- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-11
- Bylos Nr.
- e2-1574-157/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01027-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Senasis sodas“
- Pareiškėjas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Senasis sodas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-4870-794/2016, kuria patenkintas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI arba pareiškėja) 2016 m. gegužės 23 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Senasis sodas“ (toliau – UAB „Senasis sodas“ arba atsakovė) iškelti bankroto bylą.
Pareiškėjos teigimu, atsakovė nevykdo savo prievolių, yra skolinga valstybės (savivaldybės) biudžetui 14 761,82 Eur, nuo 2012 m. neteikia duomenų viešajam Juridinių asmenų registrui, yra nemoki.
Atsakovė atsiliepimo į ieškinį bei reikalaujamų dokumentų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi atsakovei UAB ,,Senasis sodas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę ,,Jonvita“ (toliau – UAB ,,Jonvita“).
Teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, kad paskutinį finansinių ataskaitų rinkinį atsakovė Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikė už 2011 metus. Tuo metu UAB „Senasis sodas“ deklaruotas turtas sudarė 121 579,87 Eur (419 791 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 105 389,53 Eur (363 889 Lt).
Teismas nurodė, kad pagal viešųjų registrų duomenis nėra aktualios informacijos apie atsakovės finansinę padėtį, nes Juridinių asmenų registro tvarkytojui daugiau kaip 24 mėnesiai neteikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, nėra duomenų apie valdomą registruotiną nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teise valdomas transporto priemones, taip pat nėra duomenų, kad ji vykdytų veiklą ir gautų pajamas, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. Be to, pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) registro duomenis įmonė turi tris apdraustus darbuotojus, ir šiam biudžetui yra skolinga 1 988,71 Eur.
Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktus argumentus, konstatavo, kad atsakovė yra nemoki ir nutarė jai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p., 2 str. 8 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė UAB „Senasis sodas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas be pagrindo sprendė, jog atsakovė yra nemoki, nes formaliai vadovavosi ĮBĮ nuostatomis, neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, liudijančių, kad finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, jie susiję su šiuo metu vykstančiais teisminiais ginčais. Nebuvo įvertintas faktas, kad po to, kai BĮ Nacionalinis vėžio institutas (toliau – Institutas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl jų 2003 m. liepos 7 d. sudaryto sandorio –jungtinės veiklos sutarties Nr. JV2003-01 (toliau – JVS) – pripažinimo negaliojančiu, teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki bylos nagrinėjimo pabaigos uždraudė atsakovei eksploatuoti automobilių stovėjimo aikštelę, dėl ko ženkliai sumažėjo gaunamos pajamos, kilo laikini finansiniai sunkumai. Teismas neįvertino fakto, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo dalis taikyti vienašalę restituciją, ir šią bylos dalį – dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo, perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-53-701/2016), o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi panaikinęs minimą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-1254-450/2016). Šioje byloje atsakovė laikosi pozicijos, kad taikytina abišalė restitucija, nes pagal minėtą jungtinės veiklos sutartį ji yra investavusi 385 080,75 Eur. Taigi šios lėšos, kurios yra beveik keturis kartus didesnės nei atsakovės finansiniai įsipareigojimai, suteiktų galimybę atsiskaityti su kreditoriais, toliau vykdyti veiklą.Pirmiau paminėti argumentai paneigia teismo išvadą, kad bendrovė yra nemoki ir dėl to jai keltina bankroto bylą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su atsakovės atskiruoju skundu ir prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-4870-794/2016. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
Atsakovė šioje byloje nepateikė atsiliepimo į pareiškėjos ieškinį, teismo reikalaujamų dokumentų ir atskirajame skunde nenurodė jų nepateikimo priežasčių.Atsakovė nevykdo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnyje nustatytos pareigos ir nuo 2012 metų neteikia duomenų Juridinių asmenų registrui, paskutinis finansinių dokumentų rinkinys pateiktas tik už 2011 metus, todėl nėra galimybės gauti aktualių duomenų apie jos finansinę būklę ir pateikti teismui informaciją apie jos turto vertę, įsipareigojimų dydį, etc. Pagal atsakovės 2016 m. liepos 12 d. mokestinės nepriemokos balansą ši sudaro 14 761,82 Eur: 57,72 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2013 m. liepos 1 d., 5 631,49 Eur pelno mokesčio nepriemoka – nuo 2012 m. spalio 1 d., o 7 616,02 Eur pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka – nuo 2012 m. gruodžio 27 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kurioje nuspręsta atsakovei UAB „Senasis sodas“ iškelti bankroto bylą.
Minėta, kad nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi atsakovė remiasi argumentu, jog teismas netinkamai vertino jos finansinę padėtį, jog patiriami finansiniai sunkumai yra tik laikino pobūdžio, nes nėra išspręstas ginčas dėl didelės vertės reikalavimo teisės, ir todėl nepagrįstai sprendė dėl jos nemokumo.
Prieš pradedant nagrinėti minėtus skundo argumentus tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimus.
Kaip yra žinoma, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016 etc.). Tokiu būdu byloje turi būti nustatyta ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008).
Teismai, nagrinėjamos kategorijos bylose aiškindami ir taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat yra ne kartą nurodę, kad šios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) taisyklės yra taikomos taip pat ir bankroto bylos iškėlimo stadijai. Todėl taikytina: rungimosi principas, reikalaujantis, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.); bendradarbiavimo principas, įpareigojantis dalyvaujančius byloje asmenis įstatymo nustatyta tvarka bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 str.); dispozityvumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, nurodantys, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, tačiau jomis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai, siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 7 str., 13 str.). Šie nurodymai tiesiogiai suformuluoti apibrėžiant šalių procesines teises bei pareigas (CPK 178 str., 42 str.). Taigi pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015). Šiuo klausimu teismų praktikoje yra vienareikšmiškai išaiškinta, kad nors pagal paminėtą bendrąją taisyklę aktualius duomenis apie įmonės turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus kreipiantis į teismą dėl tokios bylos iškėlimo privalo pateikti pareiškėjas, tačiau šios pareigos apimtis priklauso nuo to, ar į teismą kreipiasi vidiniai subjektai (savininkas, administracijos vadovas), ar išoriniai (kreditorius, įmonės likvidatorius). Akivaizdu, kad pastarųjų galimybės pateikti naujausius duomenis apie įmonės finansinę būklę yra ribotos, todėl atsakovės turtinė padėtis turėtų būti vertinama pagal kitus prieinamus duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-465/2013).
Tuo pat metu kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad bankroto bylos iškėlimo klausimas yra viešojo intereso sritis, todėl nepaisant aukščiau nurodytų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių prievolių, tokio intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Tačiau tais atvejais, kai kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui nepateikiami arba savo iniciatyva nepavyksta gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, pagal apeliacinio teismo nurodymus – mokumas ar nemokumas nustatomas pagal vėliausius prieinamus viešus duomenis apie įmonės turtinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1877/2011).
Taigi teismas, nagrinėdamas atskirajame skunde išdėstytus apelianto argumentus ir tikrindamas teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujasi šiomis taisyklėmis.
Pasisakydamas dėl skundo argumento, kad teismas suklydo aiškindamas ir taikydamas proceso normas, teismas visų pirma pažymi tai, jog pagal elektroninės bylos medžiagą šalims buvo pranešta apie Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, apie nustatytus terminus atsiliepimui pateikti bei atsakovės įpareigojimą pateikti teismui atitinkamus dokumentus (pareiškėja 2016-05-26 informuota elektroninių ryšių priemonėmis, atsakovei 2016-05-26 pranešimas išsiųstas paštu, 2016-06-07 pranešimas išsiųstas pakartotinai). Savo skunde atsakovė neneigia, kad jai apie tai buvo žinoma, tuo pat metu byloje nėra jokių duomenų, kad teismui ji būtų pateikusi atsiliepimą, atitinkamus dokumentus, ar nurodžiusi tokio elgesio priežastis. Beje, tokių dokumentų atsakovė nepateikė taip pat ir apeliaciniam teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto instancija (CPK 314 str.). Taigi, pareiškėja atsiliepime į nagrinėjamą skundą teisingai teigia, kad atsakovė neįvykdė įstatyme nustatytų aukščiau paminėtų pareigų. Toks veikimas / neveikimas suteikia pagrindą kelti klausimą apie atsakovės piktnaudžiavimą procesu.
Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pagal CPK 95 straipsnį, asmeniui, kuris, be kita ko, sąmoningai veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti paskirta 5 792 Eur bauda; pagal specialiojo įstatymo – ĮBĮ, 9 straipsnio 1 dalį, įmonės vadovui, nepateikusiam teismui dokumentų apie įmonės finansinę padėtį, gali būti paskirta 2 896 Eur bauda, o pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali apriboti asmens, vengusio pateikti procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdžiusiam procedūroms, teisę nuo 3 iki 5 metų eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
Taigi teismas, vadovaudamasis šioje nutartyje aukščiau nurodytomis proceso taisyklėmis, turėdamas omenyje teismų praktikos nuostatas, o taip pat remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad apeliantės argumentas, jog skundžiama teismo nutartis naikintina dėl to, kad išvados padarytos formaliai vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, atmestinas kaip nepagrįstas ir nesąžiningas (CPK 185 str.).
Antra, apeliacinis teismas atmeta apeliantės skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl to, kad, priešingai nei konstatavo teismas, bendrovės finansiniai sunkumai, kilę dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – uždraudus eksploatuoti automobilių stovėjimo aikštelę, traktuotini kaip laikini.
Nagrinėjamu klausimu pirmiausiai pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.4 str. 3 d., įmonė pripažįstama vykdančia ūkinę komercinę veiklą, jeigu ji užsiima tęstine (nuolatine) veikla, ją vykdo savarankiškai, siekia pelno. Pagal teismų praktiką, sprendžiant ar įmonė nėra nutraukusi veiklos, vertintini ne tik duomenys apie įmonės vykdytą veiklą praeityje, bet ir įrodymai apie įmonės būklę esamuoju metu, ar jos siekiai yra realūs, t. y. ar įmonės pastangos sudaro realias galimybes jai išlikti rinkoje aktyviai (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012).
Sprendžiant dėl atsakovės šių argumentų, vertintina tai, kad pagal viešus duomenis bendrovė verčiasi automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelėmis, garažais, automobilių parkavimu, automobilių dalimis, transportu, pervežimais etc.; pagal Juridinių asmenų registro duomenis jos įstatuose nurodyta, kad bendrovės veikla apima dar ir kitas (virš trisdešimt) įvairias veiklos rūšis. Tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, kaip fakto instancijai, nepateikta jokių duomenų, kokia veikla bendrovė, turinti 3 darbuotojus, užsiima šiuo metu, kokių ekonominių, techninių, organizacinių etc. priemonių imtasi siekiant gauti pajamų, sumokėti skolas, tai yra, siekiant išsaugoti / plėtoti ūkinę komercinę veiklą. Šiame kontekste būtina pažymėti tai, kad paskutiniai duomenys apie bendrovę Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti tik už 2011 metus.
Minėtos aplinkybės yra svarbios todėl, kad Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje ne vieną kartą aiškiai buvo nurodyta, jog bankroto proceso pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, kuo greičiau eliminuoti iš rinkos neveikiančius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs, tokiu būdu siekiant užtikrinti ekonomikos gyvybingumą. Taigi nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigiama skunde, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė, kuri neatsiskaito su kreditoriais, nemoka privalomų įmokų valstybės biudžetui (skola VMI nuo 2012 m.), nemoka socialinio draudimo įmokų už dirbančiuosius (skola VSDF nuo 2014 m.), o taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui neteikia jokių įrodymų apie turimą turtą, gaunamas pajamas, vykdomą veiklą ar realias pastangas ją vykdyti etc., – yra veikianti įmonė, turinti laikinų finansinių sunkumų (CPK 185 str.).
Trečia, teismas sprendžia, kad šios išvados taip pat nepaneigia skundo motyvai apie kitoje pirmiau paminėtoje civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-1254-450/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-53-701/2016). Kaip jau minėta, apeliantė nurodo, kad toje byloje pripažinus negaliojančia jungtinės veiklos sutartį, ji reikalauja taikyti abišalę restituciją ir iš ieškovo (BĮ Nacionalinis vėžio institutas) priteisti 385 080,75 Eur kompensaciją už jos atliktas investicijas pagal šią sutartį.
Kaip matyti iš pastarojoje byloje kasacinio teismo priimto sprendimo, jame yra konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pasekmėmis, kurios kilo pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, nesprendė klausimo dėl šalių atsiskaitymo pagal šios sutarties sąlygas, o nesant galimybės jį išspręsti tokiu būdu, netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Šeštosios knygos XX skyriaus normų nuostatų (CK 1.95 str. 2 d., 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d.). Taigi, priešingai nei tvirtinama skunde, kitoje byloje apskritai nėra nuspręsta dėl apeliantės nurodomos teisės pagrįstumo (CPK 185 str.).
Be kita ko, šiuo klausimu pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1254-450/2016 nustatė, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00014-14 dėl Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) numatytų nusikalstamų veikų (BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 228 str. 2 d.), kuris pradėtas remiantis VMI patikrinimo medžiaga dėl UAB „Senasis sodas“ ir kitų įmonių veiklos teikiant paslaugas, įskaitant ir pagal pirmiau paminėtą sutartį, sudarytą su Nacionaliniu vėžio institutu. Šiam teismui ieškovas Nacionalinis vėžio institutas tvirtino, kad ikiteisminis tyrimas yra susijęs su minėto sandorio negaliojimo pasekmių taikymu.
Vadovaudamasis šioje nutartyje aukščiau nurodytomis proceso taisyklėmis, atsižvelgdamas į teismų praktikos nuostatas ir remdamasis paminėtais faktais, apeliacinis teismas įsitikino, kad, priešingai nei tvirtina atsakovė, kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo jos nurodyta pinigų suma turėtų būti vertinama kaip turtas / turtinė teisė, paneigianti teismo išvadą dėl nemokumo (CPK 178 str., 185 str., ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinis teismas atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą teismo nutartį palieką nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.