Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Meliovesta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-897-267/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dovirma“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Meliovesta“ dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais nuo jų atlikimo momento ieškovo BUAB „Dovirma“ atliktus mokėjimus atsakovui UAB „Meliovesta“, sudarančius 78 500 Lt sumą, tačiau nepateikia jokio mokėjimo dokumento, iš kurio matytųsi, kad atsakovas UAB „Meliovesta“ būtų gavęs tokią pinigų sumą iš ieškovo, be to, ieškiniu neprašo šios pinigų sumos grąžinti. Kitu ieškinio reikalavimu ieškovas neginčija mokėjimo nurodymų dėl 400 721,28 Lt sumos sumokėjimo ir neprašo jų pripažinti negaliojančiais, o prašo teismą šiai sumai taikyti restituciją. UAB „Dovirma“ sumokėjo atsakovui UAB „Meliovesta“ už laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2013 m. birželio 1 d. pagal 2012 m. birželio 15 d. subrangos sutartį Nr. 18 realiai atliktus ir ieškovo priimtus darbus. Apmokėjimus UAB „Dovirma“ atliko remiantis 2012 m. lapkričio 22 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1282-267/2012, kuria buvo leista iki bus išnagrinėtas prašymas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo vykdyti visus mokėjimus iš banko sąskaitos, reikalingus ūkinei komercinei veiklai užtikrinti. Esant paduotam prašymui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tuo laikotarpiu teisiniu santykius reglamentuoja ĮRĮ. Todėl nepagrįstas ieškovo teiginys, kad UAB „Dovirma“ administracijos direktoriui galiojo draudimas daryti mokėjimo pavedimus, remiantis ĮBĮ. Ieškovas su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių duomenų apie ieškovo siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti mokumo galimybes ar kitokį nesąžiningą elgesį, o taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių sunkią atsakovo finansinę padėtį. Iš atsakovo balanso ir turimo ilgalaikio turto žiniaraščio matyti, kad UAB „Meliovena“ turi turto už 2 675 285,49 Lt. Iš turto vertintojo UAB „Lituka ir ko“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos santraukos matyti, kad nekilnojamojo turto vertė sudaro – 1 258 000 Lt. Iš VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2014 m. birželio 4 d. pažymos matyti, kad atsakovas yra atsiskaitęs tiek su VMI, tiek su VSDF ir neturi jokio įsiskolinimo. Tai rodo, kad UAB „Meliovesta“ finansinė padėtis šiuo metu yra gera ir jeigu teismas patenkintų ieškovo ieškinį, tai atsakovas galėtų priimtą teismo sprendimą įvykdyti.

Ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Ieškovas išpildė visus reikalavimus, keliamus ieškinio prima facie pagrįstumui CPK 144 straipsnio prasme: suformulavo ieškinio pagrindą, dalyką ir pateikė reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Ieškiniu pareikštų materialinių reikalavimų pagrįstumas šioje bylos stadijoje nėra vertinamas. Iš atsakovo turto balanso matyti, jog jo finansinė padėtis nėra tokia gera. Atsakovo ilgalaikio turto vertė siekia 1 919 318 Lt, trumpalaikio turto vertė – 6 262 359 Lt. Pagrindinę trumpalaikio turto dalį sudaro trečiųjų asmenų įsipareigojimai (6 068 624 Lt). Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro net 5 909 580 Lt. Todėl darytina išvada, kad atsakovo ilgalaikis turtas nepadengia per vienerius metus mokėtinų atsakovo įsipareigojimų, o atsakovo finansinė padėtis iš esmės priklauso nuo to, kaip tretieji asmenys vykdys savo įsipareigojimus. Iš Turto arešto aktų registro duomenų matyti, kad atsakovo turtui pritaikytas 220 896,79 Lt vertės turto areštas, nes atsakovo atžvilgiu yra inicijuoti kiti teisminiai procesai.Atsižvelgiant į tai, kad dalis atsakovo nekilnojamojo turto yra areštuota, o kita dalis - apsunkinta maksimaliąja hipoteka, tikėtina, kad atsakovas apskritai neturi pakankamos vertės nekilnojamojo turto, į kurį galėtų realiai būti nukreiptas išieškojimas. Dėl šios priežasties 2014 m. birželio 19 d. antstolis priėmė patvarkymą, kuriuo areštavo atsakovo pinigines lėšas 400 721,28 Lt sumai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę sieja su ieškovo pareiga tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (CPK 144 str. 1 d.). Preliminaraus (lot. prima facie) ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Šis vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Jei preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidarytų nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu taptų aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo atskirojo skundo argumentu, jog iš ieškiniu pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų negalima nustatyti siekiamo teisinio rezultato bei būsimo teismo sprendimo galimo turinio.

Iš ieškovo BUAB „Dovirma“ administratorius pareikšto ieškinio pagrindo ir dalyko matyti, jog ieškovas siekia atsakovui UAB „Meliovesta“, kaip kreditoriui, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 18 d. atliktų mokėjimų 400 721,28 Lt sumai pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, šią pinigų sumą grąžinant ieškovui. Ieškovas ieškinį grindžia CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu teisiniu sandorių ginčijimo pagrindu, o taip pat CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovas ginčijamus mokėjimus įrodinėja juos patvirtinančiais rašytiniais įrodymais bei prašymu išreikalauti trūkstamus dokumentus. Ieškinio faktinis pagrindas bei jį pagrindžiantys įrodymai preliminariai patvirtina visų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Kai byloje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, – nusprendžiant dėl jų masto. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo finansinė būklė ir veiklos rezultatai gali sudaryti kliūčių teismo sprendimo įvykdymui ieškiniu pareikštų turtinių reikalavimų tenkinimo atveju. Pažymėtina, jog atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, taigi išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Atsakovo UAB „Meliovesta“ 2013 kalendorinių metų balanse nurodyta ilgalaikio turto vertė – 1 919 318 Lt. Didžiąją šio turto dalį sudaro transporto priemonės ir įrengimai. Nors atsakovo pateikta UAB „Lituka“ ir Ko parengta 2012 m. gegužės 24 d. ataskaitos Nr. JVB-20528 santrauka patvirtina, jog atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertė – 1 258 000 Lt, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro ir Hipotekos registro duomenų matyti, jog visam šiam turtui yra nustatyta hipoteka. 2013 m. balanse nurodyta atsakovui priklausančio trumpalaikio turto vertė – 6 262 359 Lt, tačiau net 2 598 503 Lt sudaro per vienerius metus gautinos sumos, o 3 470 121 Lt – atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Atsakovo UAB „Meliovesta“ 2013 m. balanse mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 7 052 515 Lt, tame tarpe 5 909 580 Lt – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Iš atsakovo UAB „Meliovesta“ 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog įmonės grynasis pelnas tais metais sudarė 4480 Lt. Šių atsakovo UAB „Meliovesta“ finansinės būklės ir veiklos rezultatų duomenų pagrindu darytina išvada, jog atsakovo gebėjimas įvykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus iš trumpalaikio turto, kelia pagrįstų abejonių, o į savo reikalavimų patenkinimą iš atsakovo ilgalaikio turto pretenduoja ne vienas kreditorius. Iš Turto arešto registro duomenų matyti, jog, siekiant įvykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. S2-9603-965/2014, dėl 722 599,86 Lt išieškojimo iš skolininko UAB „Meliovesta“ išieškotojo UAB „Gensera“ naudai, antstolis areštavo didžiąją skolininkui priklausančio ilgalaikio turto (transporto priemonių) dalį. Be to, iš Turto arešto aktų registre esančių duomenų apie skundžiamos Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutarties įvykdymą, matyti, jog antstolis, aprašydamas atsakovui priklausantį turtą pagal teismo nutartyje nurodytą eiliškumą, areštavo ne tik atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, bet ir pinigines lėšas bei turtines teises, kas taip pat leidžia daryti išvadą dėl atsakovui UAB „Meliovesta“ priklausančio nekilnojamojo ir kito ilgalaikio turto, kuriam nėra taikomi suvaržymai, nepakankamumą ieškiniu pareikštų reikalavimų užtikrinimui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ieškinio sumos ir atsakovo turtinės padėties santykio vertinimas sudaro pagrindą nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pažymėtina, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikyto atsakovui priklausančio turto arešto mastas ir eiliškumas užtikrina teisingumo ir proporcingumo, kaip bendrųjų teisės principų, o taip pat ekonomiškumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principo (CPK 145 str. 2 d.), įgyvendinimą.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 329 str., 330 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.