Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. Š. ieškinį atsakovui D. Š. bei atsakovo D. Š. patikslintą priešieškinį ieškovei G. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokinio turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo ir kt., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pakeista vaiko laikinoji gyvenamoji vieta ir nustatyta su ieškove bei nustatyta laikinoji bendravimot tvarka su atsakovu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

31. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė šalių susirašinėjimą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

32. Susipažinęs su apelianto pateiktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas susirašinėjimas neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl apelianto pateiktus įrodymus atsisako priimti, kaip neturinčius esminės įtakos kilusiam ginčui išspręsti.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

33. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pakeitimo) teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

34. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Vaiko interesų svarba pabrėžiama ir Vaiko teisių konvencijoje (konvencijos 3, 9, 18 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktą tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu. Tai reiškia, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-781/2023).

35. CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių prejudicinės galios neturi, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos/ pakeistos/taikytos iš naujo pateikus prašymą, grindžiamą pasikeitusiomis, palyginus su momentu, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo teismo nutartimi (ne)taikytos, faktinėmis aplinkybėmis.

36. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad skundžiama nutartimi teismas pakeitė iki tol 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir šalių nepilnametės dukters laikiną gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, prašo ją panaikinti ir palikti galioti iki skundžiamos nutarties priėmimo galiojusias laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis laikina vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su juo. Apelianto vertinimu, nutartimi yra pažeidžiami vaiko interesai, keliamas realus pavojus vaiko fiziniam ir psichologiniam saugumui, gilinamos mažamečio vaiko psichoemocinės problemos, silpninamas tėvo ryšys su dukra, pažeidžiama abiejų tėvų teisių ir pareigų lygybė, įtvirtinama tėvų diskriminacija pagal lytį, be to, nutartis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.

37. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.

38. Apeliantas, kaip precedentu, remiasi EŽTT išnagrinėta byla Širvinskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21243/17. Apeliantas baiminasi, kad vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su motina tik susilpnins jo ryšį su dukra ir tai padidins tikimybę, kad vaiko laikinoji gyvenamoji vieta taps jos nuolatine gyvenamąja vieta.

39. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės bylos aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas analogiškas precedentas, faktines aplinkybes. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik atsižvelgiant į konkrečios bylos kontekstą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje byloje analizuotos aplinkybės nėra tapačios šiai nagrinėjamai bylai, kadangi EŽTT nagrinėtoje byloje buvo keliamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo ir pernelyg ilgai užsitęsusio proceso, kas lėmė, jog vėliau vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo nustatyta toje pačioje laikinoje gyvenamojoje vietoje.

40. Nagrinėjamu atveju, vaiko laikinoji gyvenamoji vieta jau buvo nustatyta su atsakovu, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent tuo laikotarpiu vaiko psichoemocinė sveikata pradėjo ženkliai blogėti. Todėl pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs kilusį ginčą žodinio proceos tvarka, apklausęs abi šalis, skyriaus specialistę, nepilnametį vaiką ir liudytoją J. K., išklausęs teismo psichologės pateiktą išvadą, atsižvelgdamas į būtent šioje byloje susiklosčiusią situaciją, kai vaikui gyvenant su tėvu, pradėjo blogėti vaiko sveikata, atsižvelgdamas į vaiko norą ir siekdamas užtikrinti geriausius vaiko intersus, priėmė nutartį pakeisti laikiną vaiko gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su motina. Nurodytos faktinės aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, nustatytoms EŽTT išnagrinėtoje byloje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas nesilaikė ar pažeidė nurodytą teisminę praktiką.

41. Apeliantas teigia, kad vaiko psichologinės problemos, (duomenys neskelbtini) ir kiti nervingumo priepuoliai prasidėjo būtent tada, kai vaikas pradėjo gyventi su ieškove (t. y. nuo 2022 m. liepos 26 d.), tačiau sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo. Skyriaus pateikti duomenys byloje patvirtina, kad po to, kai ieškovė ir šalių nepilnametė dukra išsikėlė gyventi atskirai nuo atsakovo, vaiko psichologinė būsena iš esmės liko nepakitusi, tą patvirtina, byloje pateikta informacija iš vaiko ugdymo įstaigų, skyriaus 2023 m. vasario 6 d. vaiko situacijos vertinimo anketa, kurioje nurodyta, kad atlikus vaiko situacijos vertinimą nenustatyta, jog tėvų skyrybos ir vaiko išvežimas iš tėvo namų kelia realų pavojų vaiko psichinei sveikatai ir saugumui. Apelianto minimi (duomenys neskelbtini) vaikų neurologui atlikus vaiko konsultaciją, diagnozuoti tik 2024 m. vasario 8 d., t. y. po to, kai 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi laikina šalių dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakovu. Iki mergaitės gyvenamosios vietos pakeitimo su tėvu, apelianto minimi vaiko emociniai ir fiziologiniai pokyčiai fiksuoti nebuvo, tai paneigiančių duomenų apeliantas nepateikė.

42. Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Akivaizdu, kad šalys dėl tarpusavio konfliktiškų santykių, vykstančio skyrybų proceso pačios nėra pajėgios susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, todėl teismas pagrįstai procese, siekdamas užtikrinti vaiko interesus bei jo stabilią aplinką, išsprendė klausimą dėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų. Tuo tarpu apelianto nurodytos aplinkybės dėl ieškovės išsikraustymo iš namų priežasčių ir su tuo susijusių aplinkybių, taip pat tai, koks šalių elgesys turėjo įtakos jų santuokinio gyvenimo pabaigai, bus vertinama teismui bylą nagrinėjant iš esmės. Būtent tada bus įvertinti kiekvieno tėvo doroviniai ir kitokie asmenybės bruožai, tėvų požiūris į vaiko auklėjimą, vystymąsi, dalyvavimas vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint, kiekvieno iš tėvų galimybės sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; kt.).

43. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė užtikrina vaikui pastovią gyvenamąją vietą, teismui yra pateikusi 2023 m. spalio 1 d. nuomos sutartį dėl trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Skyrius nėra pateikęs jokių duomenų apie tai, kad ieškovės aplinka ar jos elgesys neužtikrintų vaiko interesų. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo teismas, šiuo atveju lemiamą reikšmę turi ne pati gyvenamoji vieta, kurioje vaikas šiuo metu gyvena, o šalių dukters stabilios teigiamos emocinės būsenos užtikrinimas, kuri pablogėjo būtent po vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti duomenys apie pasikeitusį mergaitės elgesį, jos fiziologiniai pokyčiai (diagnozuotas (duomenys neskelbtini)), specialisčių, t. y. psichologių J. Š., J. S., I. B. išvados, kuriomis akcentuojamas vaiko nerimastingumas, mamos deficitas ir jos ilgesys, kas taip pat paneigia apelianto argumentus, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesiaiškino vaiko elgesio pokyčių.

44. Apeliantas teigia, kad ieškovė ir jos sugyventinis galimai smurtauja prieš vaiką, tačiau sutikti su šiais argumentais taip pat nėra pagrindo. Pažymėtina, kad skyrius, ne kartą teikęs išvadas dėl galimo šalių nepilnamečio vaiko smurto, nė karto nepriėmė sprendimo paimti vaiką iš ieškovės, kaip vaiko atstovės pagal įstatymą, nenustatė apsaugos veiksnių ar vaiko teisių pažeidimų, tokių duomenų negauta ir iš vaiko ugdymo įstaigų. Šalių nepilnametis vaikas teismo psichologės apklaustas tiek 2023 m. lapkričio 28 d., tiek 2024 m. vasario 20 d. teismo posėdžiuose paneigė patyręs smurtą iš ieškovės ar jos aplinkos. Smurto vaiko atžvilgiu nenustatė ir vaiką tiesiogiai abu kartus apklaususi teismo psichologė I. B..

45. Vaiko situacijos 2023 m. lapkričio 21 d. vertinimo anketa patvirtina, kad skyrius, gavęs duomenis iš atsakovo apie galimą fizinį smurtą nepilnametės patiriamą iš vaiko motinos, fotonuotrauką, kurioje užfiksuota ant vaiko kūno mėlynės ir subraižymai bei pateiktus garso įrašus, kuriuose yra vaiko pokalbio su atsakovu garso įrašas, kad mama vaiką skriaudė, apklausė vaiką ir policijos komisariatui perdavė visą informaciją, kuri buvo vertinama atliekant ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 140 straipsnio 3 dalį (fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas). Tačiau apelianto iniciatyva užvestas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 2024 m. vasario 28 d. prokuroro nutarimais tiek ieškovės, tiek J. K. atžvilgiu nutrauktas, nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Be to, viso ikiteisminio tyrimo metu nei ieškovei, nei J. K. įtarimai pareikšti nebuvo, procese jie buvo apklausti tik specialaus liudytojo statusu. Apeliaciniame skunde minimas smurto orderis J. K. buvo taikytas ieškovės atžvilgiu, tačiau jame joks smurto faktas ieškovės atžvilgiu nėra fiksuotas. Liudytoju apklaustas teismo posėdyje J. K. patvirtino, kad po 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi jam taikytų ribojimų jis su ieškovės mažamete dukra nebendravo ir ieškovės gyvenamojoje vietoje nesilankė.

46. Siekdamas pagrįsti galimo smurto faktą apeliantas taip pat rėmėsi 2023 m. gruodžio 21 d. ir 2022 m. sausio 22 d. med. psichologės O. M. pažymomis, kuriomis, jo vertinimu, patvirtinama, kad vaiko suteikta informacija apie mamos bei jos draugo J. K. smurtą prieš vaiką yra neabejotina. Pažymėtina, kad 2023 m. gruodžio 21 d. pažyma psichologės surašyta išklausius tik atsakovo pasakojimą, kurio metu jis pasidalino savo dukros pasakojimu apie J. K.. Pažymoje taip pat nurodyta, kad mergaitė pirmosios konsultacijos metu aiškaus atsakymo apie J. K. lankymąsi namuose, kur gyvena mergaitė, nepateikė, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu psichologė daro išvadą, kad mergaitės suteikta informacija apie jos mamos bei J. K. smurtą prieš ją yra neabejotina. 2024 m. sausio 22 d. med. psichologė O. M. atsakovo prašymu pateikė 2024 m. sausio 16 d. vykusios nepilnametės konsultacijos metu išsakytus faktus, jog mergaitė dalinosi informacija, kad kai būna su mama, su ja kartu laiką leidžia ir J., dėl to darydama išvadą, kad galimai nėra užtikrinami nepilnamečio vaiko interesai, tačiau jokių smurto faktą patvirtinančių duomenų psichologė neįvardijo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodytos pažymos yra prieštaringos, neinformatyvios, be to, jose nurodytas aplinkybes paneigė tiek teismo vertintos psichologių J. Š., J. S. išvados, tiek vaiko apklausos metu vaiko nurodytos aplinkybės bei teismo psichologės I. B. iškart po vaiko apklausos teismui pateiktos išvados.

47. Įvertinus aptartus ir byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors apeliantas ne kartą ir yra kreipęsis į skyrių dėl galimo smurto vaiko atžvilgiu, tačiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina smurto vaiko atžvilgiu iš ieškovės ar jos aplinkos fakto, todėl nėra pagrindo spręsti, kad vaiko laikiną gyvenamąją vietą nustačius su mama yra keliamas realus pavojus jo fiziniam ir psichologiniam saugumui.

48. Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovė nuo 2022 m. liepos 26 d. neteisėtai laikė šalių dukrą savo žinioje, sudarydama įvairiausias kliūtis ir apribojimus bendrauti su vaiku. Tačiau šie apelianto teiginiai prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas buvo kreipęsis į policiją ir nurodęs aplinkybes, jog prasidėjus santuokos nutraukimo procesui, sutuoktinė savavališkai išsivežė mažametę dukrą, kurią paliko motinos priežiūrai, taip pat sergančios dukros neveda pas gydytojus, tokiu būdu pažeisdama vaiko teises. Tačiau 2023 m. sausio 31 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes negauta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad minėto įvykio metu buvo įvykdyta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje (piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis), požymių. Byloje esančios skyriaus išvados, duomenys iš pagalbą teikiančių specialistų patvirtina, kad ieškovė niekada nedraudė atsakovui bendrauti su vaiku, nors šalių santykiai ir yra konfliktiški. Be to, ieškovė visuomet geranoriškai bendrauja ir teikia visą reikalingą informaciją tiek skyriui, tiek su jos šeima dirbantiems specialistams. Skyriaus 2024 m. balandžio 16 d. išvadoje pats apeliantas patvirtino, kad jis su dukra matosi ir bendrauja pagal teismo nutartyje nurodytą grafiką, trikdžių susitikti su dukra nebūna.

49. Pažymėtina, kad būtent pats apeliantas nuo 2023 m. lapkričio 9 d. (t. y. dar iki 2023 m. lapkričio 30 d. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) savavališkai draudė ieškovei susitikti su dukra, buvo nutraukęs dukters ryšį su mama, be pateisinamos priežasties lapkričio 9–10 d. mergaitės nevedė į ugdymo įstaigą, tačiau nesikreipė ir į gydymo įstaigą. Gydymo įstaigoje su mergaite apsilankė 2023 m. lapkričio 11 d., tačiau jokios informacijos ieškovei apie dukrą nepateikė. Šių aplinkybių apeliantas neneigė ir jas skyriui patvirtino 2023 m. lapkričio 8 d., pateikęs nuomonę ir nurodęs, kad vaikas bus su juo iki kol nebus išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas bei nustatyta gyvenamoji vieta su juo. Būtent toks paties apelianto elgesys absoliučiai neatitinka pozityvios tėvystės principų, kuria neigiamas nuostatas kito tėvo atžvilgiu, nekuria vaikui emociškai ir psichologiškai saugios aplinkos, ką savo išvadoje pažymėjo psichologė J. Š..

50. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šiuo atveju ne pačios gyvenamosios vietos nustatymas, o būtent apelianto, kaip tėvo elgesys ir bendravimas formuoja jo ryšį su nepilnamečiu vaiku, kurio harmoningam vystymuisi vienareikšmiškai yra reikalingi abu tėvai ir bendravimas su jais. Tačiau teigdamas, kad ieškovė neužtikrina vaiko interesų, apeliantas visiškai nepagrįstai nepaiso šiuo metu vaiko aktyviai išreiškiamo noro būti su mama, kurį savo išvadose akcentavo psichologės. Todėl byloje nesant duomenų, patvirtinančių apelianto teigiamą smurto faktą prieš vaiką iš ieškovės ar jos aplinkos, nėra pagrindo nesivadovauti minėtomis specialisčių išvadomis, kurios vienareikšmiškai patvirtina, kad šiai dienai vaiko ryšys stipresnis su mama, nei su tėvu, kadangi ji atliepia vaiko fizinius, fiziologinius, psichologinius ir socialiniu poreikius. Tėvas šiuo atveju, specialisčių vertinimu, užtikrina bazinius vaiko poreikius, tačiau dėl to atsiranda galimybė susiformuoti nesaugiam, nerimastingam prieraišumui, kuris yra svarbus aspektas, lemiantis tolimesnę vaiko raidą, yra svarbus vystantis socialinei kompetencijai ir geriems santykiams su bendraamžiais.

51. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte 2023 m. vasario 3 d. pats apeliantas pripažino, kad jo ir dukros ryšys trapus. Pažymėtina, kad 2024 m. balandžio 20 d. posėdyje apklausta teismo psichologė I. B. akcentavo, kad atsižvelgiant į vaiko kognityvinį mąstymą pagal jo amžių, esant mamos deficitui, vaikui šiuo metu kyla baimė prarasti mamą, dėl ko jis gali tiesiog vengti bendrauti su tėčiu, nes jau yra tą patyręs. Tai, apeliacinės instancijos teismo manymu, veiktų priešingai tiek vaiko interesams augti saugioje aplinkoje, tenkinančioje jo individualius poreikius, sklandų vystymąsi ir vaiko raidą, tiek ir stiprinant vaiko bei tėvo ryšį.

52. Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju siekiant atkurti atsakovo ir dukros santykius bei emocinį ryšį, atsakovui reiktų ne siekti bet kokiu būdu nustatyti laikiną gyvenamą vietą su juo, o emocinį ryšį kurti per kokybiškai įgyvendinamą nustatytą laikiną bendravimo tvarką. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jo ir vaiko bendravimas yra minimalus, nes bendravimas apibrėžtas tiek savaitės darbo dienomis, tiek savaitgaliais, suteikiant galimybę vaikui tėvo namuose pasilikti su nakvyne, taip pat numatytas bendravimas švenčių dienomis bei ryšio priemonėmis.

53. Apibendrindamas nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas skundžiama nutartimi tinkamai vertino byloje susiklosčiusią situaciją bei pateiktus įrodymus ir tokiu būdu užtikrino situacijos byloje stabilumą, šalių nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomus interesus iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Teismas, spręsdamas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos ir atsakovo bei vaiko bendravimo tvarkos nustatymo, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Kiti atskirojo skundo argumentai, kurie neaptarti šios nutarties motyvuojamojoje dalyje, neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.