- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-18
- Bylos Nr.
- eA-1753-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06071-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- E. D. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 24S78287 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs daug sprendimų analogiškose arba panašiose bylose, kuriuose nurodė, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti pagrindas asmeniui nustatyti minėtus ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui skundžiamu Sprendimu.
2.2. Jis (pareiškėjas) nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Priimtas Sprendimas nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.
2.3. Šiuo atveju nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią pareiškėjas galėtų sukelti ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui, taip pat nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl pareiškėjo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti pareiškėjui ribojimą judėti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritorijoje. Todėl Sprendimas priimtas pažeidžiant teisės normas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, konstatavus, jog 2023 m. spalio 6 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 6 d. (toliau – ir Leidimas), asmeniui įteiktas 2023 m. spalio 16 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atvykęs į Lietuvą, darbo sutartis nebuvo sudaryta. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir taip savo nesąžiningais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas.
4.2. Priimant Sprendimą taip pat buvo vadovaujamasi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu, kuris numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas ir atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Šalies argumentai
4.3. Pareiškėjo teiginiai, kad visiems asmenims, kam panaikinti leidimai laikinai gyventi, taikomos „tokio pobūdžio priemonės“, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini. Iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad Migracijos departamentas tik nedidele dalimi atvejų priima sprendimus uždrausti atvykti, panaikinus leidimą laikinai gyventi.
4.4. Pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies pilietis, neįgyja laisvo judėjimo teisės Šengeno erdvėje, jei tokios teisės jam nesuteikia kuri nors iš Šengeno valstybių. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų nei Migracijos departamentui, nei teismui, kuriais būtų patvirtinta, jog tarpininkavimo raštą teikusi bendrovė atsisakė jį įdarbinti. Be to, sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjas neskundė, šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs. Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad yra galima pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė ir tai patvirtina jau po Sprendimo priėmimo paaiškėjusios faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas pasinaudojo Lietuvos Respublikos migracijos procedūromis, norėdamas patekti į Šengeno erdvę, dėl ko leidimas laikinai gyventi iš pareiškėjo buvo paimtas Prancūzijos Respublikoje (toliau – ir Prancūzija).
4.5. Pareiškėjas, teigdamas, jog turi būti nustatyta pareiškėjo keliama grėsmė, kad būtų galima priimti sprendimą dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS), nepagrįstai susiaurina 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) siekiamus tikslus, ignoruodamas SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte numatytus atvejus, kai užsienietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ar buvimo joje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, o kiekviena Šengeno zonos valstybė yra atsakinga už Šengeno zoną, t. y. kiekvieną valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje, taip pat į tai, kad pareiškėjo atveju priimtais sprendimais nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės buvo pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS.
4.6. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutas yra specifinis, kuriam taikomos specialios teisės normos. Įstatymų leidėjas numatė tai, kad gali susidaryti individualios aplinkybės, dėl kurių susidaro būtinybė išbraukti užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 ir 32 punktais, užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar SIS. Taigi, sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams. Pareiškėjas Taisyklių nustatyta tvarka nėra pateikęs prašymo išbraukti iš Sąrašo ar SIS duomenis apie jį.
4.7. Dėl išdėstytų aplinkybių viseto ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir proporcingas. Jei kita valstybė narė priimtų sprendimą išduoti leidimą gyventi ar vizą, tai Lietuva ištrintų į SIS įvestą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, tačiau gali palikti pareiškėjo duomenis neišbrauktus iš Sąrašo. Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių, o pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dirbti Lietuvoje ar kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. D. S. skundą.
6. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad:
6.1. Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 24S51493 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2024 m. vasario 13 d. sprendimas), nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; darbo sutartis su juo nesudaryta.
6.2. Ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies pilietis, neįgyja laisvo judėjimo teisės Šengeno erdvėje, jei tokios teisės jam nesuteikia kuri nors iš Šengeno valstybių. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui, nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų patvirtinta, jog tarpininkavimo raštą teikusi bendrovė atsisakė jį įdarbinti. Sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjas neskundė, šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs.
8. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvai, bet dėl to, kad pareiškėjas siekė apeiti valstybės narės teisę pažeisdamas migracijos procedūras ir nepagrįstai gaudamas leidimą laikinai gyventi kaip ketinantis Lietuvoje dirbti užsienietis. Iš vėliau paaiškėjusių aplinkybių yra akivaizdu, kad pareiškėjas neteisėtai naudojosi galimybe atvykti į Šengeno erdvę, tam panaudodamas darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas dirbti į Lietuvos Respubliką taip ir neatvyko, tačiau jau nebegaliojantis Lietuvos Respublikoje išduotas Leidimas buvo gautas iš Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijos Respublikoje (2025 m. kovo 20 d. raštas Nr. (56.5.1.6)SK56-125, grąžinamų leidimų gyventi sąraše yra ir pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, pareiškėjas naudojosi išduotu leidimu laikinai gyventi ne ketindamas dirbti Lietuvoje, o kaip galimybe atvykti į Šengeno erdvę, į Prancūziją.
9. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Teismas atkreipė dėmesį, kad, priimant sprendimą dėl uždraudimo atvykti, buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, Lietuvoje nėra įdarbintas ir net nebuvo atvykęs. Teismo vertinimu, Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
10. Įvertinęs SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies a punkto, 24 straipsnio 2 dalies c punkto, Taisyklių 15 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat tai, kad Migracijos departamento įsiteisėjusiu 2024 m. vasario 13 d. sprendimu nustatyta, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
11. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus. Teismas nurodė, kad ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
III.
12. Pareiškėjas E. D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais. Pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai, t. y. šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Sprendimą.
13.2. Teismas sprendime neteisingai vadovavosi aplinkybe, kad pareiškėjas neskundė atsakovo 2024 m. vasario 13 d. sprendimo. Pareiškėjas nemanė, kad jis (sprendimas) gali būti pagrindu priimti Sprendimą, taip pat pareiškėjas neįsidarbino (darbdavys jo neįdarbino), todėl neišsaugojo leidimo laikinai gyventi, be to, pareiškėjas neturi finansinių galimybių skųsti kiekvieną neteisingą atsakovo sprendimą. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjui nepasinaudojus galimybe apskųsti atsakovo 2024 m. vasario 13 d. sprendimą, jis negali ginčyti Sprendimo arba įrodinėti, kad jis nepiktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taip teigiant būtų pažeista asmens teisė į teismą ir atsakovo sprendimai automatiškai įgytų įstatymo galią.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose ir vien darbo sutarties nesudarymą vertino kaip piktnaudžiavimą migracijos procedūromis, tačiau teisė dirbti ir pasirinkti darbdavį yra bet kokio asmens teisė neatsižvelgiant į jo pilietybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024 išaiškino, kad tuo atveju, kai asmuo gavo leidimą laikinai gyventi ir neatvyko į Lietuvą dirbti, jam negali būti taikomas ribojimas atvykti į ES ir į Lietuva.
13.4. Teismas neteisingai taikė SIS reglamentą ir nepagrįstai nurodė, kad darbo sutarties nesudarymas yra pagrindas taikyti draudimą atvykti į ES. Atsakovas net neturėjo teisės priimti Sprendimo, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią pareiškėjas galėtų sukelti ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Nagrinėjamu atveju nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl pareiškėjo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti pareiškėjui ribojimą judėti ES teritorijoje. Todėl Sprendimas yra priimtas pažeidžiant teisės normas.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:
Šalies argumentai
15.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog teismas neteisingai nurodė, kad neatvykimas dirbti yra pagrindas asmeniui nustatyti judėjimo ribojimus. Teismo sprendime nėra tokio vertinimo. Be to, Sprendimas priimtas ne vien todėl, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, bet ir dėl nelegalios migracijos grėsmės, pareiškėjui teikiant tikrovės neatitinkančius duomenis ir pažeidus migracijos procedūras, ką akivaizdžiai patvirtino byloje nustatytos ir dokumentais pagrįstos aplinkybės bei pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
15.2. Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėstė savo samprotavimus, kad jis jokių priešingų teisei veiksmų neatliko. Tačiau pareiškėjas neteisėtai naudojo leidimą laikinai gyventi kitam tikslui – tam, kad neteisėtai naudotųsi laisvo judėjimo teise Šengeno erdvėje. Pareiškėjas suprato, jog neįsidarbinęs teisės į leidimą gyventi neišsaugo, tačiau to nepaisydamas leidimu neteisėtai naudojosi, kol šis leidimas iš pareiškėjo buvo paimtas Prancūzijoje, o tai buvo galima padaryti, tik esant įvestam perspėjimui į SIS. Nesant įvesto į SIS perspėjimo, pareiškėjas būtų turėjęs galimybę neteisėtai naudotis Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi, laisvai judėdamas Šengeno erdvėje.
15.3. Būtent įstatymų leidėjas numatė vienodus draudimo atvykti terminus. Migracijos departamentas turi pareigą pagal savo kompetenciją priimdamas sprendimus vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jų laikydamasis jis pažeidžia gero administravimo principą ar VAĮ kuriuo nors kitu aspektu.
15.4. Pareiškėjo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl bylų, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi nuo pareiškėjo atvejo, vertintina kaip nereikšminga.
15.5. Ginčijamu Sprendimu, vadovaujantis konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais, siekiama teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą. Pareiškėjas įstatymų nesilaikė, nors leidimo laikinai gyventi išdavimas suponuoja trečiosios šalies piliečio pareigą laikytis šalies, suteikusios leidimą laikinai gyventi, įstatymų. Pareiškėjas naudojosi ES valstybių narių piliečiams suteikiama laisvo judėjimo teise neteisėtai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo – trečiosios šalies piliečio – neteisėtai esančio Šengeno erdvėje, teisės buvo nepagrįstai apribotos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 24S78287, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovas tinkamai taikė teisės normas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė teisės aktų nuostatas, netinkamai vertino įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi vien darbo sutarties nesudarymą vertino kaip piktnaudžiavimą migracijos procedūromis. Pareiškėjo teigimu, byloje nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią pareiškėjas galėtų sukelti ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui judėti ES teritorijoje.
19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu, remiantis byloje esančiais įrodymais, susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais patvirtintas reikšmingas faktines aplinkybes, išdėstė sprendimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir jų nebekartodamas, šioje nutartyje atsakys į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, papildydamas pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas.
22. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame įvertintos nustatytos faktinės aplinkybes, sudariusios pagrindą panaikinti pareiškėjui 2023 m. spalio 6 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (2023 m. spalio 16 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje, asmuo neatvyko dirbti į Lietuvos Respubliką ir darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) nesudarė); taip pat tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Sprendime pažymėta, kad Leidimas laikinai gyventi 2024 m. kovo 12 d. buvo paskelbtas negaliojančiu. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje ar šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (VSAT informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens atvykimą į Lietuvos Respubliką; apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra).
23. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
24. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; ir kt.).
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tais atvejais, kai sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo vertinamas teismo, ir administracinėje byloje yra vertinamas tik sprendimo uždrausti atvykti ir / ar įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, teisėtumas ir pagrįstumas, teismas taip pat vertina Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priežastis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2025; 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1762-602/2025; ir kt.).
27. Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendime Nr. 24S51493 nurodyta, kad pareiškėjui 2023 m. spalio 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kuris pareiškėjui įteiktas 2023 m. spalio 16 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. vasario 13 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, nes nustatė, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties su asmeniu nesudarė. Pareiškėjas šio Migracijos departamento sprendimo neskundė, byloje aplinkybių, kad darbdavys atsisakė su pareiškėju sudaryti darbo sutartį, neįrodinėjo.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui, siekiančiam paneigti Migracijos departamento Sprendime padarytas išvadas, kad jis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, tenka pareiga nurodyti konkrečius argumentus, reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtintų, kad jis turėjo rimtus ketinimus dirbti Lietuvoje, tačiau, gavęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvą neatvyko dėl svarbių priežasčių (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad tiek pareiškėjo skunde teismui, tiek apeliaciniame skunde apsiribojama bendro pobūdžio teismų praktika grindžiamais teiginiais, tačiau nėra nurodomos jokios konkrečios su pareiškėjo situacija susijusios aplinkybės, kurios leistų teismui spręsti, kad jis veikė sąžiningai, t. y. kad 2023 m. spalio 16 d. atsiėmęs Leidimą laikinai gyventi per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje, iki 2024 m. vasario 13 d. neatvyko dirbti į Lietuvos Respubliką ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė dėl to, kad Bendrovė atsisakė įdarbinti pareiškėją (tokie duomenys nenurodomi byloje) ar dėl kitų svarbių priežasčių; kad apie neatvykimo priežastis būtų informavęs Migracijos departamentą. Kai nėra nurodomi skundo pagrindą patvirtinantys pakankami duomenys, laikytina, kad skundo reikalavimas nėra pagrindžiamas, t. y. nėra paneigti Migracijos departamento sprendimuose nustatyti faktiniai duomenys nei jų pagrindu padarytos išvados.
29. Bylos duomenys patvirtina, kad jau nebegaliojantis Lietuvos Respublikoje išduotas Leidimas Migracijos departamente buvo gautas iš Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijos Respublikoje 2025 m. kovo 20 d. raštu Nr. (56.5.1.6)SK56-125 „Dėl ambasadai grąžintų dokumentų persiuntimo“. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra niekaip paaiškinta pastaroji aplinkybė. Tai leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjas naudojosi jam išduotu Leidimu ne ketindamas dirbti Lietuvoje, o kaip galimybe atvykti į Šengeno erdvę – į Prancūziją, tai patvirtina, kad buvo piktnaudžiaujama migracijos procedūromis.
30. Taigi, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, turėdamas darbo pagrindu išduotą Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, į Lietuvą neatvyko ir Bendrovėje neįsidarbino, o nuvyko į kitą Šengeno valstybę – Prancūziją. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas, turėdamas Leidimą, būtų bandęs susisiekti su darbdaviu ir įsidarbinti Bendrovėje. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad pareiškėjas Lietuvos įmonėje (Bendrovėje) neįsidarbino išimtinai dėl darbdavio kaltės ar neveikimo.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų duomenų, iš jų ir aplinkybes, nustatytas po ginčijamo Sprendimo priėmimo, visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. patvirtinantys deklaruotą ketinimą dirbti Bendrovėje, neatitinka tikrovės, bei kad buvo piktnaudžiaujama migracijos procedūromis.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, Migracijos departamentui buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nesiekė deklaruoto tikslo įsidarbinti Lietuvoje, kas pagrįstai lėmė sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtu laikotarpiu. Konstatuotos faktinės aplinkybės atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygas, kuomet asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
33. Primintina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1319-822/2025 ir kt.).
34. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
35. Taisyklių 15 punkte įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
36. SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
37. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
38. Atsakovas ginčijamu Sprendimu įtraukė į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, nes kyla rizika, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien aplinkybė, jog valstybė narė yra priėmusi sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti ir apsigyventi valstybėje narėje, savaime nesudaro pagrindo įvesti į SIS perspėjimą apie užsieniečiui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje. Valstybės narės pirma turi pareigą nustatyti, ar, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 2 dalies nuostatomis, individuali užsieniečio situacija sudaro adekvatų ir proporcingą pagrindą įtraukti į SIS perspėjimą apie užsieniečiui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; kt.).
40. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir remdamasi administracinės bylos duomenimis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai 3 (trijų) metų laikotarpiui įtraukė į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovas įvertino visas aktualias pareiškėjo individualios situacijos aplinkybes, patvirtinančias piktnaudžiavimą migracijos procedūromis, ir kylančią pareiškėjo neteisėtos migracijos riziką, nurodė motyvus, pagrindžiančius minėtą atsakovo sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas perspėjimo įtraukimo į SIS laikotarpis yra adekvatus ir proporcingas individualiai pareiškėjo situacijai.
41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, kad nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024 pateiktų išaiškinimų, pažymi, jog pareiškėjo nurodytos administracinės bylos ir šios nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, skiriasi faktinės aplinkybės (nurodomoje byloje, skirtingai negu nagrinėjamoje, buvo nustatyta, kad darbdavys atsisakė įdarbinti užsienietį), dėl to nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta administracine byla. Be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai.
42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
43. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (ABTĮ 40 str. 1 d.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.