- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-26
- Bylos Nr.
- e2A-256-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-05272-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Artūras Driukas, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Koperis”
- Kategorijos
- 2.6.16.5Negyvenamųjų patalpų nuoma
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1591-340/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Koperis” ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Koperis” dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,Koperis” kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. B. 41 000 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kurios nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki civilinės bylos iškėlimo teisme dienos sudaro 2 050 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji pagal 2016 m. birželio 29 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį iš atsakovo A. B. išsinuomojo dalį (603,20 m²) gamybinio pastato su administracinėmis patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini). Be kita ko, šalys sutarė, kad ieškovė kiekvieną mėnesį mokės 1 500 Eur nuomos mokestį iki kiekvieno einamojo mėnesio 19 dienos. Ieškovės teigimu, patalpos ilgą laiką buvo netinkamos naudoti, bet atsakovas buvo įsipareigojęs jas suremontuoti, šiam tikslui ieškovė 2016 m. birželio 1 d. perdavė atsakovui 24 000 Eur, o 2016 m. rugpjūčio 22 d. – 17 000 Eur, kuriuos atsakovas įsipareigojo įskaityti už sandėlio nuomą. Tačiau atsakovas patalpų nesuremontavo, todėl prašo priteisti iš jo šiam tikslui sumokėtas lėšas.
3. Atsakovas A. B. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš ieškovės UAB ,,Koperis” nesumokėtą 19 790 Eur nuomos mokestį ir bylinėjimosi išlaidas, pagal šį ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-3902-960/2018. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2018 m. vasario 8 d. nutartimi prie Vilniaus apygardos teisme iškeltos civilinės bylos prijungė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-3902-960/2018, o atsakovo ieškinys nagrinėjamas kaip priešpriešinis atsakovo reikalavimas ieškovui (priešieškinis).
4. Atsakovas patikslintame ir Vilniaus apygardos teismui 2018 m. birželio 13 d. pateiktame ieškinyje (šis ieškinys priimtas 2018 m. rugsėjo 27 protokoline nutartimi) nurodė, kad jis tinkamai vykdė 2016 m. birželio 29 d. sudarytą su ieškove UAB ,,Koperis” negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį – patalpas ieškovei perdavė, bet ši savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė ir sumokėjo tik dalį nuomos mokesčio, o patalpų neatlaisvino. Pasak atsakovo, nuo sutarties galiojimo pradžios, t. y. nuo 2016 m. birželio 29 d., iki 2018 m. kovo mėn. ieškovė turėjusi sumokėti 31 500 Eur nuomos mokestį (1 500 Eur x 21 mėn.), tačiau faktiškai įvairiais būdais – banko pavedimais, kasos išlaidų orderiais ir pan., yra sumokėjusi tik dalį, t. y. 11 640,32 Eur, todėl atsakovas prašo priteisti jam nesumokėtą 19 790 Eur nuomos mokesčio sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies, ir, atlikęs priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, priteisė ieškovei UAB „Koperis“ iš atsakovo A. B. 27 140,32 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 27 140,32 Eur sumą nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 606 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Koperis“ ir atsakovas A. B. 2016 m. birželio 29 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 0819/1, nuomos objektu tapo dalis (603,20 m²) gamybinio pastato su administracinėmis patalpomis, esančių adresu (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios patalpų priėmimo–perdavimo aktu (sutarties priedas Nr. 4) buvo perduotos nuomotojai – ieškovei, atstovaujamai vadovo V. M., o sutarties galiojimo terminas šalių buvo nustatytas iki 2021 m. birželio 29 d. Taip pat ieškovė pagal šios sutarties 3.2, 4.2.1 punktus įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti atsakovei 1 500 Eur dydžio nuomos mokestį iki kiekvieno einamojo mėnesio 19 dienos.
7. Tai nustatęs, teismas kaip nepagrįstus atmetė ieškovės argumentus, kad išsinuomotos patalpos jai nebuvo perduotos, taip pat nesutiko ir su ieškovės argumentais, kad šiomis patalpomis tuo pačiu laikotarpiu naudojosi kita bendrovė – UAB ,,Velorsa“, taigi, ieškovė negalėjo jomis naudotis. Teismas nurodė, kad tokius paaiškinimus paneigia patalpų perdavimo–priėmimo aktas ir prie nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. L2-8719-967/2018, pradėtos pagal A. B. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir skolos iš UAB ,,Velorsa“ priteisimo, medžiaga. Iš prijungtoje civilinėje byloje esančių įrodymų teismas sprendė, kad A. B. su UAB ,,Velorsa“ 2016 m. spalio 1 d. sudaryta nuomos sutartimi buvo susitarę dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių plotai, atitinkamai, 208 m² ir 539 2 m², o unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos. Taigi, nuomojamų patalpų plotas, adresas ir jų unikalūs numeriai skyrėsi nuo tų patalpų, dėl kurių nuomos sulygta nagrinėjamoje byloje vertinamoje sutartyje.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalauja priteisti jai 41 000 Eur skolą, teigdama, kad šias lėšas ji perdavė atsakovui išsinuomotų patalpų remontui atlikti, tačiau patalpos nebuvo suremontuotos, o atsakovas tvirtina, kad kasos išlaidų orderiai buvo surašyti pažeidžiant tokių dokumentų įforminimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl pinigų perdavimo faktas neįrodytas. Nesutikdamas su tokia atsakovo pozicija, teismas nurodė, kad tokios pinigų sumos jam perdavimas buvo įformintas dviem būdais – atsakovo ranka 2016 m. birželio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. surašytais skolos rašteliais bei ieškovės tomis pačiomis datomis išrašytais kasos išlaidų orderiais. Teismas sprendė, kad pateikti kasos išlaidų orderių originalai yra leistina įrodinėjimo priemonė, be to, 41 000 Eur pinigų sumos perdavimo atsakovui faktą, kaip ir tai, kad šalys susitarė dėl šios sumos būsimo įskaitymo už nuomojamų patalpų nuomą, įrodo tiek šie dokumentai, tiek ir liudytoju apklausto buvusio UAB „Koperis“ vadovo V. M., patvirtinusio orderių išrašymo ir jų pasirašymo aplinkybes, paaiškinimai. Teismas nurodė, kad kasos išlaidų orderiuose yra visi privalomi rekvizitai – atsakovo vardas ir pavardė, asmens kodas, jo parašai, o ir atsakovo atstovas pripažino, kad šiuos orderius pasirašė pats atsakovas. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo akcentuojamos aplinkybės, kad bendrovė pinigų išdavimo metu neturėjo finansininko ir kasininko, kad neišliko ir nebuvo pateikta kasos knyga, kad liudytojo V. M. bendrovei paskolintos sumos nenurodytos 2016 m. finansinėje atskaitomybėje patvirtina tik tai, kad ieškovės finansinė atskaitomybė (balansai, paaiškinamieji raštai) galimai buvo tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tačiau nepaneigia pateiktų kasos išlaidų orderių tikrumo ar jų įrodomosios reikšmės.
9. Teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktą M. R. 2018 m. vasario 9 d. pasirašytą liudijimą civilinėje byloje Nr. L2-8719-967/2018 apie tai, kad kasos išlaidų orderiai buvo pasirašomi tą pačią dieną ir jokių grynųjų pinigų A. B. pagal šiuos raštus negavo, o UAB „Koperis“ jų neperdavė, nurodęs, kad tai savaime nepaneigia grynųjų pinigų perdavimo fakto. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė ir į šio liudijimo surašymo aplinkybes: šis liudijimas buvo surašytas atsakovo atstovo kontoroje taikos sutarties tarp M. R. ir A. B. pasirašymo metu; taikos sutarties sąlygos UAB „Velorsa“ yra labai palankios, t. y. liudijimo pasirašymo aplinkybės nepašalina prielaidos, jog spaudimas liudytojui galėjo būti. Juolab kad atsakovo atstovas pripažino, kad kasos išlaidų orderiuose yra originalūs atsakovo A. B. parašai, tačiau nepateikė įtikinamos versijos, kodėl atsakovas pasirašė orderius, jeigu pinigai jam nebuvo perduoti.
10. Tokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas A. B. 41 000 Eur gavo, todėl turi įvykdyti šalių žodinį susitarimą ir grąžinti ieškovei pinigus, likusius po atsiskaitymo už patalpų nuomą nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.
11. Spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio pagrįstumo, teismas nurodė, kad šalys pažeidė sutarties 8 ir 9 skyrius ir sutartinių santykių pasibaigimo neįformino. Atsakovas, iš pradžių su antstolių pagalba įrodinėjęs ieškovei priklausančių daiktų buvimą nuomojamose patalpose dar ir 2018 m. gegužės mėn., vėliau visgi pripažino faktą, kad nuomos santykiai realiai pasibaigė 2017 m. lapkričio mėn., ieškovei palikus patalpas, taip pat surašė vienašalį tarpusavio atsiskaitymų sudarymo aktą, į kurį įtraukė ieškovės mokėjimus nuo patalpų perdavimo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Tuo tarpu ieškovė jokių įrodymų apie patalpų grąžinimą nepateikė, t. y. savo teiginių, kad nuomos santykiai pagal sutartį pasibaigė 2017 m. rugsėjo mėn., neįrodė.
12. Teismas apskaičiavo, kad šalių nuomos santykiai tęsėsi nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., t. y. 17 mėn., ieškovė pagal sutartį turėjo sumokėti 25 500 Eur (1 500 Eur x 17 mėn.) nuomos mokestį. Ieškovė grynais pinigais ir banko pavedimais sumokėjo dalį nuomos mokesčio – 11 640,32 Eur, jos skola už nuomą yra 13 859, 68 Eur (25 500 Eur –11 640,32 Eur). Atsižvelgęs į 41 000 Eur atsakovo skolą ieškovei bei atlikęs šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 27 140,32 Eur (41 000 Eur – 13 859,68 Eur).
13. Teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimas dėl palūkanų pritiesimo susideda iš dviejų dalių. Pirmąją dalį sudaro 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuotinos už priteistą sumą nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki civilinės bylos iškėlimo teisme, t. y. 2 050 Eur. Antroji šio reikalavimo dalis – 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas turėjo prievolę grąžinti prašomą priteisti pinigų sumą iki 2016 m. rugsėjo 30 d., teismas sprendė, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo iki bylos iškėlimo teisme dienos negali būti tenkinamas. Sprendė, kad ieškovei priteistinos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo pagal pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dienos – 2017 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Sprendimą priėmė šališkas teismas, nes įrodymai nebuvo vertinami vadovaujantis šalių lygiateisiškumo principu, priešingai, privilegija suteikta ieškovės pateiktiems įrodymams.
14.2. Teismas netyrė ir nevertino 2016 m. birželio 1 d. rašto turinio, nevertino jo prieštaringumo ir nelogiškumo. Priešingai nei nurodyta šiame rašte, sandėlis buvo pastatytas, todėl pinigai negalėjo būti skirti jo statyboms. Nuomos kaina buvo aptarta sutartyje, užskaitymai joje nebuvo numatyti. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovės UAB „Koperis“ kasoje nebuvo grynaisiais 41 000 Eur sumos.
14.3. Teismo vertintame rašte nėra užfiksuotas nei paskolos dalykas, nei pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, nei bankiniai rekvizitai, nei terminai, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnyje numatytų reikalavimų, keliamų paskolos sutarčiai. Toks raštas negali būti laikomas įrodymu.
14.4. Teismas nevertino visuotinai suprantamos įstatymu nustatytos aplinkybės, kad skolos dokumento originalas iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas skolos davėją, kreditorių, šiuo atveju pas ieškovę, neįvertino ieškovės argumentų, kad originalą sunaikino atsakovas.
14.5. Ieškovė skolos faktą bando įrodyti neleistinomis priemonėmis – liudytojų parodymais ir taip pagrįsti skolos raštelių kopijų turinį. Šalis negali remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti, kadangi šios bylos aplinkybės turi būti patvirtinamos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, nurodytomis CK 6.871 straipsnyje ir negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis priemonėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 3 dalis). Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi melagingais liudytojo M. R. paaiškinimais, kad jis neva matė pinigų perdavimą atsakovui, šališkai juos vertino ieškovės naudai, nors į bylą atsakovas yra pateikęs šio asmens rašytinį liudijimą, kad grynųjų pinigų A. B. iš ieškovės negavo, o UAB „Koperis“ jų neperdavė.
14.6. Teismas neįvertino to, kad ieškovės pateikti kasos pajamų orderiai nebuvo įtraukti į kasos knygą, tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 punktas bei Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklų 16 punktas. Tai tik patvirtina, kad kasos pajamų orderiai buvo suklastoti, atsakovas jų pagrindu jokių lėšų negavo.
Atsiliepimas
15. Ieškovė UAB ,,Koperis“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
15.1. Atsakovas raštus, kuriais buvo patvirtintas 41 000 Eur gavimas, nepagrįstai laiko paskolos rašteliais, taip bandydamas suklaidinti teismą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjamas paskolos suteikimo faktas. Ginčas kilo iš ieškovės ir atsakovo sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, įrodinėjant tai, kad patalpų įrengimui (remontui) ieškovė atsakovui perdavė 41 000 Eur, kurie vėliau turėjo būti užskaityti už patalpų nuomą. Jokios paskolos ieškovė atsakovui nesuteikė, todėl atsakovas nepagrįstai bando sutapatinti esamus byloje minėtus rašytinius įrodymus su neva paskolos rašteliais ar paskolos sutartimis, o buvusius nuomos santykius – su paskolos santykiais.
15.2. Atsakovas nepagrįstai kaltina teisme liudijusį liudytoją M. R., esą melavusį teikiant paaiškinimus teismo posėdžio metu. Minėtas liudytojas, prisiekęs teisme ir liudijęs ne taip, kaip būtų norėjęs ir tikėjęsis atsakovas, paaiškino savo liudijimo advokatui atsiradimo aplinkybes ir nurodė, kad buvo priverstas pasirašyti tiek minėtą liudijimą, tiek ir sudarytą taikos sutartį tarp jo ir to paties atsakovo, nes, priešingu atveju, atsakovas būtų negrąžinęs UAB „Velorsa“ brangios įrangos.
15.3. Dokumentų, kuriuose užfiksuotas piniginių lėšų priėmimo–perdavimo faktas, rekvizitų pakanka identifikuoti tiek pinigų davėją, tiek pinigų gavėją, todėl formalūs pažeidimai negali nuginčyti ar paneigti paties piniginių lėšų perdavimo–priėmimo fakto. Be to, buvęs ieškovės vadovas V. M. patvirtino, kad jo vadovavimo metu jis suteikė bendrovei paskolą, kadangi tai buvo tik pati bendrovės veiklos pradžia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo
16. Apeliantas A. B. skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą kvestionuoja iš esmės dviem argumentų grupėmis: teismas buvos šališkas; teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, nes paties apelianto rašytinių patvirtinimų (2016 m. birželio 1 d. bei 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštelių) apie iš ieškovės gautus pinigus ir kasos išlaidų orderių, apelianto teigimu, nepakanka konstatuoti, kad rašteliuose nurodytus pinigus jis iš tiesų yra gavęs. Apeliantas rašteliuose bei orderiuose nurodytų pinigų gavimą apeliacinės instancijos teisme mėgina paneigti argumentais dėl paskolos sutarčiai (paskolos dokumentui) taikomų formos reikalavimų ir dėl įrodymų tokios kategorijos ginčuose leistinumo.
17. Civilinėje teisėje ir civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisę spręsti dėl savo asmeninių teisių įgyvendinimo (ar neįgyvendinimo), pasirinkti šių teisių gynimo būdus priklauso išimtinai tik šių teisių savininkui. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal civilinių bylų nagrinėjimo teismuose principus ieškinio elementus, įgyvendindamos rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus (CPK 5, 12, 13, 17 straipsniai), nustato pačios ginčo šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018). Pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dispozityvumo principo (CK 1.137 ir 1.138 straipsniai, CPK 13 straipsnis).
18. Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų turinio, ieškovė, kreipdamasi į teismą, įvardijo šalis siejusius nuomos (o ne paskolos) teisinius santykius, nurodė, kad ginčo suma, kurią ji ieškiniu prašė priteisti, buvo skirta apeliantui priklausančio sandėlio, kurį išsinuomojo ieškovė, remontui, apeliantas iš avansu gautos sumos įsipareigojo suremontuoti patalpas, o gautą sumą įskaityti už sandėlio nuomą, tačiau remonto darbai nebuvo atlikti, sumokėti pinigai neįskaityti. Tuo tarpu apeliantas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo, atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovės reikalaujama suma iš jo negali būti priteista, nes pinigų jis nėra gavęs, o ieškovė neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis siekė įrodyti pinigų (t. y. paskolos dalyko) perdavimo jam faktą – paskolos rašteliais, kurie neatitinka CK 6.871 straipsnyje numatytų sąlygų keliamų paskolos sutarčiai, ir liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
19. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, kad nei ieškovė grindė savo ieškinio reikalavimus paskolos teisiniais santykiais, nei pirmosios instancijos teismas šiuos santykius kvalifikavo ar vertino kaip paskolą. Kitokia apelianto nuomonė teisiškai nepagrįsta ir neatitinka įstatymų leidėjo valios, kad tik pats asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių ar interesų gynimo, pasirenka ir konkrečias teisines gynybos priemones, tą lemia pirmiau aptartas dispozityvumo principas, būtent jis nurodo faktinį savo reikalavimų pagrindą (faktines aplinkybes), o ginčo pagal tas faktines aplinkybes teisinę kvalifikaciją atlieka teismas.
20. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į paskolos sutarties sampratą, pateiktą CK 6.870 straipsnyje, kurios 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
21. Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019, 78 punktas).
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pinigų pervedimo veiksmo teisinio kvalifikavimo, yra nurodęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).
23. Kaip nurodyta pirmiau, dėl ginčo šalis siejančių santykių teisinio kvalifikavimo kiekvienu atveju sprendžia teismas pagal šalių reikalavimų (ir atsikirtimų) pagrindu išdėstytas aplinkybes, tirdamas ir vertindamas jų pateiktus įrodymus. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Sprendžiant šalių ginčą dėl perduotų pinigų paskirties ir atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimo, neabejotinai aktualios ir bendrosios sutarties aiškinimo taisyklės, nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Šioje normoje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, yra privalu nagrinėti šalių tikruosius ketinimus, atsižvelgti į tai, kokią prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, visas sutarties sąlygas aiškinti atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes bei į sutarties šalių elgesį po sutarties sudarymo. Tokie patys aiškinimo metodai taikytini ir vertinant išrašų, patvirtinančių pinigų perdavimą, paskirtį. Taip pat būtina analizuoti ir vertinti byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš to daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų.
24. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų tokių faktinių aplinkybių ir jų pagrindu padarytų išvadų, kad šalys 2016 m. birželio 29 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią apeliantas išnuomojo ieškovei dalį jam priklausančių sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų, kurių bendras plotas 603,20 m² (sutarties 1.1 punktas). Ieškovė įsipareigojo mokėti apeliantui kas mėnesį 1 500 Eur nuomos mokestį, jį sumokant iki kiekvieno mėnesio 19 dienos (sutarties 3.1, 3.3 punktai). Patalpos ieškovei buvo perduotos sutarties pasirašymo dieną – 2016 m. birželio 29 d., šią aplinkybę patvirtina tą pačią dieną šalių pasirašytas patalpų perdavimo–priėmimo aktas. Taip pat teismas nustatė, o apeliantas neginčija, kad nuomos teisiniai santykiai pasibaigė 2017 m. lapkričio 30 d., ieškovei palikus nuomojamas patalpas.
25. Kaip byloje tvirtino ieškovė, ji apeliantui 2016 m. birželio 1 d. perdavė 24 000 Eur, o 2016 m. rugpjūčio 22 d. – 17 000 Eur grynaisiais pinigais, kurie, pagal jų susitarimą turėjo būti skirti sandėlio remonto darbams atlikti, apeliantui įsipareigojus gautas sumas įskaityti į ieškovės mokėtiną nuomos mokestį, vykdant nuomos sutartį. Tokias faktines aplinkybes ieškovė pirmiausia įrodinėjo 2016 m. birželio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d., kaip ji tvirtino, paties apelianto ranka surašytais ir jo pasirašytais rašteliais bei tos pačios dienos tuometinio ieškovės direktoriaus V. M. išrašytais kasos išlaidų orderiais.
26. 2016 m. birželio 1 d. rašte nurodyta tai: ,,Aš A. B. <...> iš UAB ,,Koperis“ gavau sandėlio statybai 24 000 Eur. <...> Šie pinigai bus užskaityti už sandėlio nuomą nuo 2016 06 01 dienos“. 2016 m. rugpjūčio 22 d. rašte nurodyta: ,,Aš A. B. sandėlio grindų išbetonavimui už 635 m² gavau iš UAB ,,Koperis“ 17 000 Eur. Šie pinigai bus užskaityti už sandėlio nuomą nuo 2016 m. rugsėjo 1 dienos nuo darbo pradžios bet ne vėliau iki 2016 10 01“. 2016 m. birželio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 kasos išlaidų orderiuose esantys rankraštiniai įrašai liudija, kad už sandėlio nuomą apeliantas A. B. iš V. M. gavo 24 000 Eur ir 17 000 Eur sumas, abu jei pasirašyti dviem davėjo ir gavėjo – parašais.
27. Taigi, matyti, kad pirmasis raštelis bei kasos išlaidų orderis buvo išrašyti dar iki nuomos sutarties pasirašymo, antrasis – po jos sudarymo. Tiek rašteliuose, tiek kasos išlaidų orderiuose nurodyta informacija sutampa su negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nurodytais duomenimis, t. y. sutampa objekto adresas – (duomenys neskelbtini), sutampa rašteliuose ir kasos išlaidų orderiuose nurodytos sumos, taip pat, kolegijos vertinimu, sutampa ir deklaruojama šiuose dokumentuose mokėjimo paskirtis – avansu mokama už būsimą nuomą, susitarus, kad tos lėšos iš esmės bus investuojamos į nuomos objekto statybos / remonto darbus.
28. Teismo posėdyje, vykusiame 2019 m. balandžio 5 d., liudytoju apklaustas V. M., kuris kasos išlaidų orderių išrašymo metu buvo ieškovės vadovu bei juos pats asmeniškai pasirašė, nurodė, kad pinigai buvo išmokėti iš bendrovės kasos tiesiogiai apeliantui, kuris nurodė ir savo ranka įrašė tiek sumą, tiek paskirtį (teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:05:26).
29. Akivaizdu, kad nė viename iš byloje esančių rašytinių įrodymų apeliantas nėra įvardintas paskolos gavėju ar skolininku, o ieškovė – paskolos davėja ar kreditore. Raštelių tekstas taip pat nepatvirtina, kad pinigai buvo perduoti paskolos sutarties pagrindu: naudojama sąvoka „gavau“, bet ne paskolos rašteliams būdingos paskolinius santykius patvirtinančios sąvokos „pasiskolinau“, ,,skolinuosi“, „paskolinau“ ir pan. Rašteliuose pavartojus sąvoką ,,gavau“, jame nėra jokių teiginių, reiškiančių gavėjo įsipareigojimą grąžinti juose nurodytas sumas. Priešingai, juose aiškiai nurodyta lėšų panaudojimo paskirtis – sandėlio statybai / sandėlio grindų betonavimui bei tai, kad jie bus užskaityti už sandėlio nuomą. Pažymėtina, kad toks susitarimas dėl avansu mokamo nuomos mokesčio panaudojimo (investicijų į nuomos objektą) neprieštarauja nuomos sutarties esmei ir tokio pobūdžio santykių nepaneigia, juo labiau, neteikia pagrindo jų vertinti kaip paskolos.
30. Įvertinusi visų šių įrodymų visumą, t. y. šalių sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties turinį, ieškovės kasos išlaidų orderius, apelianto surašytų raštelių turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ne tik dėstomais faktais, bet ir įrodymais pagrįsti tokie ieškovės ieškinyje išdėstyti argumentai, kad pinigų perdavimas buvo susijęs su ketinamos sudaryti ir vėliau sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties vykdymu. Ir priešingai, nei šalių elgesys, surašant šiuos raštus bei kasos pajamų orderius, nei jų turinys neleidžia spręsti, kad šalis siejo sutartiniai paskoliniai teisiniai santykiai ir ginčo suma buvo perduota būtent tokios (paskolos) sutarties pagrindu ir dėl šios priežasties turėtų būti taikomos specialios paskolos dalyko perdavimo įrodinėjimo taisyklės.
31. Atitinkamai, nenustačius paskolos sutarčiai ar paskolos rašteliui būdingų požymių, patvirtinančių, kad pinigai buvo perduoti kaip paskolos dalykas, negalima daryti ir išvados apie paskolinių santykių egzistavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys minėtais rašteliais sutarė dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 3 punkte nurodyto atsiskaitymo už nuomą avansu. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė pinigų perdavimo apeliantui fakto negalėjo įrodinėti CK 6.871 straipsnio reikalavimų neatitinkančiu paskolos rašteliu bei liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.
Dėl įrodymų vertinimo ir teismo šališkumo
32. Kaip pirmiau buvo nurodyta, apeliantas neigia, kad jam buvo perduotos kasos pajamų orderiuose ir paskolos rašteliuose nurodytos pinigų sumos. Siekdamas paneigti tokias faktines aplinkybes, apeliantas įvardijo kasos pajamų orderių suklastojimo faktą, t. y., kad juose esantis parašas yra ne jo. Vėliau, bylą tebenagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo poziciją pakeitė bei pripažino, kad parašai yra jo, tačiau tvirtino faktiškai šių pinigų negavęs, galėjęs pasirašyti, siekdamas padėti ieškovei įrodyti jos mokumą bankui.
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasos išlaidų orderiuose yra nurodyti visi tokio tipo dokumentui būtini rekvizitai. Šiuose dokumentuose nurodytą informaciją, t. y. kad pinigai buvo paimti iš ieškovės kasos ir perduoti apeliantui, patvirtino ir betarpiškai juos perduodant dalyvavęs tuometinis ieškovės direktorius V. M.. Tuo tarpu apeliantas savo argumentų, susijusių su kasos išlaidų orderių pasirašymo aplinkybėmis, jokiais kitais leistinais įrodymais nepagrindė. Labai mažai tikėtina, kad apeliantas, kuris be ginčo nuomos sutarties, buvo sudaręs ir daugiau nuomos sutarčių (žr. prijungtą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. L2-8719-967/2018), t. y. neabejotinai turintis sutarčių sudarymo patirties, būtų toks neapdairus ir pasirašytų tokius jam finansiškai nenaudingus dokumentus, kaip pinigų gavimą patvirtinantys rašteliai ar kasos išlaidų orderiai.
34. Tokia aplinkybė, kad kasos išlaidų orderiai nebuvo įtraukti į ieškovės kasos knygą, nesuponuoja išvados, kad juose yra nurodyta neteisinga informacija. Tokia aplinkybė galėtų būti svari nebent vertinant, ar ieškovės valymo organams nekyla atsakomybė už netinkamą apskaitos tvarkymą, bet nagrinėjamoje byloje tokie klausimai nėra sprendžiami.
35. Apeliantas taip pat mano, kad, priešingai nei sprendė teismas, 2016 m. birželio 1 d. ir rugpjūčio 22 d. rašteliai negalėtų būti vertinami kaip įrodymai apie pinigų perdavimo faktą, nes juose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija dėl jų davimo paskirties (sandėlio statybai). Apelianto teigimu, galimai ir parašai juose yra suklastoti, nėra šių raštelių originalų, į bylą pateiktos tik kopijos. Tokie skundo argumentai taip pat stokoja pagrįstumo.
36. Pažymėtina, kad paties apelianto pozicija nėra nuosekli ir net prieštaringa. Viena vertus, teigdamas, kad ieškovė į bylą nepateikė raštelių originalų, nes šie buvo sunaikinti, nors visais atvejais iki skolos grąžinimo originalas turi likti pas kreditorių, kita vertus, tvirtina, kad rašteliai yra suklastoti, jis jų nepasirašęs. Vadinasi, apeliantas vienu metu įrodinėja ir tai, kad pinigai jam nebuvo perduoti (rašteliai suklastoti), ir tai, kad jis juos ieškovei grąžino (sunaikino originalus). Tokie prieštaringi argumentai kelia pagrįstų abejonių dėl apelianto teiginių, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo ir jų teisingumo.
37. Atmesdama apelianto abejones dėl rašytinių įrodymų formos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į CPK 202 straipsnį, kuriame nurodoma, kad dėl rašytinių įrodymų su trūkumais (jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę) įrodomosios galios sprendžia pats bylą nagrinėjantis teismas. Taigi, ir toks faktas, kad buvo pateiktos raštelių kopijos ar tai, kad viename iš jų įrašas padarytas ne apie investiciją į sandėlio remontą, o į jo statybą (ginčas, kad sandėlys yra pastatytas, byloje nekilo), savaime nesudaro pagrindo tokio įrodymo nepripažinti tinkama įrodinėjimo priemone ir nevertinti. Be to, rašteliuose nurodytas faktines aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai (nuomos sutartis, kasos išlaidų orderiai, liudytojų parodymai).
38. Pasisakant dėl liudytojo M. R., kuris nurodė, kad matė kaip ieškovė perdavė pinigus apeliantui, paaiškinimų vertinimo ir jų įrodomosios galios, pažymėtina, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).
39. Antra vertus, nagrinėjamu atveju liudytojo M. R. parodymai buvo tik viena iš teismo įvertintų įrodinėjimo priemonių, kartu su kitomis betarpiškai teismo ištirtomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 14 straipsnis) suformavusios teismo vidinį įsitikinimą dėl pinigų perdavimo apeliantui. Pažymėtina, kad šio liudytojo paaiškinimų teismui, davus priesaiką, melagingumą apeliantas įrodinėja išimtinai M. R. 2018 m. vasario 9 d. surašytu kitokio turinio liudijimu, kuris buvo apelianto gautas šiam liudytojui sudarant su apeliantu taikos sutartį ir tokia forma užbaigiant liudytojo ir apelianto pradėtą bylinėjimąsi kitoje civilinėje byloje Nr. L2-8719-967/2018. Liudytojas raštu paliudijo, kad jokie pinigai pagal ginčo raštus nebuvo perduoti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad abejonių dėl tokiame liudijime nurodytų aplinkybių teisingumo kelia vien jau jo surašymo aplinkybės – pasak liudytojo, šis liudijimas iš jo išgautas, apeliantas prieš jį naudojo spaudimą, apelianto pradėtos civilinės bylos pagrindu buvo areštuotas visas jo turtas, jo vadovaujama bendrovė UAB ,,Velorsa“ dėl to negalėjo vykdyti veiklos, taigi, priėmė visas apelianto iškeltas sąlygas, siekdamas kuo greičiau panaikinti bendrovės turtui taikomus ribojimus.
40. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiais apelianto skundo argumentais, kad sprendimą priėmė šališkas teismas, kuris vertino išimtinai ieškovės pateiktus įrodymus, o apelianto įrodymų nevertino. Pirmiau aptartos faktinės aplinkybės, priešingai nei tvirtina apeliantas, neabejotinai teikia pagrindą išvadai, kad teismas ištyrė ir įvertino abiejų šalių į bylą teiktus įrodymus, jų visumą. Vien nepalankaus apeliantui procesinio sprendimo priėmimas savaime nepagrindžia teismo šališkumo, todėl šie apelianto teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti.
41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas šį ginčą išsprendė teisingai, kitokio vertinimo aptarti ir kito apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja.
42. Įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas bylos šalys nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.