Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-596-175/2015;

Teisėja Asta Vailionienė Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00120-2014-1;

2015 m. liepos 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Aleksui Jurčiui, išteisintosios O. F. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo O. F. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d., išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. T. civilinis ieškinys dėl 1448,10 Eur paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. F. išteisinta ją kaltinant tuo, kad ji 2014 m. balandžio 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, pagrobė namelį ant ratų ,,Lunar“, buvusį (duomenys neskelbtini) namo kieme, priklausantį V. T., tuo padarydama nukentėjusiajam V. T. 1 448,10 Eur (5 000 Lt) turtinę žalą.

Skunde nurodoma, kad O. F. kaltinama padariusi tyčinį nesunkų nusikaltimą, yra neteista, todėl pagal BK 55 str. jai skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nėra ją teigiamai charakterizuojančių duomenų. Žala neatlyginta, pareikštas civilinis ieškinys. Atsižvelgiant į tai, O. F. skirtina viešųjų darbų bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 d., 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199/2012, 2K-31/2010).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados dėl O. F. išteisinimo pagal BK 178 str. 1 d. neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas byloje esančius įrodymus vertino nesilaikydamas aukščiau paminėtų įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nepadaryta BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius turinti veika. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos, nemotyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 str. 2 p. numatytais pagrindais (BPK 326 str. 4 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad O. F. 2014 m. balandžio 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pagrobė namelį ant ratų „Lunar“, buvusį (duomenys neskelbtini) 10 namo kieme, priklausantį V. T., tuo padarydama nukentėjusiajam V. T. 1448,10 Eur turtinę žalą.

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad 2014 m. balandžio 15 d. O. F. pardavė A. M. namelį ant ratų ,,Lunar“, o šis jai sumokėjo 1 000 Lt (b. l. 25). O. F. raštu patvirtino 1 000 Lt iš A. M. gavusi (b. l. 26).

Iš 2014 m. balandžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad A. M. namelį ant ratų ,,Lunar“ pardavė D. S. (b. l. 27), kuris jį 2014 m. balandžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė I. L. (b. l. 31).

Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu konstatuota, kad nusikaltimo padarymo metu O. F. turėjo psichikos sutrikimą, tačiau dėl jo galėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą ir valdyti savo veiksmus (b. l. 56,57).

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų įrodymų visuma, priešingai, negu nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad O. F. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 d., t. y. žinodama, kad namelis ant ratų „Lunar“ priklauso nukentėjusiajam V. T., jį pasisavino ir pardavė A. M. kaip savo, suvokdama, kad dėl to nukentėjusiajam bus padaryta turtinė žala. Nors kaltinamoji O. F. pirmosios instancijos teismo posėdyje iškėlė naują versiją, kad namelį ant ratų kartu su A. V. nusipirko iš V. T., ši jos versija nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl atmetama. Pati O. F., paklausta teismo posėdyje, kodėl pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nesugebėjo logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo priežasties. Iš pradžių teigė, kad jai policijoje buvo grasinama, vėliau nurodė, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, tačiau po to vėl pakeitė poziciją ir nurodė, kad reikia vadovautis jos teisme duotais paaiškinimais. Tokį nenuoseklumą, nelogiškumą ir prieštaravimus teismas vertina kaip O. F. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jos teisme duotais parodymais remiasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismo posėdyje O. F. iš esmės neneigė to, kad namelį ant ratų ji pardavė, už tai gavo 1000 Lt. Taip pat iš jos parodymų galima daryti išvadą, kad jai buvo žinoma, jog namelis priklauso nukentėjusiajam V. T., t. y. jai yra svetimas. O. F. versiją, kad namelį iš V. T. nusipirko kartu su A. V., paneigė tiek pats nukentėjusysis V. T., tiek tuo metu kartu su ja gyvenęs liudytojas A. V.. Be to, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu O. F. pripažino, kad žinojo, jog namelis priklauso V. T., tačiau jį pardavė dėl to, kad tuo metu turėjo skolų. Ikiteisminio tyrimo metu duoti O. F. parodymai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo posėdyje, dėl jų buvo pasisakyta, todėl apygardos teismo teisėjų kolegija jais, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, taip pat remiasi. O. F. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta dalyvaujant gynėjui, protokole užfiksuotų duomenų teisingumą patvirtino savo parašu, todėl teismas neturi pagrindo tikėti O. F. teisme iškelta versija, kad jai ikiteisminio tyrimo metu buvo grasinama ir jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nesivadovauti. Įvertinus paminėta laikytina, kad O. F., pasiūlydama A. M. pirkti jos kieme stovėjusį namelį ant ratų, suprato, kad šis namelis yra ne jos, kad jis priklauso nukentėjusiajam V. T., tačiau, nepaisant to, namelį A. M. pardavė kaip savo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad ta aplinkybė, jog O. F. pati fiziškai jokių veiksmų užvaldant namelį neatliko, yra pagrindas konstatuoti, kad ji nepadarė BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių turinčios veikos. Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad O. F. svetimas turtas buvo jos kieme, dėl ko jai nereikėjo atlikti jokių fizinių veiksmų, kad tą turtą pasisavinti (nutempti į kitą vietą, paslėpti ir pan.), jos veiksmų nedaro teisėtais ir baudžiamosios atsakomybės už vagystę nešalina. O. F., pristatydama save, kaip svetimo turto savininkę, pasiūlydama pirkti namelį, su svetimu turtu elgėsi, kaip su savo, t. y. tokiais veiksmais svetimą turtą pasisavino. Taip pat, kaip savo, svetimą turtą pardavė, taip padarydama nukentėjusiajam turtinės žalos. Nagrinėjamu atveju O. F., suvokdama, kad namelis ant ratų „Lunar“ yra ne jos, o V. T., siekė namelį neatlygintinai užvaldyti – parduoti, o iš gautų pinigų sumokėti turimas skolas, o tai įrodo tyčią O. F. veiksmuose. Dėl tokių O. F. neteisėtų veiksmų teisėtas turto savininkas V. T. prarado teisę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas konstatuoja, kad O. F. pagrįstai inkriminuotas svetimo turto, t. y. V. T. priklausančio namelio ant ratų „Lunar“ pagrobimas, o byloje esančių įrodymų pakanka O. F. kaltei pagrįsti. O. F. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip svetimo turto vagystė, o ta aplinkybė, kad O. F. fiziškai su svetimu turtu jokių veiksmų neatliko, kaip jau minėta anksčiau, jos baudžiamosios atsakomybės nešalina ir nedaro jos veiksmų teisėtais.

Pripažinus, kad O. F. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 d., spręstinas bausmės kyrimo klausimas.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 str. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Skiriant bausmę O. F. atsižvelgtina į tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), nusikaltimas tyčinis, baigtas. Nors O. F. savo veiksmus, t. y. tai, kad pardavė V. T. priklausantį namelį, pripažino, teisme nurodė, kad dėl savo veiksmų gailisi, tačiau įvertinus jos parodymų nenuoseklumą ir naujų versijų kėlimą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šios aplinkybės aukštesnysis teismas nelaiko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Vertintinos ir kaltinamąją charakterizuojančios aplinkybės: kaltinamoji O. F. anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Kaltinamoji įrašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ psichiatrinio kabineto įskaitoje. Kaltinamoji nedirba, darbo biržoje neregistruota. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) miesto seniūnijos pateiktoje charakteristikoje apibūdinama kaip piktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, gyvenanti iš neįgalumo pensijos, nusiskundimų dėl jos elgesio seniūnijoje nėra gauta. Byloje pareikštas civilinis ieškinys, kuris nėra atlygintas. Įvertinus paminėtas aplinkybes kolegija sprendžia, kad kaltinamajai O. F. skirtina BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – viešųjų darbų bausmė. BK 46 str. 2 d. nurodyta, kad viešieji darbai skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Kolegijos vertinimu, BK 41 str. numatyti bausmės tikslai, tiek nubaudimo, tiek prevenciniai, šiuo atveju bus užtikrinti O. F. paskyrus mažesnę, negu vidurkis, viešųjų darbų bausmę.

Pagal BPK 109 str. nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str.). BPK 115 str. 1 d. numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta. Pagal galiojančias BPK nuostatas civilinis ieškinys turi būti pagrįstas ir įrodytas objektyviais duomenimis.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis V. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje duomenų, pagrindžiančių ieškinio sumą, nepateikė, tačiau ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes, nėra kliūtis civilinį ieškinį tenkinti. Iš nukentėjusiojo V. T. nuoseklių paaiškinimų viso proceso metu matyti, kad už namelį jis mokėjo 1200 svarų, namelį Lietuvoje norėjo parduoti už 5000 Lt, tačiau to negalėjo padaryti, nes namelis buvo pavogtas. Teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiojo nurodyta namelio ant ratų verte, kadangi viešoje skelbimų paieškoje (www.alio.lt) panašaus tipo namelių ant ratų kaina yra apie 1600 Eur -2000 Eur. Įvertinus paminėta, laikytina, kad nukentėjusiojo prašoma priteisti suma yra pagrįsta, nėra aiškiai per didelė, todėl priteistina iš kalto asmens.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš kaltinamosios nesuderinamas su jos teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad procesas buvo pradėtas prokuroro iniciatyva, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš kaltinamosios nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 2 p.,

nusprendžia:

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

O. F. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 d. ir paskirti 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausmę įpareigojant per šį laiką neatlygintinai išdirbti 160 valandų visuomenės labui.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

N. V. T. civilinį ieškinį tenkinti ir V. T. iš O. F. priteisti 1448,10 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 20,27 Eur, iš O. F. nepriteisti.