teisminio ginčo; net jei teismas būtų patvirtinęs tik dalį taikos sutarties, likusi dalis, nors neturėtų res judicata galios, bet turėtų šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis).

14.10. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ir pirmojoje byloje sutampa visi trys ieškinio elementai: šalys (šioje byloje ieškovė pareiškė ieškinį kaip prievolėje pasikeitęs asmuo), ieškinių ir taikos sutarties dalykai (tiek šioje byloje, tiek ir pirmojoje byloje pareikšti reikalavimai dėl žalos, kilusios per vandentiekio avariją Nacionalinio vėžio instituto patalpose, atlyginimo) ieškinių pagrindai (pagal teismų praktiką, reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ir (ar) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją), todėl ši civilinė byla turi būti nutraukta.

14.11. Ekspertizės akte nurodyta žalos kilimo priežastis – antras pagal įtaką veiksnys yra galimas drėgmės skverbimasis pro išorines konstrukcijas į vidų. Tačiau Įmonių turto draudimo taisyklių, kurios yra draudiko ir draudėjo sutarties neatskiriama dalis, 3.18.3 punkto 4 paragrafe numatyta, kad draudikas neatlygina draudėjui nuostolių už sunaikintą, sugadintą ar dingusį apdraustą turtą, kurie kilo ar padidėjo vandeniui prasiskverbus į patalpas pro pastato išorines atitvarines konstrukcijas, šioms praleidžiant vandenį. Taigi, ekspertui nustačius minėtą reikšmingą faktinę aplinkybę, darytina išvada, kad įvykis buvo nedraudžiamasis, todėl teismas turėjo atmesti ieškinį ir šiuo savarankišku pagrindu.

14.12. Apskaičiuojant prašomos priteisti žalos dydį nebuvo atsižvelgta į patalpų nusidėvėjimą, todėl Nacionaliniam vėžio institutui priskirtos išmokos yra per didelės. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad Nacionalinis vėžio institutas turto patikėjimo teise valdo pastatus, pastatytus dar 1979 metais, o jų atkūrimo sąnaudos yra vos 948 – 4 448 Eur. Šios aplinkybės neabejotinai reikšmingos vertinant draudimo išmokų pagrįstumą. Tačiau teismas skundžiamame sprendime nusidėvėjimo nevertino.

14.13. Teismas, spręsdamas dėl nusidėvėjimo reikšmės nagrinėjamai bylai, buvo nenuoseklus. Teismui išreiškus nuomonę, kad nusidėvėjimas bylos nagrinėjimui nėra aktualus, ir nepavedus šio klausimo ekspertui, o vėliau pakeitus nuomonę, apeliantė rinko įrodymus kitais leistinais būdais. Todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti apeliantės pateiktą vertinimo aktą. Pastarajame, įvertinus nusidėvėjimą, nustatyta, kad bendrastatybinių defektų ištaisymo darbų kaina yra 29 428,51 Eur su PVM, o elektros kabelių pakeitimas – 9 649,08 Eur su PVM. Taigi, net ieškovei įrodžius visų darbų pagrįstumą (su kuo apeliantė nesutinka), ieškovės reikalaujama 82 016,90 Eur suma mažintina iki 29 428,51 Eur, o 14 787,25 Eur suma – iki 9 649,08 Eur.

14.14. Skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų, pagrindžiančių teismo nukrypimą nuo ekspertizės akte nurodytų išvadų. Todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria, nukrypstant nuo eksperto išvados, ieškovei priteista 1 076,90 Eur suma, yra nepagrįsta ir neteisėta.

14.15. Iš apeliantės nepagrįstai priteista 13 969,75 Eur tunelio remonto išlaidų. Tunelis nėra Nacionalinio vėžio instituto turtas ir nėra įtrauktas į draudimo polisą, kuriame išvardyti visų apdraustų objektų kadastriniai numeriai. Ekspertas, apklausiamas teismo posėdyje, pripažino, kad įtraukė tunelio remonto išlaidas į ekspertizės aktą, nes apžiūros vietoje metu Nacionalinio vėžio instituto darbuotojas, kurio ekspertas neprisimena, paaiškino, kad tunelis neva priklauso Nacionaliniam vėžio institutui. Taip ekspertas padarė procesinį pažeidimą ir įtikino save dėl neegzistuojančios faktinės aplinkybės. Tunelio nėra rūsio inventorinės bylos kopijoje, jį ranka nupiešė ekspertas. Bylos nagrinėjimo metu Nacionalinis vėžio institutas taip pat patvirtino, kad tunelis jam nuosavybės ar patikėjimo teise nepriklauso.

14.16. Ekspertizę byloje atlikęs ekspertas pažeidė Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – ir TEĮ) 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą savarankiškai rinkti medžiagą. Teismas, nors ir pripažino padarytus pažeidimus, tačiau apeliantės prašymą skirti byloje pakartotinę ekspertizę atmetė. Neskyrus pakartotinės ekspertizės, nebuvo eliminuotas teisinis netikrumas dėl eksperto išvados neteisėtumo ir nepatikimumo, o tokių išvadų pagrindu negali būti priimtas teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas.

14.17. Skundžiamu sprendimu teismas iš esmės paneigė už žalą atsakingo asmens teisę kvestionuoti draudiko draudėjui atlygintos žalos dydžio pagrįstumą. Ieškovei atlyginus nepagrįsto dydžio nuostolius draudėjui ir iš apeliantės reikalaujant su draudiko prisiimta rizika susijusių sumų, formuojama ydinga teismų praktika.

Atsiliepimas

15. Ieškovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, neprijungti apeliantės teikiamo įrodymo – teismo eksperto D. Kalibato vertinimo akto kopijos, priteisti iš apeliantės ieškovės naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Apeliantės pozicija dėl ginčo išsprendimo taikos sutartimi aiškinama iš esmės klaidingai. Taikos sutartimi aptarti trijų šalių santykiai: ieškovo Nacionalinio vėžio instituto, iš vienos pusės, ir atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ bei trečiojo asmens AAS „InterRisk Vienna Insurance Group“, iš kitos pusės. Savo ruožtu nagrinėjama civilinė byla apima visiškai kitų subjektų santykius, kylančius subrogacijos pagrindais (CK 6.1015 straipsnis), t. y. draudikės ADB „Gjensidige“, iš vienos pusės, ir atsakovių UAB „Vilniaus vandenys“ bei AAS „InterRisk Vienna Insurance Group“, iš kitos pusės. Dėl šios priežasties taikos sutartimi nustatyti šalių tarpusavio įsipareigojimai ieškovės, kuri nebuvo šalis civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016, teisėms ir pareigoms negali daryti įtakos, juo labiau negali užkirsti ieškovės teisės į teisminę gynybą.

15.2. Taikos sutartimi sulygta suma skirta atlyginti tik žalai, padarytai Nacionalinio vėžio instituto kilnojamajam turtui, t. y. medicininiams ir kitiems įrenginiams, prietaisams ir kitoms priemonėms. Savo ruožtu šioje civilinėje byloje ieškovė kėlė reikalavimą atlyginti tik statiniams padarytą žalą, kurią patvirtino ieškovės pateikti dokumentai. Aplinkybę, jog statiniams padaryta žala buvo vertinama atskirai, patvirtina 2015 m. vasario 3 d. Pagrindinio pastato, reabilitacijos patalpų ir tunelio numatomų atlikti remonto darbų, atsiradusių po įvykusios vandentiekio avarijos, įvertinimas, kuriuo remonto darbai įvertinti atskira suma. Priešingai nei nurodo apeliantė, taikos sutartimi šalys susitarė nereikšti jokių reikalavimų dėl bylos Nr. 2-1745-603/2016 nagrinėjimo dalyko – žalos, padarytos Nacionalinio vėžio instituto turtui (ne statiniams), atlyginimo. Nagrinėjamu atveju buvo reiškiamas reikalavimas dėl kito dalyko, žalos, padarytos statiniams, todėl taikos sutarties 4 punkto nuostata netaikoma.

15.3. Priešingai nei nurodo apeliantė, šioje ir ankstesnėje byloje nesutapo nei ieškinio dalykas, nei šalys. Vienintelis dalykas, kuris sutapo abiejose byloje, – tai faktinės aplinkybės, kuriomis kilo žala.

15.4. Apeliantės argumentai dėl ginčo įvykio nelaikymo draudžiamuoju yra iš esmės nepagrįsti, klaidinantys. Statybos ekspertizės akte į klausimą „Ar žalos atsiradimui turėjo įtakos kiti veiksniai nei vandentiekio avarija, jei taip, kokia dalimi dėl šių veiksnių padidėjo išlaidos remontui?“ buvo atsakyta, kad nustatyti, ar žalos atsiradimui turėjo įtakos kiti veiksniai nei vandentiekio avarija, ir kaip dėl šių veiksnių padidėjo išlaidos remontui, yra neįmanoma. Taigi apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ekspertizės akte nurodyta žalos kilimo priežastis, susijusi su drėgmės skverbimusi pro išorinę konstrukciją į vidų. Be to, apeliantės cituojamas teiginys yra bendro pobūdžio, ne konstatuojamasis ir nurodomas tik kaip galimas veiksnys, kuris galėtų turėtų įtakos, tačiau nebuvo tiesioginė įvykio priežastis, kuri sukėlė žalos.

15.5. Apskaičiuojant prašomos priteisti žalos dydį pagrįstai nebuvo skaičiuojamas nusidėvėjimas. Byloje apklausti liudytojai (R. K.) patvirtino, kad patalpų nusidėvėjimo nebuvo, nes jos buvo nuolat atnaujinamos, suremontuojamos. Šias aplinkybes apie patalpų remontą iš dalies patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Antra, pačioje draudimo sutartyje numatyta atlyginti žalą atkuriamąja verte. Trečia, teismas pagrįstai neprijungė prie bylos ir nesivadovavo apeliantės pateiktu vertinimo aktu, nes jame nusidėvėjimas paskaičiuotas netinkamai, nurodytos klaidingos aplinkybės. Vertinimo akte nusidėvėjimas visiškai nepagrįstai buvo paskaičiuotas ir darbams. Ekspertizės akte konstatuota, kad nustatyti, kokio lygio nusidėvėjimas buvo iki įvykio, nėra galimybių, kadangi nėra nuotraukų ar kitos būklės fiksacijos prieš vandentiekio avariją. Dėl to akivaizdu, kad ir apeliantės nurodytas specialistas objektyviai negalėjo (neturėjo medžiagos, kurios pagrindu atliktų vertinimą) atlikti tinkamą nusidėvėjimo paskaičiavimą.

15.6. Teismas ir ieškovė neginčija aplinkybių, kad tunelis nepriklauso Nacionalinio vėžio instituto patalpoms, tačiau Nacionalinio vėžio instituto naudojamas tunelis jungia patalpas, nesinaudojant juo objektyviai negalima naudotis ir kitomis patalpomis, taigi tunelis yra ne atskira patalpa, o patalpų, kurios nuosavybės teise priklauso Nacionaliniam vėžio institutui, priklausinys. Tuneliui padarius žalą, pastarasis taip pat privalėjo ir buvo suremontuotas. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad prie žalos turi būti priskaičiuota ir žala, padaryta tuneliui. Ekspertizės akte nurodoma, jog visi atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktuose nurodyti darbai buvo būtini šalinant vandentiekio avarijos padarinius.

15.7. Apeliantė klaidingai interpretuoja Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio nuostatas, teigdama, jog ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti medžiagą, reikalingą ekspertizei, neturi teisės vykti į ginčo vietą savo iniciatyva. TEĮ numato pakankamai aktyvų, objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą eksperto elgesį, siekiant gauti ekspertizei reikalingą medžiagą. Be to, visi duomenys, kuriais remtasi surašant eksperto aktą, gauti įstatymų nustatyta tvarka ir prijungti prie nagrinėjamos civilinės bylos 2018 m. balandžio 3 d. ieškovės atstovo prašymu, o ekspertizė atlikta 2018 m. gegužės 24 d., taigi ekspertas rėmėsi tik byloje esančia medžiaga.

Žemesnės instancijos teismas

15.8. Teismas nagrinėjamoje byloje 2018 m. kovo 29 d. nutartimi jau konstatavo, kad pagrindo abejoti ekspertizės akto objektyvumu, atlikimo tvarka bei paties eksperto nešališkumu nėra.

15.9. Eksperto atlikta patalpų apžiūra nebuvo neteisėta, o jos pagrindu nesiremti ekspertizės aktu nebūtų pagrįsta. Eksperto siekis apžiūrėti tiriamas patalpas nepažeidė apeliantės nurodomų eksperto teises reglamentuojančių TEĮ nuostatų, priešingai, ekspertas jas tinkamai įgyvendino, pasirinkdamas tinkamą tyrimo metodą ir gaudamas reikalingos papildomos informacijos ekspertinio tyrimo atlikimui.

Atsiliepimas

16. Trečiasis asmuo Nacionalinis vėžio institutas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Apeliantės esminio argumento teisingumo ir pagrįstumo nepatvirtina civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 patvirtintos taikos sutarties turinys – joje nenurodoma, dėl kokios padarytos žalos atlyginimo šalys susitaria. Pripažindamas paminėtos taikos sutarties sąlygų abstraktumą ir nekonkretumą, pirmosios instancijos teismas apeliantės ir trečiojo asmens sudarytos bei teismo patvirtintos taikos sutarties turinį išaiškino, siedamas ją su civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 nagrinėtų reikalavimų pobūdžiu bei pateiktais įrodymais. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, priešingai nei nurodo apeliantė, yra pagrįstos, nes padarytos vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

16.2. Ieškovė šioje civilinėje byloje – ADB „Gjensidige“, nebuvo šalis civilinėje byloje Nr. 2- 1745-603/2016, todėl ir dėl šios aplinkybės apeliacinio skundo argumentai dėl būtinybės taikyti CPK 293 straipsnio 3 dalį ir bylą nutraukti turėtų būti atmesti.

16.3. Apeliaciniame skunde pateikdama savo taikos sutarties aiškinimą, apeliantė akivaizdžiai iškraipo jos turinį. Civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 buvo nagrinėjamos tik pasekmės, susijusios su trečiajam asmeniui padarytos žalos, išskyrus nekilnojamam turtui padarytą žalą, atlyginimu. Be to, nekyla abejonių, jog būtų nelogiška, neteisinga ir neprotinga trečiajam asmeniui taikos sutartimi atsisakyti reikalavimo atlyginti nekilnojamojo turto atkūrimo išlaidas, ypač įvertinant tai, jog žala buvo padaryta valstybei priklausančiam nekilnojamajam turtui, kurį trečiasis asmuo valdė patikėjimo teise.

16.4. Apeliaciniame skunde yra dirbtinai sureikšminamas nekilnojamojo turto atkūrimo išlaidas patvirtinančių įrodymų pateikimo į civilinę bylą Nr. 2-1745-603/2016 faktas, darant išvadą, kad tai neva įrodo, jog taikos sutartimi buvo sutarta ir dėl šios žalos atlyginimo.

16.5. Vandentiekio avarija sugadino didelės apimties, įvairios rūšies ir paskirties trečiojo asmens nuosavybės ir patikėjimo teise valdomą turtą, todėl jo sugadinimo masto bei atkūrimo kaštų apskaičiavimo procesas buvo detalus ir sudėtingas. Taigi, jeigu į civilinę bylą Nr. 2- 1745- 603/2016 pateko dokumentų, kuriuose kartu su nekilnojamajam turtui padaryta žala apskaičiuojama ir galima nekilnojamojo turto atkūrimo kaina, tai, priešingai nei teigia apeliantė, negali būti vertinama kaip įrodymas, neva patvirtinantis, kad trečiojo asmens ir apeliantės sudaryta taikos sutartimi buvo išspręstas ir nekilnojamajam turtui padarytos žalos atlyginimo klausimas. Trečiojo asmens 2015 m. gruodžio mėn. raštas, pateiktas derybų dėl taikos sutarties sudarymo metu, pagal kasacinio teismo praktiką, apskritai negali būti vertinamas kaip vienos ar kitos aplinkybės buvimą patvirtinantis įrodymas.

16.6. Nors tai ir neturi esminės reikšmės, tačiau vertinant apeliacinio skundo argumentus, turėtų būti įvertinta ir kitos atsakovės procesinė pozicija – neskųsti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kas įrodo, kad kita atsakovė pripažįsta savo prievolę ieškovei.

16.7. Įvykus magistralinio vandentiekio avarijai, apeliantė nesiėmė jokių realių veiksmų, kad būtų sumažinta žala ir kuo greičiau atkurta trečiojo asmens veikla. Be to, apeliaciniame skunde nurodomi tikrovės neatitinkantys argumentai, išimtinai subjektyvus vienų ar kitų bylos faktinių duomenų vertinimas, kas leidžia teigti, jog tokiu būdu yra nesąžiningai siekiama išvengti prievolės atlyginti padarytą žalą. Vien tai, jog apeliantė skunde teismui pateikia alternatyvų prašymą (bylą nutraukti arba ieškinį apeliantės atžvilgiu atmesti), patvirtina, kad pati apeliantė nėra įsitikinusi argumentų dėl taikos sutarties pasekmių taikymo šioje byloje teisingumu.

Šalies argumentai

16.8. Apeliantės teiginiai dėl mažos nekilnojamojo turto vertės ir didelio nusidėvėjimo yra visiškai nepagrįsti, nes paremti formaliais duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro, o ne faktine padėtimi, todėl vertintini kaip bandymas išvengti civilinės atsakomybės už nekilnojamam turtui padarytą žalą. Vien ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo iki užliejimo patalpas naudojo pagal tiesioginę jų paskirtį – gydymo veiklai vykdyti, leidžia preziumuoti, kad jos buvo ne menkavertės, ne visiškai nusidėvėjusios, o atitiko gydymo paslaugų teikimo patalpoms keliamus reikalavimus. Apeliantė dirbtinai sureikšmina rašytinių įrodymų, kad patalpos buvo remontuojamos, nepateikimo faktą. Iki avarijos einamasis patalpų remontas buvo vykdomas trečiojo asmens ūkio skyriaus darbuotojų, o ne viešojo pirkimo būdu samdytų rangovų, todėl patalpų remonto aplinkybę patvirtinantys dokumentai nebuvo rasti, tačiau iki vandentiekio avarijos atlikto patalpų remonto faktą patvirtino liudytojas R. K.. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, buvo sugadintas ne visiškai susidėvėjęs nekilnojamasis turtas, o geros būklės, tinkamas naudoti pagal paskirtį turtas, t. y. trečiajam asmeniui buvo padaryta reali žala.

16.9. Trečiasis asmuo neneigia, kad tunelis jam nepriklauso, tačiau dalį jo naudojo savo tiesioginei veiklai vykdyti. Tunelis, kaip ir kitas sugadintas nekilnojamasis turtas, priklauso valstybei, todėl jis buvo remontuojamas siekiant įgyvendinti ne tik trečiojo asmens, bet ir viešąjį interesą – atkurti sugadintą valstybei priklausantį turtą, kad trečiasis asmuo jį galėtų toliau naudoti pagal paskirtį. Taigi suma už tunelio remontą iš apeliantės buvo priteista pagrįstai, o formaliais pagrindais siekdama išvengti prievolės atlyginti tunelio remonto išlaidas, apeliantė savo interesus nepagrįstai iškelia aukščiai viešųjų interesų.

17. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomą sprendimą ir bylinėjimosi išlaidas paskirstyti proporcingai atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ atžvilgiu atmestų reikalavimų daliai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, papildomu sprendimu priteisdamas ieškovei išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš abiejų atsakovių lygiomis dalimis, pažeidė imperatyvų CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą. Nuo nurodytos taisyklės teismas turėjo teisę nukrypti tik esant netinkamam šalių procesiniam elgesiui (CPK 93 straipsnio 4 dalis), tačiau papildomame sprendime tokių aplinkybių nenustatyta. Be to, sprendimu dėl bylos esmės teismas kitas ieškovės bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį) teisėtai ir pagrįstai paskirstė nelygiomis dalimis.

Atsiliepimas

18. Ieškovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės UAB ,,Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo atmesti, priteisti iš atsakovės 200 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei 200 Eur už atsiliepimo į atsakovės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo parengimą. Nurodo, kad ieškinį tenkinus 84 proc., bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pasiskirsto taip: 2 137,95 Eur x 84 proc. / 100 proc. = 1 795,87 Eur. Vadinasi, kiekvienai iš atsakovių tenka atlyginti ieškovei po 897,95 Eur. Pažymi, kad ieškovė savo interesus gina prieš du procesinius varžovus, todėl yra teisinga iš jų lygiomis dalimis priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-378/2015). Anot ieškovės, teismo papildomame sprendime pateiktas paskaičiavimas dėl bylinėjimosi išlaidų yra pagrįstas CPK normomis ir nusistovėjusia teismų praktika; bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nagrinėjamojoje situacijoje nebuvo pažeistos.

19. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad su atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ apeliaciniais skundais nesutinka. Pažymi, kad įvykdė dėl jos priimtą skundžiamo teismo sprendimo dalį. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagal tą patį draudimo polisą papildomai buvo išmokėta 5 560,34 Eur suma. Išmoka buvo sumokėta 2018 m. spalio 2 d. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo patvirtintą taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-12832-862/2018 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Vilniaus vandenys“, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, UAB „Antakalnio būstas“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, dėl žalos atlyginimo. Todėl 5 560,34 Eur sumą pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ reikalavimą turi atlyginti atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“.

20. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, ieškovė, apeliantė bei trečiasis asmuo pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

22. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko teisės reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnis).

23. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys iš dalies tenkintas, apeliaciniame skunde išdėstė argumentus dėl, pirma, netinkamai įvertintos civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 apeliantės ir trečiojo asmens sudarytos taikos sutarties ir jos reikšmės nagrinėjamai bylai, antra, įvykio nedraudžiamumo pagal ieškovės draudimo taisykles, trečia, neįvertinto patalpų nusidėvėjimo nustatant žalos dydį, ketvirta, nukrypimo nuo eksperto išvadų, penkta, nepagrįsto tunelio remonto išlaidų priteisimo, šešta, eksperto atliekant ekspertizę padarytų teisės pažeidimų.

Dėl kitoje civilinėje byloje sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties ir apeliantės prašymo šiuo pagrindu nutraukti nagrinėjamą bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas)

24. Byloje nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 ieškovas Nacionalinis vėžio institutas (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų nagrinėjamoje byloje) buvo pareiškęs ieškinį atsakovei UAB „Vilniaus vandenys“ (apeliantei) dėl 134 855,86 Eur žalos, kilusios dėl 2015 m. sausio 30 d. Nacionalinio vėžio instituto patalpose įvykusios vandentiekio avarijos, atlyginimo. Ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AAS „Baltikums Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialas 2016 m. gegužės 19 d. sudarė taikos sutartį, kuria byloje kilusį ginčą išsprendė taikiai.

25. Apeliantės teigimu, minėta taikos sutartimi trečiasis asmuo (draudėja) ir apeliantė susitarė dėl visos žalos, kilusios dėl 2015 m. sausio 30 d. įvykusios avarijos, įskaitant ir tą, dėl kurios reikalavimus nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškovė, todėl nagrinėjama byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

26. Teigdama, kad visos žalos dėl minėtos vandentiekio avarijos atlyginimo klausimas buvo išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 teismo patvirtinta taikos sutartimi, apeliantė remiasi taikos sutarties 4 punktu, kuriame taikos sutarties šalys susitarė, kad „šalims įvykdžius visus šioje taikos sutartyje nurodytus įsipareigojimus, jos viena kitai neturės jokių pretenzijų ir reikalavimų, įskaitant ir galinčius atsirasti ateityje, dėl šioje civilinėje byloje nagrinėtų aplinkybių ir jų sukeltų pasekmių“.

27. Anot apeliantės, taikos sutarties 4 punkto nuostata „dėl šioje civilinėje byloje nagrinėtų aplinkybių“ reiškia 2015 m. sausio 30 d. įvykusią vandentiekio avariją, o „jų sukeltų pasekmių“ – šios avarijos metu sukeltos pasekmės trečiajam asmeniui, t. y. žala, atskirai jos neskaidant į jokias dalis ir pagal jokias rūšis.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė priešingai, t. y. kad taikos sutartyje šalys susitarė tik dėl tos žalos, kurią buvo prašoma priteisti toje byloje pareikštu ieškiniu, konkrečiai, 77 967,74 Eur žalos ilgalaikiam turtui, 6 298,73 Eur žalos trumpalaikiam turtui ir atsargoms bei 50 589,24 Eur skubos tvarka pirktų prekių ir paslaugų išlaidų, detalizuotų trečiojo asmens sudarytame vandentiekio avarijos metu sugadinto turto įsigijimo dokumentų sąraše (civilinės bylos Nr. 2-1745-603/2016 1 t., b. l. 82-84), todėl, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas pareikštas dėl kitos žalos, nesutiko su apeliantės pozicija, kad abiejose bylose buvo sprendžiamas ginčas dėl to paties.

29. Esant ginčui dėl teismo patvirtintos taikos sutarties turinio ir jos sąlygų prasmės, taikos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2012). Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir kt.).

30. Apeliantės teigimu, tai, kad taikos sutartimi užbaigtoje civilinėje byloje buvo keliami klausimai dėl visos avarijos metu kilusios žalos, o ne tik tam tikrų kategorijų daiktų, patvirtina faktas, kad į minėtą bylą buvo teikiami įrodymai, susiję taip pat su žala, padaryta statiniams, o ne tik kilnojamiesiems daiktams, taip pat Nacionalinio vėžio instituto patikslintame ieškinyje nurodyti teiginiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei tai, kad abiejose bylose buvo pateikta dalis tų pačių su žala susijusių dokumentų, nei apeliantės nurodomi Nacionalinio vėžio instituto patikslinto ieškinio teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad šiose bylose buvo sprendžiama dėl žalos, padarytos skirtingiems objektams. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad Nacionalinio vėžio instituto pateiktame patikslintame ieškinyje buvo aiškiai nurodyta (ir detalizuota vandentiekio avarijos metu sugadinto turto įsigijimo dokumentų sąraše) žala, kurią minėtoje civilinėje byloje buvo prašoma priteisti.

31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad šalys, sudarydamos taikos sutartį, turėjo teisę susitarti dėl visos dėl to paties įvykio kilusios žalos (t. y. ne tik tos, kurią buvo prašoma priteisti byloje pareikštu ieškiniu) ir taip užkirsti kelią teisminiams ginčams ateityje (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, įstatymai nedraudžia šalims susitarti taikos sutartyje ir dėl papildomų įsipareigojimų, <...>, kurie tiesiogiai nepatenka į byloje sprendžiamo ginčo dalyką, bet būtini tam, kad šalys galėtų išspręsti ginčą taikiai, t. y. sudarydamos taikos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės ir apeliantės išdėstyti argumentai nepatvirtina to, kad nagrinėjamu atveju šalys šią teisę realizavo (CPK 185 straipsnis).

32. Pirma, teigdama, kad derantis dėl taikos sutarties sudarymo buvo deramasi ir dėl žalos, padarytos pastatui, t. y. visos situacijos taikaus išsprendimo, apeliantė savo poziciją grindžia pačios rašytais raštais, tačiau nepateikia jokių įrodymų (pavyzdžiui, atsakymų į šiuos raštus), patvirtinančių, kad tokius ketinimus turėjo ir kita taikos sutarties šalis – Nacionalinis vėžio institutas. Pažymėtina, kad net jeigu apeliantės cituojamos minėtų raštų ištraukos būtų vertinamos kaip apeliantės siekis vienoje byloje išspręsti su visa žala susijusius klausimus, savaime tai neįrodytų ir kitą taikos sutarties šalį tokį tikslą turėjus ir juo labiau (be kita ko, dėl žemiau nurodomų priežasčių) nepatvirtintų tokio susitarimo sudarymo. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad taikos sutartį su apeliante sudaręs Nacionalinis vėžio institutas su apeliantės pateiktu taikos sutarties sąlygų aiškinimu nesutinka ir laikosi tos pačios, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pozicijos.

33. Antra, minėtas taikos sutarties 4 punktas turi būti aiškinamas sistemiškai su tos pačios taikos sutarties 7 punktu, kuriame numatyta, kad šalys įsipareigoja ateityje nereikšti viena kitai pretenzijų ir (ar) ieškinių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi pastarajame punkte taikos sutarties sudarymas yra aiškiai susiejamas būtent su tos bylos nagrinėjimo dalyku, kurį, kaip minėta, apibrėžė konkreti prašoma priteisti žala.

34. Trečia, civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 Nacionalinis vėžio institutas prašė priteisti iš apeliantės 134 855,86 Eur žalos, nesusijusios su žala statiniams, atlyginimo, o šioje civilinėje byloje buvo pareikštas ieškinys dėl 114 374,64 Eur žalos, padarytos statiniams, atlyginimo, taigi bendra abiejų ieškinių suma (t. y. visa įrodinėta žala) buvo 249 230,50 Eur. Taikos sutartimi šalys susitarė dėl 31 794,33 Eur žalos atlyginimo. Todėl aiškinti, kad taikos sutartis sudaryta dėl visos kilusios žalos, nesant pakankamai objektyvių tokį šalių susitarimą patvirtinančių duomenų, teismo vertinimu, reikštų nesąžiningumą kitos sutarties šalies atžvilgiu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

35. Ketvirta, nei ieškovė, nei asmuo, kurio procesines teises ir pareigas ji perėmė, nebuvo aptariamos taikos sutarties šalis, todėl ta aplinkybė, kaip ji vertina kilusią žalą savo vidiniuose dokumentuose, priešingai nei teigia apeliantė, nėra itin svarbi vertinant taikos sutarties šalių ketinimus.

36. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino civilinėje byloje Nr. 2-1745-603/2016 sudarytos taikos sutarties turinį ir pagrįstai sprendė, kad ji neapima nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų, o kai kurie teismo motyvacijos netikslumai ir (ar) trūkumai (pavyzdžiui, vartojant siurprizinių sąlygų sąvoką vietoje šalims netikėto sutarties aiškinimo rezultato; aiškinant šalių teisės sudaryti taikos sutartį apimtį) nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi.

37. Remiantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, byla nutraukiama, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis <...> patvirtinti šalių taikos sutartį. Nustačius, kad abiejose bylose ieškinio dalykas nesutapo, tai reiškia, kad visos ieškinio tapatumui konstatuoti būtinos sąlygos netenkinamos, todėl apeliantės prašymas nurodytu pagrindu nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą negali būti tenkinamas.

Dėl įvykio draudžiamumo pagal ieškovės draudimo taisykles

38. Anot apeliantės, trečiajam asmeniui padaryta žala, remiantis Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 911 3.18.3 punktu, yra nedraudžiamasis įvykis, todėl vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškinį.

39. Minėtų draudimo taisyklių 3.18.3 punkte numatyta, kad draudimo išmoka nemokama (t. y. įvykis yra nedraudžiamasis), jeigu apdraustas turtas buvo sunaikintas, sugadintas ar prarastas arba atsirado nuostolių, draudžiant nuo vandens, vandeniui prasiskverbus į patalpas pro pastato išorines atitvarines konstrukcijas, šioms praleidžiant vandenį.

40. Apeliantė nurodo, kad ekspertizės akte nurodyta žalos kilimo priežastis yra drėgmės skverbimasis pro išorines konstrukcijas į vidų.

41. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje esančio ekspertizės akto, jo tiriamojoje dalyje ekspertas, nagrinėdamas teismo užduotą klausimą, ar žalos atsiradimui turėjo įtakos kiti veiksniai nei vandentiekio avarija, yra nurodęs, kad antras pagal įtaką veiksnys yra galimas drėgmės skverbimasis pro išorines konstrukcijas į vidų, nes patalpos yra požeminėje pastato dalyje, kur paprastai senos statybos pastatuose ši įtaka stebima gana dažnai. Tačiau, atsakydamas į šį teismo klausimą, ekspertas davė išvadą, kad nustatyti, ar žalos atsiradimui turėjo įtakos kiti veiksniai nei vandentiekio avarija, yra neįmanoma. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, ekspertizės akto išvados nepatvirtina, kad žala kilo vandeniui prasiskverbus į patalpas pro pastato išorines atitvarines konstrukcijas, kaip numatyta draudimo taisyklių 3.18.3 punkte, todėl apeliantės argumentai, kad įvykis yra nedraudžiamasis, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl patalpų nusidėvėjimo vertinimo ir žalos dydžio

42. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019). Tų pačių taisyklių laikomasi vertinant ir draudiko, nukentėjusiam asmeniui (draudėjui) išmokėjusio draudimo išmoką, subrogacijos tvarka pareikštą reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui, nes, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015). Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Todėl, kaip teisingai nurodo apeliantė, patalpų nusidėvėjimas yra viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatant apeliantės prievolės atlyginti žalą dydį, o draudimo sutartyje numatyta sąlyga dėl turto draudimo nauja atkuriamąja verte (t. y. neatsižvelgiant į nusidėvėjimą) saisto tik draudimo sutarties šalis.

43. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo.

44. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti žalos dydį, o apeliantė, nesutikdama su ieškovės įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovės įrodinėjamą žalos dydį).

45. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė eksperto D. Kalibato vertinimo aktą, kuriame defektų ištaisymo darbų kaina paskaičiuota atsižvelgiant į nusidėvėjimą. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi šis naujas įrodymas buvo priimtas ir byloje dalyvaujantiems asmenims nustatytas terminas pateikti dėl jo atsiliepimą.

46. Kaip matyti iš minėto vertinimo akto, eksperto atliktas nusidėvėjimo procento apskaičiavimas yra grindžiamas pastato statybos (1979 m.) metais. Tačiau byloje yra duomenų, kad patalpos buvo periodiškai remontuojamos, t. y. 2009 metų sutartis dėl patalpų (rūsio) remonto darbų (el. b. 8 t., b. l. 79-95), liudytojo parodymai, kad patalpas periodiškai atnaujindavo trečiojo asmens darbuotojai, be to, įvykio dieną jos trečiojo asmens – medicinos įstaigos – buvo naudojamos pagal paskirtį. Į šias aplinkybes, kaip matyti iš vertinimo akto, ekspertas, apskaičiuodamas nusidėvėjimo procentą, neatsižvelgė, byloje esančiomis patalpų nuotraukomis, darytomis po įvykusios vandentiekio avarijos, iš kurių taip pat (bent iš dalies) galima spręsti apie buvusią patalpų būklę, nedisponavo (nesirėmė). Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks eksperto pateiktas nusidėvėjimo dydis, apskaičiuotas iš esmės vien tik hipotetiniu būdu, nėra pakankamas, siekiant pagrįsti realų sugadintų patalpų nusidėvėjimo dydį ir tuo pagrindu sumažinti ieškovės prašomą priteisti nuostolių sumą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė nepasinaudojo procesine teise dėl (papildomos) ekspertizės skyrimo, kad byloje būtų nustatytas realus nusidėvėjimo dydis, nors tokia galimybė buvo suteikta Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti pagrindą mažinti (dėl nusidėvėjimo) ieškovės prašomą priteisti žalos dydį.

Dėl teismo nesutikimo su ekspertizės išvada

47. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nukrypo nuo eksperto išvados ir priteisė ieškovei 1 076,90 Eur sumą, kurią ekspertas įvertino kaip nebūtinus darbus.

48. Vadovaujantis CPK 218 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau, nesutikdamas su eksperto išvada, teismas tokio nesutikimo motyvus turi išdėstyti bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis).

49. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neišdėstė jokių nesutikimo su eksperto išvada motyvų. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad, nesant pakankamų įrodymų, jog minėti darbai nebuvo atlikti, jie priskirtini žalai, atsiradusiai dėl užliejimo; tai, kad vieta, kurioje buvo atlikti betonavimo darbai, gali būti už Nacionaliniam vėžio institutui priklausančio tunelio, teismo vertinimu, nereiškia, kad šie darbai nebuvo atlikti ar kad jie nėra susiję su įvykio pasekmių šalinimu.

50. Vis dėlto šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 1 076,90 Eur darbų nebūtinumą ekspertas grindė ne vien šių darbų atlikimu Nacionaliniam vėžio institutui nepriklausančiose patalpose, ką vertino pirmosios instancijos teismas, tačiau dar dviem priežastimis: valymo įmonė betonavimo darbų neatlieka ir betonavimas numatytas ir UAB „Šarvas“ atliktų darbų aktuose. Dėl pastarųjų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl darytina išvada, kad nesutikimo su eksperto išvada tinkamai nemotyvavo. Kadangi pagrindo atmesti aptariamą eksperto išvadą nenurodė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti šią apeliacinio skundo dalį ir sumažinti ieškovei priteistą žalos atlyginimo sumą ekspertizės akte nurodyta 1 076,90 Eur suma.

Dėl tunelio remonto išlaidų priteisimo

51. Tarp šalių nėra ginčo, kad tunelis, kurio remonto išlaidas ieškovei skundžiamu sprendimu priteisė pirmosios instancijos teismas, Nacionaliniam vėžio institutui (draudėjui) nepriklauso. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad tai, jog trečiasis asmuo turėjo išlaidų, šalindamas pasekmes ne tik jo patikėjimo teise valdomose patalpose, bet ir gretimai esančiose patalpose, kurios jam nepriskirtos valdyti patikėjimo teise, nereiškia, kad šių patalpų remontas nebuvo būtinas. Avarija įvyko Nacionaliniam vėžio institutui priskirtose patalpose, todėl šis patalpų valdytojas, anot teismo, buvo atsakingas dėl avarijos padarinių šalinimo ir kitose patalpose, todėl jo turėtos išlaidos priskirtinos žalai, atsiradusiai dėl atsakovės veiksmų.

52. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas draudiko, sudariusio turto draudimo sutartį, už žalą atsakingam asmeniui pareikštas subrogacinis reikalavimas.

53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos arba ji nemažinama esant tam teisiniam pagrindui, arba išmokama, nors yra teisinis pagrindas jos nemokėti. Tokių ex gratia (nesant pareigos) išmokų atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2016, 17 punktas).

54. Turtas, kurį apdraudė Nacionalinis vėžio institutas su ieškove sudaryta draudimo sutartimi, yra išvardytas (be kita ko, nurodant konkrečius statinių unikalius numerius) Įmonių turto draudimo liudijime Nr. IB 022895 (el. b. 1 t., b. l. 42-43) – tai yra gydymo statiniai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir garažai, gydymo statiniai bei administraciniai statiniai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), valdomi Nacionalinio vėžio instituto turto patikėjimo teise. Tunelis, kuris, kaip minėta, Nacionaliniam vėžio institutui nepriklauso, nėra su ieškove sudarytos draudimo sutarties objektas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jam padarytos žalos ieškovė, vykdydama draudimo sutartį, neprivalėjo atlyginti, atitinkamai ieškovė neturi teisės reikalauti šių išlaidų atlyginimo iš apeliantės.

55. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriuos taip pat palaiko ieškovė bei trečiasis asmuo, kad avarija (draudžiamasis įvykis) įvyko Nacionaliniam vėžio institutui priskirtose patalpose, todėl šis patalpų valdytojas buvo atsakingas dėl avarijos padarinių šalinimo ir kitose patalpose, ir todėl jo turėtos išlaidos priskirtinos žalai, atsiradusiai dėl atsakovės veiksmų, nagrinėjamu atveju yra netinkami, nes byloje yra sprendžiami turto draudimo, o ne civilinės atsakomybės draudimo klausimai.

56. Ieškovės bei trečiojo asmens nurodomos aplinkybės, kad trečiasis asmuo naudojasi minėtu tuneliu, jį valo, taip pat nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamai bylai, nes nepaneigia fakto, kad tunelis nebuvo įtrauktas į ieškovės draudžiamų objektų sąrašą, t. y. nebuvo ieškovės bei trečiojo asmens sudarytos draudimo sutarties objektas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti trečiojo asmens su rašytiniais paaiškinimais pateiktas paslaugų pirkimo pardavimo sutartis kaip neturinčias teisinės reikšmės bylai išspręsti (CPK 314 straipsnis).

57. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas tenkina šią apeliacinio skundo dalį ir sumažina ieškovei priteistą žalos atlyginimo sumą 13 969,75 Eur tunelio remonto išlaidų suma.

Dėl eksperto padarytų pažeidimų ir jų įtakos galimybei vadovautis ekspertizės išvada

58. Apeliantės teigimu, ekspertas, atlikdamas byloje paskirtą ekspertizę, savo iniciatyva vyko į įvykio vietą, taip pat rinko kitą medžiagą ekspertizei atlikti, todėl, anot apeliantės, padarė esminius ekspertinio tyrimo atlikimo pažeidimus, dėl kurių, vadovaujantis tokia ekspertizės išvada, negalėjo būti priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

59. Pagal kasacinio teismo praktiką, pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas).

60. Kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtus apeliantės argumentus jau yra įvertinęs pirmosios instancijos teismas, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi spręsdamas apeliantės prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo. Teismas iš esmės pripažino eksperto padarytus Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo pažeidimus savarankiškai renkant ekspertizei atlikti reikalingą medžiagą (o ne prašant teismo ją pateikti), tačiau sprendė, kad padaryti pažeidimai yra formalaus pobūdžio (neesminiai) ir nelemiantys ekspertizės išvados nepagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai, kad prieštaravimų dėl eksperto savarankiškai surinktos medžiagos teisingumo apeliantė nepateikė, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad esminio procesinės teisės normų pažeidimo, pirmosios instancijos teismui vadovaujantis ekspertizės išvada, galėjusio turėti įtakos neteisingam bylos rezultatui (CPK 329 straipsnio 1 dalis), apeliantė nepagrindė. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė pati remiasi ginčijama ekspertizės išvada, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą nesumažinti iš apeliantės priteistinų nuostolių dydžio eksperto nurodyta 1 076,90 Eur suma (žr. šios nutarties 47-50 punktus). Toks nenuoseklus apeliantės procesinis elgesys, vertinant ekspertizės išvadą kaip įrodymą, teismo vertinimu, papildomai paneigia jos pozicijos dėl galimybės vadovautis ekspertizės išvada pagrįstumą.

Dėl procesinės bylos baigties

61. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas vertindamas ekspertizės išvadą, taip pat netinkamai nustatė turto draudimo sutarties objektą, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, kas yra pagrindas jį pakeisti – sumažinti ieškovei iš apeliantės priteistą 27 476,94 Eur nuostolių sumą 15 046,65 Eur (1 076,90 Eur eksperto nurodyta suma + 13 969,75 Eur tunelio remonto išlaidos) iki 12 430,29 Eur (27 476,94 Eur - 15 046,65 Eur = 12 430,29 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

62. Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo, kuriuo išspręstas dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, argumentai vertinami pagal CPK 93 straipsnį pakeičiamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kontekste.

63. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 1 726 Eur žyminio mokesčio. Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų apeliantei daliai, ieškovei iš apeliantės priteisiama 187,62 Eur žyminio mokesčio ((1 726 Eur x 10,87 proc. visos ieškinio sumos) / 100 proc. = 187,62 Eur).

64. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 2 137,98 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 23 d. papildomame sprendime laikėsi nuomonės, kad šios išlaidos, įvertinus patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, turėtų būti priteisiamos iš abiejų atsakovių lygiomis dalimis, nes tai, kad iš vienos atsakovės priteista didesnė suma, nei iš kitos atsakovės, teismo vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad vienos iš atsakovių atžvilgiu ieškovė turėjo didesnių atstovavimo išlaidų.

65. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka CPK 93 straipsnyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, pagal kurias, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis), o nukrypti nuo šios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės teismas gali tik CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad apeliantės procesinis elgesys būtų buvęs netinkamas, todėl ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės priteistinos laikantis CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą dėl papildomo teismo sprendimo nurodoma kasacinio teismo nutartis yra priimta byloje dėl viešųjų pirkimų, todėl joje pateikti išaiškinimai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamai bylai nėra aktualūs.

66. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės reikalavimas apeliantei patenkintas 27,36 proc. ((12 430,29 Eur x 100 proc.) / 45 429,86 Eur = 27,36 proc.). Taigi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų apeliantei daliai, ieškovei iš apeliantės priteisiama 292,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ((2 137,98 Eur / 2) x 27,36 proc.) / 100 proc. = 292,48 Eur).

67. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės AAS BTA Insurance Company, nebuvo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas, todėl jos teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas neperžiūri (CPK 320 straipsnis).

68. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. papildomu sprendimu paskirstytos apeliantės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, atitinkamai pakeičiamas ir šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

69. Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 6 255 Eur bylinėjimosi išlaidų: 5 005 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 1 000 Eur už ekspertizės atlikimą ir 250 Eur išlaidų specialių žinių turinčio asmens pagalbai. Anksčiau šioje nutartyje konstatuota, kad apeliantės pateiktas vertinimo aktas nepagrindžia apeliantės įrodinėjamų aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pastarųjų išlaidų (250 Eur) atlyginimas apeliantei nepriklauso.

70. Ieškovės reikalavimas apeliantei, kaip minėta, patenkintas 27,36 proc., tad proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų apeliantei daliai (72,64 proc.), apeliantei iš ieškovės priteisiama 4 362,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ((6 005 Eur x 72,64 proc. / 100 proc. = 4 362,03 Eur).

71. Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 618 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinį skundą patenkinus 54,76 proc., apeliantei iš ieškovės priteisiama 338,42 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ((618 Eur x 54,76 proc.) / 100 proc. = 338,42 Eur).

72. Apeliantė taip pat patyrė 931,70 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (už dviejų apeliacinių skundų parengimą). Apeliantės apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo patenkintas 54,76 proc., o apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo patenkintas visiškai, todėl apeliantei iš ieškovės priteisiama atitinkamai 417,44 Eur ((762,30 Eur x 54,76 proc.) / 100 proc. = 417,44 Eur) ir 169,40 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, iš viso – 586,84 Eur už abiejų apeliacinių skundų parengimą (CPK 98 straipsnis).

73. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti – 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo parengimą ir 200 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo parengimą. Proporcingai atmestų apeliantės reikalavimų daliai (45,24 proc.), ieškovei iš apeliantės priteisiama 180,96 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo parengimą ((400 Eur x 45,24 proc.) / 100 proc. = 180,96 Eur), o bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą dėl 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo, atsižvelgiant į tai, kad šis apeliantės apeliacinis skundas buvo patenkintas, nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

74. Ieškovė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme rengiant atsiliepimą į apeliantės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamais teismo sprendimais dėl šių išlaidų priteisimo nebuvo sprendžiama, atitinkamai tai nėra apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas. CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad neišspręstą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas, priėmęs byloje sprendimą, išsprendžia priimdamas papildomą sprendimą. Taigi dėl minėtų išlaidų priteisimo ieškovė pirmiausia turėjo kreiptis į pirmosios instancijos teismą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ pakeisti – priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ 12 430,29 Eur (dvylika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt eurų, 29 ct) žalos atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 12 430,29 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. gegužės 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 187,62 Eur (šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus, 62 ct) žyminio mokesčio.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo dalį dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ pakeisti – priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ 292,48 Eur (du šimtus devyniasdešimt du eurus, 48 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. papildomo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. papildomą sprendimą pakeisti – priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 4 362,03 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt du eurus, 3 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 338,42 Eur (tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus, 42 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, ir 586,84 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus, 84 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ 180,96 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų, 96 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVilija MikuckienėVigintas Višinskis