Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Švaros era“ ieškinį atsakovams R. R. ir V. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo, tretieji asmenys V. B., D. K., R. K., J. Š., bei R. R. priešieškinį dėl sandorio ir kasos išlaidų orderio pripažinimo negaliojančiais, priešiekinyje nurodytas trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Tomvalas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-188-479/2009 ir ieškovo BUAB „Švaros era“ ieškinį atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 800 000 Lt gauto avanso, 5 procentus procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, priteisdamas šią sumą, vadovavosi ieškovo išrašytu 800 000 Lt kasos išlaidų orderiu bei kitais buhalteriniais dokumentais. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo V. B. pripažino kaltu tyčia apgaulingai tvarkius UAB „Švaros era“ buhalterinę apskaitą, todėl atsirado CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti pagrindai atnaujinti civilinę bylą, nes paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjo V. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino. Atsakovė R. R. atnaujintame procese pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 2006 m. balandžio 12 d. UAB „Švaros era“ ir atsakovės sudarytą preliminariąją sutartį bei 2006 m. balandžio 12 d. UAB „Švaros era“ kasos išlaidų orderį dėl 800 000 Lt išmokėjimo bei grąžinti dėl teismo sprendimo vykdymo prarastą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini). Reikalavimų įvykdymui užtikrinti atsakovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nurodytą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi atsakovės prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas; laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas pabrėžė, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo ir pinigų grąžinimo, o ne dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Priešieškiniu prašoma pripažinti preliminariąją sutartį ir kasos išlaidų orderį, kurių pagrindu ieškinyje prašoma priteisti 800 000 Lt, negaliojančiais. Pagal pateiktą priešieškinį žemės sklypo ir gyvenamojo namo grąžinimas suprantamas kaip prašoma taikyti restitucija, nes turto savininkas UAB „Tomvalas“ nėra atsakovas, jam nereiškiamas reikalavimas, o CPK 145 straipsnis numato tik atsakovui priklausančio turto areštą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su šioje byloje pareikštais reikalavimais, kadangi tarp šalių sprendžiamas kilęs piniginio pobūdžio ginčas, o ne ginčas dėl pas trečiuosius asmenis esančio turto.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė R. R. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmesdamas atsakovės prašymą, teismas vadovavosi tik CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, neatsižvelgdamas į teismų praktiką dėl šio straipsnio taikymo ir nepaisydamas CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkto. CPK nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti bet kokios proporcingos priemonės, kurios užtikrina, jog būsiantis priimtas teismo sprendimas bus realiai įvykdomas.

2. Galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones tretiesiems asmenis yra plačiai pripažįstama Lietuvos apeliacinio teismo. Teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones trečiojo asmens atžvilgiu, gali būti taikomas ir jo nekilnojamojo turto areštas.

3. Patenkinus atsakovų priešieškinį, t. y. panaikinus 2006 m. balandžio 12 d. ieškovo UAB „Švaros era“ ir atsakovės R. R. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį bei 2006 m. balandžio 12 d. ieškovo kasos išlaidų orderį (be numerio) dėl 800 000 Lt išmokėjimo, būtų taikoma restitucija ir ginčo šalys (įskaitant ir trečiąjį asmenį UAB „Tomvalas“, kuriam vėliau buvo perleistas prašomas areštuoti nekilnojamasis turtas) privalėtų grąžinti tai, ką yra gavę vykdant prieš proceso atnaujinimą priimtus teismo sprendimus.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje. Ginčas byloje yra kilęs ne tik dėl nepagrįsto praturtėjimo ir atsakovų neva gautų pinigų grąžinimo, bet ir dėl sandorių, kuriais grindžiamas šis tariamos skolos (pinigų gavimo) faktas, negaliojimo ab initio. Faktas, kad atsakovų priešieškinis buvo priimtas, patvirtina, jog ieškovo ir atsakovų reikalavimai yra neatskiriamai susiję ir būtent šių atsakovų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešieškiniu atsakovai siekia net tik nurodomų sandorių panaikinimo, bet ir atgauti prieš proceso atnaujinimą perimtą didelės vertės nekilnojamąjį turtą.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jos priešieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui ar jo neįvykdymui. Galutinis teismo sprendimas yra procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje ar atsakovo priešieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys (priešieškinis) patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys (priešieškinis) atmetamas (CPK 259 str. 1 d., 260 str., 270 str. 5 d. 1 p.). Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje (priešieškinyje) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti; siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1483/2014; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-626-186/2015).

Priešieškiniu atsakovė prašė pripažinti negaliojančiais 2006 m. balandžio 12 d. UAB „Švaros era“ ir atsakovės sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį bei 2006 m. balandžio 12 d. UAB „Švaros era“ kasos išlaidų orderį dėl 800 000 Lt išmokėjimo bei grąžinti dėl teismo sprendimo vykdymo prarastą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini). Ginčijama preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi turtas ieškovui nebuvo perleistas, sutartis nebuvo įgyvendinta, todėl atsakovė nepagrįstai teigia apie restitucijos taikymo šioje byloje galimybę. Atsakovams priklausantis turtas buvo perleistas vykdymo procese, t. y. vykdant teismo sprendimus ir ieškovo naudai išieškant priteistą sumą.

Pagal CPK 373 straipsnį, panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. CPK 760 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje sprendimo įvykdymo atgręžimą, numatyta, kad jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas). Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad jeigu grąžinti turto negalima, teismas savo sprendime, nutartyje numato, kad turi būti atlyginta šio turto vertė, o kai turtas realizuotas, – suma, gauta jį realizavus. Byloje nėra duomenų, kad vykdant teismo sprendimą ieškovui buvo perduotas atsakovei priklausantis turtas, todėl ieškovui nekyla pareiga šį turtą grąžinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šioje byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovų 800 000 Lt nepagrįstai gautų lėšų. Pažymėtina, kad net ir tenkinus atsakovės priešieškinį restitucija atsakovės nurodytu būdu (jai grąžinant vykdymo procese perimtą turtą) byloje nebus taikoma, kadangi taikomas sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su nagrinėjama byla ir negali užtikrinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Klaipėdos apygardos teismas, atnaujinęs procesą, civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Švaros era“ ieškinį atsakovams R. R. ir V. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir atsakovės R. R. priešieškinį dėl sandorio ir kasos išlaidų orderio pripažinimo negaliojančiais išnagrinėjo ir 2015 m. birželio 8 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-188-479/2009, ir priėmė naują sprendimą – ieškovo BUAB „Švaros era“ ieškinį atmetė; atsakovės R. R. priešieškinį tenkino iš dalies – 2006 m. balandžio 12 d. kasos išlaidų orderį dėl 800 000 Lt išdavimo R. R. pripažino negaliojančiu, įpareigojo ieškovą BUAB „Švaros era“ sugrąžinti atsakovei R. R. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties pagrindu iš jos išieškotas pinigų sumas, priešieškinį dėl 2006 m. balandžio 12 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Švaros era“ ir R. R., pripažinimo negaliojančia atmetė.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovės atskirąjį skundą atmetus, už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis nepriteistinas (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.