Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. (Ž.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams M. Ž., A. Ž. (K.) dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas M. M. ieškiniu prašė pripažinti 2008-07-01 reikalavimo teisės perdavimo sutartį tarp M. Ž. ir A. Ž. negaliojančia ir taikyti restituciją - priteisti iš A. Ž. 2133,875 litų sumokėtų įmokų bei priteisti ieškovui turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. spalio 4 d. ieškovas ir atsakovė M. Ž. sudarė paskolos sutartį bei 2007 m. gegužės 16 d. susitarimą, pagal kuriuos atsakovė iki 2008-10-04 suteikė ieškovui 32 500 lt dydžio paskolą su 162,5 litų mėnesinėmis palūkanomis. 2008 m. gegužės 30 d. atsakovė M. Ž. ir ieškovas M. M. sudarė susitarimą, pagal kurį paskolos davėjas, t.y. atsakovas patvirtino, kad pagal 2006-10-04 sutartį ir pagal 2007-05-16 sudarytą susitarimą paskolos gavėjas, t.y. ieškovas pilnai įvykdė savo įsipareigojimus, grąžino 32500 lt ir palūkanas. 2008-07-01 atsakovė M. Ž. su atsakovu A. Ž. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal šią skundžiamą sutartį, atsakovė M. Ž. patvirtino, kad ieškovas M. M. sutarties pasirašymo dieną yra skolingas atsakovui 13500 lt bei palūkanas, kad už 12000 lt perleido atsakovui A. Ž. reikalavimo teisę į 13500 litų.

Atsakovas A. Ž. (K.) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš pridedamų elektroninių susirašinėjimų tarp M. M. ir A. Ž. matyti, kad ieškovas sutiko su turima prievole, pats prašė, tarėsi dėl skolos mokėjimo dalimis, kreditorių tikino, kad prievolės nevengia ir ją įvykdys. Pabrėžė, kad pagal susitarimą su išieškojimą vykdančia įmone, pats atsakovas dalį skolos padengė - dviem mokėjimais pervedė 500 svarų, tačiau vėliau mokėjimus nutraukė nieko nepaaiškinęs ir pareiškė ieškinį dėl reikalavimo perleidimo sandorio tarp atsakovų nuginčijimo. Atsakovo manymu, ieškovo į bylą pateiktas 2008-05-30 susitarimas nėra pakankamas įrodymas, jog su pradine kreditore buvo atsiskaityta, kyla pagrįstų abejonių šio dokumento sudarymo laiku, taip pat turinio atitikimu tikrovei. Dėl to, jo manymu, ieškinys laikytinas nepagrįstu.

Atsakovė M. Ž. sutiko su ieškovo ieškiniu. Nurodė, kad pagal 2006-10-04 pasirašytą paskolos sutartį, tarp ieškovo ir jos (M. Ž.), iki 2008 m. gegužės mėnesio ieškovas M. M. grąžino visą 32500 lt sumą su visomis numatytomis palūkanomis. Atsakovė patvirtino, kad 2008 m. su atsakovu A. Ž. jau buvo nutraukę santuoką, tačiau vis dar gyveno kartu kaip šeima. Tuo metu ji buvo visiškai priklausoma nuo jo, turėjo priklausomybę nuo alkoholio ir vaistų. A. Ž. pasinaudojo jos bejėgiškumu, ji pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, nors tuo metu M. M. jai buvo nebeskolingas.

II. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 1d. sprendimu ieškinį tenkino dalinai ir pripažino 2008-07-01 reikalavimo teisės perdavimo sutartį tarp M. Ž. ir A. Ž. niekine ir negaliojančia. Kitoje dalyje ieškinį atmetė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovės reikalavimo teisės galiojimo 2008-07-01 reikalavimo teisės perdavimo sutarties sudarymo metu. Teismas sprendė, jog iš 2008-05-30 tarp ieškovo ir atsakovės M. Ž. esančio susitarimo matyti, kad pagal 2006-10-04 paskolos sutartį ieškovas M. M. visus savo įsipareigojimus įvykdė, pilnai grąžino 32500 lt skolą ir pagal sutartį priskaičiuotas palūkanas. Nurodė, jog neturi pagrindo netikėti atsakovės tvirtinimu dėl skolos grąžinimo bei pripažino, jog dėl atsakovės nerūpestingo ir neapdairaus elgesio, negali nukentėti ieškovas. Atsakovo A. Ž. nurodytą aplinkybę, kad atsakovė M. Ž. 2008 m. liepos mėnesį neturėjo piniginių lėšų, todėl jai apmokėjo lėktuvo bilietą į JAV, vertino kaip nepaneigiančią fakto, kad ieškovas su atsakove atsiskaitė 2008-05-30, nes iki išvykimo lėšas atsakovė galėjo panaudoti kitur. Nesant byloje rašytinių įrodymų, liudytojo R. Ž. parodymų teismas nesiejo su paskolos grąžinimu. Iš įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad atsakovė M. Ž. perleido atsakovui A. Ž. nebegaliojantį reikalavimą, jo perleidimo metu skolininkas su atsakove jau buvo atsiskaitęs. Teismas vadovaudamasis CK 1.80 str. nusprendė, jog 2008-07-01 reikalavimo teisės perdavimo sutartis tarp M. Ž. ir A. Ž. laikytina niekine ir negaliojančia bei konstatavo, kad atsakovės M. Ž. perleistas reikalavimas prieštaravo įstatymui ir negalėjo būti perleistas be skolininko sutikimo.

Teismas atmesdamas ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo, nurodė, kad ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad yra prasidėjęs priverstinis vykdymo procesas pagal 2011-12-05 Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo priimtą sprendimą. Be to, teismas pažymėjo, jog pripažinus sandorį niekiniu ar negaliojančiu, restitucija taikoma tarp sandorio šalių, šiuo atveju ieškovas nėra sandorio šalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas A. K. (Ž.) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013-07-01 Šiaulių apylinkės teismo sprendimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovo manymu, teismas neatsižvelgė, kad atsakovę M. Ž. ir ieškovą M. M. sieja artimi giminystės ryšiai, todėl atsakovės parodymai kelia abejones dėl jos parodymų patikimumo ir objektyvumo. Pažymėjo, kad atsakovės paaiškinimai negali būti vertinami kaip absoliutūs, teismas juos privalėjo vertinti kritiškai, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

2. Teismas atmesdamas liudytojo parodymus, kaip nepakankamai tikslius ar patikimus, nepateikė tokio sprendimo motyvacijos.

3. Atkreipė dėmesį, kad teismas apskritai nevertino ir to, kad reikalavimo perleidimo sutartyje atsakovė patvirtino reikalavimo teisės egzistavimą ir galiojimą, nurodė kad skolos likučio dydį, t.y. savo elgesiu pasirašant reikalavimo perleidimo sutartį patvirtino, jog reikalavimo teisė egzistuoja.

4. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovo į bylą pateiktas 2008-05-30 susitarimas dėl skolos apmokėjimo, vertinant jį su kita byloje surinkta medžiaga ir įrodymais, verčia abejoti šio įrodymo patikimumu, egzistuoja esminiai prieštaravimai tarp visų surinktų įrodymų, jų pasėkoje negalima buvo daryti išvados, kad ieškovas su atsakove faktiškai atsiskaitė. Nurodo, kad ieškovo paaiškinimai negalėjo būti absoliučiu įrodymu, nes negalėjo nuosekliai paaiškinti kada, kokiomis sumomis grąžino pinigus M. Ž., kodėl net iki 2010m. jos sūnui mokėjo už ją išlaikymą.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas 2008 m. gegužės mėnesį su atsakove M. Ž. atsiskaitė, tačiau ieškovas neįrodė kokias turėjo pajamas ir lėšas 2008 m. gegužės mėn., pateiktoje paskolos sutartyje 2008-05-30 su Ch.B. užfiksuota, kad suteikiama 2008-07-01 t.y. vėliau nei ieškovas teigia gražinęs skolą atsakovei. Teismas ignoravo akivaizdžius prieštaravimus, nevertindamas ieškovui nepalankių įrodymų.

6. Teismui padarius tokią nepagrįstą išvadą, t.y. klaidingai konstatavus esmines bylai faktines aplinkybes, netinkamai pritaikytos ir teisės normos- nesant faktinio pagrindo taikytas CK 1.80 str., 6.102 str. 1 d. ir reikalavimo perleidimo sutartis tarp atsakovų pripažinta negaliojančia.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas M. M. su apeliaciniu skundu nesutinka, mano kad jis yra nepagrįstas. Nurodo, kad A. Ž. (K.) argumentai dėl netinkamo šalių paaiškinimų įvertinimo nėra pagrįsti ir objektyvūs. Pažymėjo, kad šioje byloje šalys ir liudytojai yra vienaip ar kitaip susiję giminystės ryšiais. Pabrėžė, kad atsakovai buvo sudarę santuoką, o liudytojas R. Ž. yra abiejų atsakovų bendras vaikas, todėl teismas atsižvelgdamas į ginčijamų sandorių aplinkybes tinkamai įvertino aptariamų asmenų paaiškinimus, jų tarpusavio santykius. Ieškovas pažymėjo, kad rašytinis įrodymas 2008-05-30 susitarimas tarp jo ir atsakovės M. Ž. byloje nėra nuginčytas, įvertinus jį kartu su atsakovės paaiškinimais pagrįstai leido padaryti teismui išvadą, kad ieškovas yra atsiskaitęs.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. Ž. (K.) apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, tačiau papildomai pasisako dėl esminių apeliacinio skundo motyvų.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra CK 6.101- 6.110 straipsniuose reglamentuojama sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Tai reiškia, kad sudaryti šią sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis); disponavimo turima teise veiksmas sukelia jos turėtojo siekiamas teisines pasekmes, tik jeigu jis yra teisėtas, t. y. nepažeidžia įstatyme įtvirtintų draudimų ir atliekamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas imperatyviai draudžiamas įstatymo. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą pagal išvardytus aspektus, reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. IĮ v. AB „Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Rusijos UAB „Stella Vitae” v. AB „Dirbtinis pluoštas“, bylos Nr. 3K-3-759/2003; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas M. M. (paskolos gavėjas) ir M. Ž. (paskolos davėjas) 2008 m. gegužės 30 d. pasirašė susitarimą, kuriuo paskolos davėjas (M. Ž.) patvirtino, kad pagal 2006 m. spalio 4 d. sudarytą paskolos sutartį ir pagal 2007 m. gegužės 16 d. sudarytą susitarimą paskolos gavėjas (M. M.) įvykdė visus savo įsipareigojimus, t.y. grąžino 32500 Lt bei pagal paskolos sutartį priklausančias mokėti palūkanas. Šiuo susitarimu, M. Ž. patvirtino, kad jokių finansinių reikalavimų neturi ir neturės. Ieškovas ginčija tarp atsakovų M. Ž. ir A. K. (Ž.) 2008 m. liepos 1 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią M. Ž. patvirtino, kad ieškovas M. M., sutarties pasirašymo dieną yra skolingas atsakovei 13500 lt bei turi pagal paskolos sutartį mokėti palūkanas. Už 12000 Lt M. Ž. perleido atsakovui A. Ž. (K.) reikalavimo teisę į 13500 Lt (civilinė byla Nr. 2-1727-465/2011).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas neteisingai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tačiau nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymu. LR CPK 185 straipsnis numato, kad teismas, vadovaudamasis įstatymais, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog pirmos instancijos teismas vertindamas įrodymus ir atsakovės paaiškinimus, neatsižvelgė į jos ir visų šalių giminystės ryšius, nes teismas šalių parodymus vertino objektyviai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, jog įstatymas nenumato draudimo atlikinėti sandorius tarp asmenų, susijusių giminystės ryšiais, šiuo atveju, sudarant 2006 m. spalio 4 d. paskolos sutartį atsakovas A. Ž. nedalyvavo nors ir buvo atsakovės sutuoktinis, taip pat nedalyvavo pasirašant ieškovui ir atsakovei 2008 m. gegužės 30 d. susitarimą, kuriuo buvo pripažinta, jog ieškovas atsakovei gražino 32500 Lt kartu su palūkanomis. Teismas pagrįstai pripažino, kad 2008 m. gegužės 30 d. susitarimas nenuginčytas, jis yra galiojantis, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo jo galiojimu abejoti. Nuo

Remiantis nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl liudytojo R. Ž. parodymų reikšmės teisingai pripažino, kad išlaikymo už M. Ž. mokėjimo faktas po 2006 m. iki 2010m. rodo, kad ieškovas M. M. turėjo pajamų. Tokių išmokų mokėjimas po 2008 m. gegužės 30 d. susitarimo dėl paskolos grąžinimo patvirtinimo, gali reikšti naujo susitarimo tarp M. M. ir M. Ž. buvimą, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Išmokų po 125 Lt mokėjimo negalima sieti su ginčijama reikalavimo perdavimo sutartimi, nes šis faktas nepatvirtina 2008m. liepos 1d. sudarytos tarp M. Ž. ir A. Ž. sutarties vykdymo, bet atvirkščiai paneigia ir reiškia, kad buvo vykdomas kitas susitarimas tarp M. M. ir M. Ž..

Apeliantas teigia, jog atsakovė savo elgesiu pasirašant reikalavimo perleidimo sutartį patvirtino, jog reikalavimo teisė egzistuoja. Pažymėtina, kad atsakovas A. Ž. taip pat byloje nepaneigė, kad analogiškai pasirašytas 2008 m. gegužės 30 d. susitarimas yra negaliojantis, todėl teismas galėjo juo remtis kaip pagrindiniu įrodymu pripažįstant paskolą gražinta, taigi, apelianto argumentai atmestini, kaip niekuo nepagrįsti.

Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Kolegija atmeta apelianto argumentus dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų patikimumo, ir atkreipia dėmesį, jog pagrindinio rašytinio dokumento, kuriuo buvo remiamasi dėl sugrąžintos paskolos fakto pripažinimo, t.y. 2008 m. gegužės 30 d. susitarimo, atsakovas neginčijo. Vadinasi, teismas teisingai nustatė, kad M. Ž. neturėjo teisės pasirašyti 2008 m. liepos 1 d. reikalavimo perleidimo sutarties, nes pradinis sandoris jau buvo pasibaigęs ir įvykdytas pasirašant 2008 m. gegužės 30 d. susitarimą.

Kolegija pripažįsta, kad teismas vertindamas įrodymus pakankamai motyvavo, kodėl jais remiasi arba atmeta, vertindamas šalių ir liudytojų paaiškinimus bei parodymus, atsižvelgė į jų nuoseklumą. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti, tai reiškia, kad, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (lot. impossibillium nula obligatio est). Reikalavimo perleidimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; kt.). CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys).

Nagrinėjamu atveju, tas faktas, kad M. Ž. perleido A. K. reikalavimo teisę, kuri buvo pasibaigusi, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), todėl sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir pagrįstai sprendė, kad pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį toks sandoris yra niekinis ir negalioja.

Teisėjų kolegija įvertinusi visus aptartus įrodymus apeliacinio skundo netenkina ir Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą. Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos CPK 93 str. pagrindais nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai R. B.