Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos m. Medžiotojų klubo „Darius“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos m. Medžiotojų klubo „Darius“ skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

18.3. Nuniokotų plotų matavimai atlikti teisingai, be to, kartu matuojant dalyvavo medžiotojų atstovas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laisvėje gyvenančių medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo.

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nebuvo atnaujintas terminas skundui paduoti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl Sprendimo 1 pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą atmetė ir bylą dėl Sprendimo 1 nutraukė. Teismas, įvertinęs, jog Sprendimas 2 neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, Sprendimą 2 panaikino.

22. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių pareiškėjo teikiami įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui arba kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinės instancijos teisme, taip pat į tai, kad byla iš esmės buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir visi prašymai bei įrodymai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo prie apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai apeliacinio proceso metu nevertinami.

23. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnis, Medžioklės įstatymo 18 straipsnis nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų ir valstybės prievolę atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, numato atvejus, kai ši prievolė atsiranda. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys nustato tvarką, pagal kurią medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala įvertinama ir atlyginama. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad Komisijos pareiga yra atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame turi būti nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamą žalos paskaičiavimą, ar nėra išimčių, šalinančių žalos atlyginimą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1126/2014, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1126/2014).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos prasmę, sprendžiant dėl gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo, Komisija, kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, privalo priimti individualų administracinį aktą – sprendimą. Tokio sprendimo turiniui taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 (nagrinėjamu atveju aktualus Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnis) straipsnio reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (1 d.). Tai reiškia, jog Komisijos sprendime turi būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, jo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių; nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tokie reikalavimai nėra pertekliniai, kadangi tiek žalą turintis mokėti asmuo, tiek į žalos atlyginimą pretenduojantis asmuo, tiek galbūt teismas, nagrinėsiantis ginčą dėl žalos atlyginimo, padaryto laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų, turi aiškiai suvokti žalos atsiradimo pagrindą bei jos aplinkybes, o taip pat teisinį pagrindą, kuriuo įpareigojama atlyginti patirtą žalą. Toks sprendimas laikytinas administraciniu aktu ir turi atitikti ne tik Medžioklės įstatymo, bet ir Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus (žr., pvz., 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-557/2009, 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1014/2010, 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2041/2012, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-629/2019).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad iš ginčijamo Sprendimo 2 bei jo priedo - Komisijos žalos apskaičiavimo akto matyti, kad jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes juose yra nenurodyti - administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės ir administracinio sprendimo motyvai. Šiuo atveju apsiribota tik nuostolių apskaičiavimu ir pareiškėjo pareigos atlyginti šiuos nuostolius V. B., fakto konstatavimu. Ginčijamame Sprendime 2 ir jo prieduose duomenų apie tai, kad V. B. yra žemės sklypų, kurių pasėliams padaryta žala savininkas, valdytojas ar naudotojas, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, pabrėžia, kad Komisijos sprendime turėjo būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, sprendimo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių, o nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos.

27. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog teismas turėjo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimas 2 neatitinka ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (šiuo atveju Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų), neprivalėjo vertinti ir detaliau pasisakyti dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Komisijos apskaičiuotos žalos dydžiu.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės, 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1616-822/2021, ir kt.).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą 2, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Sprendimo 1, pažymi, kad ABTĮ 103 straipsnio 9 punkte numatytas pagrindas nutraukti bylą, jeigu paaiškėja, kad praleistas terminas skundui (prašymui, pareiškimui) paduoti buvo atnaujintas be pagrindo.

31. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2000 m. birželio 30 d. nutarimus), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Pažymėtina, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-21-525/2020, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje eAS-588-602/2019, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Pagal aktualios bylai redakcijos ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto arba pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tais atvejais, kai administracinis aktas neturi būti įteikiamas, asmens teisė jį ginčyti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai tampa žinoma apie pagrindinius jo turinį sudarančius elementus, su kuriais siejamas galbūt padarytas asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimas. Laikytina, kad ABTĮ 33 straipsnio (bylai aktualios redakcijos ABTĮ – 29 str.) 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-2773/12, kt.).

32. ABTĮ 30 straipsnyje numatyta, kad administracinis teismas pareiškėjo prašymu skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis nuoseklioje teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia (be kita ko), yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

33. Pažymėtina, kad dėl termino atnaujinimo teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006, 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006).

34. Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

35. Byloje nustatyta, kad Sprendimas 1, kartu su priedais, Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktu bei žalos apskaičiavimu, viso 5 lapai, 2021 m. gruodžio 13 d. el. paštu buvo išsiųsti pareiškėjo atstovui, V. G.. Iš Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos 2022 m. kovo 10 d. atsakymo raštu Nr. (13.11)-AD5-4172 seniūnei matyti, kad Valdyba 2022 m. vasario 3 d. Klaipėdos m. medžiotojų klubui „Darius“ išsiuntė raštą dėl paaiškinimo, kodėl medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala laiku nėra sumokėta. 2022 m. kovo 9 d. gautas Klubo atsakymas, kad su V. B. sudarytas abipusis susitarimas dėl kanopinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo. Klubas savo lėšomis atkurs šernų nuknistas senąsias pievas į jų pirminę padėtį pavasarį, kai tik leis oro sąlygos. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo galbūt pažeistas teises žinojo anksčiau nei 2022 m. birželio mėn.

36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra nustatytos jokios objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios jam laiku paduoti skundą, o terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir atidumo. Kreipimosi į teismą termino skaičiavimą, termino praleidimo priežasčių vertinimą nulėmė pareiškėjo skunde nesąžiningai nutylėtos aplinkybės apie faktus, kada jam iš tikrųjų tapo žinoma apie savo galbūt pažeistas teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nutraukė dėl Sprendimo 1. Priešingas situacijos vertinimas sukurtų pareiškėjui privilegijuotą padėtį sąžiningai procese dalyvaujančių asmenų atžvilgiu, paneigtų esminį proceso šalių lygiateisiškumo principą, prieštarautų asmens teisei į teisingą teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-723-492/2020).

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

38. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Klaipėdos miesto medžiotojų klubo „Darius“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.