Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Identia“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo sindikato apskaita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Identia“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, neįvertino ir nepasisakė dėl esminės ginčo faktinės aplinkybės, ar buvo faktiškai suteiktos paslaugos, už kurias reikalaujama atlyginimo, todėl neatskleidė bylos esmės. Tokiu būdu formuojama ydinga teismų praktika, kad pagal atlygintinų paslaugų sutartį faktiškai paslaugų klientui suteikti nebūtina, kad paslaugų teikėjas gautų atlyginimą. Ieškovė nesuteikė atsakovei paslaugų, už kurias reikalaujama atlyginimo. Atsakovė pranešimą dėl sutarties nutraukimo pateikė ieškovei 2013 m. sausio 28 d., nurodydama, jog sutartis nuo 2013 m. sausio 31 d. nutraukiama. Todėl ieškovė pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį turėjo teisę gauti kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir kitų protingų išlaidų atlyginimą tik iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo dienos, t.y. iki 2013 m. sausio 28 d. Teismas šios aplinkybės nevertino ir neanalizavo. Nei sutarties 2 punkto nuostatos, nei ieškovės teismui pateikti įrodymai nepatvirtina jos teisės į atlyginimą už paslaugas. Paslaugų sutartis yra realinė sutartis – ji laikoma įvykdyta tik nuo jos rezultato atsiradimo momento, o ne nuo sutarties pasirašymo. Todėl aplinkybės nustatymas, ar realiai buvo suteiktos paslaugos, turi esminės reikšmės vertinant, ar paslaugų teikėjas turi teisę į atlyginimą.

3) Byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kad ieškovė rengė ataskaitas ir (ar) deklaracijas. Atsakovės vadovė teismo posėdžio metu nurodė, jog tuo laikotarpiu atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkė ir ataskaitas bei deklaracijas teikė kita bendrovė. Remiantis sutarties Priedo Nr. 12 pateiktu darbų, už kuriuos mokėtinas bazinis mokestis, aprašymu, akivaizdu, jog ieškovė, siekdama gauti šį bazinį užmokestį privalėjo ne tik parengti atitinkamas ataskaitas, deklaracijas, jas buvo būtina ir pateikti atsakovei. Neįrodžius, jog ji atliko kokius nors darbus, už kuriuos pagal sutarties Priedą Nr. 12 taikytinas bazinis mokestis, ieškovė neturi teisės gauti šio mokesčio. Atsakovė per visą ginčo laikotarpį 2013 m. vasario-balandžio mėnesiais negavo jokios informacijos, t.y. jokių pirminių dokumentų, kuriais remiantis būtų galima parengti ataskaitas, deklaracijas ir kitus buhalterinės apskaitos dokumentus. Tai patvirtina, jog ieškovė negalėjo atlikti darbų, kuriuos ji teigia atlikusi.

5) Teismas nurodė, jog atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014, teiktus išaiškinimus. Tačiau minėtoje civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl sutarties nutraukimo momento ir ši aplinkybė nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalykas. Minėtoje byloje teismas tik konstatavo, jog nutraukdamas sutartį klientas įspėjo paslaugų teikėją prieš tris dienas apie nutraukimą ir taip nesilaikė sutarties 11 punkte nustatyto 90 dienų įspėjimo apie numatomą vienašališką nutraukimą termino, tačiau nieko nepasisakė dėl to, kuri diena pripažintina sutarties nutraukimo diena. Be to, minėtoje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo grąžinti dokumentus ir baudos priteisimo, o šioje byloje keliamas klausimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Ieškovė UAB „ Verslo sindikato apskaita“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog pageidavimo nutraukti sutartį pateikimas arba gavimas neatleidžia nei vienos iš šalių nuo pareigos tinkamai vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus iki sutarties nutraukimo termino pabaigos. Sutartis baigia galioti tik šalims visiškai įvykdžius įsipareigojimus, prisiimtus šios sutarties galiojimo laikotarpiu (12.2 punktas). Teikiamų paslaugų kaina aktualiu ginčo laikotarpiu numatyta Priedu Nr. 12. Jo 2 punkte numatyta, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. teikiamų paslaugų kaina (be PVM) skaičiuojama remiantis atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktu ir įkainiais, nurodytais lentelėje Nr. 1, tačiau paslaugų kaina be PVM negali būti mažesnė nei MMA (minimalus mėnesio atlyginimas). Taip pat nurodyta Lentelėje Nr. 1 teikiamų paslaugų kaina (be PVM), kuri siejama su pirminių dokumentų kiekiu per mėnesį ir vidutiniu dokumentų kiekiu per dieną. Priedo 1.1 punktas numato, kad atliekant skaičiavimus naudojamas bazinis mėnesio mokestis, įkainis atitinkantis pirminių dokumentų kiekį, nurodytą atliktų darbų priėmimo-perdavimo akte ir atsargų apskaitos operacijų kiekis; 1.5 punktas numato, kad kainos nurodytos litais be PVM. Papildomų paslaugų kainos skaičiavimui nustatomas valandinis įkainis lygus 150 Lt už kiekvieną darbo valandą. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, į tai, kad kasacinis teismas nustatė prejudicinę reikšmę šioje byloje turintį faktą, jog atsakovė, nutraukdama sutartį, nesilaikė sutarties 11 punkte nustatyto 90 dienų įspėjimo apie numatomą vienašališką nutraukimą termino, į aplinkybę, jog ieškovė pranešimą dėl sutarties nutraukimo gavo 2013 m. sausio 28 d., apeliacinės instancijos teismas konstatavo kad sutarties pabaigos diena buvo 2013 m. balandžio 28 d. Sutartis galiojo iki 2013 m. balandžio 28 d., taigi kiekviena iš šalių iki minėto termino pabaigos turėjo vykdyti visas sutarties sąlygas visa apimtimi. Sutarties 11.3 punkte taip pat nurodyta, kad pageidavimo nutraukti sutartį pateikimas arba gavimas neatleidžia nei vienos iš šalių nuo pareigos tinkamai vykdyti šioje sutartyje numatytus įsipareigojimus iki sutarties nutraukimo termino pabaigos. Sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad sutarties objekto kaina nustatoma remiantis šios sutarties priedu Nr. 1. Sutarties priedas Nr. 1 2006 m. kovo 1 d. buvo pakeistas priedu Nr. 7, kuris 2007 m. spalio 25 d. buvo pakeistas priedu Nr. 12. Priedo Nr. 12 2 punkte nustatyta, kad teikiamų paslaugų kaina (be PVM) skaičiuojama remiantis atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktu ir įkainiais nurodytais lentelėje Nr. 1, tačiau paslaugų kaina (be PVM) negali būti mažesnė nei MMA (minimalus mėnesio atlyginimas). Lentelės Nr. 1 grafoje mėnesinis mokestis, kuris mokamas kas mėnesį, nurodyta, kad parengus 0 vnt. pirminių dokumentų per mėnesį mokamas 500 Lt bazinis mėnesio mokestis. Taigi, pagal šias nuostatas, net jei ieškovė neparengtų nei vieno dokumento, atsakovė turėtų mokėti atitinkamo dydžio mėnesinį mokestį. Šios sąlygos taip pat atsispindi ir pateiktose sąskaitose-faktūrose, atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktuose ir jų prieduose. Ieškovės pateiktose sąskaitose-faktūrose, atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktuose nurodyta paslaugų vertė per mėnesį lygi 1 000 Lt, t. y. minimaliam mėnesio atlyginimui pagal Priedo Nr. 12 2 punktą. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta byloje, nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija sprendė, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovui atsirado pareiga sumokėti už suteiktas paslaugas, kadangi net ir nesuteikiant tą mėnesį paslaugų mokamas tam tikras mokestis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl paslaugų teikimo sutarties sąlygų aiškinimo, tikslios sutarties pasibaigimo datos nustatymo bei kliento pareigos mokėti paslaugų teikėjui už teikiamas paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove 2004 m. gegužės 6 d. sudarė apskaitos tvarkymo sutartį Nr. 127-056-04/UAB, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tvarkyti atsakovės buhalterinę apskaitą ir rengti finansinę, mokestinę, statistinę ir kitą atskaitomybę Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų nustatyta tvarka, teikti valdymo ir ekonominę informaciją, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas pagal sutartyje numatytas sąlygas (t. I, b.l. 7-31). Atsakovė 2013 m. sausio 28 d. pranešė, jog nutraukia sutartį nuo 2013 m. sausio 31 d. (t. I, b.l. 145). Ieškovė pateikė atsakovei 2013 m. kovo 4 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir 2013 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitas-faktūras (t. I, b.l. 42; 45; 48) ir atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus (t. I, b.l. 43; 46; 49), pagal kuriuos atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 3 630 Lt (1 051,32 Eur).

Pagal apskaitos tvarkymo sutarties 11.1.1 punktą sutartis prieš terminą gali būti nutraukiama užsakovo iniciatyva ne dėl vykdytojo kaltės – įspėjus vykdytoją prieš 90 dienų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014 buvo nagrinėjamas tų pačių šalių ginčas dėl paslaugų gavėjo teisės vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį įgyvendinimo tvarkos, tai yra buvo analizuojamos tos pačios 2004 m. gegužės 6 d. apskaitos tvarkymo sutarties sąlygos. Nurodytoje byloje buvo vertinamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties teisėtumas. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į pranešimo apie nutraukimą datą (2013 m. sausio 28 d.), sutartis anksčiausiai ieškovės (nagrinėjamoje byloje atsakovės) iniciatyva galėjo būti nutraukta nuo 2013 m. balandžio 28 d. Kasacinis teismas minėtą nutartį paliko nepakeistą, taip pat konstatavo, jog ginčo santykių pobūdis neteikia pagrindo išvadai, kad šia sutarties sąlyga neleistinai pasunkinamos kliento teisės nutraukti sutartį įgyvendinimas. Dėl to klientas privalėjo laikytis sutartyje nustatyto 90 dienų įspėjimo termino sutarčiai nutraukti. Atsakovė (nagrinėjamoje byloje ieškovė) sutartį baigė vykdyti nepasibaigus šiam įspėjimo terminui, dėl to nepraleido sutarties vykdymo termino, taigi jai neatsirado pareigos mokėti netesybas (baudą), sutartyje nustatytas už pavėluotą vykdymą. Faktiškai ieškovė grąžino atsakovei buhalterinės apskaitos dokumentus 2013 m. balandžio 18 d. Pripažintina, kad kasacinis teismas savo aiškinimu patvirtino apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, tai yra, jog apskaitos tvarkymo sutartis galėjo būti nutraukta nuo 2013 m. balandžio 28 d. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šia nustatyta aplinkybe kaip prejudiciniu faktu, o atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl sutarties nutraukimo momento ir ši aplinkybė nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalykas, yra nepagrįstas.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagal CK 6.156 straipsnio 4 dalį sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.

Apskaitos tvarkymo sutarties nutraukimo sąlygos suteikia taip pat teisę nutraukti sutartį ir vykdytojo iniciatyva ne dėl užsakovo kaltės, įspėjus užsakovą prieš 90 dienų. Sutarties 11.1.2, 11.1.4 bei 11.1.5 punktai numato trumpesnius, 3 ir 15 dienų įspėjimo terminus, kai sutartis yra nutraukiama dėl kurios nors iš sutarties šalių kaltės. Pagal sutarties 11.3 punktą pageidavimo nutraukti sutartį pateikimas arba gavimas neatleidžia nei vienos iš šalių nuo pareigos tinkamai vykdyti šioje sutartyje numatytus įsipareigojimus iki sutarties nutraukimo termino pabaigos. Minėtos sutarties sąlygos nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, kadangi suteikia tiek paslaugų teikėjui, tiek klientui vienodas galimybes nutraukti sutartį ne dėl kitos šalies kaltės, taip pat numato daug trumpesnius sutarties nutraukimo terminus, kai yra konstatuojama šalies kaltė, tai yra netinkamas sutarties vykdymas. Kadangi civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014 buvo nustatytas teisėtas sutarties nutraukimo terminas 2013 m. balandžio 28 d., todėl pagal sutarties 11.3 punktą ieškovė turi teisę į atlyginimą už iki šios datos suteiktas paslaugas pagal sutarties sąlygas. Tokia išvada neprieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatai, nes joje taip pat pripažinti paslaugų teikėjo teisė gauti atlygį už iki sutarties nutraukimo suteiktas paslaugas bei kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį. CK normos, reglamentuojančios bendrąsias paslaugų teikimo sutarčių sąlygas, detaliai nereglamentuoja terminų, per kuriuos sutartis pripažįstama nutraukta, taip pat neišskiria vienkartinių bei ilgalaikių paslaugų teikimo sutarčių. Nagrinėjamu atveju šalys buvo susitarę iš esmės dėl ilgalaikės apskaitos tvarkymo paslaugų sutarties, kadangi pagal sutarties 10.2 punktą, iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, nei vienai iš šalių neišreiškus noro nutraukti sutarties, laikoma, kad sutarties galiojimas pratęstas iki sekančio ataskaitinio laikotarpio. Todėl pripažintina, kad sutartimi nustatytas 90 dienų nuo įspėjimo iki faktinio sutarties nutraukimo terminas, kurio metu šalis dar sieja sutartiniai santykiai, nepažeidžia CK 6.721 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Pagal sutarties 3.1 punktą sutarties objekto kaina nustatoma remiantis šios sutarties priedu Nr. 1. Minėtas priedas 2006 m. kovo 1 d. buvo pakeistas priedu Nr. 7, o nuo 2007 m. spalio 5 d. pakeistas priedu Nr. 12. Taigi, tik pagrindinės sutarties sąlygos buvo nustatytos standartinėje ieškovės 2003 m. parengtoje sutartyje. Tuo tarpu šių sąlygų detalizavimas buvo numatytas prieduose, kurie buvo keičiami net kelis kartus, todėl atsakovė tikrai turėjo galimybe sąlygų atnaujinimo metu tiek derėtis dėl jų, tiek nesutikti su numatomais pakeitimais. Be to, atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, tai yra visais aspektais lygiavertė ieškovei sutarties šalis, todėl nagrinėjamuose sutartiniuose santykiuose nepripažintina vartotoja. Sutarties priede, nustatančiame kainos už suteiktas paslaugas apskaičiavimą, pateiktoje lentelėje su įkainiais nuo sutarties sudarymo dienos egzistavo sąlyga, jog už 0 dokumentų, tai yra net ir neparengus nei vieno dokumento, atsakovė moka ieškovei 150,00 Lt per mėnesį, tik nuo 2008 m. sausio 1 d. ši suma buvo padidinta iki 500 Lt. Atsakovė visą sutarties galiojimo laikotarpį, tai yra nuo 2004 m., su tokiomis sąlygomis sutiko, todėl nėra pagrindo po sutarties nutraukimo taikyti šioms sąlygoms CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės. Nuo 2006 m. kovo 1 d. padarytų pakeitimų priedo 2 dalyje buvo numatyta, jog teikiamų paslaugų kaina (be PVM) skaičiuojama remiantis atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktu ir įkainiais nurodytais lentelėje Nr. 1, tačiau paslaugų kaina (be PVM) negali būti mažesnė nei MMA (minimalus mėnesio atlyginimas). Pagal šio priedo 1.1 punktą atliekant skaičiavimus, naudojamas bazinis mėnesio mokestis, įkainis, atitinkantis pirminių dokumentų kiekį nurodytą atliktų darbų priėmimo-perdavimo akte ir atsargų apskaitos operacijų kiekis. Ieškovė pateikė teismui rašytinį šio užmokesčio už suteiktas paslaugas apskaičiavimo paaiškinimą (t. II, b.l. 30-32). Pirmos instancijos teismas pagrįstai sutiko su ieškovės teiginiais, kad mokamas atlyginimas susidėjo iš pastovios dalies (bazinio mokesčio), kintamos dalies (pagal dokumentų apskaitą) bei papildomo mokesčio, jei yra atliekamos papildomos paslaugos, ir jis negalėjo būti mažesnis nei MMA (be PVM). Todėl nagrinėjamoje byloje teismas ir nevertino aplinkybių, ar ieškovė iš tikrųjų suteikė atsakovei PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas paslaugas, kadangi pagal sutarties sąlygas, net ir neparengus jokių dokumentų, vis tiek atsakovė turi mokėti ieškovei MMA dydžio užmokestį per mėnesį.

Pažymėtina, kad pagal sutarties 5.5. punktą ieškovė taip pat buvo įsipareigojusi be papildomo mokesčio teikti atsakovei konsultacijas visais su apskaita susijusiais klausimais, tokia nemokama konsultacijų trukmė neturėjo viršyti 5 valandų per mėnesį. Taigi, sutartyje buvo apibrėžtos ir tam tikros nemokai teikiamos paslaugos. Ieškovė taip pat pateikė susirašinėjimo su atsakove kopijas, kurios patvirtina, kad ieškovė, būdama informuota apie sutarties nutraukimą, siekė toliau vykdyti sutartines pareigas pagal sutarties 11.3 punktą, rengė finansines ataskaitas ir bandė bendradarbiauti su atsakove (t. I, b.l. 53-123). Nesutiktina su atsakovės argumentu, jog skundžiamu sprendimu formuojama ydinga teismų praktika, kad pagal atlygintinų paslaugų sutartį faktiškai paslaugų klientui suteikti nebūtina, kad paslaugų teikėjas gautų atlyginimą. Šiuo atveju buvo vertinami dviejų juridinių asmenų ilgalaikiai paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Pripažintina, kad esant tokiems santykiams, verslo subjektas turi teisę sutartimi užsitikrinti sau galimas minimalias pajamas tais mėnesiais, kai, esant ilgalaikei sutarčiai, klientas neužsakys pakankamo kiekio darbų ar iš viso jų neužsakys. Atsakovė pasirašė sutartį su tokiomis sąlygomis, vėliau, jų keitimo metu, taip pat sutiko su naujomis sąlygomis, o ne ieškojo kitos apskaitos paslaugas teikiančios įmonės. Todėl pirmos instancijos teismas, nustatęs, jog už suteiktas paslaugas ieškovė reikalauja ne didesnio nei vieno MMA dydžio atlygio per mėnesį, pagrįstai nevertino, ar atsakovei buvo suteiktos kokios nors paslaugos, bet priteisė reikalaujamą sumą iš atsakovės.

Pagal sutarties 7.2.2. punktą atsakovė įsipareigojo mokėti 0,2 procentus nuo nesumokėtos sumos delspinigius už kiekvieną praleistą mokėjimo už suteiktas paslaugas dieną. Pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl sutartyje nustatyto delspinigių dydžio bei jų priteisimo, detaliai analizavo tiek įstatymo nuostatas, tiek teismų praktiką, taip pat atsižvelgė į visas specifines nagrinėjamos bylos šalių santykių ypatybes. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra nustatyta, kad tik 0,02 procentų dydžio delspinigiai pripažįstami pagrįstais ir protingais. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų argumentų, kurie būtų skundžiamame sprendime neaptarti, sprendžiant klausimą dėl delspinigių priteisimo. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės 378,48 Eur delspinigių ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.