Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-236-863/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-27
Bylos Nr.: e2A-236-863/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-06473-2023-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Prodest“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Creditinfo Lietuva“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-236-863/2024Teisminio proceso Nr.

2-68-3-06473-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Prodest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prodest“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Creditinfo Lietuva“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Prodest“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Creditinfo Lietuva“, prašydama priteisti iš atsakovės 19 679,78 Eur skolą, 5 041,45 Eur delspinigius, 10,50 procentų metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovė nurodė, kad 2021 m. kovo 2 d. tarp šalių sudaryta sutartis Nr. 20210302 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei jos užsakytas Sutartyje nurodytas paslaugas, įskaitant joms teikti reikalingos „Prodest“ įrangos nuomą, o klientas įsipareigojo už suteiktas paslaugas ir „Prodest“ įrangos nuomą tinkamai atsiskaityti ir vykdyti visus Sutartyje numatytus įsipareigojimus. 2022 m. lapkričio 18 d. atsakovė pateikė ieškovei raštą „Dėl sutarties nutraukimo“ Nr. 1-11/18/22/1, kuriuo pranešė, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. nutraukia šalių sudarytą Sutartį, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnio 1 dalį. 2022 m. lapkričio 21 d. ieškovė elektroniniu laišku atsakovę informavo, kad Sutartis, vadovaujantis jos 33 punktu, gali būti nutraukta nuo 2023 m. vasario 18 d. 2022 m. lapkričio 24 d. ieškovė dar kartą nurodė, kad Sutartis gali būti nutraukta nuo 2023 m. vasario 18 d., o būtent praėjus 3 mėnesiams po pranešimo apie Sutarties nutraukimą. Ieškovė iki pat Sutarties pabaigos (2023 m. vasario 18 d.) prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdė (tame tarpe, paruošta infrastruktūra sprendimui buvo laikoma iki 2023 m. vasario 18 d. Visi resursai (serveris, virtualūs serveriai, tinklo įranga, USB hub'ai) buvo įjungti ir palikti naudoti atsakovei). Ieškovė išrašė ir atsakovei pateikė: 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija 2023 Nr. 13, 11 979,00 Eur sumai (už 2023 m. sausio mėnesį); 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija 2023 Nr. 20, 7 700,78 Eur sumai (už 2023 m. vasario 1-18 d.). Bendra suma pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras – 19 679,78 Eur. Abi PVM sąskaitos faktūros neapmokėtos iki šiol. Ieškovė 2023 m. kovo 8 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl skolos padengimo, tačiau atsakovė atsisakė apmokėti skolą. Ieškovei pakartotinai kreipusis 2023 m. kovo 29 d. į atsakovę dėl 19 679,78 Eur skolos sumokėjimo, ši 2023 m. balandžio 4 d. atsakymu atmetė ieškovės pasiūlymą kaip nekonstruktyvų bei pasiūlė 5 000 Eur mokėjimą, po ko ieškovei tapo akivaizdu, kad šalys skirtingai mato galimybes spręsti susidariusį ginčą, todėl ikiteisminis taikus susidariusios situacijos sprendimas tapo netikslingas.

1.2. Ieškovė pažymėjo, kad Sutarties 33 punkte šalys sulygo, jog klientas turi teisę savo iniciatyva atsisakyti visų ar dalies užsakytų paslaugų arba nutraukti Sutartį įspėjęs „Prodest“ raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki rašte nurodytos paslaugos atsisakymo ar Sutarties nutraukimo dienos ir tik suėjus prieduose nurodytiems trumpiausiems paslaugos naudojimo terminams, jeigu kitoks terminas nenurodomas konkrečios paslaugos teikimo taisyklėse. Remdamasi teismų praktika laiko, kad šiuo atveju, vadovaujantis Sutarties 33 punktu, pateikus įspėjimą apie nutraukimą Sutartis galėjo būti nutraukta nuo 2023 m. vasario 18 d. Apie tai ieškovė informavo atsakovę nedelsdama. Atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką, klientas, netgi pasinaudodamas CK 6.721 straipsnio 1 dalyje jam suteikta teise nutraukti paslaugų sutartį, privalo laikytis ir sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminu, tiek ir apmokėti paslaugų teikėjui už visą laikotarpį iki sutarties pabaigos net ir tuo atveju, jeigu savo pasirinkimu nusprendžia paslaugų teikėjo paslaugomis nesinaudoti iki pat sutarties galiojimo pabaigos. Tokia teismų praktika bei CK 6.721 straipsnio 1 dalies aiškinimas kuria teisinių santykių stabilumą, užtikrintumą bei nepaneigia kertinio sutarčių teisės principo „pacta sunt servanda“. Sutartis, nepaisant to, kad yra įteiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą, laikotarpiu iki pat sutarties pabaigos datos privalo būti vykdoma sutarties šalių tinkamai ir sąžiningai. Šiuo konkrečiu atveju atsakovė kaip profesionali verslininkė žinojo apie savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų turinį ir privalėjo arba anksčiau įteikti pranešimą apie planuojamą Sutarties nutraukimą (jeigu pageidavo griežtai baigti Sutarties vykdymą nuo 2023 m. sausio 1 d.) arba vykdyti sutartinius įsipareigojimus iki pat 2023 m. vasario 18 d.

1.3. Ieškovė nurodė, kad Sutarties 29 punkte numatyta, jog, jei klientas laiku neatsiskaito su ieškove, ši turi teisę reikalauti iš kliento 0,4 procentų delspinigių nuo visos laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną. Sutarties 17 punkte šalys sulygo, jog visi mokesčiai turi būti sumokami pagal ieškovės išrašytą sąskaitą į joje nurodytą ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą iki 15 sąskaitos išrašymo mėnesio dienos, jeigu sąskaitoje nenurodyta vėlesnė atsiskaitymo data. 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra privalėjo būti apmokėta ne vėliau nei iki 2023 m. vasario 15 d., kas reiškia, kad už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 15 d. ieškovė turi teisę skaičiuoti sutartines netesybas. 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra privalėjo būti apmokėta ne vėliau nei iki 2023 m. kovo 15 d., kas reiškia, kad už laikotarpį nuo 2023 m. kovo 15 d. ieškovė turi teisę skaičiuoti sutartines netesybas. Ieškovės paskaičiavimu, bendra delspinigių suma yra 5 041,45 Eur. Be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, prašė iš atsakovės priteisti 10,50 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsiliepimas

2. Atsakovė UAB „Creditinfo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Atsakovė nurodė, kad 2021 m. kovo 2 d. su ieškove sudarė Sutartį, pagal kurią susitarė dėl paslaugos pavadinimu „LB infrastruktūros sprendimas“ teikimo. Tačiau teisiniai ir verslo santykiai tarp šalių klostosi jau kur kas ilgiau. Sutartis buvo sudaryta itin specifinių faktinių aplinkybių, kurios ieškinyje sąmoningai ir tikslingai nėra įvardijamos, kontekste. Pažymėjo, kad aptariama Sutartis yra ne pirma tarp šalių sudaryta sutartis, ji taip pat nebuvo sudaryta atsitiktinai ar atsietai nuo kitų tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. vasario 28 d tarp šalių buvo sudaryta kita IT paslaugų teikimo sutartis (toliau – ir pirmoji sutartis), kuri savo paslaugų apimtimi buvo didesnė nei Sutartis, tačiau pagal pirmąją sutartį ieškovė atsakovei jau teikė tą pačią Sutartimi sulygtą paslaugą „LB infrastruktūros sprendimas“, įskaitant paslaugos palaikymą. Pažymėjo, kad pirmoji sutartis tarp šalių buvo sudaryta dar 2017 m; tuo metu dirbęs atsakovės direktorius nuo 2020 m. liepos 30 d. tapo netiesioginiu ieškovės akcininku. Šiam buvusiam atsakovės direktoriui 2019 m. užbaigus darbą atsakovės bendrovėje ir juolab 2020 m. tapus ieškovės netiesioginiu akcininku, atsakovei atsirado poreikis nutraukti visus teisinius santykius su jo įtakos sferoje esančia ieškove, būtent, santykius dėl IT paslaugų teikimo pagal pirmąją sutartį. Tokių veiksmų atsakovė ėmėsi todėl, kad jos pasitikėjimas ieškovės suinteresuotumu veikti atsakovės naudai tuo metu buvo išnykęs, atsakovė taip pat nebuvo patenkinta jai ieškovės teikiamų paslaugų kokybe. Atitinkamai, 2021 m. pradžioje atsakovė inicijavo viso savo IT ūkio (t. y. visų paslaugų, kurias ieškovė teikė atsakovei pagal pirmąją sutartį) perkėlimą pas kitą paslaugų teikėją. Būtent, 2021 m. vasario 28 d. atsakovė nusprendė nutraukti pirmąją sutartį. Pirmosios sutarties nutraukimo darbai buvo susiję su eile skirtingų programavimo darbų, įskaitant duomenų migraciją, įvairių funkcionalumų programavimą ir kt. Po pastarosios sutarties nutraukimo atsakovė taip pat turėjo atsiimti iš ieškovės atitinkamus USB sertifikatus, išduotus Lietuvos banko tam, kad atsakovė savo klientams galėtų teikti kreditingumo tikrinimo paslaugą. Šiuos USB sertifikatus atsakovė planavo naudoti jau per kito paslaugų teikėjo infrastruktūrą. Tačiau, pirmosios sutarties nutraukimo vykdymo metu, ieškovė nuslėpė žemiau detalizuojamą esminę informaciją, lėmusią, kad atsakovė buvo priversta sudaryti naują sutartį dėl paslaugos, su kuria ir yra susijęs nagrinėjamas ginčas šioje byloje. Kitu atveju, atsakovės verslas būtų visiškai sustojęs, atsakovė nebūtų galėjusi suteikti savo paslaugų daugiau nei 20 Lietuvoje veikiančių finansų įstaigų, kurios turi prievolę kiekvieną dieną teikti informaciją Lietuvos bankui apie išduotas paskolas ir kito pobūdžio finansavimą. Po pirmosios sutarties nutraukimo ieškovė grąžino atsakovei jos USB sertifikatus (tarp šalių dar vadinamus „raktais“), kurių pagrindu veikė Lietuvos banko infrastruktūros sprendimas. Be „raktų“, Lietuvos bankas negalėtų priimti duomenų iš atsakovės klientų per atsakovės platformą. Šalims nutraukus pirmąją sutartį, atsakovė rado naują paslaugos teikėją, kuriam atsakovė turėjo perkelti visus savo klientų duomenis iš ieškovės serverių. Pažymėjo, kad atliekant pirmosios sutarties nutraukimo darbus ieškovė už papildomą 4 498,78 Eur sumą padėjo atsakovei migruoti jos duomenis pas naująjį paslaugos teikėją, tačiau sąmoningai nuslėpė tai, kad net ir perkėlus visus duomenis, atidavus „raktus“, šie „raktai“ vis vien negalės veikti, nes, kaip paaiškėjo vėliau, „raktai“ negali veikti paprasčiausiai juos prijungus prie naujo paslaugų teikėjo sistemos. Išimtinai tik ieškovė turėjo suprogramavusi sistemą, kurios pagrindu „raktai“ atsakovei galėjo veikti tinkamai ir siųsti duomenis Lietuvos bankui. Kitaip tariant, ši atsakovei reikalinga sistema tuo metu galėjo veikti išskirtinai tik ieškovės infrastruktūroje. Tam, kad atsakovė susikurtų analogišką sistemą ar pasamdytų trečiuosius asmenis, kurie sukurtų tokią sistemą, būtų prireikę daug laiko, o tai reiškė, kad atsakovės verslas būtų visiškai sustojęs, juolab, atsakovė nebūtų galėjusi įvykdyti savo prisiimtų prievolių tretiesiems asmenims – komerciniams bankams, kurie turi prievolę pagal Lietuvos banko reikalavimus teikti informaciją Lietuvos bankui. Šių faktinių aplinkybių kontekste, praėjus vos 2 dienoms po pirmosios sutarties nutraukimo, ieškovė pasiūlė atsakovei sudaryti naują Lietuvos banko infrastruktūros sprendimo sutartį, t. y., šioje byloje nagrinėjamą Sutartį. Tačiau, žinodama itin nepalankią atsakovės situaciją, kurią ieškovė pati sąmoningai sumodeliavo, ieškovė pasiūlė atsakovei suteikti reikalingą įrangą už 3 630 Eur (suma be PVM – 3 000 Eur) vienkartinį mokestį, o šios įrangos priežiūrą – už 11 979 Eur (suma be PVM – 9 900 Eur) per mėnesį. Tuo tarpu pagal pirmąją sutartį tą pačią paslaugą ieškovė atsakovei teikė už 1 197,9 Eur (suma be PVM – 990 Eur) per mėnesį. Sutarties su naująja paslaugos kaina tekstą ieškovė atsiuntė atsakovei PDF formatu kartu nurodydama, kad paslaugos atstatymo darbų nepradės tol, kol nebus pasirašyta Sutartis. Atsakovė, negalėdama rizikuoti visiškai sustosiančiu verslu (kadangi negalėjo teikti savo paslaugų be pastarosios sistemos), itin nepalankia, nesąžiningų schemų pagrindu ieškovės primesta kaina 2021 m. kovo 2 d. pasirašė Sutartį ir ją vykdė viso net 22 mėnesius, iki 2022 m. gruodžio 31 d. Tokį laikotarpį atsakovė užtruko tam, kad pasirengtų savarankiškai administruoti LB infrastruktūrą ir naudoti „raktus“ pati, be ieškovės paslaugos teikimo. Tuo tarpu visą šį laikotarpį ieškovė iš atsakovės uždirbo esminį pelną, dešimtimis kartų viršijantį jos sąnaudas. Vadovaujantis viešai prieinamais duomenimis (https://rekvizitai.vz.lt/imone/prodest/), ieškovės 2022 m. pardavimo pajamos siekė 417 156 Eur, o įmonėje dirbo 3 darbuotojai. Tuo tarpu vien iš Sutarties ieškovės metinės pajamos siekė 143 748 Eur. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad Sutarties kaina neatitinka ieškovės į „raktų“ paslaugos teikimą dedamų pastangų, kadangi tą paslaugą gali palaikyti vos keli darbuotojai. „Raktai“ paprasčiausiai yra įkišami į USB jungtį. Šių „raktų“ priežiūrai nereikia atlikti absoliučiai jokių nei programavimo, nei kitų darbų. Akcentavo, kad nuo Sutarties nutraukimo dienos ieškovė atsakovei faktiškai nebeteikė jokių paslaugų pagal Sutartį. Būtent, 2023 m. sausio 2 d. atsakovė netgi fiziškai atsiėmė iš ieškovės Lietuvos banko išduotus „raktus“, be kurių naudojimasis ieškovės paslaugomis, taip pat tų paslaugų teikimas atsakovei yra techniškai neįmanomas. Prieigos prie paslaugos atsakovė neturi, jei iš jos „raktai“ yra išimti. Tačiau ieškovė, neva laikydama, kad apie Sutarties nutraukimą pranešus 2022 m. lapkričio 18 d. Sutartis gali būti nutraukta tik nuo 2023 m. vasario 18 d., net ir po nutraukimo dienos išrašė atsakovei dvi sąskaitas faktūras 2023 m. sausio 1 d. – 2023 m. vasario 18 d. laikotarpiui.

2.2. Atsakovės teigimu, ji nutraukė Sutartį ne Sutartyje, o įstatyme numatytu specialiu pagrindu, todėl neprivalėjo vadovautis Sutartyje sulygtomis jos nutraukimo sąlygomis. Remdamasi teismų praktika, akcentavo, kad paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo bendrosios sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklių, pagal kurias sutartį vienašališkai nutraukti galima, pirma, joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys) ir, trečia, kitais pagrindais teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Sutarties 33 punkte buvo įtvirtintas savarankiškas vienašalio Sutarties nutraukimo pagrindas atsakovei. Tokį susitarimą leidžia būtent CK 6.217 straipsnio 5 dalis, teigianti, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Atsakovės vertinimu, iš Sutarties teksto yra aišku, kad Sutarties 33 punktas nėra skirtas CK 6.721 straipsnio 1 daliai detalizuoti ar papildyti. Sutarties 33 punktas yra atskira, savarankiška šalių sulygta norma, kuria reglamentuojamas ne tik Sutarties nutraukimas, bet ir pavienių paslaugų atsisakymo tvarka. Mano, kad jeigu šalys Sutarties 33 punktu būtų siekusios kaip nors praplėsti ar detalizuoti įstatyme įtvirtintos kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį turinį, jos būtų dariusios aiškią nuorodą į konkrečią įstatymo normą – pavyzdžiui, CK 6.721 straipsnio 1 dalį. Tačiau Sutarties 33 punkto tekste nėra jokių nuorodų į CK 6.721 straipsnio 1 dalį, jo turinys taip pat skiriasi nuo minėtos įstatymo nuostatos, nes reguliuoja ne tik Sutarties nutraukimą, bet ir pavienių paslaugų atsisakymo tvarką. Pabrėžė, kad CK 6.721 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, jog, savo nuožiūra nutraukdamas paslaugų sutartį, klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurių paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Būtent ši nuostata, įpareigojanti vienašališkai savo nuožiūra sutartį nutraukiantį klientą atlyginti paslaugų teikėjo protingas išlaidas, užtikrina paslaugų teikėjo interesų pusiausvyrą, apsaugo jo turtinius interesus. Ši nuostata yra skirta kompensuoti paslaugų teikėjo finansinius praradimus, kilusius dėl to, kad klientas besąlygiškai ir, kaip minėta, bet kada nusprendžia nutraukti sutartį. Atitinkamai, Sutarties 33 punktas yra laikytinas atskiru, savarankišku Sutarties nutraukimo pagrindu dar ir todėl, kad jo atveju 90 dienų įspėjimo terminas yra skirtas potencialiems ieškovės nuostoliams kompensuoti. Mano, kad ji (atsakovė) nutraukė Sutartį teisėtai, pagrįstai ir sąžiningai, vadovaudamasi įstatyme paslaugų sutarčių klientams įtvirtinta specialia teise savo nuožiūra ir pasirinktu laiku atsisakyti Sutarties. Sutarties 33 punkte įtvirtintas Sutarties ir/ar pavienių paslaugų atsisakymo pagrindas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, todėl netaikytinas ir jame nustatytas 3 mėnesių įspėjimo terminas. Net jei Sutarties 33 punktas būtų laikomas detalizuojančiu CK 6.721 straipsnio 1 dalį, šis Sutarties punktas negali būti taikomas, nes neatitinka protingumo principo, nepagrįstai apsunkina atsakovės besąlygišką teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir paneigia šios kliento teisės esmę. Atsakovės vertinimu, šioje byloje nėra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria remiasi ieškovė – iš esmės skiriasi bylos Nr. 3K-3-304/2014 ir šios bylos ratio decidendi. Kita vertus, ieškovės cituojamoje kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pažymėta, kad tuo atveju, kai tarp šalių sudaryta sutartis CK 6.721 straipsnio 1 dalies atžvilgiu nustato papildomas vienašališko sutarties nutraukimo taisykles, tokios taisyklės privalo atitikti protingumo principą, nepaneigti CK 6.721 straipsnio 1 dalies esmės, neleistinai neapsunkinti kliento teisės nutraukti sutartį.

2.3. Atsakovės nuomone, net jei teismas vertintų, kad Sutarties 33 punktas yra laikytinas detalizuojančiu CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties nutraukimo pagrindą, šis Sutarties punktas negali būti taikomas, nes neatitinka protingumo principo, nepagrįstai apsunkina atsakovės besąlygišką teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir paneigia šios kliento teisės esmę. Sutartimi ieškovė turėjo galimybę uždirbti milžinišką pelną, o Sutarties 33 punkte įtvirtintas 3 mėnesių įspėjimo apie vienašalį Sutarties nutraukimą terminas buvo nesąžiningas strateginis ieškovės sprendimas, priimtas žinant, kad atsakovė neturi galimybių atsisakyti ieškovės pasiūlyto Sutarties teksto. Sutartimi teiktos paslaugos priežiūros kaina ne mažiau nei 10 kartų viršija rinkos kainą. Ieškovė, pasiūlydama Sutarties sąlygas ir paslaugų kainą, puikiai žinojo, kad atsakovės verslo tęstinumui ir sklandumui užtikrinti neturėjo jokių galimybių pasirinkti kitą paslaugos teikėją, nes atsakovės virtuali aplinka tuo metu priklausė išimtinai nuo ieškovės teikiamų paslaugų. Sutarties 33 punktas nepagrįstai apsunkino atsakovės, kaip klientės, teisę vienašališkai nutraukti Sutartį dar ir dėl to, kad nustato 6 mėnesių terminą, per kurį Sutartis apskritai negalėjo būti nutraukta, nors, minėta, kliento teisė atsisakyti paslaugų turėtų būti besąlyginė. Šį 6 mėnesių draudimą sudėjus su papildomu 3 mėnesių įspėjimo apie vienašališką Sutarties nutraukimą terminu, tampa akivaizdu, kad atsakovės besąlyginė teisė nutraukti Sutartį visgi buvo apribota 9 mėnesių laikotarpiu. Neabejotina, kad toks atsakovės teisės suvaržymas yra perteklinis ir paneigiantis CK 6.721 straipsnio 1 dalies normos esmę. Už Sutartimi Atsakovei teiktą įrangą atsakovė jau yra sumokėjusi atskirą 3 630 Eur vienkartinį mokestį. Tuo tarpu 11 979 Eur mėnesinės įmokos ieškovei buvo atliekamos už įrangos palaikymą. Šis paslaugų pobūdis lemia, kad, atsakovei nutraukus Sutartį, ieškovė nepatyrė jokių nuostolių, nes už įrangos teikimą jai atsakovė jau buvo sumokėjusi, o palaikymui nutraukti papildomos ieškovės investicijos ar pasirengimas nėra reikalingi. Pastebėtina, kad jokio objektyvaus poreikio ar konteksto, dėl kurio ieškovei buvo reikalingi 3 mėnesiai įspėjimui apie Sutarties nutraukimą pateikti, neįrodinėja ir pati ieškovė. Mano, kad minėtas 3 mėnesių terminas ieškovės buvo nustatytas siekiant dirbtinai ištęsti Sutarties galiojimo laiką, nes, šalims sudarant Sutartį, ieškovei buvo puikiai žinoma, kad atsakovė už minėtus milžiniškus įkainius ieškovės paslaugomis ilgai nesinaudos, o tai daro tik iš būtinybės verslo tęstinumui užtikrinti. Atsakovės vertinimu, tiek 6 mėnesių trumpiausio naudojimosi paslaugos laikotarpis, tiek 3 mėnesių įspėjimo apie Sutarties nutraukimą terminas yra ieškovės nesąžiningų interesų kontekste sukurta strategija, žinant, kad atsakovė Sutarties sudarymo metu neturėjo galimybės surasti kitą paslaugos teikėją.

2.4. Atsakovės vertinimu, net jei teismas spręstų, kad Sutartis visgi galiojo iki 2023 m. vasario 18 d., atsakovė neprivalo atsiskaityti už paslaugas, kurios atsakovei faktiškai nebuvo teikiamos. 2023 m. sausio mėn. pradžioje atsakovė netgi fiziškai iš ieškovės atsiėmė Lietuvos banko išduotus „raktus“ (sertifikatus), be kurių Sutartimi sulygtų paslaugų teikimas atsakovei buvo neįmanomas. Todėl atsakovė ieškovės ieškinį laiko oportunistinio pobūdžio veikimu, ieškovei siekiant nesąžiningai pasipelnyti atsakovės sąskaita už paslaugas, kurių ieškovė faktiškai neteikė jau nuo 2023 m. sausio 1 d. Sutarties atžvilgiu paslaugos nebuvo kintamų apimčių ar juo labiau svyruojančių kainų, taip pat nebuvo jokio sutarimo dėl minimalaus per mėnesį mokamo mokesčio, kuris būtų taikomas nepriklausomai nuo to, ar paslaugos teikiamos, ar ne. Atsižvelgiant į tai, kad po 2022 m. gruodžio 31 d. ieškovė išrašė atsakovei dvi sąskaitas faktūras už paslaugas, kurios faktiškai atsakovei nebuvo teikiamos, atsakovei negali atsirasti prievolė jų apmokėti. Kartu dėl minėtų sąskaitų neapmokėjimo negali būti skaičiuojami ir delspinigiai.

Šalies argumentai

3. Ieškovės atstovė teismo posėdyje ieškinį palaikė. Be kita ko papildomai paaiškino, kad Sutartyje numatytos nutraukimo sąlygos šalys turėjo laikytis. Po 2023 m. sausio 1 d. ieškovė paliko visą infrastruktūrą nepakeistą, nepanaikintą, todėl atsakovė galėjo bet kada su savo USB raktais sugrįžti ir gauti Lietuvos banko sprendimo naudojimui reikalingą infrastruktūrą.

4. Ieškovės vadovas teismo posėdyje paaiškino, kad įmonė atsakovei teikė infrastruktūros paslaugas, t. y. suteikė serverinę, komutacinę spintą, virtualius kompiuterius ir pan., tam, kad Lietuvos banko infrastruktūros sprendimas galėtų veikti. Iš pradžių, 2017 m. pirmąja šalių sutartimi, atsakovei buvo teikiamas didelis informacinių technologijų paslaugų paketas, iš viso apie 15 paslaugų. Bet kai buvo nutraukta šalių pirmoji sutartis, o nutraukus, Lietuvos banko infrastruktūros sprendimo nebegalėjo atsakovė naudoti, vėl paprašė skubiai šios paslaugos – infrastruktūros palaikymą skubiai atnaujinti, kas ir buvo padaryta už 3 000 Eur + PVM. Ši suma buvo įkalkuliuota į antrąją šalių sutartį. Ieškovė tris paras veikė, kad būtų atstatyta infrastruktūra Lietuvos banko sprendimui užtikrinti. Kadangi ginčo paslaugų sutartimi buvo prašoma tik vienos paslaugos – Lietuvos banko infrastruktūros sprendimui įgyvendinti įranga ir priežiūra, todėl ieškovė ir nustatė ženkliai didesnę kainą. Ginčo sutarties sąlygas pasiūlė ieškovė. USB raktai – Lietuvos banko nuosavybė, todėl juos turėjo grąžinti atsakovei, pareikalavus po 2023 m. sausio 1 d. Tačiau po USB raktų atsiėmimo, visą infrastruktūrinį sprendimą palaikė, kad suprogramuotas produktas galėtų veikti atsakovei vėl pajungus Lietuvos banko USB raktus. Infrastruktūra Lietuvos banko sprendimui buvo sukurta 2017 m. sutarties vykdymui. Infrastruktūros priežiūra vyksta 24/7 principu. Būna ir budintys inžinieriai, stebi, analizuoja, vertina veikimą, ryšius ir pan. Infrastruktūra sukurta specialiai atsakovei. Monitorinama visa infrastruktūra, kad Lietuvos banko sprendimas veiktų. Kadangi po pirmosios sutarties nutraukimo vėl tuoj pat paprašė atnaujinti paslaugos teikimą ir po antrojo pranešimo apie sutarties nutraukimą buvo bijoma to paties scenarijaus, kai reikėjo skubiai atkurti infrastruktūrą ir Lietuvos banko sprendimo palaikymą, todėl ir nepanaikino infrastruktūros nuo 2023 m. sausio 1 d., kaip norėjo atsakovė. Paaiškino, kad turimą įrangą segmentuoja įvairiems klientams, o dalis resursų rezervuota buvo atsakovei, jos sprendimo infrastruktūrai palaikyti.

Atsiliepimas

5. Atsakovės atstovė T. S. B., (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad Lietuvos banko infrastruktūros sprendimo niuansai nebuvo atskleisti iki galo, nutraukinėjant pirmąją tarp šalių sudarytą sutartį, todėl teko sugrįžti pas ieškovę ir pirkti tą pačią vieną paslaugą, kas buvo teikta, pasirašius pirmąją sutartį. USB raktas, gautas iš Lietuvos banko, buvo paslaugos dalis. Išsiėmus USB raktus, 2023 m. sausio mėnesį, ieškovės teikiama infrastruktūros palaikymo paslauga nebebuvo teikiama. Nutraukus pirmąją sutartį, nebuvo galimybės iš kito subjekto gauti infrastruktūros paslaugos, kuri buvo reikalinga Lietuvos banko sprendimo įgyvendinimui. Fiziškai ir techniškai šią paslaugą gali teikti ir kiti subjektai, bet tam reikia laiko, kad ją sukurti ir pritaikyti Lietuvos banko sprendimo naudojimui. Tokią naują infrastruktūrą sukūrė tik per pusantrų metų pati atsakovė. Kai ieškovė perdavinėjo teiktas paslaugas, nutraukiant pirmąją sutartį, perdavime susijusių rizikų Lietuvos banko infrastruktūros sprendimui palaikyti neakcentavo. Tai unikali infrastruktūra, sukurta produktui – Lietuvos banko infrastruktūros sprendimui.

6. Atsakovės atstovė D. K., (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad ji pradėjo įmonėje dirbti nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. Jau buvo derinamos pirmosios sutarties tarp šalių nutraukimo sąlygos ir nutraukimo pasirengimas vyko 9 mėnesius, nes buvo teiktas didelis paketas paslaugų. Už perdavimą paslaugų kitam subjektui ieškovei buvo papildomai sumokėta. Nebuvo akcentuota dėl Lietuvos banko infrastruktūros paslaugų perdavimo specifiškumo. Kadangi Lietuvos banko infrastruktūros sprendimo neišėjo įgyvendinti, nutraukus pirmąją sutartį, buvo didelis interesas atstatyti Lietuvos banko sprendimo palaikymą skubiai. Atsakovė teikia paslaugą klientams, kurios pobūdis – 20 finansinių institucijų galimybė apsikeisti duomenimis su Lietuvos banku. Nebegalėjus įgyvendinti Lietuvos banko sprendimo, dideli atsakovės nuostoliai. Prašė vėl ieškovės skubiai atkurti infrastruktūrą šio sprendimo palaikymui. Kadangi tai buvo specifinė paslauga, kurios greit užtikrinti negalėjo joks subjektas, kreipėsi vėl į ieškovės vadovą ir sutiko su bet kokiomis paslaugos teikimo sąlygomis. Buvo pritarta sutarties esminėms sąlygoms, nemačius pačios sutarties teksto. Buvo atsiųsta elektroniniu paštu pasiūlymas dėl infrastruktūros atstatymo, mėnesinio mokesčio ir nepertraukiamų paslaugų pirkimo minimaliai 6 mėnesius. Infrastruktūros atstatymo darbai prasidėjo, net atsakovei nepasirašius sutarties. O sutarties tekstas buvo atsiųstas PDF failu, be jokios galimybės koreguoti. Kai atsakovė susikūrė pati savo infrastruktūrą ir pritaikė Lietuvos banko sprendimą jai, tada 2022 m. lapkričio 18 d. ir išsiuntė raštą dėl ginčo sutarties nutraukimo nuo 2023 m. sausio 1 d., t. y. po 43 dienų nuo įspėjimo. Kai buvo tikra, kad galės užtikrinti Lietuvos banko sprendimo įgyvendinimą savo sukurta infrastruktūra. Tai buvo sąžiningas terminas. Reikėjo susikurti savo sprendimą ir savo infrastruktūrą tam, kad Lietuvos banko paslauga apsikeisti duomenimis su finansinėmis įstaigomis veiktų ir tada ieškovės teikiama paslauga nebebuvo aktuali.

7. Atsakovės atstovas advokatas teismo posėdyje palaikė savo poziciją, išdėstytą atsiliepime. Be kita ko papildomai paaiškino, kad paslaugų teikimo sutartis yra specifinė, iškelianti kliento intereso principą. Jai būdingas nutraukimo apribojimo negalimumas. Nutraukimo teisė yra besąlyginė bei nutraukimo teisinės pasekmės tik tiesioginių nuostolių teikėjui atlyginimas. Infrastruktūros palaikymo paslaugos be USB raktų nebuvo teikiamos. Įspėjimo terminas buvo protingas ir ieškovė galėjo pasiruošti nutraukimui. Nėra aišku, kokias paslaugas ieškovė teikė, kai USB raktus atsakovė atsiėmė 2023 m. sausio pradžioje. Šios bylos ratio decidendi kitokia nei ieškovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje. Sutarties tekstas neleidžia aiškinti 33 punktą kaip detalizuojantį CK 6.721 straipsnio 1 dalį. Be kita ko pažymėjo, kad negali ieškovė reikalauti negautų pajamų, o paslaugų de facto teikta nebuvo, suėjus įspėjimo terminui nutraukti Sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 5 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; be to, iš ieškovės valstybei priteisė 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

8.1. Teismas konstatavo, kad šalys susitarė dėl tam tikrų nematerialaus pobūdžio paslaugų, nesusijusių su materialaus objektu sukūrimu, teikimo, todėl šalių santykiai kvalifikuotini kaip paslaugų teikimo santykiai (CK 6.716 straipsnis).

8.2. Teismas nepritarė ieškovės pozicijai dėl įspėjimo termino sutarties nutraukimui. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad paslaugų teikimo sutarties 33 punkte buvo ieškovės (paslaugų teikėjo) konkretizuota ir detalizuota vienašališka kliento teisė nutraukti sutartį, nustatant tam papildomą 3 mėnesių įspėjimo terminą. Teismas sprendė, kad tai, jog Sutarties 33 punkte nėra nuorodos į CK 6.721 straipsnio 1 dalį, nesuponuoja vertinimo, buvus atskiram savarankiškam pagrindui nutraukti Sutartį, kuris, anot atsakovės, neaktualus, atsakovei nutraukus Sutartį įstatyminiu pagrindu, remiantis CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

8.3. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš buvusių šalių santykių, ieškovė jau buvo sukūrusi reikiamą infrastruktūrą Lietuvos banko sprendimo palaikymui dar vykdant pirmąją šalių sutartį, tad atnaujinus sutartinius santykius su atsakove 2021 m. kovo 2 d. ir gavus fiksuotą 3 000 Eur + PVM mokestį už infrastruktūros atstatymą antrosios sutarties vykdymui, šias paslaugas teikė beveik 2 metus, kai minimalus paslaugų teikimo laikotarpis buvo įtvirtintas – 6 mėnesiai.

8.4. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas pagal paslaugų sutarties esmę yra skirtas interesų pusiausvyros užtikrinimui, siekiant išvengti galimų paslaugos teikėjo nuostolių, nutraukus sutartį prieš terminą. Byloje ieškovė niekaip nepagrindė 3 mėnesių įspėjimo termino reikšmingo aktualumo Sutarties užbaigimui bei jo neišlaikymu galimai sąlygotų papildomų nuostolių, kas leidžia daryti išvadą, kad nustatytas 3 mėnesių įspėjimo terminas paneigė kliento besąlyginės teisės nutraukti sutartį esmę bei neatitiko protingumo ir sąžiningumo principų, antrąja paslaugų teikimo sutartimi tapačią paslaugą (ką teikė pirmosios sutarties pagrindu) įkainojus 10 kartų didesne suma. Teismas, vertindamas šalių bendradarbiavimą, pažymėjo, kad buvusių santykių tarp šalių istorija, specifinės ginčo paslaugos (Lietuvos banko infrastruktūros sprendimo palaikymas) teikimo skubus atnaujinimas 2023 m. kovo 2 d., atsakovės naudojimasis paslauga beveik 2 metus ir 43 dienų įspėjimo terminas (vietoj 90 dienų) neleidžia spręsti buvus nesąžiningo, paslaugos teikėjo turtinius interesus pažeidžiančio veikimo. Teismo vertinimu, ieškovės argumentacija, kad turėjo būti formaliai laikytasi 3 mėnesių įspėjimo termino, niekaip nepagrindus tokio termino svarbos, leidžia konstatuoti paslaugos gavėjo besąlyginės teisės nutraukti sutartį paneigimą.

8.5. Teismo vertinimu, pats faktas, kad atsakovei aiškiai ir nedviprasmiškai iki 2023 m. sausio 1 d. komunikavus ir nurodžius, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. nebebus reikalingas paslaugos teikimas bei aktyvių veiksmų atlikimas – USB raktų atsiėmimas, neturėjo ir negalėjo suponuoti atsakovės sutartinės pareigos toliau teikti dalines paslaugas, t. y. palaikyti šiai paslaugai reikalingą infrastruktūrą, kaip pvz. elektros tiekimas į įrenginius, dalies resursų rezervavimas atsakovei, priežiūra ir pan. Teismo vertinimu, toks paslaugos teikėjo veikimas buvo nesąžiningas, siekiant akivaizdžiai praturtėti formalios, vienašališkai Sutartyje numatytos nuostatos (Sutarties 33 punktas) pagrindu.

8.6. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 19 679,78 Eur sumą už paslaugų teikimą vien tik formaliai išlaikant 3 mėnesių įspėjimo terminą, prieš tai paslaugas teikus ir gavus mokestį beveik 2 metus, yra nesąžiningas bei neatitinkantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų bei kliento prioriteto apsaugos principo, todėl ieškovės ieškinį laikė atmestinu.

8.7. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas sprendė, kad įvertinus ginčo pobūdį (ginčas dėl sutartinių teisinių santykių), bylos nedidelę apimtį, jos posėdžių trukmę, rengtų procesinių dokumentų skaičių, 8 419,42 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti nelaikytinos teisingomis, sąžiningomis, atitinkančios bylos pobūdį bei atsakovės atstovo darbo laiko sąnaudas. Teismo vertinimu, teisinga ir sąžininga priteisti atsakovei 5 000 Eur advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Viršijančios priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį atsakovės patirtos išlaidos vertinamos kaip neatitinkančios išlaidų kriterijų – būtinumo, pagrįstumo, sąžiningumo ir protingumo ir nepaisant jų (išlaidų) realumo, tai yra pernelyg didelis atsakovės išlaidavimas, tenkantis jai pačiai. Be to, teismas priteisė iš ieškovės valstybei 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė UAB „Prodest“ pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės reikalavimus tenkinti pilna apimtimi, priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

9.1. Akcentuoja teismų suformuotų precedentų atitinkamų kategorijų bylose laikymosi svarbą. Atkreipia dėmesį į teismų praktiką, kasacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį Nr. 3K-3-304/2014, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1856-603/2015, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1324-431/2016, kuriose be kita ko konstatuota kliento pareiga laikytis sutartyje nustatyto įspėjimo termino sutarčiai nutraukti. Apeliantės vertinimu, būtent šiose civilinėse bylose pateikti išaiškinimai yra išaiškinimai tokioje pat (analogiškoje) byloje, o tokios pat bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą.

9.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Kritiškai vertindama teismo argumentus, jog ieškovė nepagrindė 3 mėnesių įspėjimo apie Sutarties nutraukimą aktualumo bei jo neišlaikymu galimai sąlygotų papildomų nuostolių, apeliantė pažymi, kad atsakovė yra verslo subjektas, kuris neabejotinai turėjo resursus derėtis dėl paslaugų sutarties sąlygų, bet to nedarė ir prisiėmė sutartinius įsipareigojimus, kurių privalėjo laikytis pilna apimtimi. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis precedentine teismų praktika, turėjo konstatuoti sutarties pabaigos datą – 2023 m. vasario 18 d. Mano, kad neprivalėjo įrodinėti nuostolių dydžio, kadangi nebuvo prašoma civilinės atsakomybės taikymo.

9.3. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai teisingą išvadą, kad CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas yra neatsiejamai susijęs su sutarties 33 punkte įtvirtintu sutarties nutraukimo pagrindu. Mano, kad tokia išvada atitinkamai turi sąlygoti išvadą, kad klientas ketindamas nutraukti paslaugų teikimo sutartį CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu privalėjo laikytis sutarties 33 punkte įtvirtintų pranešimo apie sutarties nutraukimą terminų.

9.4. Nurodo, jog minėtose šios bylos atveju precedentinėse kasacinio teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartyse teismai taip pat konstatavo sutarties pabaigos datą, kuri sutampa su sutartyje įtvirtinta įspėjimo apie sutarties nutraukimą termino pabaiga. Pažymi, kad sutarties šalies prašymas/pageidavimas nutraukti sutartį kitomis nei joje (teisės aktuose) numatytomis sąlygomis ir pagrindais neturi teisės galios ir nėra privalomas kitai sandorio šaliai. Tai, kad sandorio šalis nesutinka su kitos sandorio šalies reikalavimu nutraukti sutartį jos įvardintomis, tačiau sutarties sąlygų neatitinkančiomis, sąlygomis negali būti laikoma nebendradarbiavimu. Atsakovė privalėjo laikytis Sutarties 33 punkte numatytos Sutarties nutraukimo tvarkos, o teismas – konstatuoti Sutarties pabaigą 2023 m. vasario 18 d.

9.5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad paslaugos teikėjo veikimas buvo nesąžiningas, siekiant akivaizdžiai praturtėti formalios, vienašališkai Sutartyje numatytos nuostatos (Sutarties 33 punktas) pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad Sutartį šalys vykdė daugiau nei 20 mėnesių iki pranešimo apie Sutarties nutraukimą pateikimo ieškovei, tad akivaizdu, kad matė sudarytos Sutarties teikiamą pridėtinę vertę savo vystomam verslui. Atsakovė Sutarties pakeitimo neinicijavo, Sutarties 33 punktas šalių nebuvo keistas, nebuvo nuginčytas. Ieškovė, kaip verslo subjektas, planuoja savo verslą, tame tarpe, gausimas pajamas ir patirsimas išlaidas, lygiai kaip ir atsakovė, todėl teiginys, kad „nėra pagrindo spręsti buvus nesąžiningo, paslaugos teikėjo turtinius interesus pažeidžiančio veikimo“ negalėtų būti laikomu atitinkančiu realybę.

Atsiliepimas

10. Atsakovė UAB „Creditinfo Lietuva“ atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog Sutarties 33 punktas negali būti taikomas byloje, nes neatitinka protingumo principo, nepagrįstai apsunkina atsakovės besąlygišką teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir paneigia šios kliento teisės esmę bei kliento intereso prioriteto principą. Sutarties 33 punkte numatytas „trumpiausias naudojimosi Paslauga laikotarpis“ – 6 mėnesiai – vien savaime prieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 dalies esmei, nes veikia kaip draudimas nutraukti Sutartį. Kita vertus, net jei 6 mėnesių draudimas būtų laikomas laikotarpiu, skirtu tariamoms atsakovės investicijoms atpirkti, tuomet 3 mėnesių įspėjimo terminas juo labiau negali būti laikomas pagrįstu tam tikru objektyviu poreikiu. Šie pertekliniai ieškovės pritaikyti apribojimai yra oportunistinio pobūdžio veiksmai, kuriais siekta dirbtinai ištęsti Sutarties galiojimą, kad ieškovė galėtų nesąžiningai pasipelnyti bent 10 kartų rinkos kainą viršijančiomis pajamomis, gaunamomis iš Sutarties. Atkreipia dėmesį į atsiliepime į ieškinį akcentuotas faktines aplinkybes, be kita ko, į Sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovei neturint galimybių atsisakyti ieškovės pasiūlytų Sutarties sąlygų.

10.2. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismo precedento, nes pastarasis nėra tik apie paslaugų teikėjo teisę nustatyti sutarties nutraukimo tvarką, bet ir apie privalomumą nepaneigti CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kliento teisės esmės. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovės nesąžiningumą sudarant Sutartį. 3 mėnesių įspėjimo apie vienašalį Sutarties nutraukimą terminas buvo neteisėtas ir atsakovė neprivalėjo juo vadovautis nutraukdama Sutartį, kadangi jis buvo nesąžiningai primestas ieškovei ketinant pasipelnyti iš atsakovės nepalankios padėties; sudėjus su 6 mėnesių terminu, per kurį atsakovei buvo uždrausta nutraukti Sutartį jos pradžioje; neabejotinai buvo paneigta atsakovės, kaip klientės, teisės nutraukti paslaugų sutartį esmė; jis nebuvo pagrįstas jokia iš ieškovės teiktų paslaugų pobūdžio kylančia objektyvia būtinybe; ieškovės interesus pilnai užtikrino jau vien Sutarties pradžioje taikytas 6 mėnesių draudimo nutraukti Sutartį terminas; jis buvo nesąžiningas vertinant iki tol tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių kontekstą. Akcentuoja, kad konkrečiu tarp šalių susiklosčiusių faktinių aplinkybių atveju Sutarties 33 punkte įtvirtintas 3 mėnesių įspėjimo apie vienašališką Sutarties nutraukimą terminas reikšmingai nukrypsta nuo teismų praktikoje akcentuojamo kliento netrukdomo teisės nutraukti paslaugų sutartį įgyvendinimo užtikrinimo.

10.3. Pažymi, kad bet kuriuo atveju neprivalo atsiskaityti už paslaugas, kurių ieškovė jai faktiškai nesuteikė. 2023 m. sausio mėnesio pradžioje atsakovė fiziškai atsiėmė iš ieškovės Lietuvos banko išduotus USB sertifikatus („raktus“), be kurių Sutartimi sulygtų paslaugų teikimas atsakovei buvo neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovės pozicija, kad realiai paslauga visa apimtimi nebuvo teikta, o dirbtinis jos palaikymas žinant, kad atsakovė ja jau nebegali pasinaudoti, vertintinas kaip nesąžiningi ieškovės veiksmai, kuriais siekta akivaizdžiai praturtėti formalios, vienašališkai Sutartyje įtvirtintos nuostatos pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad ieškovės akcentuotos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-1324-431/2016 ratio decidendi visiškai neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl ja neturėtų būti remiamasi, be kita ko atsižvelgiant į skirtingą paslaugų kainodarą, taip pat, kad toje byloje nagrinėtos paslaugų sutarties nuostatos buvo visiškai kitokios nei tarp šios bylos šalių sudarytos Sutarties nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

14. Byloje nustatyta, kad 2021 m. kovo 2 d. tarp šalių sudaryta sutartimi Nr. 20210302 (anksčiau ir toliau – Sutartis), ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei jos užsakytas Sutartyje nurodytas paslaugas, įskaitant joms teikti reikalingos „Prodest“ įrangos nuomą, o atsakovė įsipareigojo pagal Sutartį tinkamai atsiskaityti ir vykdyti visus Sutartyje numatytus įsipareigojimus. 2022 m. lapkričio 18 d. atsakovė pateikė ieškovei pranešimą „Dėl sutarties nutraukimo“ nuo 2023 m. sausio 1 d., pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį. Ieškovė 2022 m. lapkričio 21 d., pakartotinai 2022 m. lapkričio 24 d. elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad Sutartis vadovaujantis, jos 33 punktu, gali būti nutraukta nuo 2023 m. vasario 18 d. Ieškovė išrašė ir atsakovei pateikė: 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija 2023 Nr. 13, 11 979 Eur sumai (už 2023 m. sausio mėnesį), 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija 2023 Nr. 20, 7 700,78 Eur sumai (už 2023 m. vasario 1-18 d.), kurias atsakovė atsisakė apmokėti, po ko, ieškovė dėl minėtos skolos priteisimo iš atsakovės kreipėsi su ieškiniu į teismą.

15. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, kritiškai vertino ieškovės poziciją dėl Sutarties 33 punkte numatyto įspėjimo termino Sutarties nutraukimui aptariamu atveju taikymo, ieškovei nepagrindus tokio termino svarbos, taip paneigiant paslaugos gavėjo besąlyginę teisę nutraukti Sutartį, be kita ko konstatavus, kad toks ieškovės reikalavimas dėl 19 679,78 Eur sumos už paslaugų teikimą priteisimo, vien tik formaliai išlaikant 3 mėnesių įspėjimo terminą, prieš tai paslaugas teikus ir gavus mokestį beveik dvejus metus, yra nesąžiningas bei neatitinkantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų bei kliento prioriteto apsaugos principo. Apeliantė gi mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nukrypęs nuo precedentinės teismų praktikos, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, netinkamai vertinęs byloje esančius įrodymus. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo poziciją dėl Sutarties nutraukimo termino vertina kritiškai.

16. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šaliai suteikiama teisė pačiai nutraukti sutartį vienašališkai arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka.

17. Taigi, prievolė gali baigtis vienašaliu prievolės šalies pareiškimu tik įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais (CK 6.125 straipsnio 2 dalis). Vienas iš paslaugų sutarties ypatumų yra galimybė nutraukti šią sutartį nesant jos pažeidimo. Tokia šalių teisė įtvirtinta CK 6.721 straipsnyje. Ji nelaikytina sutarties šalių pažeistų teisių gynimo būdu, nes nėra siejama su sutarties pažeidimu (neįvykdymu). Klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas ją pradėjo vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurių paslaugos teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento (CK 6.721 straipsnio 1 dalis). Taigi, CK 6.721 straipsnyje įtvirtinta norma leidžia paslaugų sutarties šalims nutraukti sutartį nepriklausomai nuo to, ar kita sutarties šalis tinkamai vykdo savo įsipareigojimus; taip pat nepriklausomai nuo to, ar sutartis yra terminuota ar neterminuota. Klientas šiuo pagrindu turi teisę nutraukti sutartį be jokios pateisinamos priežasties.

18. Aukščiau paminėta teisės norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017). Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012).

19. Nurodytos teisės nuostatos bei kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad nepriklausomai nuo to, kokiam terminui atlygintinų paslaugų teikimo sutartis sudaryta, ją klientas gali vienašališkai nutraukti ir terminui nepasibaigus. Tokiu atveju klientas tik privalo laikytis sutarties sąlygų (jeigu tokios nustatytos) dėl paslaugų teikėjo įspėjimo apie sutarties nutraukimą termino (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014), taip pat įstatymo reikalavimo sumokėti už paslaugas, jų teikėjo faktiškai suteiktas klientui, bei patirtas protingas išlaidas iki sužinojimo apie sutarties nutraukimą momento (pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento). Įstatymas nenustato termino, prieš kurį klientas turėtų įspėti paslaugų teikėją apie sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015).

20. Nagrinėjamu atveju, šalys Sutarties 33 punkte susitarė, kad klientas (šiuo atveju – atsakovė) turi teisę savo iniciatyva atsisakyti visų ar dalies užsakytų paslaugų arba nutraukti Sutartį įspėjęs ieškovę raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki rašte nurodytos paslaugos atsisakymo ar Sutarties nutraukimo dienos ir tik suėjus prieduose nurodytiems trumpiausiems paslaugos naudojimo terminams, jeigu kitoks terminas nenurodomas konkrečios paslaugos teikimo taisyklėse. Atsakovės vertinimu, ji Sutartį su ieškove nutraukė įstatyme numatytu specialiu pagrindu, pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, todėl ji neva neprivalėjo vadovautis Sutartyje sulygtomis jos nutraukimo sąlygomis.

21. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje be kita ko nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021).

22. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, šalys Sutarties 33 punktu aiškiai susitarė dėl Sutarties nutraukimo atsakovės iniciatyva (nereikalaujant nurodyti jokių tokio nutraukimo priežasčių), numatant konkretų įspėjimo terminą (šiuo atveju – 3 mėnesiai). Paminėta nuostata yra aiškiai išreikšta ir nėra pagrindo vertinimui, kad Sutarties šalių tikrų ketinimų minėtoje Sutarties nuostatoje negalima nustatyti. Tuo pačiu, kilusiame ginče, neneigtina atsakovės akcentuota įstatyme įtvirtinta jos besąlygiška teisė vienašališkai nutraukti Sutartį, be jokios pateisinamos priežasties (CK 6.721 straipsnis), ir atsakovė tokia teise pasinaudojo, 2022 m. lapkričio 18 d. pateikusi ieškovei pranešimą dėl Sutarties nutraukimo. Visgi, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią aukščiau paminėtą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės teisė, pagal CK 6.721 straipsnį nutraukti Sutartį be pateisinamos priežasties, neatsiejamai turėjo būti taikoma kartu su Sutarties 33 punkte numatyta Sutarties nutraukimo tvarka, t. y. atsakovė privalėjo laikytis Sutarties sąlygos dėl paslaugų teikėjo (ieškovės) įspėjimo apie Sutarties nutraukimą termino. Toks Sutarties nutraukimas, priešingai nei teigia atsakovė ir su kuo nepagrįstai sutiko pirmosios instancijos teismas nepaneigia CK 6.721 straipsnio 1 dalies esmės, kaip ir nėra pagrindo teigti, kad tai neleistinai apsunkina atsakovės teisę nutraukti Sutartį. Kaip jau minėta, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Priešingu atveju, būtų paneigtas sutarties privalomumo principas.

23. Aptartame kontekste esminės reikšmės neturi ir atsakovės akcentuotos Sutarties sudarymo aplinkybės, atsakovei neva neturint kitos išeities nei sudaryti Sutartį ieškovės pasiūlytomis sąlygomis, ar argumentai apie ieškovės gautą itin didelį pelną iš Sutarties, nesąžiningu įvardijamą tiek Sutartyje numatytą 3 mėnesių įspėjimo apie vienašalį Sutarties nutraukimą terminą, tiek numatytą trumpiausią naudojimosi paslauga laikotarpį kaip prieštaraujančius CK 6.721 straipsnio 1 dalies esmei. Dar kartą pažymint, kad atsakovės kaip paslaugų gavėjos teisė nutraukti Sutartį nėra neigiama ir ginčijama, kartu atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė kaip ir ieškovė yra verslininkė, taigi, Sutartį abi šalys, kaip pelno siekiantys juridiniai asmenys, sudarė siekdamos patenkinti savo verslo interesus ir atsakovei negali būti teikiamas prioritetas prieš ieškovę vien dėl to, kad ji yra paslaugos gavėja. Todėl ir argumentas apie itin didelį iš Sutarties ieškovės uždirbtą pelną neturi esminės reikšmės nagrinėjamu aspektu; teismas ieškovės veiklos pelningumo nevertina, kaip nevertina ir atsakovės Sutarties dėka sugeneruoto pelno. Atitinkamai kritiškai vertintini ir atsakovės minėti argumentai apie itin didelę Sutarties kainą ar nesąžiningas Sutarties 33 punkto nuostatas. Ką akcentavo ir pati atsakovė, Sutartis buvo vykdoma beveik dvejus metus iki kol atsakovė pasirengė savarankiškai administruoti Lietuvos banko infrastruktūrą bei ieškovės teikiamos paslaugos jai tapo nereikalingos, ir byloje nėra duomenų, kad per visą tą laikotarpį atsakovė būtų inicijavusi Sutarties pakeitimą, teisiniu keliu kėlusį klausimą dėl tam tikrų Sutarties nuostatų nesąžiningumo ar prieštaravimo teisės normoms ir pripažinimo jų negaliojančiomis (kaip tokio reikalavimo nepareiškė ir šioje byloje), tam tikras Sutarties nuostatas pradėjusi kvestionuoti tik po ieškovės pareikštų reikalavimų.

24. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus Sutarties nutraukimui aktualių teisės normų bei teismų praktikos kontekste, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju Sutartyje numatytas įspėjimo terminas netaikytinas. Taigi, nustačius, kad atsakovė, ketindamas nutraukti paslaugų teikimo sutartį CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, privalėjo laikytis Sutarties 33 punkte įtvirtinto pranešimo apie Sutarties nutraukimą termino, šalių Sutarties nutraukimo data laikytina 2023 m. vasario 18 d.

25. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paslaugų sutarties sampratą klientas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad klientas privalo mokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Šios teisės nuostatos aiškintinos kaip suteikiančios paslaugos teikėjui teisę reikalauti atlyginimo iš kliento pagal atlygintinų paslaugų teikimo sutartį tik už faktiškai suteiktas paslaugas.

26. Apeliantė pati akcentavo, kad ieškinį atsakovei šioje byloje reiškė ne dėl civilinės atsakomybės taikymo, o dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo. Kaip minėta, ieškovė išrašė atsakovei 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, 11 979 Eur sumai (už 2023 m. sausio mėnesį) ir 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, 7 700,78 Eur sumai (už laikotarpį iki 2023 m. vasario 18 d.). Iš šių PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad jos buvo išrašytos visai teiktinos pagal Sutartį paslaugos apimčiai už minėtus laikotarpius (LB infrastruktūros sprendimas, pagal užsakymą Nr. 1 prie Sutarties). Atsakovė be kita ko pažymėjo, kad 2023 m. sausio mėnesio pradžioje ji fiziškai atsiėmė iš ieškovės Lietuvos banko išduotus USB sertifikatus („raktus“), be kurių Sutartimi sulygtų paslaugų teikimas atsakovei buvo neįmanomas, todėl laiko, kad ji bet kuriuo atveju neprivalo atsiskaityti už paslaugas, kurių ieškovė jai faktiškai nesuteikė.

27. Taigi, aptariamu atveju ginčas tarp šalių kilo ir dėl faktiškai ieškovės atsakovei (ne)teiktų paslaugų apimties iki 2023 m. vasario 18 d. Atsakovei neigiant pareigą apmokėti jai išrašytas 2023 m. sausio 31 d. ir 2023 m. vasario 28 d. PVM sąskaitas faktūras, tokią savo poziciją grindžiant tuo, kad faktiškai paslaugos pagal Sutartį jau nebuvo teikiamos, ieškovė, jos vadovas, bylos nagrinėjimo metu akcentavo priešingas aplinkybes, kad net ir po USB raktų atsiėmimo visas infrastruktūrinis sprendimas buvo palaikomas, kad suprogramuotas produktas galėtų veikti atsakovei vėl pajungus Lietuvos banko USB raktus; paaiškino, kad turima įranga segmentuojama įvairiems klientams, o dalis resursų buvo rezervuota atsakovei, jos sprendimo infrastruktūrai palaikyti. Visgi, jokių objektyvių tokias paminėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovei PVM sąskaitas faktūras už neva faktiškai suteiktas paslaugas išrašiusi ieškovė, nors ir turėdama tokią pareigą civiliniame, kuriame įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka būtent įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), nepateikė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, sutikdamas su atsakovės pozicija, taip pat konstatavo, kad realiai paslauga visa apimtimi nebuvo teikta (teismo sprendimo 24 punktas), tačiau, kokia apimtimi ji minėtu laikotarpiu buvo teikiama byloje taip ir liko neatskleista. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtu klausimu nebuvo atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės objektyviai nuspręsti dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą už suteiktas paslaugas pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras bei atitinkamai dėl kitų reikalavimų (dėl delspinigių, palūkanų priteisimo) pagrįstumo ir teisėtumo.

28. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

29. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas dėl visų ieškinio reikalavimų byloje nėra priimtas, skundžiamas teismo sprendimas yra panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje dėl šalių bylinėjimosi išlaidų nepasisako ir palieka šį klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui, priimant galutinį procesinį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prodest“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Donata KravčenkienėKristina LysionokRenata Volodko