Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-14 · Administracinė byla Nr. I-730-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-14Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-14
Bylos Nr.
I-730-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04536-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-730-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04536-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 18 d. buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Paaiškina, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamais plotas buvo apie 1,5 kv. m, tuo pažeidžiant vienam asmeniui turėjusį tekti gyvenamąjį plotą. Kamerų plotą mažino baldai (lova, stalas, kriauklė, sanitarinis mazgas). Kamerose nebuvo pakankamai spintų, į kurias būtų galima susidėti asmeninius daiktus. Nurodo, kad kamerose yra tarakonų. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas ne žemesne nei 1,35 m sienele, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo ventiliacijos, jose buvo drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis buvo nepakankamas, jautėsi nemalonus kvapas. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu ir kitais nepatogumais, sutrikusiu miegu, depresija, kameroje tarp suimtųjų nuolat kildavo konfliktai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).

Nurodo, jog ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje teisės aktų nustatytus reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri įstaigoje vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi. Gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atkreipia dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Taip pat, postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 - Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 - Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 - Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 - Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kiekvienoje kameroje yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 18 d.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 18 d. (b. l. 10–11).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 10, 17–18) byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto. Įvertinus tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kameros ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo įrengtas kameros kampe ir visiškai neatskirtas nuo durų ir stebėjimo langelio.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 18 d. buvo laikomas kamerose Nr. 105; 381 (b. l. 10, 17–18). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime „Dėl V. B. skundo“ (b. l. 19–21) nurodoma, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (b. l. 10–16).

Atsižvelgiant į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, todėl šiuo aspektu neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nekonstatuotini. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 18 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 10 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas) buvo pažeista iš viso 8 paras.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo pakankamai spintų į kurias būtų galima susidėti asmeninius daiktus.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, (14.7 papunktis) spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 papunktis), šių baldų kiekis ir / ar matmenys nenurodyti.

Pagal Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.), tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turėjo būti sanitarinis mazgas, metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. 1 asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt.), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas).

Atsakovės atstovas atsiliepime teismui nurodė (b. l. 10–16), jog kiekvienoje kameroje yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime „Dėl V. B. skundo“ (b. l. 19–21) nurodoma, jog nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, paneigiančių tokius atsakovės atstovo teiginius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamu kamerų įrengimu, nėra nustatytas.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo ventiliacijos, jose buvo drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis buvo nepakankamas, jautėsi nemalonus kvapas. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo.

HN 134:2015 nustatyta, jog santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (HN 134:2015 16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). HN 134:2015 higienos norma nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005; LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su higienos normos reikalavimų pažeidimais – t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas asmuo, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, tenka atsakovei (LVAT 2013 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-176/2013 ir kt.).

Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešimo „Dėl V. B. skundo“ (b. l. 19–21) matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kamerose dirbtinė apšvieta ne mažesnė nei 200 lx. Kameros vėdinamos per langus, langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, lango angoje grotos yra įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, oro judėjimo greitis atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Lukiškių TI-K išduodamas minkštas inventorius (čiužinys, pagalvė, pusvilnonė antklodė) atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Minkštas inventorius išduodamas švarus ir tvarkingas. Kamerose surūdijusių gultų ir supuvusių čiužinių nėra (b. l. 20–21). Pelės, žiurkės ir kiti parazitai yra naikinami. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenskmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Dėl kamerų sanitarinės būklės, kuriose buvo pareiškėjas, į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą kreiptasi nebuvo, todėl patikrinimo aktų nėra.

Šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas šioje dalyje nekonkretizavo, kada, kaip ir kuriose konkrečiose kamerose pasireiškė galimi pažeidimai. Šiuo metu kamerų Nr. 105; 381 būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K administracijos reikalų skyriaus 2018 m. spalio 4 d. tarnybinis pranešimas „Apie V. B. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų“ patvirtina, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių dėl laikymo sąlygų jos buvimo įstaigoje laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 18 d. nesikreipė (b. l. 23). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Tai patvirtina 2018m. sausio 5 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-4 (b. l. 24–26).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į LVAT formuojamą praktiką, laikytina, jog šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Vadinasi, atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (drėgna, tamsu, pelėsis ir kt.), nėra nustatytas.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina ir iš to, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K buvo laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi HN 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją.

Pareiškėjas pažymi, jog dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, nepatogumais, suprastėjusiu miegu, konfliktais dėl buitinių sąlygų kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 400 Eur suma. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, teismas nenustatė.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 8 paras, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 10 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 Eur (dešimt eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška