Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-10 · Administracinė byla Nr. I-1646-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-10
Bylos Nr.
I-1646-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04536-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
K. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1646-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04536-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. sausio 2 d. buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Paaiškina, jog jam nebuvo suteiktos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, higienos priemonės, antiperspirantas, skalbimo milteliai, muilas, šampūnas, dušo gelis, nebuvo išduodamas apatinis trikotažas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K administracija žodžiu jį informuodavo, kad minėtos higienos priemonės jam nepriklauso, kadangi pareiškėjo statusas yra suimtojo. Dėl šių higienos priemonių nesuteikimo pareiškėjas buvo priverstas nesilaikyti higienos, kas pareiškėjui kėlė didelius ir sudėtingus išgyvenimus, psichologines kančias, buvo žeminamas jo orumas, jautėsi diskriminuojamas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes, prašė netaikyti ieškinio senaties (b. l. 25).

Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–16).

Nurodo, jog pareiškėjas materialiai buvo aprūpintas vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriuo iki 2017 m. Lukiškių TI-K visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems skirta higienos priemonių mėnesio norma: tualetinis popierius (vyrams – 1 vnt., moterims – 2 vnt. ), 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, pagal nustatytą bendrą tvarką buvo išduodama mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Suimtajam (nuteistajam) einančiam praustis duše buvo išduodama 30 g muilo. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimu, suimtiesiems dantų pasta (50 ml), dantų šepetukas (1 vnt.) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.) buvo išduodami kartą per mėnesį. Remiantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsniu ir minėtomis materialinio ir buitinio aprūpinimo normomis suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo savo drabužių ir avalynės, nemokamai buvo aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Nuo 2017 m. vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio ir buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo, higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Tuo atveju, kai suimtasis (nuteistasis) per mėnesį iki prašymo patiekimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Esant suimtųjų (nuteistųjų) rašytiniam prašymui išduodami šie higienos reikmenys: tualetinis popierius (3 vnt. – vyrams, 4 vnt. moterims ritinėliai), tualetinis muilas (100 g), dantų pastą (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Pareiškėjas dėl higienos reikmenų, avalynės ir drabužių išdavimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos. Pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. sausio 2 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. sausio 2 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2018 m. gruodžio 19 d. (spaudas ant voko, b. l. 5),

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, jog jo reikalavimams taikyti ieškinio senatį turėtų būti taikomas tik 3 mėn. laikotarpiui, kadangi į teismą su skundu kreipėsi 2018 m. gruodžio 27 d. (b. l. 25). Pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. sausio 2 d.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 10–11) nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 21 d., nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 2 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo suteiktos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, antiperspirantas, skalbimo milteliai, muilas, šampūnas, dušo gelis, taip pat nebuvo išduodamas apatinis trikotažas (apatinės kelnaitės, kojinės).

Vadovaujantis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), nuostatomis, tardymo izoliatoriuose laikomiems suimtiesiems ir arešto ar laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose atliekantiems nuteistiesiems (vyrams) turėjo būti išduodamas skalbiamasis muilas (200 g), tualetinis muilas (100 g), tualetinis popierius (1 rulonas). Šiose normose taip pat buvo nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.) (7 punktas).

Įvertinus šį teisinį reguliavimą, konstatuotina kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta bei šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.

Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), laisvės atėmimo vietose laikomiems vyrams išduodami skalbimo milteliai (400 g), tualetinis muilas (100 g), tualetinis popierius (3 ritinėliai), dantų šepetėlis (1 vnt.), dantų pasta (75 ml), skutimosi peiliukai (4 vnt.), dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml). Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo aprašo, patvirtinto minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu, 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant šio aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Šio aprašo 5 punkte nustatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

Taigi, pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., skyrėsi reikalavimai dėl nuteistųjų ir suimtųjų asmenų aprūpinimo higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėlis, vienkartiniai skustuvai buvo išduodami tik suimtiesiems asmenims, šių priemonių išdavimas nuteistiesiems nebuvo numatytas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. tiek suimtiesiems, tiek ir nuteistiesiems yra suteikiamos analogiškos higienos priemonės.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K šiais laikotarpiais: 1) nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 21 d. (80 parų); 2) nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. (233 paros); 3) nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (47 paros).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad neturtinės žalos atsiradimą jis sieja su aplinkybėmis, kad nebuvo aprūpinamas nurodytomis higienos priemonėmis dėl jo statuso, tačiau byloje pateikti duomenys patvirtina (b. l. 17), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis, bet ne suimtasis. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo (b. l. 20–21) turinio matyti, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo suteikiama: tualetinis popierius (3 vnt., - vyrams, 4 vnt. moterims ritinėliai), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Teismas pažymi, jog EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą L. prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą T. prieš Graikiją). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą T. prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017).

Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.

Šis EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumo. Kaip minėtame EŽTT sprendime konstatuota, nagrinėjamo klausimo kontekste suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ir naujausią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017), spręstina, kad Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones: dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus - neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Taigi, šioje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą atsakovo neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teismui abejoti pareiškėjo skunde nurodomomis aplinkybėmis apie didelio masto dvasines ir fizines kančias, kurias galimai sukėlė atsakovo neteisėti veiksmai. Pažymėtina, jog ginčo laikotarpis yra ilgas bei tęstinis, taigi spręstina, jog pareiškėjas, dėl savo pažeistų teisių jausdamas diskomfortą, kančią bei skausmą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl galimo jo teisių pažeidimo ar informacijos gavimo (žr. LVAT 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjo patiriamą diskomfortą bei tam tikrų higienos priemonių trūkumą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs atsakovo atstovui, o šis būtų atsisakęs jį patenkinti.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik dviem metams nuo paskutinio atsakovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos (b. l. 5). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Pažymėtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Nors pareiškėjas skunde remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, minėtoje byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas buvo netenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs Lukiškių TI-K administracijai ar pareigūnams, nagrinėjamos bylos faktinė situacija nelaikytina analogiška pareiškėjo cituojamai administracinei bylai. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neturėjo lėšų savo asmeninėje sąskaitoje. Pareiškėjo argumentai, jog jis visą vertinamąjį laikotarpį negalėjo valyti dantų, prisižiūrėti ir nusiskusti, kelia abejonių, t. y. byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpį nesinaudojo už asmenines lėšas įsigytomis higienos priemonėmis ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias jis nurodo savo skunde (iš burnos sklisdavo nemalonus kvapas, gedo dantys ir kt.). Duomenų, kad ginčo laikotarpiu ar iškarto po jo pareiškėjas būtų kreipęsis į odontologą, nėra.

Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K taip pat buvo laikomas po 2017 m. sausio 1 d., t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 2 d.

Kaip minėta, šiuo metu galiojančiose materialinio buitinio aprūpinimo normose ir apraše numatyta, kad tiek suimtiesiems, tiek ir nuteistiesiems, pirmą kartą atvykusiems į laisvės atėmimo vietą, pagal poreikį turi būti išduodamas tualetinis popierius, tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas. Vėliau higienos reikmenys gali būti išduodami tik tuo atveju, kai egzistuoja 2 kumuliatyvios sąlygos: 1) nuteistasis (suimtasis) yra nemokus; 2) nuteistasis (suimtasis) pateikė rašytinį prašymą dėl higienos priemonių išdavimo.

Nagrinėjamu atveju vadovaujantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (b. l. 20–21) nustatyta, kad pareiškėjas dėl higienos reikmenų, avalynės, ir drabužių išdavimo į Lukiškių TI-K administraciją su raštiškais prašymais nesikreipė. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K teisės aktuose nustatyta tvarka teikė prašymus išduoti jam higienos priemones, ir įstaiga atsisakė tenkinti jo prašymus, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad šio ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 2 d. pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl šioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teiginius, esą jis nebuvo aprūpintas apatiniu trikotažu teismas atmeta kaip neįrodytus, kadangi pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo ir nepagrindė. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu neturėjo apatinio trikotažo (apatinių kelnaičių, kojinių) ir šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių. Prašymų ir skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl apatinių drabužių nesuteikimo nepateikė, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista K. Č. (K. Č.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas dėl higienos priemonių neišdavimo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. sausio 1 d. atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška