- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-06
- Bylos Nr.
- e2A-1546-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24073-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- R. V.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „EDS Invest“
- Kategorijos
- 2.6.8.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.8.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EDS Invest“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo vykdyti sutartį, kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. V., bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:
1.1. Pripažinti 2012 m. kovo 20 d. paskolos sutarties Nr. 12-00087 LTL (toliau – ir Paskolos sutartis), sudarytos ieškovės R. V. ir trečiojo asmens kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, perleidusios reikalavimo teises pagal Paskolos sutartį atsakovei UAB „EDS Invest“, vienašališką nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio.
1.2. Įpareigoti atsakovę tęsti Paskolos sutarties vykdymą, šalis sugrąžinant į padėtį, kuri buvo iki Paskolos sutarties nutraukimo, atitinkamai pratęsiant sutartį.
1.3. Pripažinti Paskolos sutarties nuostatas, išdėstytas Bendrosios dalies 5.11 ir 22 punktuose dėl kreditoriaus teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytais terminais nesąžiningomis ir ieškovei neprivalomomis.
1.4. Pripažinti Paskolos sutarties Specialiosios dalies 2.15 punkto nuostatas, nustatančias, kad delspinigiai nuo laiku sumokėtos paskolos sumos sudaro 0,20 proc., nesąžiningomis, sumažinti delspinigių dydį iki 0,02 proc.
1.5. Pripažinti Paskolos sutarties Specialiosios dalies 2.21 punkto nuostatas, nustatančias, kad jeigu paskolos gavėjas ilgiau kaip 15 dienų uždelsia vykdyti mokėjimus pagal sutartį, paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti kredito unijai 19 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos iki paskolos grąžinimo dienos, neteisėtomis ir pripažinti jas negaliojančiomis ab initio arba sumažinti iki 0,02 proc. dydžio.
2. Ieškovė nurodė, kad su pradiniu kreditoriumi AB Sampo banko 2005 m. gegužės 3 d. sudarė kredito sutartį Nr. KVR1510050111, kuria jai buvo suteiktas 25 776 Eur kreditas. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas įkeistu nekilnojamuoju turtu – butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ekonominės krizės laikotarpiu susidūrus su finansiniais sunkumais, ieškovė kreipėsi į kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl kredito sutarties refinansavimo. 2012 m. kovo 20 d. ieškovė su trečiuoju asmeniu BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį Nr. 12-00087 LTL, kuria jai buvo suteiktas 37 650 Eur kreditas, faktiškai panaudotas AB Sampo banko kreditui refinansuoti. 2012 m. balandžio 3 d. įsiskolinimas buvo padengtas, o nekilnojamasis turtas įkeistas naujajam kreditoriui. Ieškovės teigimu, ji sutartyje nustatyta tvarka mokėjo kredito įmokas grynaisiais pinigais klientų aptarnavimo poskyryje, esančiame Vilniuje, Konstitucijos pr. Anot ieškovės, 2014 m. vasario mėnesį nuvykus mokėti eilinės kredito įmokos, ji iš ant durų užklijuoto informacinio pranešimo sužinojo, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ yra pripažinta nemokia ir jos veiklos licencija sustabdyta. Ieškovė bandė skambinti pranešime nurodytais telefonų numeriais, bet patikrintos informacijos dėl jos prievolės vykdymo tvarkos jai niekas nesuteikė. Ieškovė taip pat kreipėsi raštu, tačiau atsakymų negavo.
3. Ieškovės teigimu, ji tik 2016 m. birželio mėnesį gavo pranešimą iš bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, kuriuo buvo reikalaujama nedelsiant sumokėti visą pradelstą įsiskolinimą, palūkanas, delspinigius, kurių nesumokėjus kredito sutartis bus nutraukta. 2017 m. birželio 7 d. ieškovė buvo informuota apie hipotekos kreditoriaus kreipimąsi į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, o pranešime nurodyta skola sudarė 49 011,07 Eur. Antstolio Donato Kisieliaus raginimu ieškovei buvo pasiūlyta per 1 mėnesį nuo jo gavimo sumokėti viso 49 550,37 Eur. 2018 m. vasario 8 d. bankrutavusi kredito unija sudarė reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, kuria reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį buvo perleistos atsakovei. Apie pasikeitusį kreditorių ieškovė ir jos sutuoktinis buvo informuoti tik 2018 m. rugsėjo 6 d. pranešimu. Sudarius taikos sutartį tarp trečiojo asmens M. V. ir atsakovės civilinėje byloje Nr. 2-4526-781/2018, nagrinėtoje Vilniaus apygardos teisme, priverstinio išieškojimo veiksmai buvo sustabdyti iki 2019 m. liepos 18 d., o ieškovė kredito dengimui ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimui sumokėjo atsakovei 6500 Eur.
4. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad paskolos sutartis, kurios nutraukimą ji ginčija, yra vartojimo. Ieškovė kreditą panaudojo asmeniniams savo šeimos poreikiams tenkinti, todėl, ieškovės nuomone, jos teisių gynimas turi būti vertinamas pagal vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas. Anot ieškovės, kreditorius nebendradarbiavo, neinformavo ieškovės apie naują kredito įmokų mokėjimo tvarką, su ieškove nesusisiekė, todėl ieškovė neturėjo galimybės vykdyti sutartį. Be to, ieškovė ilgą laiką nebuvo informuota apie reikalavimo teisių perleidimą. Apie tai ji sužinojo iš spaudos. Ieškovės nuomone, kadangi ieškovė ilgą laiką nesiėmė jokių priemonių savo pažeistoms teisėms ginti, tai patvirtina, jog kredito įmokų mokėjimo terminų nesilaikymas daugiau nei dvejus metus atsakovės nebuvo vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad iki pat kredito unijos bankroto ji tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o vėliau sutarties vykdyti negalėjo dėl atsakovės nebendradarbiavimo ir informacijos neteikimo.
5. Atsakovė su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
6. Atsakovė nurodė, kad 2012 m. kovo 20 d. ieškovė su kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį dėl 130 000 Lt kredito, skirto refinansavimui ir smulkiam verslui, suteikimo. Paskolos užtikrinimui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, ieškovės sutartį vykdė iki 2014 m. sausio 15 d. 2014 m. sausio 17 d. kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ veikla buvo sustabdyta. Duomenys apie kredito unijos bankrotą ir teismo paskirtą bankroto administratorių buvo skelbiami viešai. Ieškovei nevykdant paskolos sutarties, ji 2015 m. lapkričio 18 d. buvo informuota apie pradelstą kredito dalį ir nesumokėtas palūkanas, taip pat pranešta apie skolos padengimo būdus bei įspėta apie kredito sutarties nutraukimą. Atsakovės teigimu, ieškovei nepateikus realių pasiūlymų dėl skolos padengimo, kredito unijos 2017 m. sausio 13 d. pranešimu ieškovė informuota apie pradelstą 9589,42 Eur skolos likutį ir 8059,75 Eur palūkanas bei įspėta dėl sutarties nutraukimo, jei iki 2017 m. sausio 30 d. nepašalins sutarties pažeidimo. Kredito unija 2017 m. gegužės 31 d. kreipėsi į notarą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, vykdomasis įrašas išduotas 2017 m. rugsėjo 8 d., o išieškojimas inicijuotas tik 2017 m. gruodžio 18 d. Per visą tą laiką ieškovė neginčijo sutarties nutraukimo, nors vykdomojoje byloje reiškė įvairius skundus. Šalims pasiekus taikų susitarimą civilinėje byloje Nr. 2-4526-781/2018 dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia, ieškovei buvo suteiktas papildomas 6 mėnesių terminas rasti sprendimą paskolos sutarties įvykdymui ne iš įkeisto turto. Išieškojimas buvo atnaujintas 2019 m. liepos 18 d.
7. Atsakovė nurodė, kad paskolos sutartyje nėra nurodyta kredito paskirtis, tačiau vien tai, kad paskolos sutarčiai užtikrinti buvo įkeistas turtas, reiškia, jog tai negalėjo būti vartojimo paskola. Be to, paskolos sutartimi refinansuota 14 329,23 Eur suma taip pat nebuvo vartojimo kreditas, todėl ieškovė nelaikytina vartotoja. Atsakovės teigimu, kredito unija nutraukė paskolos sutartį prieš terminą būtent dėl to, kad ieškovė nevykdė esminių savo įsipareigojimų, o sutarties nutraukimas atliktas laikantis visų teisės normų bei kasacinio teismo išaiškinimų. Ieškovės atveju paskolos sutartis nutraukta remiantis paskolos sutarties 5.11.1 punktu ir dėl įvykdyto esminio paskolos sutarties pažeidimo. Paskolos sutarties nutraukimas buvo atliktas ne formaliai, bet esant sistemingam ir ilgalaikiam prievolės pažeidimui. Iki paskolos sutarties nutraukimo ieškovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų 3 metus. Atsakovės nuomone, kredito unijos bankrotas ir/arba techniniai sutarties vykdymo suvaržymai neatleido ieškovės nuo aiškių ir apibrėžtų sutarties sąlygų vykdymo. Nepaisant ilgalaikio sutarties pažeidimo, kredito unija buvo pasirengusi spręsti kilusią padėtį, tačiau ieškovė tokia galimybe nepasinaudojo. Į notarą kredito unija kreipėsi tik po 4 mėnesių nutraukus paskolos sutartį, o tai reiškia, kad tarp ieškovės ir kredito unijos vyko tolimesnis bendravimas.
8. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė daugiau nei dvejus metus neginčijo paskolos sutarties nutraukimo bei pradėto išieškojimo iš įkeisto turto. Toks ieškovės elgesys, atsakovės nuomone, tik patvirtina, kad ieškovė nesiekia apginti savo tariamai pažeistų teisių, bet piktnaudžiaudama procesinėms normomis, bando vilkinti teisėtai vykdomą išieškojimą iš įkeisto turto. Be to, ieškovės reikalavimas mažinti Paskolos sutartyje sulygtas netesybas paremtas nepagrįstais motyvais, ieškovės siūlomas netesybų dydis prieštarauja esamai komercinei praktikai, suformuotais teismų praktikai ir individualioms Paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybėms. Delspinigių norma kartu su palūkanų norma, buvo viena iš esminių Paskolos sutarties sudarymo sąlygų. Gavusi paskolą, ieškovė privalo skolą grąžinti pagal visas esmines paskolos suteikimo sąlygas. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nei kredito unija, nei atsakovė nereikalavo taikyti Paskolos sutartyje numatytų 19 proc. metinių palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 985 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės valstybei 5,58 Eur išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu.
10. Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 20 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir ieškovė sudarė paskolos sutartį Nr. 12-00087 LTL, kuria ieškovei buvo suteiktas 130 000 Lt (37 650,60 Eur) dydžio kreditas. Šalys susitarė, kad kreditas bus suteiktas paskolos refinansavimui ir smulkiam verslui. Paskolos grąžinimui užtikrinti antriniu įkeitimu buvo įkeistas ieškovei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2014 m. sausio 17 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ pripažinta nemokia ir atšaukta jos veiklos licencija. Prašymas dėl vykdomojo įrašo atlikimo buvo pateiktas 2017 m. gegužės 31 d. Vykdomasis įrašas išduotas 2017 m. rugsėjo 8 d.
11. Spręsdamas dėl Paskolos sutarties kvalifikavimo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovei suteikta paskola buvo skirta refinansuoti ankstesnę skolą AB Sampo bankui bei smulkiam verslui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2012 m. kovo 16 d. prašyme dėl kredito suteikimo ieškovė nurodė, jog gautas lėšas ketina panaudoti naujo paviljono įsigijimui, t. y. komercinei veiklai vykdyti. Dalis gautų piniginių lėšų (14 329,23 Eur), gautų pagal Paskolos sutartį, buvo panaudota ieškovės su AB Sampo banku sudarytai 2005 m. gegužės 3 d. kredito sutarčiai Nr. KVR1510050111 refinansuoti. Paskolos grąžinimui užtikrinti bankui buvo įkeistas ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausantis nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad ši aplinkybė leidžia teigti, jog ir refinansuojama paskola buvo suteikta ne vartojimo tikslais, nes nekilnojamojo turto įkeitimas vartojimo kredito grąžinimo užtikrinimui buvo draudžiamas (CK 6.886 straipsnio 3 dalies 1 punktas, nuo 2004 m. balandžio 27 d. galiojusi įstatymo redakcija). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės su trečiuoju asmeniu kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ sudaryta Paskolos sutartis, taip pat refinansuojama su AB Sampo banku sudaryta kredito sutartis yra priskirtinos prie sutarčių, susijusių su ieškovės verslu bei jos vykdoma komercine veikla, todėl neatitinka suformuluotų esminių požymių, leidžiančių jas kvalifikuoti kaip vartojimo. Teismas nurodė, kad įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir jos sutuoktinio teiginius, jog gautos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ne šeimos vykdomam verslui, į bylą nebuvo nepateikta (CPK 178 straipsnis). Priėjęs prie išvados, kad abu ieškovei suteikti kreditai buvo panaudoti verslo tikslais, t. y. su ieškovės profesine veikla susijusiai komercinei veiklai vykdyti, teismas konstatavo, kad šiuo atveju netaikytinos vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios teisės normos.
12. Pasisakydamas dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, teismas nurodė, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutarties šalis (kredito gavėjas) laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies (kredito davėjo) siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba nesudaro. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Teismas nurodė, kad ieškovė, sudarydama paskolos sutartį, įsipareigojo laikytis nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, žinojo, kokios teisės pasekmės kils pažeidus mokėjimo grafiką ir su tuo sutiko.
13. Iš šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį vykdė iki 2014 m. sausio 15 d., t. y. iki kredito unijos veiklos sustabdymo.
14. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad kredito unija su ieškove nebendradarbiavo, neteikė informacijos apie naują įmokų mokėjimo tvarką, todėl ieškovė neturėjo galimybės tinkamai vykdyti sutartį. Teismas taip pat nepagrįstais laikė ieškovės teiginius, kad ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie sutarties nutraukimą, kaip tai numatė Paskolos sutarties 5.11 punktas, o sutarties nuraukimo faktas jai tapo žinomas tik gavus notaro pranešimą apie kreipimąsi dėl skolos išieškojimo.
15. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad po kredito unijos veiklos sustabdymo, paskyrus bankrutavusiai įmonei bankroto administratorių (UAB „Verslo konsultantai“), tarp šalių vyko intensyvus susirašinėjimas. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti prašymai bei pranešimai, iš kurių turinio galima spręsti, jog kreditorių atstovavęs bankroto administratorius į ieškovės prašymus teikė atsakymus raštu, informuodamas apie skolos likutį, sutarties vykdymo tvarką, bei pasisakydamas dėl sutarties keitimo sąlygų. UAB „Verslo konsultantai“ 2016 m. lapkričio 15 d. ir 2017 m. sausio 30 d. raštais atsakė į ieškovės pateiktus prašymus. 2016 m. rugsėjo 19 d. raštas dėl sutikimo perleisti įkeistą nekilnojamąjį turtą buvo įteiktas ieškovės sutuoktiniui M. V. pasirašytinai. Nepaisant to, kad šalims dėl sutarties sąlygų keitimo, tolesnio jų vykdymo susitarti nepavyko, teismas sprendė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog kreditorius nebendradarbiavo. Priešingai, byloje pateiktų pranešimų turinys leidžia teigti, jog ieškovei buvo suteikta informacija apie kredito uniją atstovaujantį bankroto administratorių ir jo įgaliojimus veikti kredito unijos vardu, be to, kreditorius išreiškė ieškovei palankią poziciją, nurodydamas, kad svarstys ir aptars konkrečius ieškovės pasiūlymus, jei tokie būtų pateikti. Teismas pažymėjo, kad abi šalys, teikusios įrodymus apie siųstus pranešimus ar kitus dokumentus, nepateikė įrodymų apie jų išsiuntimą ir įteikimą. Tačiau, susipažinęs su šių dokumentų turiniu, teismas nurodė esant akivaizdu, kad buvo grįžtamasis ryšys, o bendradarbiavimas tarp šalių vyko ne tik raštu, bet ir žodžiu. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas konstatavo nesant pagrindo teigti, jog kreditorius pažeidė pareigą bendradarbiauti.
16. Teismas atkreipė dėmesys į tai, kad ir iki bankroto bylos iškėlimo bei bankroto administratoriaus paskyrimo banko klientams buvo teikiama informacija bei nurodyti kontaktai (telefonų numeriai bei interneto svetainės). Ieškovė pripažino, kad telefonu jai buvo nurodyta banko sąskaita, į kurią buvo siūloma pervesti įmokas, be to, pranešime nurodyta ir internetinė svetainė. Banko klientus dominančią informaciją teikė ir Lietuvos bankas, kontroliuojantis kredito įstaigų veiklą. Nepaisant to, ieškovė šiais oficialiais informacijos šaltiniais nepasinaudojo ir mokėjimo įmokų į nurodytą banko sąskaitą pagal grafiką neatliko. Bankroto administratoriui pareikalavus vykdyti sutartį, ieškovė mokėjimų nevykdė, prašydama atidėti paskolos grąžinimą, keisti sutarties sąlygas. Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentą, kad vienintelis galimas būdas mokėti įmokas bankui – įnešti jas grynaisiais pinigais į banko sąskaitą. Paskolos sutartyje buvo aptariama paskolos grąžinimo tvarka pagal tvarkaraštyje nurodytą grafiką (6.5 punktas), užtikrinant paskolos gavėjo sąskaitoje, esančioje kredito unijoje, pakankamą lėšų likutį, kad kredito unija pagal tvarkaraštį galėtų nurašyti mokėtinas sumas (6.7 punktas). Teismas vertino, kad ši aplinkybė paneigia ieškovės teiginius ir nesudaro pagrindo manyti, jog egzistavo realios kliūtys įmokas mokėti laiku sutartyje numatytu būdu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovei buvo suteikta patikima informacija dėl tolesnio sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o realių kliūčių tinkamai vykdyti sutartį nebuvo.
17. Atsakovė vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį, vadovaudamasi Paskolos sutarties Bendrosios dalies 5.11.1 punktu, numatančiu kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei paskolos gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį delsia sumokėti įmokas pagal sutartį ir nesumoka įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo kredito unijos rašytinio pareikalavimo dienos. Nors ieškovė byloje neigė gavusi 2017 m. sausio 13 d. įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, siųstą ieškovės gyvenamosios vietos adresu, teismas sprendė, kad byloje surinkta rašytinių įrodymų visuma paneigia šią ieškovės poziciją. Nuo 2016 m. birželio mėnesio šalys aktyviai komunikavo tiek raštu, tiek ir žodžiu. Iš esmės visi tuo metu bankroto administratorius siųsti raštai ieškovę pasiekė, tai patvirtina tų dokumentų turinys. Be to, 2017 m. sausio 13 d. įspėjimas buvo siunčiamas ne tik paštu, bet ir trečiojo asmens M. V. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), kurio teisingumą jis patvirtino teismo posėdžio metu. Teismas vertino, kad šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog savo pareigą informuoti skolininką apie sutarties nutraukimą, kreditorius įvykdė tinkamai. Nutraukti sutartį, esant praleistam sutarties įvykdymo terminui, nustačius prieš tai skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, suteikia teisę ir CK 6.217, 6.209 straipsnių nuostatos. Teismas pažymėjo, kad Paskolos sutarties sąlygų ieškovė nevykdė trejus metus, t. y. vyko ilgalaikis ir sistemingas sutarties pažeidimas, kuriam esant atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, jog ieškovė galės padengti susidariusią skolą ir atlikti kitus mokėjimus laiku. Kreditorius tinkamai vykdė sutarties sąlygas, bendradarbiavo, buvo pasirengęs svarstyti ieškovės pasiūlymus, suteikė papildomo laiko ieškovei, delsdamas kreiptis dėl skolos išieškojimo į antstolius, įvykdė pareigą informuoti apie sutarties nutraukimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovės vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu teisinio pagrindo nėra.
18. Spręsdamas dėl delspinigių dydžio sumažinimo iki 0,02 procentų dydžio už kiekvieną uždelstą dieną, teismas nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas, kurio 16 straipsnio 6 dalis numatė, jog pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento už kiekvieną uždelstą dieną. Teismas pažymėjo, kad nors Paskolos sutartimi buvo susitarta dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių, kasacinis teismas, aiškindamas nurodytos įstatymo nuostatos taikymą, yra nurodęs, jog ji taikytina kredito sutartims, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir tik ta apimtimi, kiek tai yra susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu ir jų įgyvendinimu po minėto įstatymo įsigaliojimo, ir tik ta apimtimi, kiek tai viršija įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Tai reiškia, kad netesyboms, apskaičiuotoms už laikotarpį iki minėto įstatymo įsigaliojimo, įstatymo 16 straipsnio 6 dalis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad kai kredito sutartis yra nutraukta iki įstatymo įsigaliojimo (kaip yra šiuo atveju), aktualios tampa CK 6.221 straipsnio nuostatos, numatančios, jog sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, o sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 1 ir 3 dalys).
19. Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata, ribojanti netesybų dydį, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes Paskolos sutartis buvo nutraukta dar iki šio įstatymo įsigaliojimo. Be to, nustačius, kad paskola buvo skirta komercinei veiklai vykdyti, ginčo santykiams netaikytinos ir vartotojų teisių apsaugą reguliuojančios teisės normos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė sutarties vykdymo metu ir vėliau netesybų dydžio nekvestionavo, dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis kreipėsi jau vykdant skolos išieškojimą, o teisme pasirašydama 2018 m. gruodžio 7 d. susitarimą dėl įsipareigojimų vykdymo civilinėje byloje Nr. 2-4526-781/2018, pripažino savo įsiskolinimą pagal Paskolos sutartį bei vykdomąjį įrašą, pasižadėdama įsipareigojimus vykdyti. Įvertinęs tai, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta verslo tikslais ir šalių laisva valia, vadovaudamasis šalių pusiausvyros principu, teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl Paskolos sutarties sąlygos, numatančios delspinigių dydį, pripažinimo nesąžininga bei delspinigių dydžio iki 0,02 proc. mažinimo.
20. Teismas nustatė, kad Paskolos sutarties 2.21 punkto nuostata, numatanti kreditoriaus teisę skaičiuoti paskolos gavėjui 19 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos iki paskolos grąžinimo dienos, nebuvo realizuota. Iš notaro išduoto vykdomojo įrašo matyti, kad ieškovei buvo paskaičiuota skola ir 9 proc. dydžio metinės sutartinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki vykdomajame įraše nurodytos skolos sumokėjimo datos. Atsižvelgdamas į tai, kad reikalaujama pripažinti nesąžininga sutarties nuostata nebuvo taikyta, teismas nurodė, kad nėra pagrindo svarstyti dėl ieškovės teisių pažeidimo ir šį ieškinio reikalavimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės sudarytos paskolos sutartys yra priskirtinos prie sutarčių, susijusių su jos verslu bei vykdoma komercine veikla, ir nepagrįstai sprendė, jog šios sutartys neatitinka esminių požymių, leidžiančių jas kvalifikuoti vartojimo sutartimis. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės ir jos sutuoktinio teiginius, jog gautos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ne šeimos vykdomam verslui. Nagrinėjamu atveju teismas neprašė, kad ieškovė pateiktų dokumentus, patvirtinančius jos teiginius apie tai, kad ieškovė paskolos lėšomis pirko naują automobilį, suremontavo butą, nupirko naujus baldus, sumontavo plastikinius langus. Ieškovė gali pateikti dokumentus, patvirtinančius naujo automobilio įsigijimo faktą, o dėl buto remonto, baldų atnaujinimo, plastikinių langų keitimo ir balkonų įstiklinimo teismas galėtų įsitikinti atvykęs į ieškovės namus ir apžiūrėjęs butą vietoje.
Žemesnės instancijos teismas
21.2. Teismas nurodė, kad dar iki bankroto bylos kredito unijai iškėlimo bei bankroto administratoriaus paskyrimo, banko klientams buvo teikiama informacija ir nurodyti kontaktai (telefonų numeriai bei interneto svetainės), be to, pati ieškovė pripažino, kad telefonu jai buvo nurodyta banko sąskaita, į kurią buvo siūloma pervesti įmokas, o pranešime buvo nurodyta ir internetinė svetainė. Tačiau ieškovė neturėjo jokių garantijų, kad į telefonu nurodytą sąskaitą pervedus pinigus jie bus skirti kredito įmokoms padengti. Aptariamu atveju ieškovė kredito įmokų nemokėjo, ne dėl to, kad buvo nemoki, bet dėl to, kad nežinojo, kur mokėti, taip pat ar šie pinigai nedings.
21.3. Paskolos sutartis buvo nutraukta ieškovei pažeidus tik vieną sutarties sąlygą – 5.11.1 punktą, t. y. ilgiau kaip vieną mėnesį delsė sumokėti įmokas pagal sutartį ir nesumokėjo įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo kredito unijos rašytinio pareikalavimo dienos. Tačiau ieškovė nurodė šio sutarties pažeidimo parašėme priežastis – ieškovei nebuvo pateikta rašytinė informacija, kaip sumokėti skolą.
21.4. Pagal CK 6.204 straipsnį, kreditorius dėl sutarties nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą ir negalėjo jos nutraukti vienašališkai. Be to, pagal paskolos sutarties Bendrosios dalies 5.7 punktą kredito unija turėjo teisę patenkinti savo reikalavimus banko sąskaitoje ir kitose tiek sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytuose sąskaitose. Tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis turėjo banko sąskaitas AB Šiaulių banke ir AB „Swedbank“, kuriose buvusios piniginės lėšos galėjo būti nurašytos įmokoms pagal Paskolos sutartį dengti, tačiau kredito unija dėl aplaidumo šia galimybe nepasinaudojo.
21.5. 2014 metais bankrutavus kredito unijai, ant jos durų buvo pakabintas skelbimas su nurodyta sąskaita, į kurią reikia pervesti pinigus bei telefono numeris, tačiau adresas, kur kreiptis, nebuvo nurodytas. Šiuo atveju kredito unija pažeidė Paskolos sutarties Bendrosios dalies 23 punktą, pagal kurį šalys nedelsdamos privalėjo informuoti vieną kitą, jei keičiasi šalių adresai, banko sąskaitų numeriai ar kiti sutartyje nurodyti duomenys. Šalys neįvykdžiusios nurodyto reikalavimo negali reikšti pretenzijų, jei kitos šalies veiksmai įvykdyti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus.
21.6. Teismas kredito unijos atliktą vienašalį Paskolos sutarties nutraukimą pripažinęs teisėtu, neatsižvelgė į tai, kad nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio, t. y. 2,5 metų, ieškovei nebuvo teikiami jokie reikalavimai, nurodytu laikotarpiu ieškovė negavo jokių raštų su paaiškinimais apie kredito grąžinimo tvarką bankrutavus kredito unijai, taip pat nebuvo inicijuojamas nei sutarties nutraukimas, nei priverstinis skolos išieškojimas. Bankrutavusios kredito unijos bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“ su ieškove susisiekė tik po 2,5 metų, reikalaudamas visą likusią skolą padengti iš karto per vieną mėnesį, tačiau ieškovė negalėjo tokios didelės sumos sumokėti iš karto. Kredito unija su ieškove nebendradarbiavo ir nesutiko leisti skolą mokėti dalimis, pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Teismas nepagrįstai tokį kredito unijos elgesį laikė tinkamu.
21.7. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ne kartą nurodė teismui, kad teisme taip pat nagrinėjamas susijęs ginčas dėl duomenų pateikimo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, neįvertino aplinkybės, kad atsakovė nepateikia ieškovei detalios informacijos apie delspinigių skaičiavimą, taip pat kokioms įmokoms dengti buvo įskaityti ieškovės atlikti mokėjimai.
Atsiliepimas
22. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Ieškovė nėra laikytina vartotoja, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai teisiniai santykiai nebuvo kvalifikuoti vartojimo teisiniais santykiais. Byloje nėra rašytinių įrodymų apie ieškovės Paskolos sutarties pagrindu gautų lėšų panaudojimą, taip pat apeliantė tokių įrodymų nepateikė su apeliaciniu skundu. Apeliantės argumentas, kad teismas jos neprašė pateikti įrodymus, nėra teisiškai pagrįstas ar reikšmingas, vertinant apeliantės ieškinį. Apeliantė pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujama atstovo (advokato), o teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovės kaip proceso šalies teisės yra žinomos ir suprantamos, todėl apeliantė turėjo visas teisines galimybes pateikti rašytinius įrodymus (jeigu tokie yra) teisminio ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Be to, apeliaciniame skunde minimas įsigytas automobilis buvo naudojamas verslo tikslais – teismo posėdžio metu apeliantės sutuoktinis paaiškino ir patvirtino, kad iš gautų paskolos lėšų įsigijo automobilį, kuriuo važiuodavo į Lenkiją ir kitas šalis įsigyti prekių (apeliantės verslas buvo rūbų prekyba).
22.2. Tarp kredito unijos ir apeliantės vyko aktyvus bendravimas tiek raštu, tiek žodžiu, kredito unija nepažeidė bendradarbiavimo pareigos. Apeliantė klaidingai nurodo, kad nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio su ja kredito unija nesusisiekė ir atsakymų į teikiamus prašymus nepateikė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai bei išsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad po kredito unijos veiklos sustabdymo, paskyrus jai bankroto administratorių, tarp šalių vyko intensyvus susirašinėjimas. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti prašymai bei pranešimai, iš kurių turinio galima spręsti, jog kredito unijai atstovavęs bankroto administratorius į ieškovės prašymus teikė atsakymus raštu, informuodamas apie skolos likutį, sutarties vykdymo tvarką, taip pat pasisakydamas dėl sutarties keitimo sąlygų. Apeliantė apeliaciniu skundu nepaneigė, kad tarp kredito unijos ir apeliantės vyko aktyvus bendravimas.
22.3. Paskolos sutartis vienašališkai prieš terminą nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Kredito unija nutraukė Paskolos sutartį prieš terminą būtent dėl to, kad apeliantė neįvykdė esminių savo įsipareigojimų (iki Paskolos sutarties nutraukimo apeliantė nevykdė sutarties 3 metus, t. y. nesumokėjo 36 įmokų). Ieškovei buvo žinomos kasmėnesinės įmokos pagal Paskolos sutartį, todėl paskolos davėjo bankrotas ir (arba) techniniai Paskolos sutarties vykdymo suvaržymai neatleido apeliantės nuo aiškiai apibrėžtų ir apeliantei žinomų pareigų vykdymo. Paskolos sutarties nutraukimas atliktas laikantis visų Paskolos sutarčiai taikytinų teisės normų ir aktualių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
24. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.
25. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad trečiasis asmuo kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir ieškovė 2012 m. kovo 20 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 12-00087 LTL (toliau – Paskolos sutartis), kuria ieškovei buvo suteikta 130 000 Lt paskola pirminei paskolai refinansuoti ir smulkiam verslui. Paskolos grąžinimui užtikrinti hipotekos sandoriu buvo įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui M. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
26. Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ veikla 2014 m. sausio 17 d. buvo sustabdyta, Lietuvos bankui priėmus sprendimą atšaukti kredito unijai išduotą licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi kredito unijai iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.).
27. Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ sustabdžius veiklą ir iškėlus jai bankroto bylą, ieškovė Paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nebevykdė (paskutinė įmoka atlikta 2014 m. sausio 15 d.).
28. Ieškovei nevykdant Paskolos sutarties, bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ 2017 m. sausio 13 d. įspėjimu dėl įsipareigojimų nevykdymo ir paskolos sutarties nutraukimo vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį nuo 2017 m. sausio 30 d.
29. 2017 m. gegužės 31 d. kredito unija kreipėsi į notarą su prašymu dėl vykdomojo įrašo atlikimo. 2017 m. rugsėjo 8 d. atliktas notaro vykdomasis įrašas dėl 49 011,07 Eur skolos išieškojimo iš paskolos gavėjos R. V. ir įkaito davėjo M. V.. Vykdomasis įrašas vykdomas antstolio Donato Kisieliaus.
30. 2018 m. vasario 8 d. reikalavimų perleidimo sutartimi pradinė kreditorė kredito unija ,,Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimo teisę pagal Paskolos sutartį perleido naujajai kreditorei atsakovei UAB ,,EDS Invest“.
31. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu, o Paskolos sutarties sąlygas, suteikiančias kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti sutartį (Bendrosios dalies 5.11 ir 22 punktai) bei nustatančias delspinigių ir palūkanų dydį (Specialiosios dalies 2.15 ir 2.21 punktai), pripažinti nesąžiningomis bei sumažinti delspinigių ir palūkanų dydį iki 0,02 proc.
32. Nors apeliantė (ieškovė) prašo panaikinti visą sprendimą, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria teismas Paskolos sutartį kvalifikavo kaip sudarytą apeliantės verslo tikslais ir sutarties nutraukimą pripažino teisėtu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo motyvų ir padarytų išvadų, kurių pagrindu teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl Paskolos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir delspinigių bei palūkanų dydžio sumažinimo, apeliantė iš esmės nekvestionuoja. Apeliantei nenurodžius jokių nesutikimo su šia skundžiamo sprendimo dalimi argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių šalių sudarytos Paskolos sutarties ir pradinės kredito sutarties teisiniu kvalifikavimu bei Paskolos sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo vertinimu.
Dėl paskolos (kredito) sutarčių kvalifikavimo kaip vartojimo sutarčių
33. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės su kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ sudaryta Paskolos sutartis, taip pat su AB Sampo banku sudaryta kredito sutartis, kuriai refinansuoti buvo sudaryta Paskolos sutartis, priskirtinos prie sutarčių, susijusių su kredito gavėjos (ieškovės) verslu ir jos vykdoma komercine veikla, todėl šios sutartys nekvalifikuotinos kaip vartojimo. Apeliantės teigimu, gautos kredito lėšos buvo panaudotos šeimos ir namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl teismas turėjo taikyti vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas.
34. Nagrinėjamoje byloje taikytinas Paskolos sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.228¹, 6.228⁴ straipsniuose.
35. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
36. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad paskolos gavėja (apeliantė) yra fizinis asmuo, o paskolos davėja (kredito unija) – verslininkė. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė (ieškovė) 2012 m. kovo 16 d. kreipėsi į kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ su prašymu suteikti paskolą, nurodydama, kad paskola reikalinga investicijoms į verslą – dar vienam paviljonui verslo parke ir prekėms įsigyti bei pirminiam kreditui refinansuoti. 2012 m. kovo 20 d. Paskolos sutartimi apeliantei buvo suteikta 37 650,60 Eur (130 000 Lt) paskola, sutartyje nurodant, kad paskolos naudojimo tikslas – pirminei paskolai refinansuoti ir smulkiam verslui. Bylos duomenimis, didžioji suteiktos paskolos dalis (apie 62 proc.) buvo skirta būtent apeliantės ir jos sutuoktinio vykdomai komercinei veiklai (prekybai drabužiams), o likusi dalis (apie 38 proc.) – pirminei AB Sampo banko suteiktai paskolai refinansuoti.
37. Pažymėtina, kad apeliantės ir AB Sampo banko 2005 m. gegužės 3 d. sudarytoje kredito sutartyje nebuvo nurodyta, jog tai – vartojimo kredito sutartis, taip pat nebuvo jokių nuorodų ar užuominų apie tai, kad suteikiamas kreditas skirtas šeimos ir namų ūkio poreikiams tenkinti.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nurodytos kredito sutarties sudarymo metu galiojusią CK 6.886 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą vartojimo kreditą reglamentuojančio CK trečio skirsnio nuostatos netaikomos, kai pagal kredito sutartį kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad kredito gavėjos (apeliantės) sutartinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti hipotekos sandoriu bankui buvo įkeistas ieškovei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas. Dėl to tokia kredito sutartis, vadovaujantis aptartu jos sudarymo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, nekvalifikuotina vartojimo kredito sutartimi.
39. Ištyrusi, išanalizavusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė byloje neįrodė savo teiginių, jog iš gautų kredito lėšų ji su sutuoktiniu pirko naują automobilį, suremontavo butą, nupirko naujus baldus, sumontavo plastikinius langus (CPK 185 straipsnis).
40. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neprašė, kad ji pateiktų dokumentus, pagrindžiančius aplinkybę, jog iš banko gautos lėšos buvo panaudotos šeimos ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Apeliantė taip pat nurodo, kad ji gali pateikti dokumentus, patvirtinančius naujo automobilio įsigijimo faktą, o dėl buto remonto, baldų atnaujinimo, plastikinių langų keitimo ir balkonų įstiklinimo teismas galėtų įsitikinti atvykęs į ieškovės namus ir apžiūrėjęs butą vietoje.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).
42. Nagrinėjamu atveju apeliantės sudarytų 2005 m. gegužės 3 d. kredito sutarties ir 2012 m. kovo 20 d. paskolos sutarties kvalifikavimu vartojimo kredito sutartimis suinteresuota buvo pati ieškovė, todėl būtent jai teko pareiga pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad nurodytų sutarčių pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ne ieškovės ir jos sutuoktinio vykdomoje komercinėje veikloje. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovė tokių įrodymų nepateikė, t. y. jai nustatytos įrodinėjimo pareigos neįvykdė (CPK 185 straipsnis).
43. Nurodytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės (ieškovės) sudarytų 2005 m. gegužės 3 d. kredito sutarties ir 2012 m. kovo 20 d. paskolos sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarčių ir netaikė vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės normų.
Dėl paskolos sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo
44. Jau nurodyta, kad kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ sustabdžius veiklą ir iškėlus jai bankroto bylą, apeliantė (ieškovė) nustojo vykdyti Paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (paskutinė įmoka atlikta 2014 m. sausio 15 d.).
45. Kredito unija 2017 m. sausio 13 d. įspėjimu dėl įsipareigojimų nevykdymo ir paskolos sutarties nutraukimo informavo apeliantę, kad jos įsipareigojimai pagal Paskolos sutartį sudaro 47 174,70 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – 23 096,84 Eur (9589,42 Eur pradelsta kredito dalis, 8059,75 Eur palūkanos, 5447,67 Eur delspinigiai). Nurodytu įspėjimu apeliantei buvo pranešta, kad iki 2017 m. sausio 30 d. neįvykdžius pradelstų finansinių įsipareigojimų, Paskolos sutartis bus laikoma nutraukta 5.11 punkto pagrindu ir bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas.
46. Paskolos sutarties 5.11 punktas nustatė aplinkybes, kurioms esant kredito unijai atsiranda teisė vienašališkai nutraukti Paskolos sutartį ir reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolą prieš terminą, sumokėtų palūkanas, delspinigius ir kitas mokėti priklausančias sumas. Viena iš tokių aplinkybių yra atvejis, kai paskolos gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį delsia sumokėti pagal sutartį mokėtinas sumas ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo kredito unijos rašytinio pareikalavimo dienos (Paskolos sutarties 5.11.1 punktas).
47. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo nenustatęs teisinio pagrindo kredito unijos atliktą vienašalį Paskolos sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė (ieškovė) Paskolos sutarties sąlygų nevykdė net trejus metus, t. y. vyko ilgalaikis ir sistemingas Paskolos sutarties pažeidimas, tuo tarpu kredito unija tinkamai vykdė Paskolos sutarties sąlygas, bendradarbiavo, buvo pasirengusi svarstyti apeliantės pasiūlymus, suteikė jai papildomo laiko ir iš karto nesikreipė į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, įvykdė pareigą informuoti apie Paskolos sutarties nutraukimą.
48. Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija ir pripažįsta aplinkybę, kad pažeidė Paskolos sutarties 5.11.1 punktą, t. y. ilgiau kaip vieną mėnesį neatliko kredito unijai pagal Paskolos sutartį mokėtinų įmokų, taip pat kad pradelstų įsipareigojimų neįvykdė ir per papildomą kredito unijos nustatytą terminą. Tačiau apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kredito unija bendradarbiavo su apeliante, suteikė jai visą informaciją, reikalingą tinkamam Paskolos sutarties vykdymui. Anot apeliantės, teismas, spręsdamas dėl Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo, neatsižvelgė į tai, kad nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio apeliantė negavo jokių raštų su paaiškinimais apie kredito grąžinimo tvarką bankrutavus kredito unijai, apeliantei nebuvo teikiami jokie reikalavimai, taip pat nebuvo inicijuojamas nei Paskolos sutarties nutraukimas, nei priverstinis skolos išieškojimas. Apeliantės nuomone, tai, kad parėjus daugiau nei 2,5 metų kredito unijos bankroto administratorius pareikalavo sumokėti visą pradelstą skolą iš karto, negali būti laikoma sąžiningu ir tinkamu kredito unijos elgesiu.
49. Iš bylos medžiagos matyti, kad, sustabdžius kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ veiklą, apeliantė 2014 m. vasario 24 d. ir 2014 m. kovo 18 d. raštais kreipėsi kredito uniją, prašydama informuoti apeliantę raštu apie tai, kokiame banke ir į kokią sąskaitą ji turėtų mokėti pagal Paskolos sutartį mokėtinas įmokas, taip pat kur galėtų stebėti padengtų įmokų grafiką. Viena vertus, byloje nėra duomenų, kad kredito unija būtų atsakiusi apeliantei į jos raštus. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos veikla buvo sustabdyta ir apeliantė apie tai buvo informuota, aptariamu atveju apskritai nebuvo pagrįsta tikėtis atsakymo į pateiktus prašymus.
50. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad atvykusi į kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ klientų aptarnavimo skyrių pamatė pakabintą pranešimą, jog kredito unija nebeturi teisės teikti finansinių paslaugų, nes yra pripažinta nemokia ir atšaukta jos veiklos licencija. Iš byloje pateikto pranešimo turinio matyti, kad jame, be kita ko, buvo nurodyta, jog išsamesnę informaciją teikia Lietuvos centrinė kredito unija, taip pat buvo nurodyti jos telefonų numeriai ir interneto svetainė. Anot apeliantės, susisiekus pranešime nurodytu telefonu jai buvo nurodyta banko sąskaita, į kurią turėtų būti pervedamos įmokos pagal Paskolos sutartį, tačiau apeliantė įmokų neatliko, nes nebuvo tikra, ar telefonu su ja kalbėjo būtent kredito unijos atstovė, taip pat bijojo prarasti pinigus, nes neturėjo garantijų, kad, pervedus pinigus į nurodytą sąskaitą, jie bus panaudoti būtent įmokoms pagal Paskolos sutartį dengti.
51. Nors apeliantė akcentuoja, kad ji paskolos įmokų nemokėjo ne dėl to, jog buvo finansiškai nepajėgi, bet dėl to, kad jai kredito unija nepateikė rašytinės informacija apie įmokų mokėjimo tvarką, nėra pagrindo šią aplinkybę pripažinti svarbia priežastimi, pateisinančia apeliantės įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį nevykdymą net trejus metus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jeigu Lietuvos centrinė kredito unijos darbuotojo telefonu suteikta informacija apie įmokų atlikimo tvarką apeliantei pasirodė nepatikima arba nepakankama, apeliantė dėl informacijos suteikimo galėjo kreiptis raštu, tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų pasinaudojusia tokia galimybe (CPK 185 straipsnis).
52. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad kasmėnesines paskolos įmokas ji atlikdavo grynaisiais pinigais, atvykusi į kredito unijos klientų aptarnavimo skyrių, tačiau, kredito unijai bankrutavus ir uždarius klientų aptarnavimo skyrių, apeliantė prado tokią galimybę.
53. Pažymėtina, kad pagal Paskolos sutarties 6.7 punktą apeliantė, kaip paskolos gavėja, įsipareigojo tvarkaraštyje nurodytą mokėjimo dieną Paskolos sutarties 1 punkte nurodytoje paskolos gavėjos sąskaitoje laikyti pakankamą lėšų likutį, kad kredito unija galėtų nurašyti pagal tvarkaraštį mokėtinas sumas, arba įnešti į paskolos sąskaitą mokėtiną sumą grynaisiais pinigais. Taigi, net ir nebelikus galimybės paskolos įmokas mokėti grynaisiais pinigais atvykus į klientų aptarnavimo skyrių, apeliantė turėjo pareigą užtikrinti, kad kiekvieną mėnesį į Paskolos sutartyje nurodytą banko sąskaitą būtų pervesta paskolos grąžinimo tvarkaraštyje nurodyta įmokos suma. Apeliantė nurodytos pareigos nevykdė, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą jas pripažinti svarbiomis priežastimis, dėl kurių apeliantė nebūtų galėjusi kas mėnesį atlikti įmokas į Paskolos sutartyje nurodytą banko sąskaitą.
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir neatliekant (ar negalint atlikti) įmokų Paskolos sutarties 6.7 punkte nustatyta tvarka, apeliantė galėjo atitinkamas kasmėnesinių įmokų sumas kaupti grynaisiais pinigais arba laikyti jas atskiroje banko sąskaitoje. Tokiu atveju, kredito unijai (jos bankroto administratoriui) pareikalavus, apeliantė šiomis lėšomis būtų galėjusi iš karto padengti visus ar bent didžiąją dalį pradelstų įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad kredito unija nustatė jai nepagrįstai trumpą terminą pradelstiems įsiskolinimams sumokėti.
55. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pagal Paskolos sutarties 5.7 punktą kredito unija galėjo, tačiau dėl savo aplaidumo nepasinaudojo teise patenkinti savo reikalavimus iš ieškovės ir jos sutuoktinio lėšų, buvusių kituose bankuose (AB Šiaulių banke ir AB „Swedbank“).
56. Vadovaujantis Paskolos sutarties 5.7 punktu, kredito unija turi teisę patenkinti savo reikalavimus iš paskolos gavėjo banko sąskaitoje ir kitose tiek Paskolos sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytose sąskaitose kredito unijoje įkeistų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka pirmiau už kitus paskolos gavėjo kreditorius. Pirmiausia pažymėtina tai, kad nurodyta sutarties nuostata įtvirtina kredito unijos pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimus iš jos naudai įkeistų paskolos gavėjos lėšų, tačiau nesuteikia teisės ir juo labiau neįpareigoja kredito unijos pagal Paskolos sutartį apeliantės mokėtinas sumas nurašyti nuo jos ar jos sutuoktinio vardu kituose bankuose atidarytų sąskaitų, kuriose esančios lėšos nėra įkeisto kredito unijai. Be to, apeliantė byloje nepateikė įrodymų, kad kituose bankuose esančiose jos ar jos sutuoktinio sąskaitose buvo lėšų, kurių būtų pakakę pradelstiems įsipareigojimams padengti (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
57. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2016 metų vyko gana aktyvus apeliantės ir kredito unijos bendravimas, kurio metu apeliantė iš esmės siekė pakeisti Paskolos sutarties sąlygas ar sudaryti naują sutartį, sumažinant palūkanas, nurašant delspinigius ir suteikiant apeliantei papildomą 10–15 metų terminą finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Kredito unija ne kartą informavo apeliantę apie jos teisę refinansuoti turimą paskolą kitoje finansų įstaigoje, taip pat buvo nurodžiusi, kad yra pasirengusi svarstyti ir aptarti kitus konkrečius apeliantės pasiūlymus dėl esamos skolos padengimo. Apeliantei nesuradus galimybės refinansuoti įsiskolinimą, taip pat nepateikus kitokio pasiūlymo dėl įsipareigojimų padengimo, kredito unija 2017 m. sausio 13 d. įspėjimu dėl įsipareigojimų nevykdymo ir paskolos sutarties nutraukimo vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį nuo 2017 m. sausio 30 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir nutraukusi Paskolos sutartį kredito unija į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo kreipėsi tik po kelių mėnesių, taip suteikdama apeliantei papildomą terminą susidariusiam įsiskolinimui padengti ir išieškojimui iš kredito unijos naudai įkeisto nekilnojamojo turto išvengti.
58. Byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju esminį Paskolos sutarties pažeidimą ir vienašališką jos nutraukimą lėmė ne kredito unijos bendradarbiavimo stoka, bet pačios apeliantės, kaip paskolos gavėjos, netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Išskyrus dviejų raštų išsiuntimą kredito unijai 2014 m. vasario ir kovo mėnesiais, apeliantė per trejus metus nuo kredito unijos veiklos sustabdymo ne tik neatliko nė vienos įmokos Paskolos sutartyje nustatyta tvarka, tačiau iš esmės nedėjo jokių pastangų sutartiniams įsipareigojimams vykdyti (pavyzdžiui, nekaupė lėšų, kuriomis galėtų būti dengiami įsipareigojimai, kredito unijai pareikalavus), tiesiog laukdama kredito unijos paaiškinimų apie paskolos grąžinimo tvarką kredito unijai bankrutavus. Tokiu abejingu elgesiu ir neveikimu pati apeliantė prisiėmė riziką, kad, jai neatliekant periodinių paskolos įmokų, taip pat nepadengus susidariusio įsiskolinimo, kredito unija vienašališkai nutrauks Paskolos sutartį prieš terminą.
59. Nurodytos išvados pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė (kredito unijos teisių perėmėja) nėra pateikusi ieškovei detalios informacijos apie delspinigių apskaičiavimą, taip pat duomenų apie tai, kaip ieškovės atliktos įmokos buvo paskirstytos. Nors apeliantė teisingai nurodo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje e2-2371-1097/2020 atsakovė buvo įpareigota pateikti tokią informaciją, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Paskolos sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo. Net ir tuo atveju, jeigu iš atsakovės gavus prašytą informaciją paaiškėtų, kad apeliantės įsiskolinimo atsakovei dydis skiriasi nuo nurodyto vykdomajame dokumente, ši aplinkybė savaime nepaneigtų byloje konstatuoto Paskolos sutarties 5.11.1 punkto pažeidimo, suteikusio kredito unijai vienašališkai nutraukti Paskolos sutartį, taigi ir nelemtų kitokio byloje pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimo.
60. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
61. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliantės (ieškovės) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo. Dėl to apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
62. Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 871,20 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
63. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
64. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, bei tai, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, atsakovei iš ieškovės priteistina 871,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti ieškovės apeliacinį skundą.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EDS Invest“ (juridinio asmens kodas 304478449) iš ieškovės R. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 871,20 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 20 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.