Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-22-322/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui S. V. B. ir R. B., trečiajam asmeniui A. R., byloje išvadą teikianti institucija – VĮ Registrų centras Šiaulių filialas dėl nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybės Įmonės registrų centro Šiaulių filialas pateikė išvadą byloje, kurioje nurodo, kad turto registre yra įregistruota A. R. nuosavybės teisė į ginčo pastatą, juridinis pagrindas 2012 m. vasario 22 d. sutartis dėl teisių pagal 2012 m. vasario 13 d. varžytinių protokolą ir 2012 m. varžytinių aktas. Kadangi ginčo turtas įstatymų nustatyta tvarka buvo perleistas ir įregistruotas trečiajam asmeniui, o sandoris, kurio pagrindu įregistruota nuosavybė į ginčo pastatus trečiajam asmeniui, tebėra galiojantis, tai ieškinys neturėtų būti tenkintinas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Įstatymas nedraudžia teismui, motyvuota nutartimi atsisakius tvirtinti šalių pasirašytą sutartį, nevilkinti bylos nagrinėjimo, baigti bylos nagrinėjimą iš esmės ir verdikte nurodyti taikos sutarties netvirtinimo teisinius motyvus. Kiekvienas sąžiningas, rūpestingas ir atidus, normalaus protinio išsivystymo asmuo, viešame registre matydamas areštuotą turtą, pirmiausia išsiaiškintų turto arešto priežastis, o po to spręstų dėl būsimo sandorio galimumo ir teisėtumo. Taikos sutartis dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja teisės imperatyvios normos, negalioja. Bankroto procedūra, turto areštai yra griežtai reglamentuoti įstatymais. Todėl bet koks šalių susitarimas dėl turto, kurio nuosavybės teisės yra apribotos, neatitiks LR CK 1.80 str., 1.81 str. nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio3 dalies normų taikymo

Nekilnojamojo turto perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma. Notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro tokią sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159 str., 6.181 str. 4 d., 6.393 str. 1 ir 2 d). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio 3 dalies normų pagrindu, o tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnio 3 dalis numato, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t.y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.). Tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Kasacinis teismas išaiškino, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007). Siekiant išsiaiškinti, ar šalių valia buvo išreikšta tik susitarti dėl sandorio sudarymo ateityje, t.y., ar šalis sieja tik ikisutartiniai santykiai, ar realiai sandoris buvo ir įvykdytas, būtina vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose bei atsižvelgtina į faktines aplinkybes, šalių veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu bei jos vykdymu.

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į teismų praktikoje suformuotą išaiškinimą, kad sprendžiant, ar tenkintinas šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti minėtų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šios normos taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia aiškintis ir tai, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negali būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau atsakovui vengiant sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusio ir jos sudarymu suinteresuoto ieškovo teisės turi būti ginamos CK 1.93 str. 4 d. ir 6.309 str. normų pagrindu, sutartis turėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu. Apeliantas įsitikinęs, kad pagal šalių prisiimtus įsipareigojimus už atsakovo neatliktus veiksmus jis negali būti atsakingu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 23 d. ieškovas A. P. su atsakovu S.V. B. sudarė sutartį-susitarimą, pagal kurią atsakovas S.V. B. įsipareigojo parduoti pastatą-fermą, esantį (duomenys neskelbtini), su pastato eksploatavimui reikalingu žemės sklypu, už 20 000,00 Lt. Sutartyje-susitarime buvo numatyta, kad ieškovas pastatu galės naudotis sumokėjęs atsakovui nurodytą sumą, o pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta 2012 m. pirmame pusmetyje. Ieškovas tą pačią dieną atsakovui sumokėjo visą sumą, tačiau pasibaigus 2012 m. pirmam pusmečiui pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

Skundžiamu sprendimu teismas ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad atsakovas S. V. B. 2011 m. gruodžio 23 d. sutartimi-susitarimu siekė parduoti ieškovui A. P. areštuotą turtą, todėl ieškovo teisės jo prašomu būdu negali būti ginamos, sutartis negali būti pripažinta galiojančia, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovui S. V. B. disponavimo teisė į ginčo pastatą - fermą, esančią (duomenys neskelbtini), buvo apribota turto arešto aktu ir atsakovas, pasirašydamas su ieškovu susitarimą, apie areštą žinojo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi S. V. B. įmonei iškelta bankroto byla, šia nutartimi uždrausta be teismo leidimo parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti ar kitokiais būdais perleisti S. V. B. įmonės turtą. Kadangi individualios įmonės turtas nėra atskirtas nuo savininko turto, o apie pradėtas įmonių bankroto procedūras skelbiama viešame registre, todėl apeliantas turėjo pareigą pasidomėti apie pardavėjo teisę disponuoti parduodamu daiktu, apie galimus siekiamo parduoti turto suvaržymus.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vienas iš esminių reikalavimų, kad galiotų prievolė, yra įmanomumas – galimybė ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008). Prievolės dalyko įmanomumas suprantamas kaip galimybė įvykdyti prievolę. Daikto pirkimo-pardavimo atveju turi būti galimybė pardavėjui daiktą parduoti – įsipareigoti jį perduoti pirkėjui nuosavybės teise už atlyginimą pinigais ir pirkėjo galimybė jį įgyti nuosavybės teise už atlyginimą pinigais. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės aplinkybės. Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo įvykdyti, o teisinis – tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar kitokių suvaržymų) įvykdyti. Pagal CK 6.321 straipsnio 3 dalį pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, jog perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat jog pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ar neapribota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad areštas ginčo turtui buvo įregistruotas viešame registre, taigi ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas pirkėjas, ketindamas pirkti nekilnojamąjį turtą, turėjo realią galimybę sužinoti viską apie perkamą daiktą ir galimus suvaržymus. Taigi, nekilnojamojo daikto pardavėjas nuslėpė nuo pirkėjo apie parduodamam turtui taikytus apribojimus, kurie nagrinėjamu atveju ir turėjo įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į perkamą daiktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į susitarimo sąlygą, kad notariškai pardavimą šalys susitarė įforminti 2012 m. pirmąjį pusmetį, atribojus prie pastato esantį ir jam priklausantį žemės sklypą, t. y. sukūrus kadastrinį vienetą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šalių susitarimas turi preliminarios sutarties bruožų, nes susitarimo sudarymo metu nebuvo galutinai suformuoto sutarties objekto – fermos pastato su jam priklausančiu nustatyto ir teisiškai įregistruoto dydžio žemės sklypu. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nei susitarimo sudarymo nei suėjus susitarimo įvykdymo terminui – 2012 m. pirmajam pusmečiui, pirkimo-pardavimo sutarties objekto apskritai nebuvo, taigi ieškovui buvo žinoma galimo susitarimo neįvykdymo rizika. Sąžiningas elgesys turi būti tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 str.), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (CK 6.200 str.). Šie teisiškai reikšmingi šalių veiksmai iš esmės patvirtina, kad tinkama forma sutartis nebuvo sudaryta ir dėl pačių šalių kaltės.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis nekilnojamojo turto registre įregistruota trečiojo asmens A. R. nuosavybės teisė į pastatą-fermą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, ginčo pastatas-ferma, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) nuo 2012-03-28 nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui A. R., o nuosavybės teisės įregistravimo pagrindu nurodyta 2012 m. vasario 22 d. sutartis dėl teisių perleidimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012m. vasario 29 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartimi išnagrinėjęs ieškovo S. V. B. apeliacinį skundą, civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. B. ieškinį atsakovams bankrutavusiai individualiai S. V. B. įmonei, E. A. ir A. R. dėl varžytynių protokolo ir akto pripažinimo negaliojančiais, paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. R. laikė sąžiningu ir teisėtu pastato įgijėju bei savininku.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką bei tikslą, įrodymus įvertino tuo aspektu, kad jų nepakanka CK 1.93 straipsnio 4 daliai taikyti ir ginčijamam sandoriui pripažinti galiojančiu. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų visumos įvertinimo, neišeidamas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų, daro analogišką pirmosios instancijos teismo padarytajai išvadą dėl faktų, kurie yra būtini taikant materialiosios teisės normas (CK 1.93 straipsnio 4 dalį) ginčo santykiui sureguliuoti nebuvimo. Todėl teisėta ir pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo teisės, jo prašomu būdu, negali būti ginamos, o sutartis negali būti pripažinta galiojančia, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Dėl taikos sutarties netvirtinimo

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas nepagrįstai nepatvirtino ir nepriėmė motyvuotos nutarties, kaip imperatyviai numatyta CPK 140 str. 5 d., taip suvaržydamas šalių procesines teises, nes šalys taikos sutartimi, abipusio susitarimo pagrindu, visiškai išsprendė kilusį ginčą. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalį šalys gali baigti bylą bet kurioje proceso stadijoje, ši bylos šalių teisė negali būti paneigta. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui. Tai reiškia jog šalių teisė sudaryti taikos sutartį nėra absoliuti – ji neturi prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui, pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taigi teismas, esant šalių sudarytai taikos sutarčiai, prieš tvirtindamas ją, privalo įsitinkinti, ar taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Patvirtinta taikos sutartis pagal įstatymą prilyginta teismo sprendimo galiai, nes patvirtinus ją bylos nagrinėjimas toliau nevyksta, byla nutraukiama (CPK 140 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad trečiųjų asmenų dalyvavimas byloje reiškia, kad bylos išsprendimas tiek priėmus teismo sprendimą, tiek nutartimi patvirtinus taikos sutartį gali turėti įtakos tų asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2006). Taikos sutartimi galima susitarti tik dėl tų materialinių (ir procesinių) teisinių reikalavimų, kuriais šalys gali disponuoti. Taikos sutartimi negalima spręsti trečiųjų asmenų, nesančių taikos sutarties šalimis, teisių ir pareigų klausimų, taip pat netiesiogiai pažeisti trečiųjų asmenų teisių. Todėl spręsdamas klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai įvertinti ginčo specifiką ir kiekvieno iš dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi, o taip pat patikrino, ar ši taikos sutartis tiesiogiai ar netiesiogiai nepažeidžia tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens interesų.

Pažymėtina, kad taikos sutarties projektas buvo pateiktas 2013-05-02 parengiamajame teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų ir susipažinęs su pateiktu sutarties projektu, motyvuotai atmetė prašymą, laikydamas, kad pateiktos taikos sutarties sąlygos, esant sąžiningam ginčo pastatų įgijėjui trečiajam asmeniui A. R., pažeistų jo teises ir teisėtus interesus. Be to, teismas pagrįstai pastebėjo, kad taikos sutartis net nederinta su atsakove R. B.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas, nors ir neturėdamas nuosavybės teisės į ginčo pastatus, tačiau sutikdamas pasirašyti įstatymo reikalavimams prieštaraujančią taikos sutartį, pagal kurią pripažįsta šalių pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, iš esmės paneigia vengimą įforminti sandorį notarine tvarka, kas nesudaro pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Taikos sutarties sąlygos ir jos sudarymo aplinkybės, teismui kėlė pagrįstų abejonių dėl deklaruojamų civilinių teisinių santykių skaidrumo ir atitikimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešiesiems interesams, todėl tai, kad pateiktos teismui tvirtinti taikos sutarties sąlygos, pažeidžia kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, konstatuota pagrįstai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bankroto bylos iškėlimo faktas bei turtui taikytų apribojimų mastas, apriboja atsakovo galimybes laisvai sudaryti sandorius, įskaitant ir taikos sutartis, nes tai leidžia spręsti apie padidėjusią asmens kreditorių teisių (o kartu ir viešojo intereso) pažeidimo riziką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 327, 329 str.), apelianto A. P. apeliacinis skundas dėl Kelmės rajono teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, iš ieškovo priteistinos trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidos – CPK 93 str.. Byloje trečiasis asmuo A. R. pateikė įrodymus dėl 350 Lt išlaidų patvirtinančių atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Ši suma atitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl priteistina.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. P., a/k (duomenys neskelbtini), 350 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) A. R., a/k (duomenys neskelbtini), atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.