- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-10
- Bylos Nr.
- 2-16779-819/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11061-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Ieškovas
- S. G.
- Atsakovas
- A. S.
viešame teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei A. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
ieškovas pateiktu ieškiniu, jo reikalavimą sumažinęs 2018 m. lapkričio 5 d. pareiškimu, prašo priteisti iš atsakovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 26- 31A).
Šalies argumentai
Ieškinyje ieškovas nurodo, kad atsakovė davė melagingus parodymus 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme vykusiame teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas jo guldymo į psichiatrijos ligoninę klausimas. Atsakovė buvo paskirta jo advokate, todėl ji turėjo ginti jo interesus teisme sprendžiant dėl jo guldymo į psichiatrijos ligoninę. Tačiau atsakovė to nedarė – ji nebendravo su ieškovu psichiatrijos ligoninėje, neteikė jam pagalbos, reikalavo jį paguldyti į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą, melavo teismo posėdyje. Būtent, atsakovė melavo, kad ieškovas „yra neramus, priešiškai nusiteikęs, nesugebėjo atsakyti į užduodamus klausimus“. Ieškovo teigimu, į psichiatrijos ligoninę jis buvo paguldytas ne dėl psichikos ligos, o dėl to, kad jis organizavo protestą prie teismo pastato. Ieškovui, paguldytam į psichiatrijos ligoninę prieš jo valią, buvo taikomas gydymas, leidžiami stiprūs psichotropiniai vaistai, nors ieškovas serga sunkia širdies liga. Ieškovui neaišku, kodėl atsakovė neleido pačiam ieškovui dalyvauti posėdyje, kodėl nekvietė dalyvauti jo giminaičių. Ieškovas pabrėžia, kad 2011 m. birželio 28 d. jis dalyvavo teismo posėdyje Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme ir niekam nekilo abejonių dėl jo psichinės sveikatos. Abejonių dėl jo psichinės sveikatos nekilo ir policijos pareigūnams 2011 m. birželio 29 d., tačiau tokios abejonės be pagrindo kilo atsakovei. Abejones dėl jo psichinės sveikatos, ieškovo teigimu, paneigia tai, kad teismo ekspertai, tyrę jo psichinę sveikatą, nenustatė jokių sutrikimų, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2635-655/2013 jį pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį. Dėl atsakovės melagingų parodymų ieškovas nurodo patyręs neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą (b. l. 57), kuriame nurodė, kad su ieškiniu ji nesutinka, prašo taikyti įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikštam reikalavimui, kurį ieškovas yra praleidęs. Paaiškino, kad ji jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (1.7.)-S-2063-11 ji teikė antrinę teisinę pagalbą ieškovui byloje dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo. Atstovaudama ieškovą, savo poziciją ji formulavo pagal rašytinius įrodymus, t. y. medicininius duomenis apie ieškovą. Prieš posėdį ieškovė aplankė ieškovą ligoninėje teismo prašymu ir su juo bendravo. Besąlygiškos pareigos prieštarauti atstovaujamojo priverstiniam hospitalizavimui ji neturėjo. Nesant neteisėtų jos veiksmų, jai negali kilti civilinė atsakomybė.
Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad atsakovė buvo atvykusi į pischiatrijos ligoninę, tačiau, jo teigimu, ji su juo nebendravo, ji bendravo tik su gydytoja. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl atsakovės 2011 m. birželio 30 d. duotų parodymų nėra pradėtas, šie jos veiksmai teismo nuosprendžiu nėra pripažinti nusikalstamais, tačiau mano, kad byloje surinkti įrodymai šias aplinkybes patvirtina. Tikslūs ieškovo pasisakymai yra fiksuoti teismo posėdžio protokole.
Atsiliepimas
Atsakovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Jos pasisakymai taip pat fiksuoti teismo posėdžio protokole. Papildomai nurodė, kad ji su ieškovu susitikti vyko teismo prašymu, atsimena, kad su juo bendravo, tačiau kokius klausimus uždavė nepamena, nurodė, kad tie klausimai buvo bet kuriuo atveju susiję su byla, jo atstovavimu. Ją pas ieškovą atlydėjo ne gydytoja. Taip pat pabrėžė, kad savo poziciją ji formulavo pagal medicininius dokumentus, kurie surinkti civilinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad viešoji įstaiga Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras 2011 m. birželio 30 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriuo prašė teismo priimti sprendimą dėl S. G. priverstinio stacionarinio gydymo viešojoje įstaigoje Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre vieno mėnesio laikotarpiui (c. b. Nr. S2-13647-127/2011, b. l. 1). Pareiškime viešoji įstaiga Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras nurodė, kad ieškovas susirgo psichikos liga 1982 m., tuomet buvo diagnozuota hipochondrinė neurozė, o tolimesnės ligos diagnozės surinkti nepavyksta dėl blogos paciento būklės. Taip pat pareiškime nurodyta, kad jis buvo atvežtas į viešąją įstaigą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą greitosios medicinos pagalbos automobiliu, palydint policijos pareigūnams, iš kurių sužinota, kad atvyko prie teismo rūmų pasiėmęs iškabą apie rengiamą bado akciją, nes jo parašytas skundas nebuvo kaip reikiant išnagrinėtas, jam nebuvo duota pasiaiškinti, kas jį terorizuoja ir provokuoja, grasino apsipilti benzinu ir susideginti, kad padariniai turėtų tarptautinį rezonansą. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat jo būklę atvežimo metu (psichomotoriškai sujaudintas, įtemptas, nerimąstingas, piktas, į pateiktus klausimus neatsako pagal prasmę, mąstymas nenuoseklus, rezonieriškas, išsako santykio idėjas sesers atžvilgiu, savo būklei visiškai nekritiškas, skyriuje agresyvus, šaukia, kad kreipsis į visas instancijas), jam buvo diagnozuotas ūmus polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais (c. b. Nr. S2-13647-127/2011, b.l. 1, 8). Viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymu ieškovo atstove civilinėje byloje dėl S. G. priverstinio hospitalizavimo ir gydymo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo Nr. (1.7.)-S-2063-11 buvo paskirta atsakovė – advokatė A. S. (c. b. Nr. S2-13647-127/2011, b.l. 14). Iš ieškovo, atsakovės paaiškinimų, byloje surinktų rašytinių įrodymų – 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdžio protokolo (c. b. Nr. S2-13647-127/2011, b.l. 18), nustatyta, kad atsakovė, ją paskyrus ieškovo atstove byloje dėl S. G. priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, buvo nuvykusi susitikti su ieškovu į ligoninę. To iš esmės teismo posėdžio metu, priešingai nei procesiniuose dokumentuose, neginčijo ir atsakovas. Netikėti atsakovės nuvykimo į ligoninę faktu neleidžia ir pačios atsakovės paaiškinimas, kad ji vyko susitikti su ieškovu teismo prašoma, apie tai atsakovė aiškiai nurodė teismo posėdžio metu, šią aplinkybę nustatinėjo, vertino ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2011 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 (b.l. 19). Iš 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdžio protokolo nustatyta, kad posėdžio metu atsakovė nurodė, kad ji bendravo su ieškovu ligoninėje, jis buvo neramus, priešiškai nusiteikęs, nesugebėjo atsakyti į užduodamus klausimus bei išreiškė nuomonę, kad ieškovui reikalingas gydymas, o prašymas dėl priverstinio gydymo turėtų būti tenkinamas. Kokius tiksliai klausimus ji tuo metu uždavė ieškovui, atsakovė dėl praėjusio ilgo laiko nuo įvykio bylos nagrinėjimo metu nurodyti negalėjo, tačiau paaiškino, kad bet kuriuo atveju klausimai buvo susiję su ieškovo atstovavimu minėtoje byloje. Byloje nėra jokių kitų įrodymų apie atsakovės apsilankymo ligoninėje aplinkybes, išskyrus priešingus ieškovo paaiškinimus, kad atsakovė su juo ligoninėje nebendravo, pastovėjo tik tarpduryje su gydytoja. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad 2011 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutarė patenkinti viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl S. G. priverstinio gydymo psichiatrijos įstaigos stacionare, skiriant priverstinį gydymą vieno mėnesio laikotarpiui (c. b. Nr. S2-13647-127/2011, b.l. 19-20).
Dėl sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnis numato, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra labai plačiai išaiškinta, kad prievolei dėl žalos padarymo ir atsakomybei už padarytą žalą atsirasti būtinos šios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala nukentėjusiojo turtui ar asmeniui, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Atsakomybė už padarytą žalą, o kartu ir pati prievolė dėl žalos padarymo, galima tik esant įrodytoms visoms keturioms nurodytoms sąlygoms. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose pareiga įrodyti neteisėtų veiksmų, kilusios žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos faktus tenka ieškovui, o paneigti kaltę, kuri yra preziumuojama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, tenka atsakovui. Ši pareiga šalims buvo išaiškinta pasirengimo nagrinėti bylą metu.
Bendrieji veiksmų neteisėtumo kriterijai nustatyti CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl įstatyme ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymo, veiksmų, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytum kitam asmeniui žalos). Ieškovas jo patirtą neturtinę žalą siejo su atsakovės duotais parodymais 2011 m. birželio 30 d. vykusiame teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011, teigdamas, kad jie buvo melagingi – atsakovė iš tiesų visiškai nebendravo su ieškovu, o teigė priešingai, kad su ieškovu bendravo.
Lietuvos Aukščiausias Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad bet kokios įrodomosios priemonės įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis nėra pats ginčytinų santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, labiau tikėtina tokį faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3260/2001, 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002). CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys numato, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jų nėra. Tie duomenys gali būti nustatinėjami šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūros protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį tik aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą pagal minėtas įrodymų vertinimo taisykles, neturi pagrindo sutikti su ieškovu, kad atsakovė melavo 2011 m. birželio 30 d. bendravusi su ieškovu. Tokiai išvadai padaryti byloje surinktų įrodymų nepakanka, nes juos patvirtina tik pačio ieškovo paaiškinimai, kurie prieštarauja ne tik priešingiems atsakovės paaiškinimams, bet ir byloje surinktiems išvestiniams rašytiniams įrodymams – 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdžio protokolui civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 (CPK 178, 185 straipsniai). Šią išvadą sustiprina ir tai, kad aplinkybę, jog atsakovė 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdyje minėtoje byloje melavo bendravusi su ieškovu ligoninėje, ieškovas nurodė tik šiame ieškinyje, nors atsakovės pozicija šiuo klausimu ieškovui tikrai buvo žinoma nuo 2013 m. kovo 8 d. Lietuvos advokatūros rašto Nr. 178 „Dėl advokatės A. S. profesinės veiklos“ gavimo (b. l. 8-9). Šia išvadą sustiprina ir tai, kad iš atsakovės paaiškinimų, byloje surinktų rašytinių įrodymų – 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdžio protokolo civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011, 2013 m. kovo 8 d. Lietuvos advokatūros rašto Nr. 178 „Dėl advokatės A. S. profesinės veiklos“, nustatyta, kad ieškovas į atsakovės klausimus ligoninėje atsakyti nesugebėjo, buvo neramus, priešiškai nusiteikęs, kas vertinant ieškovo asmenį, atsižvelgiant į bylą pateiktą 2011 m. lapkričio 15 d. – 2011 m. gruodžio 12 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-367/2011, jam konstatuotą paranoidinės asmenybės sutrikimą, kurio ryškūs požymiai stebėti ir ieškovo hospitalizavimo viešojoje įstaigoje Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre metu (b. l. 13-17), yra tikėtini. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad ieškovas, galėdamas teikti įrodymus jo pozicijai dėl atsakovės nebendravimo su ieškovu ligoninėje 2011 m. birželio 30 d. pagrįsti (ieškovas nurodė, kad atsakovę pas ieškovą palydėjo gydytoja A. Š., su kuria, o ne su ieškovu atsakovė ir bendravo), šia teise nesinaudojo (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1, 2 dalys, 189 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas, 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės veiksmai 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 atstovaujant ieškovą yra pripažinti nusikalstamais, į ką ieškovas apeliavo ieškinyje (CPK 178 straipsnis).
Ieškovas ieškinyje jo patirtą neturtinę žalą siejo ir su tuo, kad atsakovė apskritai 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdžio metu neturėjo teisės sutikti su pareiškimu dėl jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo. Su šiais ieškovo argumentais teismas taip pat neturi pagrindo sutikti. Byloje nustatyta, kad atsakovė teisinę pagalbą ieškovui civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 teikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo Nr. (1.7.)-S-2063-11 pagrindu. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2133-142/2014 pagal S. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šioje administracinėje byloje 2017 m. kovo 30 d. priimtu sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas S. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą, o sprendime nurodė, kad advokatų paslaugų kokybė negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl su tuo susijusių pareiškėjo skundo argumentų (pareiškėjas iš esmės nesutiko su advokatės suteiktų teisinių paslaugų kokybe, nes advokatė neprieštaravo priverstiniam hospitalizavimui) teismas nenagrinėja. Tačiau Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, peržiūrėjęs šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliacine tvarka, 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4155-415/2017 pasisakė ir dėl advokatės, atstovavusios S. G. interesams teisme, veiksmų. Šioje nutartyje Lietuvos Vyriausias administracinis teismas nurodė, kad „vertinant advokatės, atstovavusios pareiškėjo interesams teisme, funkcijas tokio pobūdžio bylose, būtina pažymėti, kad įstatymai, reglamentuojantys advokatų veiklą, nustato pareigą sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai ir pilietiškai (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o tai suponuoja, kad advokatas negali vien atstovo funkcijų vykdymo pagrindu neigti objektyvias aplinkybes (faktus), nustatytus bylos nagrinėjimo teisme metu arba jų nepaisyti. Bylos, kurioje dalyvavo atsakovo paskirta advokatė, kontekste tinkamas atstovavimo pareigos vykdymas reiškia advokato veiksmus, kuriais siekiama, kad byloje būtų surinkti ir laikantis proceso taisyklių visapusiškai įvertinti visi įrodymai, o padarytos išvados būtų pagrįstos, kad prieš asmenį, kurio interesams atstovaujama, taikomos priemonės atitiktų įstatyme nustatytus pagrindus, nepažeistų proporcingumo principo. Faktas, kad advokatė neprieštaravo pareiškėjo priverstiniam hospitalizavimui, pats savaime nereiškia nekokybiškos atstovavimo paslaugos ir advokato pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Advokato pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo faktą būtų pagrindas konstatuoti tik tuo atveju, jeigu atstovas neužtikrintų atstovaujamojo interesų gynimo siekiant visapusiško ir objektyvaus byloje vertintinų aplinkybių nustatymo, kad prieš atstovaujamąjį taikomos priemonės būtų teisėtos ir pagrįstos. Byloje neįrodyta, kad atsakovo paskirta advokatė pažeistų šias pareigas.“ Teismas, nekartodamas šių motyvų, papildomai pažymi, kad šioje civilinėje byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė neužtikrino S. G. interesų gynimo siekiant visapusiško ir objektyvaus byloje vertintinų aplinkybių nustatymo civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 (CPK 178, 185 straipsniai). Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, atsakovės paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė savo poziciją civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 formavo pagal į šią bylą pateiktą viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro medicininę pažymą (c. b. Nr. S2-13647-127/2011, b.l. 8). Netikėti šioje pažymoje nurodytomis aplinkybėmis ji neturėjo pagrindo, nes iki 2011 m. birželio 30 d. ji jokiais atstovavimo teisiniais santykiais su ieškovu susijusi nebuvo, todėl jai pačiai nebuvo žinoma informacija apie ieškovo sveikatos būklę iki tol. Byloje nėra jokių įrodymų, kad 2011 m. birželio 30 d. vykusio atsakovės apsilankymo ligoninėje metu ieškovas pateikė atsakovei kokius nors kitus įrodymus apie jo sveikatos būklę. Ieškovo į bylą pateiktas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-367/2011, kuriame nurodyta, kad S. G. 2010 m. gruodžio 26 d., 2011 m. kovo 6 d. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, buvo surašytas 2011 m. lapkričio 15 d. – gruodžio 12 d., t. y. po 2011 m. birželio 30 d. vykusio teismo posėdžio.
Taigi, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą konstatuotina, kad ieškovas byloje neįrodė, kad atsakovė 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdžio metu atliko neteisėtus veiksmus (CPK 178, 185 straipsnis). Todėl atsakovės civilinė atsakomybė yra negalima, o ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestinas.
Dėl prašymo taikyti ieškinio senatį
Be to, atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas be svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).
Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovas jo patirtą neturtinę žalą kildina iš atsakovės veiksmų, atliktų 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas šiame teismo posėdyje betarpiškai nedalyvavo, tačiau apie atsakovės veiksmus, pasisakymus 2011 m. birželio 30 d. teismo posėdyje tikrai žinojo dar 2013 m. pradžioje. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos advokatūros 2013 m. kovo 8 d. raštas Nr. 178 „Dėl advokatės A. S. profesinės veiklos“, kuriame Lietuvos advokatūra, pateikdama informaciją apie S. G. skundo dėl A. S. profesinės veiklos nagrinėjimo rezultatus 2013 m. vasario 21 d. Lietuvos advokatūros advokatų tarybos posėdyje, nurodė, kad „advokatė vyko pas klientą į ligoninę, tačiau, kaip patvirtina pateikti dokumentai, klientas pats negalėjo tinkamai bendradarbiauti su advokate dėl savo sveikatos būklės“ (b. l. 8-9), civilinėje byloje Nr. S2-13647-127/2011 surinkti duomenys, kurie liudija, kad ieškovas teikė prašymus susipažinti su šios civilinės bylos medžiaga 2013 m. gegužės 23 d., 2013 m. rugpjūčio 5 d. (c. b. S2-13647-127/2011, b. l. 22). Byloje nėra duomenų, kad su civilinės bylos Nr. S2-13647-127/2011 atsakovui nebuvo leista susipažinti. Įvertinus tai, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o ieškovas ieškinį šioje civilinėje byloje pateikė 2018 m. balandžio 11 d. (b. l. 1), konstatuotina, kad trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui atsakovei pateikti jis praleido. Todėl ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas atsakovei, atmestinas ir CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Kartu pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškinio senaties terminas šiam ieškovo reikalavimui dėl žalos atlyginimo atsakovei pareikšti buvo sustojęs (CK 1.129 straipsnio 1 dalis) ar jo eiga buvo nutraukūsi (CK 1.130 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovo į bylą pateikta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3440-585/2018, liudija, kad tokį reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovei Vilniaus apygardos teismui ieškovas taip pat pareiškė jau suėjus minėtam ieškinio senaties terminui (b.l. 5, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių, dėl ko būtų pagrindas spręsti jo atnaujinimo klausimą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovo į bylą pateiktas 2018 m. sausio 18 d. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimas dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatei A. S. buvo priimtas gavus ieškovo jau suėjus šiam ieškinio senaties terminui pateiktą 2017 m. rugsėjo 11 d. skundą, persiųstą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (b. l. 6-7, 34), šis skundas buvo pakartotinis (b.l. 8-9), jame nebuvo nurodoma jokių naujų aplinkybių, kurios leistų pateisinti ieškovo nesikreipimą į teismą dėl pažeistų teisių gynybos atsakovės atžvilgiu anksčiau.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
2018 m. gegužės 30 d. nutartimi teismas atidėjo ieškovui 300 Eur žyminio mokesčio už ieškinį atsakovei A. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo mokėjimą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (b. l. 64). Šią pirmosios instancijos teismo nutartį Vilniaus apygardos teismas paliko nepakeistą 2018 m. birželio 28 d. nutartimi (b.l. 71-75). Todėl ieškovo ieškinį atmetus, 150 Eur dydžio žyminis mokestis, kurio mokėjimas jam buvo atidėtas, įvertinus sumažintą ieškinio reikalavimą iki 5 000 Eur (5 000 Eur x 3/100), priteistinas iš ieškovo valstybės naudai (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad įrodymų, patvirtinančių pagrindą atleisti ieškovą nuo šio žyminio mokesčio mokėjimo, - įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, arba įrodymų, kad yra nagrinėjama baudžiamoji byla ar bent jau atliekama ikiteisminis tyrimas, ieškovas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos teismui nepateikė (CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2224/2011, 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-597-2012, 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-161/2014). Be to, valstybė šioje byloje patyrė 13,82 Eur pašto išlaidų, kurios ieškovo ieškinį atmetus priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Dėl 2018 m. lapkričio 5 d. prašymo
Ieškovas pateikė taip pat prašymą pradėti atsakovės A. S. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnį. Šis ieškovo prašymas atmestinas. Ieškovui išaiškintina, kad civilinę bylą nagrinėjančiam teismui įstatymas nenumato kompetencijos spręsti baudžiamųjų bylų iškėlimo klausimo. Pagal CPK 300 straipsnį, jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens ar kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Šioje byloje tokios aplinkybės nėra paaiškėjusios. Kartu atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad klausimas dėl baudžiamosios bylos atsakovės atžvilgiu pradėjimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnį jau buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. PK-2783-1011/2017 (b.l. 45-46).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teisėja
nutaria:
ieškovo S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 163,82 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt trys Eur 82 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.