Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl veikos padarymo 2013 m. gruodžio mėnesį) – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl veikos padarymo 2014 m. balandžio 15 d.) – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. M. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš R. M. konfiskuoti 281,51 Eur, gauti iš nusikalstamos veikos.

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl veikos padarymo 2013 m. gruodžio mėnesį) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl veikos padarymo 2014 m. balandžio 15 – 16 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8, 10 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant D. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir mokslą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei neišvykti už gyvenamosios vietos (rajono) be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti R. B. ir M. V., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai, ne mažiau kaip už 847 Lt pardavė D. M. ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių.

Taip pat, R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 15 d., (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai už 125 Lt pardavė D. M., ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių).

Taip pat, R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2014 m. balandžio 17 d., sandėliuke, pažymėtame skaičiumi XX, esančiame daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), rūsyje, neteisėtai laikė labai didelį – 4 422,581 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) kiekį, kurias 2014 m. balandžio 17 d. 19 val. 30 min., kratos metu surado ir paėmė K. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai.

D. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdama tikslą platinti, R. B. prašymu, iš R. M. už ne mažiau kaip 847 Lt įgijo ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias tą pačią dieną prie prekybos centro „M“, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, už ne mažiau kaip 924 Lt pardavė R. B.

Taip pat, D. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2014 m. balandžio 15 d., (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdama tikslą platinti, iš R. M. už 125 Lt įgijo ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurių dalį, t. y. ne mažiau kaip 0,90 g 2014 m. balandžio 16 d., daugiabučio namo Nr. XX kieme, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė R. B., ir dalį, t. y. ne mažiau kaip 1,855 g neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2014 m. balandžio 16 d. 15 val. 45 min., kol kratos metu surado ir paėmė K. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai.

Apelianto nuomone, nagrinėjamojoje byloje nėra faktinių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad nuteistasis R. M. dalyvavo padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Kasacinė nutartis Nr. 2K- 7-88/2014).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Tuo tarpu, R. M. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje (dėl veikos padarymo 2014 m. balandžio 15 d.), BK 260 straipsnio 3 dalyje, numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais. Šioje baudžiamosios bylos dalyje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus, jo manymu, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje, taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Apeliaciniame skunde ypač akcentuojama į pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 20 straipsnio pažeidimą, kuris siejamas su BPK 145 straipsnio nuostatų taikymu, atliekant 2014 m. balandžio 17 d. kratą, namo rūsio patalpoje.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamojoje byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, jog A. G. pagalbinėse patalpose esanti rūsio patalpa net nepriklausė, nes butą, adresu (duomenys neskelbtini), pagal pirkimo – pardavimo sutartį yra įsigijęs be pagalbinėse patalpose esančio rūsio. Todėl akivaizdu, kad A. G. dalyvavimas atliekant kratą, pagalbinėse patalpose, ar susitarimas su buto Nr. XX savininke A. M. dėl rūsio patalpos Nr. XX naudojimosi, nebuvo būtini ir reikalingi. Pažymėtina, kad kviestinio asmens dalyvavimas darant kratą šiuo atveju taip pat nebuvo būtinas, nes pagal Baudžiamojo proceso įstatymą, kai kviestinio dalyvavimas darant kratą nėra būtinas, įstatymas ikiteisminio tyrimo pareigūnui kiekvienu atveju palieka teisę savo nuožiūrą nuspręsti ar kviesti kviestinį asmenį, ar ne.

Dėl veikos kvalifikavimo R. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

Nuteistojo R. M. gynėjas skunde tvirtina, kad Kauno apygardos teismas netinkamai vertino šioje bylos dalyje surinktus įrodymus.

Pažymėtina, kad Apeliacinis teismas nagrinėjamojoje byloje esančių duomenų pagrindu įsitikino ir konstatavo, jog krata namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose, buvo atlikta teisėtai, todėl kratos metu užfiksuoti duomenys bei šių gautų įrodymu pagrindu surinkti kiti byloje esantys duomenys taip pat yra gauti teisėtu būdu. Todėl apelianto skundo argumentai, kad byloje esantys duomenys, neturi jokios įrodomosios reikšmės, yra nepagrįsti ir atmestini.

Pažymėtina, kad BK 260 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Tuo tarpu, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo, ir (ar) įgijo, ir (ar) laikė, ir (ar) siuntė, ir (ar) gabeno, ir (ar) pardavė, ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kiekviena iš alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal 260 straipsnio 3 dalį. Dėl to teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-201/2013, Nr. 2K-7-107/2013). Be to, ši straipsnio dalis nenumato būtinojo veikos požymio – tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagos turėjimo, nes veikai kvalifikuoti reikšmės neturi. Svarbu pažymėti, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis taip pat yra svarbus nusikaltimo objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Todėl spręsdami klausimą, ar kaltininko veikoje yra šis požymis, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintais narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais (BK 269 straipsnis). Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, jog asmuo žinotų tikslius šių medžiagų pavadinimus ir tikslų jų svorį. Šiuo atveju pakanka to, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotine ir (ar) psichotropine medžiaga bei bendrais bruožais numanė šių medžiagų savybes ir kiekius, t. y. jog disponuoja būtent labai dideliu kiekiu tokios medžiagos (Kasacinės nutartys Nr. 2K-72/2007, Nr. 2K-610/2012 ir kt.).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. M. veikoje nustatė vieną BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvų požymį, t. y. labai didelio kiekio (4 422,581 g) narkotinės medžiagos – kanapių laikymą. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) (Kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009).

Nors nuteistasis R. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik pagal kaltinamojo parodymus, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Tai, kad R. M. neteisėtai laikė labai didelį kiekį, t. y. 4 422,581 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), įrodo liudytojų parodymai, slapto sekimo ir kratos protokolai, specialisto išvados, ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai, pažymos.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius byloje esančius duomenis, kurių šaltiniai buvo paties nuteistojo R. M. parodymai, liudytojais apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų T. D., A. U., J. G. parodymai, liudytojų P. Ž., P. M. parodymai, 2014 m. vasario 25 d., 2014 m. balandžio 23 slapto sekimo protokolai (4 t., 17, 19 b. l.) ir pažymos Nr. 20-7-IL-1459, Nr. 20-7-IL-2975 (4 t., 16, 18 b. l.), 2014 m. balandžio 17 d. kratos protokolas (1 t., 63-80 b. l.), 2014 m. balandžio 17 d. asmens kratos protokolas (4 t., 158 b. l.), 2014 m. rugsėjo 11 d. objektų apžiūros protokolas (1 t., 174-176 b. l.), 2015 m. vasario 20 d. tarnybinis pranešimas dėl surinktos informacijos (7 t., 6-7 b. l.), Valstybės įmonės registrų centro K. filialo 2014 m. kovo 25 d. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagalbinių patalpų (rūsio) planas (7 t., 14, 15 b. l.) bei visas daugiabučio namo pagal butus savininkų sąrašas (7 t., 16, 17-22 b. l.), Valstybės įmonės registrų centro K. filialo 2015 m. vasario 19 d. pažyma Nr. (3.4.23) TS-9 (7 t., 13 b. l.), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (7 t., 8, 9 b. l.), Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2014 m. gegužės 20 d. ir 2014 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvados (1 t., 138-141, 154-158 b. l.), kurie tinkamai atskleidė nuteistojo R. M. padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, t. y. suvokimą apie neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų (kanapių) laikymą bei norėjimą taip veikti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nagrinėjamos bylos dalyje esančių duomenų pakako R. M. kaltei nustatyti ir paneigti iš esmės gynybinę versiją dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarymo. Pažymėtina ir tai, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, kas leido pirmosios instancijos teismui tinkamai kvalifikuoti R. M. nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo, šioje bylos dalyje, abejoti dėl pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl veikų kvalifikavimo R. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

1. Dėl 2014 m. balandžio 15 d. narkotinių medžiagų – kanapių pardavimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. M. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Pažymėtina, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formali, o joje nurodytos veikos (gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino) turi alternatyvią savarankiškų veikų teisinę reikšmę, todėl šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurią iš minėtų alternatyvių veikų, nepriklausomai nuo padarinių atsiradimo (neatsiradimo). Remiantis teismų praktika matyti, kad pardavimas yra apibrėžtas kaip vienas iš psichotropinių ar narkotinių medžiagų platinimo būdų, t. y. šių medžiagų perdavimas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą. Be to, pardavimo veika inkriminuojama ir tais atvejais, kai medžiagos buvo perleistos atidedant už mokėjimą (skolon) ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-225/2008, Nr. 2K-294/2008 ir kt.). Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kitas asmuo ima realiai disponuoti tomis medžiagomis.

Remiantis nagrinėjamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. M. 2014 m. balandžio 15 d., (duomenys neskelbtini), tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai už 125 Lt D. M. pardavė ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), o D. M. įgytos narkotinės medžiagos vieną dalį, t. y. ne mažiau kaip 0,90 g 2014 m. balandžio 16 d., daugiabučio namo Nr. XX kieme, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė R. B., o kitą dalį, t. y. ne mažiau kaip 1,855 g neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2014 m. balandžio 16 d. Tuo tarpu, R. B. iš D. M. įgytą nedidelį kiekį, t. y. 0,90 g narkotinės medžiagos – kanapių, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti, laikė automobilyje iki 2014 m. balandžio 16 d.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliaciniame skunde nuteistojo R. M. gynėjas su nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir neigia nuteistojo kaltę, pažymėdamas, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog R. M. 2014 m. balandžio 15 d. pardavė D. M., ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių, tačiau ji pagrįsta ir įrodyta byloje ištirtais įrodymais, kurie akivaizdžiai atskleidė nuteistojo padarytos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.

Pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas faktą, kad R. M. 2014 m. balandžio 15 d. pardavė ne mažiau kaip 2,755 g narkotinės medžiagos – kanapių, rėmėsi nuteistųjų D. M., R. B. parodymais, slapto sekimo, kratos protokolais, specialisto išvadomis, telefoninių pokalbių įrašais, SMS žinučių išklotinėmis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. tiek ikiteisminio tyrimo 2014 m. balandžio 17 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., 2014 m. spalio 30 d. apklausų metu, tiek 2014 m. gegužės 22 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2014 m. balandžio 15 d. buvo susitikusi su R. M., iš kurio nusipirko 5 g kanapių už 125 Lt. Iš šio įsigyto kiekio, 2 g kanapių surūkė iš karto po įsigijimo, 1 g kanapių 2014 m. balandžio 16 d. davė R. B. pabandymui, o kitus likusius 2 g, kurie buvo plastikiniuose dvejose maišeliuose – pasidėjo savo namuose (4 t., 66-67, 71-73, 74, 77 b. l.; 6 t., 131-133 b. l.). Iš byloje esančio 2014 m. balandžio 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad D. M. atpažino R. M., iš kurio pirko narkotines medžiagas – kanapes (4 t., 78-81 b. l.). Pažymėtina, kad D. M. parodymų patikimumą iš dalies patvirtina ir R. B. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 101-102, 110 b. l.), tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (6 t., 133-134 b. l.), kurių metu parodė, kad 2014 m. balandžio 16 d. vykusio susitikimo metu, D. M. jam davė pabandymui 1 g narkotinių medžiagų – kanapių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek D. M., tiek R. B. parodymų teisingumą apie jų susitikimą bei įgytas narkotines medžiagas – kanapes, patvirtina ir byloje esantys kratos protokolai, slapto sekimo protokolas bei specialisto išvados. Tai, kad D. M. 2014 m. balandžio 16 d. buvo susitikusi su R. B., patvirtina byloje esantis 2014 m. balandžio 18 d. slapto sekimo protokolas ir pažyma (3 t., 27, 28 b. l.). Iš 2014 m. balandžio 16 d. kratos protokolų matyti, kad atlikus kratą D. M. namuose, buvo rasti ir paimti du polietileniniai maišeliai su juose esančia augalinės kilmės medžiaga (1 t., 53-54 b. l.), o tuo tarpu atlikus kratą R. B. automobilyje, buvo paimtas polietileninis maišelis su jame esančia augalinės kilmės medžiaga, rastas rankinės viduje (1 t., 48-49 b. l.). Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2014 m. balandžio 30 d. specialisto išvada nustatyta, kad D. M. namuose rastuose plastikiniuose maišeliuose yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė yra 1,855 g (1 t., 127-128 b. l.), tuo tarpu, 2014 m. gegužės 9 d. specialisto išvada buvo nustatyta, kad R. B. rankinės viduje rastame plastikiniame maišelyje yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė yra 0,90 g (1 t., 120-121 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad tiek D. M., tiek R. B. parodymai buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste, ir nenustačius šių parodymų melagingumo ar prieštaringumo kitai bylos medžiagai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos panaudojo grindžiant R. M. kaltę šiame epizode.

Be to, nuteistojo R. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, patvirtina ir byloje esantys elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas (3 t., 65 b. l.), 2014 m. kovo 4 d. telefoninių pokalbių suvestinė Nr. 20-7/2-TP-100 (3 t., 47-63 b. l.), tarnybinis pranešimas dėl informacijos analizės (3 t., 94 b. l.), 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. vasario 20 d. pažymos dėl slapto sekimo bei slapto sekimo protokolai (3 t., 169-170, 171 b. l.; 4 t., 13-14, 15 b. l.), 2014 m. balandžio 24 d. tyrimo veiksmų fiksavimo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus protokolas (3 t., 181 b. l.) bei stenograma (3 t., 182-189 b. l.), kurie pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti, įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei skundžiamajame nuosprendyje argumentuotai išdėstyti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole bei 2014 m. kovo 4 d. telefoninių pokalbių suvestinėje Nr. 20-7/2-TP-100 užfiksuoti duomenys, akivaizdžiai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. vasario 5 d., D. M. bendravo SMS žinutėmis su R. M., bei vartojant žodžius ir jų junginius užslėpta forma, tarėsi dėl susitikimų vietos, laiko. Tuo tarpu, byloje esantys 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. vasario 20 d. slapto sekimo protokolai, 2014 m. balandžio 24 d. tyrimo veiksmų fiksavimo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus protokolas bei stenograma patvirtina D. M. ir R. M. susitikimus, t. y. kad juos siejo nevienkartiniai ryšiai, turėjo bendrų reikalų. Svarbu pažymėti ir tai, kad remiantis 2014 m. kovo 6 d. slapto sekimo protokole pateikta informacija matyti, jog D. M. susitikimas vyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. prie to paties namo, kurio pagalbinėse patalpose, 2014 m. balandžio 17 d. kratos metu buvo rastos narkotinės medžiagos – kanapės, kuriomis disponavo R. M.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie aukščiau nurodyti ir įvertinti duomenys, taip pat patvirtina D. M. parodymų patikimumą, t. y. kad 2014 m. balandžio 15 d. narkotines medžiagas – kanapes įsigijo būtent iš R. M.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir, ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Todėl Apeliacinis teismas konstatuoja, kad šių aukščiau aptartų duomenų pagrindu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. 2014 m. balandžio 15 d. pardavė D. M. narkotines medžiagas – kanapes. Tai, kad tyrimo metu nebuvo rasti R. M. pirštų pėdsakai, ar tai, jog nebuvo užfiksuotas perdavimo faktas, neįrodo nuteistojo R. M. nekaltumo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

2. Dėl 2013 m. gruodžio mėnesį narkotinių medžiagų – kanapių pardavimo

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pagal BPK 260 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas narkotines ar psichotropines medžiagas pardavė ar kitaip platino. Vadinasi, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip narkotinių medžiagų pardavimas ar platinimas, kai nustatomas pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu laikomas šių medžiagų perdavimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką kitam asmeniui už piniginį atlyginimą.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, jog D. M. 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdama tikslą platinti, R. B. prašymu, iš R. M. už ne mažiau kaip 847 Lt įgijo ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias tą pačią dieną prie prekybos centro „M“, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, už ne mažiau kaip 924 Lt pardavė R. B.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. M. gynėjas skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nuteistojo R. M. kaltę šiame epizode dėl narkotinių medžiagų – kanapių pardavimo D. M., iš esmės grindė tik prielaidomis (spėjimo būdu), t. y. duomenimis, kuriais remiantis buvo galima tik manyti, kad R. M. 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai, ne mažiau kaip už 847 Lt galėjo parduoti D. M. ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių.

Pažymėtina, kad įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje R. M. kaltę dėl ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių pardavimo, grindė nuteistųjų D. M., R. B. parodymais, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole, 2014 m. kovo 4 d. telefoninių pokalbių suvestinėje Nr. 20-7/2-TP-100, 2014 m. kovo 6 d. slapto sekimo protokole, 2014 m. balandžio 24 d. tyrimo veiksmų fiksavimo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus protokole bei stenogramoje užfiksuotais duomenimis.

Nuteistoji D. M. ikiteisminio tyrimo 2014 m. balandžio 17 d. apklausos metu parodė, kad narkotines medžiagas – kanapes pirkdavo iš R. M. savo reikmėms, o vėliau – R. B. prašymu, tačiau kuriuo laiku pirko, neprisimena. Kanapių kiekiai, kurių prašė įgyti R. B. buvo įvairūs, t. y. apie 50 g, 80 g, 100 g, 800 g. Taip pat pažymėjo, kad iš R. M. kanapes pirkdavo pigiau, nei jas pati parduodavo (4 t., 66-67 b. l.). Šiuos pirminius parodymus D. M. patvirtino ir 2014 m. gegužės 22 d. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją (4 t., 71-73 b. l.). Ikiteisminio tyrimo 2014 m. rugsėjo 12 d. vykusios papildomos apklausos metu taip pat pažymėjo, kad neprisimena, ar R. B. prašymu, iš R. M. pirko 100 g narkotinių medžiagų – kanapių (4 t., 74 b. l.). Tuo tarpu, 2014 m. spalio 30 d. vykusios apklausos metu parodė, kad galėjo būti, jog 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigoje iš R. M. pirko apie 100 g narkotines medžiagos – kanapių R. B. prašymu. Tačiau šio įvykio tikslių aplinkybių negali prisiminti (4 t., 77 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu D. M. patvirtino 2014 m. balandžio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei paaiškino, kad iš R. M. pirko narkotines medžiagas – kanapes, tačiau nei kiekio, nei už kokią pinigų sumą įsigijo, neprisimena. Didžiausias kiekis, kurį įsigijo iš R. M., buvo apie 800 g narkotinės medžiagos – kanapių. Ar pirko 51,34 g kanapių, taip pat tiksliai neprisimena (6 t., 131-133 b. l.).

Nuteistasis R. B. ikiteisminio tyrimo 2014 m. balandžio 17 d., 2014 m. gegužės 13 d. vykusių apklausų metu parodė, kad narkotines medžiagas – kanapes pirkdavo iš D. M. Didžiausias kanapių kiekis, kurį yra įsigijęs iš D. M. buvo apie 100 g, tačiau kuriuo laiku šį kiekį įsigijo – neprisimena (4 t., 101-102, 104-106 b. l.). Tuo tarpu, 2014 m. spalio 30 d. vykusios papildomos apklausos metu papildė savo pirminius parodymus ir tvirtino, kad iš D. M. apie 100 g narkotinių medžiagų – kanapių įsigijo 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, t. y. prieš Šv. Kalėdas (4 t., 107 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu R. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu parodymus, duotus 2014 m. balandžio 17 d. Taip pat parodė, kad keletą kartų iš D. M. pirko narkotines medžiagas – kanapes, tačiau tikslaus kartų skaičiaus neprisimena (6 t., 133-134 b. l.). Pažymėjo ir tai, kad 800 g kanapių nepirko, o didžiausias kiekis, kurį įsigijo iš D. M., galėjo būti iki 100 g.

Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis aukščiau aptartais nuteistųjų parodymais, galima tik manyti, jog R. M. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, t. y. 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, D. M. parduoti 51,34 g kanapių. Be to, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuteistųjų parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (suinteresuotumas bylos baigtimi; nevaržomas priesaikos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; teisės turėjimas laisvai rinktis gynybos taktiką), BPK 20 straipsnio prasme taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau norint tokius parodymus patvirtinti, būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai patvirtina nuteistųjų nurodytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas D. M. ir R. B. parodymų patikimumą grindė duomenimis surinktais atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, klausantis telefoninių pokalbių, vykdant slaptą sekimą bei atliekant veiksmus imituojančius nusikalstamą veiką. Tačiau remiantis bylos medžiaga matyti, kad atlikti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, klausantis telefoninių pokalbių Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi buvo leista tik nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. vasario 14 d. (3 t., 44 b. l.), D. M. slaptas sekimas Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. vasario 4 d. nutartimi buvo paskirtas nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. (3 t., 165 b. l.), o R. M. atžvilgiu atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo leista nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 17 d. (3 t., 175-176 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad šie aukščiau aptarti procesiniai veiksmai buvo vykdomi vėliau, nei R. M. buvo inkriminuojama nusikalstama veika, t. y. po 2013 m. gruodžio mėnesio. Teisėjų kolegijos nuomone, telekomunikacijų tinklais gauta bei sekimo protokoluose užfiksuota informacija tik patvirtina bendravimo faktą tarp R. M. ir D. M., tačiau nėra informatyvūs dėl nusikalstamos veikos padarymo 2013 m. gruodžio mėnesį. Todėl remiantis vien tik nuteistųjų D. M. ir R. B. parodymais konstatuoti, kad R. M. pardavė D. M. 51,34 g kanapių negalima, nes kitų faktinių ir patikimų duomenų, neabejotinai pagrindžiančių šias aplinkybes, byloje nėra surinkta. Be to, pažymėtina ir tai, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiame epizode nesurinko pakankamai objektyvių ir įtikinamų R. M. kaltę patvirtinančių įrodymų, reikšmingų jo nusikalstamai veikai inkriminuoti, todėl nepagrįstai jį nuteisė už tai, jog 2013 m. gruodžio mėnesį, D. M. pardavė ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių.

Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalis, kurioje R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, naikintina ir šioje dalyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad R. M. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad remiantis baudžiamosios bylos medžiaga matyti, jog D. M., kaip ir R. M., pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, buvo nuteista už tai, kad 2013 m. gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdama tikslą platinti, R. B. prašymu, iš R. M. už ne mažiau kaip 847 Lt įgijo ne mažiau kaip 51,34 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias tą pačią dieną prie prekybos centro „M“, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, K., neteisėtai, už ne mažiau kaip 924 Lt pardavė R. B. Tačiau nesurinkus byloje faktinių bylos duomenų, pagrindžiančių narkotinių medžiagų – kanapių pardavimo faktą, iš nuosprendžio šalintina D. M. inkriminuota įgijimo aplinkybė. Nors ši įgijimo aplinkybė iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio pašalinama, tačiau nuteistosios D. M. nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, išlieka nepakitusi.

Dėl bausmės paskyrimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas, konstruodamas sankcijas už baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, taip pat vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečia bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo R. M. gynėjas apeliaciniame skunde dėl paskirtos bausmės jokių argumentų skunde nenurodė. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad panaikinus skundžiamo nuosprendžio dalį dėl R. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, atitinkamai nuteistajam turi būti iš naujo subendrintos paskirtosios bausmės, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl bausmės skyrimo, ir paskirta nauja subendrinta bausmė, kuri užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad R. M. už BK 260 straipsnio 1 dalyje (dėl veikos padarymo 2014 m. balandžio 15 d.) numatytą veiką nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, o už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką – vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamas veikas R. M. padarė tiesiogine tyčia, iki nusikaltimų padarymo dirbo, yra vedęs, neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, bei į tai, jog nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, jam už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jų švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl veikos padarymo 2013 m. gruodžio mėnesį) ir R. M. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad D. M. 2013 m. gruodžio mėnesį iš R. M. įgijo ne mažiau kaip 51,34 g narkotinių medžiagų – kanapių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimu būdu ir R. M. paskirti subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą vienuolikai metų trims mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.