- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-14
- Bylos Nr.
- e2S-811-459/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03938-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. B., A. A., R. K., O. R., J. O., Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- V. O.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. (O.) pareiškimą dėl termino atnaujinimo pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimui, suinteresuoti asmenys V. B., A. A., R. K., O. R., J. O. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. (V.) O. 2024 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas atnaujinti pareiškėjui terminą viešame registre įregistruoti 1996 m. sausio 2 d. sudarytą žemės sklypo ir nebaigto statyti sodo namo pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sutarties pagrindu už 1 000 Lt įgijo iš V. B. 600 kv. m ploto žemės sklypą, o pareiškėjo sutuoktinės motina G. R. už 3 000 Lt įgijo nebaigtą statyti 81,79 kv. m bendro ploto sodo namą sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (adresas šiuo metu – duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinės motina G. R. nuo pat Sutarties sudarymo dienos, t. y. nuo 1996 m. sausio 2 d., gyveno įgytame sodo name ir ūkininkavo minėtame pareiškėjo įgytame žemės sklype, (duomenys neskelbtini) pareiškėjo sutuoktinės motina G. R. mirė, po jos mirties palikimą faktiniu valdymu priėmė suinteresuotas asmuo R. K. (G. R. dukra, pareiškėjo sutuoktinės sesuo). (duomenys neskelbtini) mirė V. B., kurio palikimą priėmė suinteresuotas asmuo V. B.. Pareiškėjas nurodė, kad Sutarties neįregistravo, nes manė, kad minėto sklypo savininku tapo automatiškai. Neturėdamas teisinio išsilavinimo, buvo įsitikinęs, jog sklypas priklauso jam, nors sklypu naudojasi suinteresuoti asmenys R. K. ir A. A. (pareiškėjo sutuoktinės sesers R. K. dukra).
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo V. B. atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. V. B. nuomone, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios, nes neatitinka individualaus sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto. V. B. pažymėjo, kad Sutarties sudarymo metu pareiškėjui buvo 31 metai, jis galėjo ir turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip svarbias termino praleidimo priežastis, pasak V. B., pareiškėjas nurodė tik subjektyvaus pobūdžio aplinkybes. Be to, pasak V. B., pareiškėjas sudarydamas Sutartį siekė pridengti neteisėtą sandorį (piktnaudžiavo savo teisėmis), todėl teismas turėtų atsisakyti ginti jo interesus. Be to, pasak V. B., pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, nustatytą 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje.
4. Suinteresuoti asmenys R. K. ir A. A. atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti. R. K. atsiliepime nurodė, kad yra G. R. dukra ir kad ji su savo dukra A. A. visada gyveno ir dabar gyvena adresu (duomenys neskelbtini), prižiūri žemės sklypą ir moka už jį visus mokesčius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. kovo 31 d. nutartimi pareiškimą patenkino; atnaujino pareiškėjui praleistą terminą viešame registre įregistruoti daiktines teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal 1996 m. sausio 2 d. sudarytą žemės sklypo ir nebaigto statyti sodo namo pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4-5). Pirmosios instancijos teismo motyvai:
5.1. Teismas pažymėjo, kad byla Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose išnagrinėta taikant išimtinio teismingumo taisykles, t. y. pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį, be kita ko, numatančią, kad ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui.
Atsiliepimas
5.2. Suinteresuoto asmens teiginius, kad pareiškėjo teisės teisme neturi būti ginamos dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nes Sutartį jis sudarė ne siekdamas įsigyti minėtą žemės sklypą, o tik todėl, kad G. R. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės ir negalėjo įgyti Lietuvoje žemės, teismas nevertino kaip teisiškai reikšmingus, nes pareiškėjo ir V. B. tėvo V. B. sudaryta Sutartis įstatymo nustatyta tvarka nebuvo ginčijama kaip apsimestinis sandoris, iki šiol ji nėra nuginčyta (pripažinta negaliojanti).
Žemesnės instancijos teismas
5.3. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad minėtame žemės sklype sodo pastatą aptariama Sutartimi įgijusi G. R. buvo pareiškėjo sutuoktinės J. O. motina, pareiškėjo elgesys, įgyjant žemės sklypą ir leidžiant juo naudotis G. R., o vėliau (po G. R. mirties) ir savo sutuoktinės seseriai R. K. bei R. K. dukrai A. A. (pastaroji turi Lietuvos Respublikos pilietybę), teismo nevertinamas kaip nesąžiningas elgesys, galintis lemti atsisakymą ginti pareiškėjo teises teisme. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą yra asmens konstitucinė teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje.
5.4. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas CK, patvirtinto 1964 m. liepos 7 d. įstatymu, nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, gali būti teisine tvarka registruojama, atnaujinus praleistą terminą. Sprendžiant termino nekilnojamojo turto sandoriui įregistruoti atnaujinimo klausimą, turi būti nustatyta, ar sandorio, nors jis nebuvo įregistruotas, sudarymas atitiko šalių valią, o termino atnaujinimas ir sandorio įregistravimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).
5.5. Teismas pripažino pagrįstais suinteresuoto asmens V. B. atsiliepimo argumentus, kad pareiškėjo nurodytos Sutarties registracijai atlikti termino praleidimo priežastys (teisinis neišprusimas ir kt.) yra subjektyvaus pobūdžio. Vis dėlto, neatnaujinus termino būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai, juo labiau, kad CK šiuo metu apskritai nenustato asmenims pareigos per tam tikrą terminą įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį viešame registre. Sutarties stabilumo, šalių autonomijos ir nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad šiuo atveju pirmenybė turi būti suteikta Sutarties šalių valiai. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis per įstatymo nustatytą terminą teisinės registracijos neatliko, atsižvelgęs į Sutarties šalių valią bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir praleistą įstatyme nustatytą terminą pareiškėjui įregistruoti Sutartį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
2. Suinteresuotas asmuo V. B. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjo pareiškimo dėl praleisto termino atnaujinimo. Atskirojo skundo argumentai:
6.1. Nurodo, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą, nustatytą 1964 m. CK 84 str. 1 d., kurio pradžia sutampa su įstatymo nustatyto 3 mėn. termino Ginčo sandorio registracijai viešajame registre pabaiga, t. y. 3 m. senaties terminas pasibaigė 1999 m. balandžio 2 d. ir pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl praleido šį terminą.
6.2. Nurodo, kad iš pareiškėjo ir kitų bylos dalyvių paaiškinimų yra aišku, kad Žemės sklypo pirkimas pareiškėjo vardu yra sandoris, kuris pridengė kitą, neteisėtą sandorį – Žemės sklypo pirkimą G. R. vardu, kuri neturėjo teisės įsigyti Žemės sklypą savo nuosavybėn, nes buvo ne Lietuvos pilietė.
6.3. Pažymi, kad pareiškėjas nurodo tik subjektyvaus pobūdžio nepateisinamas aplinkybes: savo klaidingus įsitikinimus, įstatymo nuostatų (dėl būtinybės atlikti Ginčo sandorio registraciją, dėl nuosavybės perėjimo momento, dėl Ginčo sandorio negaliojimo ir t. t.) nežinojimą bei aplinkybę, kad notaras neišaiškino, ką Ginčo sandorio šalys privalo daryti po Ginčo sandorio pasirašymo.
6.4. Mano, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma kasacinio teismo praktika dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo paveldėjimo bylose.
6.5. Nurodo, kad pareiškėjas be pateisinamos priežasties nedalyvavo teismo posėdžiuose, dėl to teismas pareiškėjo neapklausė, t. y. tiesiogiai neištyrė jo parodymų ir taip pažeidė CPK 183 str. 3 d. įrodymų tyrimo betarpiškumo principą.
Atsiliepimas
3. Pareiškėjas V. O. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
7.1. Paaiškina, kad Ginčo sandorį sudarė kartu su sutuoktinės motina G. R. tik todėl, kad ši tuo metu neturėjusi Lietuvos Respublikos pilietybės (turėjo tik leidimą gyventi Lietuvoje), o pagal galiojančius teisės aktus, ne Lietuvos Respublikos piliečiai negalėjo ir negali turėti nuosavybės teise žemės Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo sutuoktinės motina G. R. savo vardu įsigijo nebaigtą statyti sodo namą, o pareiškėjas įsigijo savo vardu žemės sklypą.
7.2. Pažymi, kad pareiškėjas per tuo metu galiojusį trijų mėnesių terminą sandorio dalies į žemės sklypą neįregistravo, nes nesuvokė, jog sutarties nepateikimas registrui daro sutartį negaliojančia. Buvo įsitikinęs, jog žemės sklypas formaliai nuosavybės teise priklauso jam, nors faktiškai šiuo žemės sklypu nuo jo įsigijimo dienos (1996 m. sausio 2 d.) naudojosi ir jį valdė būtent G. R., o po jos mirties šį žemės sklypą valdo ir naudojasi juo G. R. dukra R. K. su savo dukra A. A.. Nors pareiškėjas ir neįregistravo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau nekilnojamųjų daiktų įsigijimo sandoris patvirtina, kad pardavėjui buvo sumokėta sutartyje numatyta kaina.
7.3. Pažymi, kad pareiškėjo sutuoktinės motina G. R. nuo pat 1996 m. sausio 2 d. faktiškai gyveno įsigytame sodo name ir ūkininkavo žemės sklype. Būtent G. R. nuo pat 1996 metų buvo sodininkų bendrijos narė ir visus numatytus mokesčius sodo bendrijai nuo 1996 iki 2019 m. mokėjo G. R., šias faktines aplinkybes patvirtina 2024 m. gegužės 17 d. sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pažyma. Taip pat 2022 m. birželio 27 d. sodininkų bendrijos pažyma patvirtina, jog sklypo Nr. 72, esančio adresu (duomenys neskelbtini), namo savininkė G. R. už 2019–2022 m. su sodininkų bendrija yra atsiskaičiusi. Taip pat ir 2022 m. rugpjūčio 8 d. sodininkų bendrijos pažyma patvirtina, jog sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), namo savininkai su sodininkų bendrija atsiskaitę už laikotarpį nuo 1996 iki 2023 m. kovo 31 d. Po G. R. mirties jos dukra R. K. su šios dukra A. A. visus mokesčius (bendrijai, rinkliavas už atliekų tvarkymą) moka iki šiol, šias aplinkybes patvirtina bendrijos pažyma ir už 2024 m., Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą informacinis pranešimas bei apmokėjimo kvitas.
Atsiliepimas
4. Suinteresuoti asmenys A. A., R. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamos atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
8.1. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, mano, kad teismas teisingai įvertino visą bylos medžiagą ir priėmė teisingą sprendimą.
8.2. Nurodo, kad pareiškėjas Ginčo sandorį sudarė kartu su R. K. motina G. R. tik todėl, kad motina tuo metu neturėjusi Lietuvos Respublikos pilietybės (turėjo tik leidimą gyventi Lietuvoje), o pagal galiojančius teisės aktus ne Lietuvos Respublikos piliečiai negalėjo ir negali turėti nuosavybės teise žemės Lietuvos Respublikoje, todėl motina savo vardu įsigijo nebaigtą statyti sodo namą, o pareiškėjas įsigijo savo vardu žemės sklypą.
8.3. Pažymi, kad joms buvo žinoma, jog, kai motina G. R. įgis Lietuvos Respublikos pilietybę, tai pareiškėjas iš karto jai padovanos žemės sklypą.
8.4. Pažymi ir patvirtina, kad faktiškai ginčo žemės sklypu nuo jo įsigijimo dienos (1996 m. sausio 2 d.) naudojosi ir jį valdė būtent motina G. R., o po jos mirties šį žemės sklypą valdo ir naudojasi juo G. R. dukra R. K. su savo dukra A. A.. Pažymi, kad pardavėjui buvo sumokėta sutartyje visa numatyta kaina.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
9.1. Nurodo, kad nesutinka su apelianto atskirame skunde išdėstytais argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, iki galo ir objektyviai juos išnagrinėjo ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.
9.2. Pažymi, kad galioję teisės aktai nedraudė užsienio piliečiams, kurie negalėjo Lietuvoje nuosavybės teise turėti žemės, pirkti nuosavybės teise pastatus.
9.3. Sutinka, kad neatnaujinus termino būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai, juo labiau, kad CK šiuo metu apskritai nenustato asmenims pareigos per tam tikrą terminą įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį viešame registre.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
7. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškimas dėl termino atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
9. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 1996 m. sausio 2 d. pareiškėjas V. O. S. pagrindu už 1 000 Lt įgijo iš V. B. 600 kv. m ploto žemės sklypą, o pareiškėjo sutuoktinės motina G. R. ta pačia sutartimi iš V. B. už 3 000 Lt įgijo nebaigtą statyti 81,79 kv. m bendro ploto sodo namą sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (adresas šiuo metu – (duomenys neskelbtini)). Sutarties šalys įvykdė sutartinius įsipareigojimus – pareiškėjas ir G. R. sumokėjo V. B. Sutartyje numatytą turto kainą, o V. B. perdavė pareiškėjui ir G. R. turtą – žemės sklypą ir sodo namą, kuriame pareiškėjo sutuoktinės motina G. R. apsigyveno iš karto po Sutarties sudarymo.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
10. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 183 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, objektyviai neišnagrinėjo pareiškėjo įrodinėjamų bylos aplinkybių ir pažeidė įrodymų tyrimo betarpiškumo principą, nes pareiškėjas be pateisinamos priežasties nedalyvavo teismo posėdžiuose, dėl to teismas jo neapklausė.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas atskirajame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo posėdžiuose buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, tokiu būdu pareiškėjas gali pasirinkti paaiškinimus pateikti per savo atstovą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ar kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ar vertinimo taisykles.
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi nuspręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis apeliacinės instancijos teismas remiasi ir šioje byloje, darydamas išvadas apie apelianto nurodytų aplinkybių dėl procesinių teisės normų pažeidimo pagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.
13. Apelianto vertinimu, pareiškėjas nurodo tik subjektyvaus pobūdžio nepateisinamas aplinkybes: savo klaidingus įsitikinimus, įstatymo nuostatų (dėl būtinybės atlikti Ginčo sandorio registraciją, dėl nuosavybės perėjimo momento, dėl Ginčo sandorio negaliojimo ir t. t.) nežinojimą bei aplinkybę, kad notaras neišaiškino, ką Ginčo sandorio šalys privalo daryti po Ginčo sandorio pasirašymo.
14. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXVIII skyriaus nuostatos suteikia teismui galimybę atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą, pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.
15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Nagrinėjamu atveju Sutartis sudaryta 1997 metais, t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, todėl sprendžiant klausimą dėl sandorio galiojimo vadovaujamasi 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) normomis, ką pagrįstai ir darė pirmosios instancijos teismas.
16. 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atnaujinti teismas. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią.
17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalyje, nustačiusioje, kad dėl svarbių priežasčių praleistą terminą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje gali atnaujinti teismas.
18. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos; teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus; naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams; teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2013).
19. Spręsdami termino nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo klausimą, teismai turi nustatyti, ar sandorio sudarymas, nors jis nebuvo įregistruotas, atitiko šalių valią, ar termino atnaujinimas ir sandorio įregistravimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009).
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jis praleido 3 mėnesių terminą įregistruoti sutartį dėl savo teisinio neišprusimo – nesuprato reikalavimo dėl sutarties įregistravimo ir įregistravimo reikšmės, nesuvokė, jog sutarties nepateikimas registrui daro sutartį negaliojančia. Buvo įsitikinęs, jog žemės sklypas formaliai nuosavybės teise priklauso jam. Pareiškėjo sutuoktinės motina nuo pat turto įsigijimo momento apsigyveno įsigytame sodo name.
21. Pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga – tai svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Tokiomis priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis asmeniui nustatytu terminu tinkamai atlikti procesinį veiksmą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad termino praleidimo priežasčių svarbumo vertinimas įstatymų leidėjo yra paliktas teismo diskrecijai.
22. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas realiai, jis nebuvo apsimestinis, sutartis patvirtinta notaro. Kaip matyti iš sutarties turinio bei pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių, pareiškėjas pardavėjui sumokėjo įsigyto turto kainą prieš sudarant minėtą turto įsigijimo sutartį (1 000 Lt). Minėtas turtas buvo perduotas pareiškėjui, jo sutuoktinės motina, o vėliau ir jos dukra jį faktiškai valdo ir juo naudojasi nuo sutarties sudarymo momento iki šiol (daugiau nei 29 metus), be to, visą laikotarpį nuo pat sutarties sudarymo niekas neginčijo pareiškėjo teisių į nupirktą turtą – žemės sklypą (tokių įrodymų byloje nepateikta).
23. Pareiškėjas nurodo, kad sutartis per nustatytą terminą įregistruota nebuvo, nes jis nesuprato sutarties įregistravimo nurodytoje įstaigoje pareigos. Įvertinus minimos sutarties turinį, matyti, kad joje buvo nurodyta, kad sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota Vilniaus žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje ir „RIPPB“ Vilniaus filiale, o neįregistruota sutartis netenka juridinės galios. Atsižvelgiant į minėtos sutarties turinį, sutiktina su pareiškėju, kad nėra aišku, kam buvo nustatyta pareiga įregistruoti sutartį „RIPPB“ Vilniaus filiale, kadangi nenurodytas konkretus subjektas: pirkėjas, pardavėjas ar notaras, kuris turi atlikti teisinę registraciją. Iš pateiktos sakinio konstrukcijos nėra galimybės nustatyti, kuriam subjektui teisinės registracijos pareiga buvo numatyta, todėl tikėtina, kad pareiškėjas galėjo nesuprasti sutarties įregistravimo nurodytoje įstaigoje pareigos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad yra galimos tokios situacijos, kai viena sandorio šalis dėl nepakankamo išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali nesugebėti įvertinti iš sudarytos sutarties jam kylančių pareigų ir kitų teisinio reglamentavimo ypatumų. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo teisinis neišprusimas gali būti pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti minėto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo terminą.
24. Civilinio proceso teisėje apie tam tikrų aplinkybių (faktų) egzistavimą ar neegzistavimą teismas sprendžia remdamasis tikimybiniu pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai teismui leidžia padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas šiuos faktus pripažįsta nustatytais. Atsižvelgiant į pareiškėjo pareiškime išdėstytas aplinkybes, nustatytus faktus, galima padaryti išvadą, jog yra pagrindas minėto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis. Be to, nors pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis praleido terminą pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti, yra subjektyvaus pobūdžio, terminas sutarčiai įregistruoti praleistas gan daug, tačiau nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjas sąmoningai įstatymo nustatytu terminu neįregistravo sandorio. Taip pat nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima manyti, kad termino sutarčiai įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje atnaujinimas neigiamai paveiktų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus, o draudimas užregistruoti pareiškėjo vardu labai seniai jo įgytą nekilnojamąjį turtą, kurį nuo pat įgijimo jis perdavė valdyti ir naudoti jį savo sutuoktinės šeimai kaip savo, neatitiktų sandorio šalių teisėtų lūkesčių ir interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo, civilinių teisinių santykių stabilumo principų.
25. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik sandorio teisinės registracijos neatlikimo faktas negali būti vertinamas kaip asmens nuosavybės teisių atsiradimą paneigianti aplinkybė. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas sąžiningai įgijo ir perdavė valdyti turtą, sandorio sudarymas atitiko šalių valią ir sutarties šalių buvo visiškai įvykdytas. Sandoris sudarytas notarine tvarka, šalių valia nustatyta ir įforminta rašytine sutartimi, kaip to reikalavo įstatymas. Sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad šiuo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas teisėtai įsigijo minėtą turtą, nuo pat įsigijimo iki dabar jį valdo jo sutuoktinės šeima, todėl, neatnaujinus termino sandoriui įregistruoti, būtų pažeista pareiškėjo, kaip sąžiningo turto įgijėjo, teisė disponuoti priklausančia nuosavybe.
26. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, apelianto argumentai dėl taikytino 3 metų senaties termino ginčo atveju pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, kadangi teismas nagrinėjamu atveju nustatęs, kad sandorio sudarymas, nors jis nebuvo įregistruotas, atitiko šalių valią, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, kad sandorio įregistravimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pagrįstai atnaujino terminą sutarčiai įregistruoti.
27. Apeliantas nurodo, kad žemės sklypo pirkimas pareiškėjo vardu yra sandoris, kuris pridengė kitą, neteisėtą sandorį – žemės sklypo pirkimą G. R. vardu, kuri neturėjo teisės įsigyti žemės sklypą savo nuosavybėn, nes buvo ne Lietuvos pilietė. Todėl mano, kad pareiškėjo teisės teisme neturi būti ginamos dėl pareiškėjo nesąžiningumo.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apelianto argumentai atmestini kaip visiškai deklaratyvūs ir nepagrįsti. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo ir apelianto tėvo V. B. sudaryta sutartis įstatymo nustatyta tvarka niekada nebuvo ginčijama kaip apsimestinis sandoris, iki šiol ji nėra nuginčyta (pripažinta negaliojanti), todėl su tuo susiję argumentai teismo pagrįstai nebuvo vertinami kaip teisiškai reikšmingi. Pareiškėjo elgesys, įgyjant žemės sklypą ir leidžiant juo naudotis sutuoktinės šeimai, teismo nevertinamas kaip nesąžiningas elgesys, galintis lemti atsisakymą ginti pareiškėjo teises teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad žemės sklypas po jo įsigijimo buvo perduotas naudotis pareiškėjo sutuoktinės šeimai, nes jo sutuoktinės motina įsigijo ant šio žemės sklypo pastatytą sodą namą. Be to, tuo metu galioję teisės aktai nedraudė užsienio piliečiams, kurie negalėjo Lietuvoje nuosavybės teise turėti žemės, pirkti nuosavybės teise pastatus, kas ir buvo atlikta ginčo sutartimi.
29. Apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma tokia kasacinio teismo praktika dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, kokia yra taikoma paveldėjimo bylose. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto vertinimus atmeta kaip visiškai nepagrįstus, kadangi kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
30. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius atskiruoju skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo klausimus, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2025 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.