Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir paskirta 60 MGL (3000 Eur) bauda, ją sumokant per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, T. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir nustatytas 6 (šešių) mėnesių terminas šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymui, nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš T. P. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai už M. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteista 402,69 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5. Nuteistojo T. P. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl T. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Mano, kad teismas nepagrįstai neįvertino tyčios nebuvimo T. P. veiksmuose. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, įvertinus proceso dalyvių pasisakymus pirmosios instancijos teisme, skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuoja, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, buvo išsamiai ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, kurių visuma pagrindžia nuteistojo T. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje esantys duomenys nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti visų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Skundžiamame Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutiktina. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai (nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis)). Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia mažamečio mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.

8. Nors T. P. viso baudžiamojo proceso metu neigė smurtavęs prieš sūnų, teigdamas jog tik siekė sūnų įsodinti į automobilį jį tempdamas ir sulaikydamas, tačiau susipažinus su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir bylos medžiaga, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog kaltinime nurodyti nuteistojo T. P. neteisėti veiksmai mažamečio sūnaus M. P. atžvilgiu pasitvirtino visa apimtimi, t. y., kad jis tyčia tempė sūnų, bei rankos delnu ir kumščiu sudavė į galvos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairiame smilkinyje, kairės ausies kaušelyje, dešinės akies apatiniame voke, dešinėje kaklo pusėje.

9. Tokius nuteistojo veiksmus patvirtino įvykyje tiesiogiai dalyvavusi liudytoja Z. K., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad T. P. norėjo vaiką išvesti namo, bet to padaryti nepavyko, nes anūkas puolė priešais tėvą, jam nepakluso, keikė bei sudavė tėvui. Konflikto metu buvo šalia anūko ir jo tėvo, sakė, jog taip negalima ir laikė anūką, kad nesimuštų, o T. P. sakė, kad negalima muštis, nes tai vaikas. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (tyrimo metu parodė, kad T. P. ranka bei kumščiu sudavė M. P. į veidą, tuomet M. P. sudavė atgal (1 t. b. l. 33-34). Papildomos apklausos metu parodė, kad matė kaip M. P. sudavė tėvui T. P., šis irgi sudavė sūnui į ausį iš rankos, nemano, kad tėvas sudavė tyčia, abu tiesiog pasikarščiavo (1 t. b. l. 37-38)). Liudytoja S. J., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuvykus pas nukentėjusįjį į namus, paprašė M. P. nusiimti gobtuvą, po ko pamatė po dešine akimi ir ant kaklo kraujosruvas, kurios kaip teigė mažametis, atsirado vakarykščiai jį sumušus tėvui. M. P. sakė, kad stumdėsi su tėvu ir besistumdant susižalojo kojos pirštą, kai tėvas jį traukė. M. P. nurodė, kad tai ne vienas atvejis, kai tėvas prieš jį smurtauja. Patvirtino tyrimo metu duotus parodymus (tyrimo metu parodė, kad M. P. pasakojo, jog susistumdė su tėvu ir tėvas pradėjo jį mušti. Davė kumščiu į veidą, trenkė delnais per galvą, jis irgi tėvui sudavė, gynėsi. Minėjo ir tai, kad buvo nugriuvęs, o kai tėvas tempė, susižalojo kojos pirštą. M. P. nurodė, kad tai nebuvo pirmas kartas, kai tėvas jį muša (1 t. b. l. 107-109)). Liudytoja M. P., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad tik atvykusi ir pažiūrėjusi į vaiką, pamatė mėlynę skruostikaulio dešinėje pusėje. M. P. nurodė, kad jį sumušė tėtis, kuris bandė jį parsivežti namo, tempė, nes jis nenorėjo kartu važiuoti, mušė delnais ir kumščiais, kur papuolė. Močiutė pasakojo, kad tėtis mušė berniuką. Ji sakė, kad jei būtų žinojusi, jog tėvas taip reaguos, tai nebūtų jo kvietusi. M. P. pasakojo, kad ne pirmą kartą tėtis jį muša, bet anksčiau mušdavo tik delnais, o šį kartą mušė ir kumščiais. Taip pat BIRT ataskaitoje užfiksuotas pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2019 m. liepos 10 d. nuvykus pakartotinai patikrinti pranešimo nustatyta, kad M. P. buvo sumuštas tėvo T. P.. M. P. nurodė, kad tėvas sudavė ne mažiau 4 kartų į veido ir galvos sritis kumščiais bei delnais, taip pat tempė asfaltu, dėl ko ant dešinio skruosto, po akimi atsirado kraujosruva, sumušta kairė ausis, galvos sritis, sužalotas – sutrenktas dešinės kojos pirštas (1 t. b. l. 134-140).

10. Nuteistojo T. P. neteisėtus veiksmus iš dalies patvirtina ir liudytojos R. V. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad kai M. P. tėvas pasilenkęs norėjo tempti jam už kojos, griebė už rankos, sakydama, ką jis daro. Kai atėjo, vaikas verkė, klausdamas, kiek tu mane daužysi. Smūgio nematė, tik išgirdo garsą, nes gal M. P. trenkėsi į duris, tada atsisuko ir pamatė tėvą, tempiantį vaikui už kojos. M. P. veido aiškiai nematė, bet jis buvo išsigandęs ir verkė, sakė, kad bijo tėvo, nes jis jį muš ir daužys, todėl su juo niekur nevažiuos. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (tyrimo metu parodė, kad girdėjo kaip M. P. sakė, jog nelips į mašiną, nes ir taip galvą jau sudaužė, kalbėdamas buvo susiėmęs už galvos. Matė, kai T. P. trenkė M. P. iš rankos, bet nematė kur. Tuomet M. P. pradėjo kniubti, verkė, tėvas jam traukė už kojos, tuomet ji pradėjo sakyti, kad paleistų ir paleido (1 t. b. l. 61-62)). Specialisto H. D. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad griuviminei traumai nebūdingi sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairiame smilkinyje, kairės ausies kaušelyje, dešinės akies apatiniame voke ir dešinėje kaklo pusėje, išskyrus kairės pėdos trečiame piršte. Bei tai, kad M. P. nurodė, jog po suduotų smūgių buvo apsvaigęs, nepykino, nevėmė, o tėvui tampant, susižalojo dešinės pėdos trečią pirštą. Kai tiriamasis dieną prieš tai buvo apžiūrimas vaikų chirurgo, tai nurodė, kad vakar būdamas neblaivus, buvo sumuštas tėvo. Apie vykusį konfliktą tarp T. P. ir M. P. patvirtino ir liudytojai A. Z., kuris parodė, kad matė tėvo ir sūnaus konfliktą, tačiau smurtinio pobūdžio veiksmų nematė; R. J., kuris parodė, kad T. P. už rankos išsitempė M. P. į lauką, tačiau jokių smūgių nematė.

11. Apeliacinis teismas pritaria žemesniojo teismo mažamečio M. P. parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją vertinimui, kaip neatitinkančius pirminius byloje esančius įrodymus bei siekį, galimai sušvelninti tėvo smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu M. P. parodė, kad kai pasakė, kad nevažiuos, tėvas jį tempė, buvo suėmęs už dešinės rankos, jis pradėjo priešintis, krito ant žemės. Atėjus močiutei tėvas jį paleido. Buvo susinervinęs ir supykęs, todėl pareigūnams pasakė, kad tėtis jam trenkė. Dėl mėlynės ant dešinės kojos parodė, kad kai tėtis jį čiupo, jis nepastebėjo durų ir trenkėsi į durų rėmą, dėl kitų sužalojimų atsiradimo tiksliai nepamena, bet ne nuo tėčio (1 t. b. l. 56-58). Tuo tarpu specialistė V. Š.-L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. P. bijo ir vengia pasakoti, o pasakodamas jaudinasi. Vos tik atėjęs paruošiamojo pokalbio metu, kai kalbėjo apie apklausos taisykles, sakė, kad pats prisidirbo, kad yra pats kaltas ir dabar reikės kažkaip tą „košę išsrėbti“. Iš tokių detalių matosi, jog vaikas natūraliai gina savo tėtį, nes tėtis jam yra reikšmingas kaip ir bet kuriam kitam vaikui. M. P. žodžiais, jis buvo nusipelnęs tos bausmės, kurią gavo. Tai ne pirmas kartas praktikoje, kai vaiko parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją nesutampa su jo pirmine apklausa policijoje. Šių duomenų analizė taip pat iš dalies patvirtina T. P. neteisėtus veiksmus mažamečio sūnaus atžvilgiu, kadangi akivaizdu, jog nukentėjusysis jaučia baimę tėvo atžvilgiu.

12. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad neaišku kodėl nebuvo įvertinti liudytojų K. J. ir G. B. parodymai aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo jie buvo vertinami tiek, kiek atitiko byloje turimus duomenis. Kaip matyti, liudytojai K. J. ir G. B., policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą nenustatė smurto artimoje aplinkoje ar prieš mažametį atvejo, kadangi niekas iš tuo metu buvusių asmenų nenurodė, kad buvo smurtaujama prieš M. P., tačiau atliekant įvykio aplinkybių patikslinimą, kaip ir teisingai pažymėjo liudytoja S. J., gali išaiškėti papildomų aplinkybių, kas šiuo atveju ir buvo nustatyta, kad vis dėl to mažamečio atžvilgiu buvo panaudotas smurtas.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog T. P. atliko smurtinius veiksmus mažamečiui sūnui. Nukentėjusiajam padarytus sužalojimus konstatavo teismo medicinos specialistas. Išvadą, kad nuteistasis šią veiką padarė tyčia, teismas padarė įvertinęs nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, konflikto priežastį ir eigą, nuteistojo atliktus veiksmus ir atsiradusius padarinius: T. P., nepajėgdamas žodžiu sudrausminti neklausančio sūnaus, jį tempė, bei rankos delnu ir kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 kartus nukentėjusiajam mažamečiui į galvos sritį.

14. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Akivaizdu, jog T. P., imdamasis fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį, suvokdamas savo fizinį pranašumą, negalėjo nesuvokti, jog sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą ir sveikatos sutrikdymą. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Kadangi nuteistojo tyčia apėmė BK 140 straipsnyje numatytas pasekmes, veiką kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nėra svarbu, į kurią nukentėjusiojo kūno vietą jis pataikė, kurią kūno vietą sužalojo, ar nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą. Kilusios pasekmės, atsižvelgiant į tai, ar nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas, ar jam nežymiai sutrikdyta sveikata, kokia sužalojimo lokalizacija ir pan., gali būti svarbios skiriant bausmę, tačiau tai neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistasis šią veiką padarė tyčia ir nuteistojo veiką kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

15. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas D. Vaičiulis, aukštesniajam teismui visgi pripažinus teisėtu T. P. nuteisimą, prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto prašymas nepagrįstas.

16. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

17. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).

18. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti T. P. padarytos nusikalstamos veikos mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi: T. P. padarytas nusikaltimas buvo nukreiptas į vieną labiausiai saugomų įstatymo vertybių – mažamečio vaiko sveikatą; padarytas nusikaltimas sukėlė M. P. nežymų sveikatos sutrikdymą; nusikaltimo pavojingumą didina tai, jog T. P. mažamečiam vaikui smūgiavo į galvos sritį, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno dalį; apeliantas inkriminuojamą nusikaltimą padarė veikdamas tyčia, savo kaltės viso proceso metu nepripažino; veika įvykdyta dėl negebėjimo sudrausminti sūnaus žodžiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju nagrinėjama vyro - tėvo smurtinių veiksmų panaudojimo prieš mažametį vaiką - sūnų situacija, t. y. situacija, kai smurtą naudoja akivaizdžiai fiziškai pranašesnis asmuo, dėl to nukentėjusiam asmeniui padaroma ne tik fizinė žala, tačiau ir sukeliamas didelis išgąstis bei stresas. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Taigi, šiuo atveju nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus sąlygų, pripažinti T. P. veiką mažareikšme, nėra.

19. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas T. P. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.