Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

susidedanti iš teisėjų: Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „LKU turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-30-304/2015, pagal ieškovo UAB „LKU turto valdymas“ ieškinį atsakovėms V. K., I. V., tretiesiems asmenims A. K., notarei L. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „LKU turto valdymas“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovių sudarytas 2010-12-23 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1000577341 dėl sodybos, 2010-12-23 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1000577260 dėl buto, 2010-23-23 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1000576620 dėl 0,05 ha sklypo, 2010-12-23 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1000576647 dėl 0,11 ha sklypo, 2010-12-23 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1000577228 dėl 0,15 ha sklypo; grąžinti atsakovės V. K. nuosavybėn sodybą (kurią sudaro žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini); butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); sprendime nurodyti, kad tik ieškovas turi teisę patenkinti savo reikalavimus, kylančius iš Telšių rajono apylinkės teismo 2014-03-18 teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. L2-694-671/2014, išieškojimą nukreipiant į minėtą nekilnojamąjį turtą; priteisti iš solidariai atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pagal 2009-05-11 paskolos sutartį Nr. 09-00094 KU „Germanto lobis“ suteikė atsakovei V. K. 105000 Eur paskolą iki 2012-05-15. Paskolos gavėja savo įsipareigojimų nevykdė, paskolos grąžinimo grafikas buvo keičiamas, pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas. KU „Germanto lobis“ 2013-05-21 reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui visas reikalavimo teises į V. K.. V. K. tinkamai nevykdant piniginių prievolių, ieškovas 2014-01-30 sutartį vienašališkai nutraukė ir 2014-03-05 pareiškimu kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą dėl skolos išieškojimo. 2014-03-18 teismo įsakymu iš atsakovės V. K. ir laiduotojo priteista nesumokėta paskolos dalis, palūkanos, delspinigiai, procesinės palūkanos, teismo įsakymas įsiteisėjo 2014-05-20. 2013 m. rugsėjo-spalio mėn. ieškovas išanalizavo atsakovės turtinę padėtį ir nustatė, kad atsakovė V. K. pardavė savo giminaitei dalį nekilnojamojo turto už ypač mažą kainą. Sutartimis pažeidė kreditoriui išieškojimo galimybes, savo turtinę padėtį pablogino, kai pradinis kreditorius ėmė aktyviai reikalauti laiku vykdyti pinigines prievoles, skolininkė turtą pardavė. Turtą pardavė 4,5 karto mažesne kaina nei nurodoma vidutinė rinkos vertė. V. K. pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriumi neturėjo, todėl ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo teises ir turtinius interesus, pažeistos ieškovo teisės virš 54029,34 eurų sumai. V. K. vardu registruoto nekilnojamojo turto nebėra. Kitas I. V. parduotas nekilnojamasis turtas buvo perparduotas tretiesiems asmenims. Iš viso buvo sudaryta 10 nekilnojamojo turto perleidimo sandorių. Paskolos sutarties įvykdymui buvo įkeistas turtas, buvo laiduotojas, atsakovė V. K. dirbo valstybės tarnautoja. V. K. raštais buvo raginama mokėti įsiskolinimą. Iki 2013-05-21 V. K. turtinę padėtį kontroliavo KU „Germanto lobis“, kuri V. K. turtinę padėtį galėjo žinoti tik tai dienai, o apie sudarytus sandorius informaciją galima gauti tik per advokatą. Unija yra kredito įstaiga, o ne skolų išieškojimo įmonė.

Atsakovės V. K. ir I. V. prašė ieškinį atmesti.

Nurodė, kad I. V. yra V. K. globotinė ir perleistas turtas buvo skirtas užtikrinti globotinės turtinius interesus ir ateitį. Sudaromais sandoriais nebuvo siekiama pažeisti kreditoriaus interesus, atsakovė I. V. buvo sąžininga pirkėja. Nėra CK 6.66 str. nustatytų sąlygų viseto taikyti actio Pauliana institutą. Ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš UAB „LKU turto valdymas“ priteisė valstybei 14,50 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad trečiojo asmens nesąžiningumas neįrodytas, o ieškovas praleido vienerių metų terminą ieškiniui paduoti, todėl taikė ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmetė. Teismas murodė, kad be kitų sąlygų, taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 str. 2 d.). Pirkimo-pardavimo sandoris yra atlygintinas sandoris, todėl būtina nustatyti tiek skolininko, t. y. atsakovės V. K., tiek trečiojo asmens, t. y. atsakovės I. V. nesąžiningumą. Teismas nurodė, kad negalima sutikti su tuo, kad nuo vaikystės neįgali, registruota UAB „Žemaitijos psichikos sveikatos centre“ I. V. dėl artimų ryšių su atsakove V. K. ir trečiuoju asmeniu A. K. buvo žinoma atsakovės V. K. finansinė ūkinė padėtis, įsiskolinimai kreditoriui. I. V. realiai pinigų už perkamus daiktus nemokėjo, jos tėvo paliktais pinigais ir pinigais gaunamais už globą naudojosi atsakovė ir trečiasis asmuo, nors butas (duomenys neskelbtini), parduotas už trigubai mažesnę nei rinkos vertė kainą. Teismas darė išvadą, kad sandorių šalių veiksmai dėl trečiojo asmens jauno amžiaus ir neįgalumo, atitinka sąžiningo elgesio standartus, taigi I. V. nesąžiningumas neįrodytas.

Teismas nurodė, kad CK 6.66 str. 3 d. nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti actio Pauliana pagrindu. Teismas nurodė, kad actio Pauliana ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles (CK 1.127 str. 1 d.) ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. CK 6.66 str., reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti actio Pauliana ieškinį, nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Teismas vertino šias aplinkybes, t. y. kada buvo sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai – 2010-12-23, kada apie jį sužinojo ar turėjo sužinoti kreditorius – ieškovas apie pirkimo-pardavimo sutartis turėjo sužinoti ir teismo nuomone sužinojo kredito unijai „Germanto lobis“ perleidžiant UAB „LKU turto valdymas“ pagal 2013-05-21 Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Teismas konstatavo,kad ieškinys Telšių rajono apylinkės teismui pateiktas 2014-06-02, t. y. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „LKU turto valdymas“ prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

1. Versija, jog sodyba buvo siekiama parduoti ne už rinkos kainą, nes neva, ji įgyta už I. V. paveldėtus pinigus (arba jos vardu), nepagrįsta, nes tai buvo galima padaryti iš pat pradžių, o ne laukti virš šešerių metų (nuo 2004 metų iki 2010-12-23).

2. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad butas pirktas už sutaupytus I. V. pinigus, kuriuos gaudavo už jos globą. Iš pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad butą atsakovė V. K. įsigijo 1992-11-11. Tuo metu atsakovei I. V. nebuvo suėję net dvejų metų, buvo gyvas jos tėvas, jokia globos (rūpybos) išmoka jai negalėjo būti skirta. Ši aplinkybė visiškai paneigia šią versiją, nes butas buvo įgytas, kur kas anksčiau nei I. V. tapo našlaite.

3. Atsakovės V. K. ir I. V. negalėjo nuosekliai paaiškinti, jei pinigai buvo paskolinti atsakovei V. K. ir dėl to atitinkamai buvo sumažinta buto pardavimo kaina, kodėl 2010-12-23 notarinėje buto pirkimo pardavimo sutartyje tai visiškai nebuvo atspindėta. Šioje sutartyje buvo galima paprasčiausiai įrašyti „Buto pirkimo pardavimo kaina yra 52100 Lt (arba 67100 Lt), šalys dalyje dėl kainos lygios 52100 Lt sumai yra atsiskaitę, nes buvo įskaityti tarpusavio priešpriešiniai piniginiai reikalavimai ar pan.“. Vietoj to, nurodyta tik 15000 Lt suma. Šis paaiškinimas nesutampa su pačios I. V. ir A. K. parodymais. I. V. nurodė, jog pinigus skolino savo pusbroliui A. K., apie 37000 Lt. Taigi, paskoliniai santykiai susiklostė su A. K., bet ne V. K.. Tą patį tvirtina ir A. K., kad paskolos įmokas, sudarančias 4000 Lt, jis mokėjo iš I. V. pinigų.

4. Teismo išvada, jog nėra įrodytas atsakovės I. V. nesąžiningumas, sudarant ginčijamus sandorius, yra nepagrįsta. Pirmiausia, pinigų mokėjimo faktas už V. K. yra labai abejotinas (neįrodytas), be to atsakovė I. V. pripažino, jog už ginčijamus sandorius V. K. jokių pinigų nemokėjo. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog 2010-12-23 pirkimo-pardavimo sandoriai iš tikrųjų de facto buvo neatlygintini sandoriai. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad teismas turėjo atsižvelgti, jog I. V. sąžiningumas nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas ir jis neturėjo net būti nustatinėjamas. T. y., taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

5. Jei teismas nuspręstų, kad ginčijami sandorio laikytini atlygintinais sandoriais, atsakovė I. V. vis vien laikytina nesąžiningu asmeniu tiek pagal objektyvųjį, tiek pagal subjektyvųjį kriterijus. Šiuo atveju, I. V., pasirašydama ginčijamas pirkimo pardavimo sutartis, turėjo aiškiai matyti, kad sutartyse nurodytos vidutinės rinkos vertės ženkliai viršija daiktų pardavimo kainas. Aplinkybė, jog I. V. yra nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, jokiu būdu nereiškia, jog ji yra neveiksni, negali suprasti, savo veiksmų ar suvokti aplinkos. T. y. atsakovės pateiktoje 2013-05-07 išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų yra tik nurodyta, kad ji negali dirbti sunkaus, naktinio, pamaininio darbo, darbo susijusio su vibracijomis, cheminėmis medžiagomis. Be to, ji pati teismo posėdyje patvirtino, kad studijuoja kolegijoje, yra raštinga. Aplinkybę, jog I. V. gerai žinojo apie V. K. finansines problemas, iš dalies patvirtino ji pati teismo posėdžio metu, be to, jei buvo ketinama skolinti 37000 Lt („leista naudotis jai priklausančia didele pinigų suma“) ji, kaip sąžiningas, o kartu atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo pasidomėti, kur šie pinigai bus naudojami, kada bus grąžinti, kokiu būdu, kokia yra grėsmė (tikimybė), kad šie pinigai nebus grąžinti ir pan. Taigi, net ir tuo atveju, jei I. V. sąžiningumas yra šios bylos įrodinėjimo dalykas, ji negali būti laikytina sąžiningu asmeniu, nes ji žinojo ir/arba turėjo aiškiai suprasti, kad turto paradimas už 4,5 karto mažesnę sumą nei vidutinė rinkos vertė, pažeidžia V. K. kreditorių teises.

6. Teismo išvada, jog V. K. privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, nes buvo siekiama užtikrinti I. V. interesus ir ateitį, yra nepagrįsta.

7. Teismo išvada, jog šioje byloje buvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes ieškovas apie ginčijamus 2010-12-23 dienos sandorius turėjo sužinoti 2013-05-21 (perleidžiant reikalavimo teises), yra neteisinga. Ieškovas apie pažeistas teises, jog ginčijamų pirkimo sandorių kainos yra 4,5 karto mažesnės nei vidutinė rinkos vertė, sužinojo tik tuomet, kai iš nekilnojamo turto registro buvo gautos notarinių pirkimo-pardavimo sutarčių kopijos (2013-10-10). Tik šiose sutartyse yra matyti, kokia yra turto pardavimo kaina. Pažymėtina, jog net ir išplėstiniuose Nekilnojamo turto registro išrašuose duomenų apie įsigijimo kainas nėra. Taigi, ieškovas jokių objektyvių galimybių sužinoti anksčiau apie tai, jog sandoriai pažeidžia jo teises ir turinius interesus, neturėjo.

8. Jei ir padarytume prielaidą, jog teismo išvada dėl senaties galimai yra teisinga (neva ieškovas apie pirkimo-paradavimą sutartis turėjo sužinoti 2013-05-21), teismas šiuo atveju pažeidė procesinės teises normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kur nurodyta, jog ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, tarp jų ir teisės normas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas turi taikyti ex officio, t. y. nesvarbu, ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ar ne. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2003).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės V. K. ir I. V. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistu.

1. Atsakovės L. V. tėvas, o V. K. brolis mirė prieš 19 metų. Jis prašė pasirūpinti neįgalia dukra ir paliko atsakovei V. K. savo santaupas. Po brolio mirties V. K. oficialiai buvo paskirta L. V. globėja, gaudavo pinigus už globą, o I. maitintojo netekimo pensiją. Kas mėnesį dalis pinigų buvo atidedama mergaitės ateičiai, o siekiant ją užtikrinti ir brangstant nekilnojam turtui, buvo įsigytas nekilnojamas turtas. Kadangi jį įsigyjant dėl mergaitės nepilnametystės ir jos neįgalumo nenorėta šio turto forminti jos vardu, patarus notarei, turtas buvo įformintas atsakovės V. K. vardu. Atsakovė V. K. buvo oficiali I. V. globėja ir turtas, kuris buvo perleistas pirkimo-pradavimo sutartimis, yra siekis užtikrinti jos turtinius interesus ir ateitį, nes V. K. yra ligota ir negali žinoti, kad jos mirties atveju kas nors pasirūpins jos globotine.

2. Apelianto teiginiai, kad teismo išvada apie L. V. nesąžiningumą neįrodyti, neatitinka tikrovės. Ji niekada netvirtino, kad mokosi kolegijoje ir ten mokytis negali, nes yra baigusi Telšių profesinio mokymo centre adaptuotą vidurinio ugdymo programą ir gavusi baigimo pažymėjimą, o ne atestatą. Su šiuo pažymėjimu ji negali mokytis kolegijoje ar kitoje mokymo įstaigoje. Ji yra Žemaitijos psichikos sveikatos centro įskaitoje ir ten nuolat gydosi.

3. Sudarant tarp atsakovių sandorius nebuvo siekiama pažeisti kreditoriaus interesus ir atsakovė I. V. buvo sąžininga pirkėja. Sandoriais užtikrinamos neįgalaus asmens materialinio išgyvenimo galimybės ir yra jos ateities garantija.

4. Ieškovai ieškinį pareiškė, praėjus daugiau kaip vieneriems metams ir yra praleidę ieškinio senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010-12-23 sudarius pirkimo-pardavimo sandorius tarp V. K. ir I. V., atsakovė V. K. dar 3 metus mokėjo paskolą KU „Germanto lobis“ . Nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. kovo mėnesio sumokėta paskolos dengimui 44215 Lt. Atskaitymai iš jos pajamų yra daromi iki šio laiko bei bus daromi ateityje. Buvo parduotas butas (duomenys neskelbtini) ir pinigai pervesti kreditoriui. Gaunant paskolą šio buto įkeitimo KU „Germanto lobis“ pakako prievolės įvykdymo užtikrinimui ir tuomet nekilo abejonių dėl jo vertės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo pakankamumo. Nors V. K. vardu buvo registruota ir daugiau nekilnojamojo turto, jo įkeisti nebuvo reikalaujama. Tik vėliau, kai sandoriai su I. V. buvo sudaryti, atsakovė V. K. buvo kredito unijos vadovo V. B. įkalbinėjama įkeisti giminaičių, tame tarpe ir I. V. perleistą turtą. Taigi, jau 2011 metais kredito unijai buvo žinoma, kad su I. V. yra sudaryti sandoriai.

5. Ieškovas, įsigijęs skolinio reikalavimo teisę pagal perleidimo sutartį, bando ieškinio senaties terminus skaičiuoti nuo reikalavimo įsigijimo dienos, kai tuo tarpu šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai apie tai sužinojo pagrindinis kreditorius – KU „Germanto lobis“. Kaip minėta, šios aplinkybės kredito unijai buvo žinomos jau 2011 metais. Tačiau, kaip teisingai nustatyta teismo, netgi skaičiuojant senaties terminą nuo reikalavimo perleidimo dienos, 1 metų senaties terminas yra praleistas. Ieškovas netgi neprašė šio termino atstatyti, nors apie senaties taikymą buvo kalbama tiek atsakovių atsiliepime, tiek ir viso proceso metu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad atsakovė V. K. 2010 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimis pardavė atsakovei I. V. šį nekilnojamąjį turtą:

1) sodybą, kurią sudaro žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), sandorio kaina 1000 Lt, kai vidutinė rinkos vertė nurodyta 10624 Lt;

2) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sandorio kaina 15000 Lt, kai vidutinė rinkos vertė nurodyta 67100 Lt;

3) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sandorio kaina 100 Lt, kai vidutinė rinkos vertė nurodyta 110 Lt;

4) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sandorio kaina 200 Lt, kai vidutinė rinkos vertė nurodyta 230 Lt;

5) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), sandorio kaina 200 Lt, kai vidutinė rinkos vertė nurodyta 340 Lt.

Ieškovas UAB „LKU turto valdymas“ prašė šios sandorius panaikinti actio Pauliana pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad atsakovė V. K. dalinai privalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis, kad tiek skolininkė V. K., tiek turto įgijėja I. V. buvo sąžiningos, taip pat, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad norint teisėtai patenkinti actio Pauliana pagrindu reiškiamą ieškinį, yra būtina nustatyti šias sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamasis sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamojo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; bei, jog nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad egzistavo tik šios sąlygos actio Pauliana pagrindu ieškiniui pareikšti, t. y.: 1) kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditoriaus interesai. Likusias sąlygas, t. y. kad skolininkė V. K. neprivalėjo sudaryti ginčijamojo sandorio, kad ji ir turto įgijėja I. V. buvo nesąžiningos, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, taip pat, kad nėra praleistas vienerių metų senaties terminas ieškiniui pareikšti, pirmosios instancijos teismas pripažino neegzistuojančiomis, todėl ieškinį atmetė.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

CK 6.66 str. 1 d. pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 str. prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.

Byloje nustatyta, kad tarp pirminio kreditoriaus KU „Germanto lobis“ ir atsakovės V. K. 2009 m. gegužės 11 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. 09-00094 (toliau – Sutatis), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 105000 Eur kreditas, kurio grąžinimas buvo užtikrintas buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), hipoteka. Jau 2010 m. gegužės 10 d. atsakovei buvo išsiųstas pranešimas, kad pagal Sutartį ji yra skolinga kreditoriui KU „Germanto lobis“ 16035,91 Lt palūkanų. 2010 m. gegužės 14 d. ir 2011 m. sausio 25 d. buvo sudaryti Susitarimai dėl paskolos sutarties pakeitimo, tačiau paskolos gavėja įsipareigojimų nevykdė, jai 2010-06-03, 2011-08-26, 2011-10-04 vėl buvo siunčiami pranešimai dėl paskolos gavėjo įsipareigojimų nevykdymo. Iš pirmosios instancijos teismui 2014-10-16 pateikto kreditoriaus KU „Germanto lobis“ 2014-10-15 rašto Nr. 2-1016 dėl skolininkės V. K. skolos matyti, kad atsakovės nesumokėtos paskolos pagrindinės sumos likutis 2010 m. gruodžio 23 d. buvo 105000 Eur, vėluojančios mokėti palūkanos buvo 7508,53 Eur. Tai reiškia, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną (2010-12-23) atsakovė V. K. tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriui, ne tik, kad negrąžino dėl dalies suteiktos paskolos, bet ir nemokėjo palūkanų. Tačiau nepaisant to, 2010 m. gruodžio 23 d. atsakovė V. K. perleido savo turimą nekilnojamų turtą, kurio sandoriai yra ginčijami šioje byloje. Tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamais sandoriais galėjo būti pažeisti pirminio kreditoriaus interesai, tačiau tai nėra pagrindas išvadai, kad atsakovės tai žinojo ar turėjo žinoti.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta (CPK 179 str. 3d.), kad pirminis kredotorius KU „Germanto lobis“ 2011-01-25 sudarė paskolos sutartį Nr. 11-00024, pagal kurią suteikė trečiajam asmeniui A. K. 6800 EUR paskolą būsto remontui, o atsakovė V. K. 2011-01-25 laidavimo sutartimi Nr. 11-00024-1 laidavo už A. K. (įsiteisėjęs Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimas už akių, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-689-941/2014). Tai reiškia, kad jau po ginčo sandorių sudarymo, pirminis kreditorius, sudarydamas su atsakove laidavimo sutartį, pripažino, kad jos turtinė padėtis yra tokia, kad jos turto užtenka ne tik jos pačios kreditorinių įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį Nr. 09-00094 vykdymui, tačiau ji savo turtu gali laiduoti ir už trečiojos asmens įsipareigojimus. Šios nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad, jau esant sudarytiems ginčo sandoriams ir jiems esant įregistruotiems VĮ Registrų centre nuo 2010-12-31, pirminis kreditorius nelaikė jų savo, kaip kreditoriaus teisių, pažeidimu.

CK 6.101 str. 1 d. nurodyta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Tai reiškia, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pirminis kreditorius.

Iš byloje pateiktų ieškovo įstatų matyti, kad UAB „LKU turto valdymas“ veiklos tikslai yra: kontroliuojančių bendrovių veikla, nekilnojamojo turto operacijos, konsultacinė valdymo veikla (Įstatų 5 punktas), t. y. ieškovas yra savo srities specialistas, todėl sudarydamas su pirminiu kreditoriumi 2013 m. gegužės 21 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį suvokė, turėjo pareigą pasidomėti atsakovės turimu turtu, turėjo suprasti, kad skolos išieškojimas iš atsakovės yra komplikuotas, juolab, kad ir hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas 2013 m. kovo 6 d., t. y. iki 2013 m. geužės 21 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo, tačiau nepaisant to, Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pasirašė. Tai reiškia, kad ieškovas UAB „LKU turto valdymas“, atsižvelgdamas į visą atsakovės V. K. turtą, ir matydamas, kad 2010-12-23 buvo sudaryti ginčo sandoriai, Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pasirašė, tai reškia, kad prisimėmė ir riziką. Teisėjų kolegija nagrinėjamojoje byloje nemato pagrindo daryti išvadai, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo teisės ir turtiniai interesai, apie kurių pažeidimą atsakovės žinojo ar turėjo žinoti.

Be to, Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 5.2. punktu pirminis kreditorius ir ieškovas aptarė naujojo kreditoriaus galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, jei po sutarties sudarymo paiškėja informacija, kuri susijusi su skolininko mokumu, perleidžiamais reikalavimais. Byloje nėra duomenų, kad šia teise ieškovas būtų pasinaudojęs, tai reiškia, kad ji tenkino informacija, kuri jam buvo suteikta sutarties pasirašymo dienai, įskaitant ir tą, kad pagal Kreditavimo sutartį hipoteka įkeistas turtas yra parduotas, tačiau jo neužteko skolai padengti, kad likusi atsakovės V. K. skola yra 53500,85 Eur. Pažymėtina, kad po 2013 m. gegužės 21 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo atsakovė jokių turto perleidimo sandorių nėra sudariusi.

Dėl atsakovių nesąžiningumo, sudarant ginčijamą sandorį bei privalomumo sudaryti ginčijamus sandorius

Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovė V. K. ginčijamais sandoriais nekilnojamąjį turtą perleido savo buvusiai globotiniai (rūpintinei) I. V., kurios globėja (rūpintoja) ji buvo nuo 1997 m. kovo 4 d.. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad atakovei I. V., gim. (duomenys neskelbtini), tapus pilnamete, atsakovė V. K. būtų paskirta jos globėja (CPK 495 str. 3 d., CK 3.277 str.). Pažymėtina, kad ginčo sandoriai sudaryti 2010-12-23, t. y. atsakovei I. V. esant pilnametei. Todėl tokiu atveju atsakovės V. K. nesąžiningumo prezumpcijos nėra (CK 6.67 str. 1 p.). Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad ginčo sandoriai būtų buvę neatlygintiniai (CPK 185 str.). Ieškovas nepaneigė atsakovių argumentų, kad pinigų atsakovei I. V. per V. K. buvo palikęs jos tėvas prieš mirtį.

Byloje esantys mediciniai dokumentai patvirtina, kad atsakovei I. V. yra nustatytas lengvas protinis atsilikimas, yra ryškus elgesio pakitimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo (ligos kodas F70.1). Todėl teigti, kad atsakovė I. V. buvo nesąžininga, nes suvokė, kad ginčijamais sandoriais yra, neva, pažeidžiami ieškovo interesai, ar, kad turtas įgijamas už žemesnę, nei rinkos kainą, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė I. V. nuo vaikystės iki šiol gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini), kurio pirkimo-pardavimo sandorį ieškovas ginčyja, į tai, kad atsakovei I. V. yra nustatyti tik 45 proc. darbingumo, kad ji nuo vaikystės yra neįgali, kad netekus tėvo buvo prižiūrima ir globojama atsakovės V. K., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė V. K., sudarydama ginčo sandorius, nesiekė nuslėpti turto, tačiau juos sudarė, siekdama apsaugoti neįgalios I. V. interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įtikinami apelianto argumentai, kad ginčijamais sandoriais atsakovės turėjo nesąžiningų tikslų.

Dėl senaties termino skaičiavimo actio Pauliana atveju

CK 6.66 str. 3 d. nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą apginti jo teises. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 str.), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 str., reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 str. 3 d. prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-2972013, yra nurodęs, kad aplinkybė, kada laikoma, jog kreditorius suprato, jog sudarytu skolininko sandoriu kreditoriaus teisės buvo pažeistos, yra ta, kuomet kreditorius suprato, kad įkeisto turto nepakako įsiskolinimui padengti.

Hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas 2013 m. kovo 6 d., t. y. dar iki pirminiam kreditoriui su ieškovu sudarant 2013 m. gegužės 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartį. Įkeistą turtą pardavus, gautos 160000 Lt sumos neužteko atsakovės V. K. skolai pagal Kreditavimo sutartį padengti. Tai reiškia, kad 2013 m. kovo 6 d. pirminiam kreditoriui tapa žinoma aplinkybė, kad įkeisto turto nepakako įsiskolinimui padengti. Todėl nuo šios dienos prasidėjo ir ieškinio senaties termino eiga, reikalavimams pareikšti actio Pauliana pagrindu.

Kaip jau buvo minėta, reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 str. 1 d.). Tai reiškia, kad naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pirminis kreditorius. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad dar iki 2013 m. gegužės 21 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo teisė reikšti reikalavimus dėl atsakovių 2010-12-23 sudarytų ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu jau buvo pasibaigusi, suėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kad, pvz., ieškovui perleidus savo reikalavimus į atsakovę V. K., kitam trečiajam asmeniui, pastarasis galėtų reikšti reikalavimus dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, remdamasisi tuo, kad tik po tam tikros reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ir patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, sužinojo apie savo, kaip kreditoriaus teisių pažeidimą ginčijamais sandoriais, kas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 str.). Be to, ieškovui 2013 m. gegužės 21 d. sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, buvo žinoma aplinkybė, kad reikalavimo teisės pagal Kreditavimo sutartį yra užtikrintos tik 2009-05-11 Laidavimo sutartimi Nr. 09-00094-1, laiduotojas A. K., tačiau užtikrinimo hipoteka nebebuvo.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė, konstatavęs, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.131 str. 1 d.). Šiuo atveju tenkinti CPK 78 str. nuostatų pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

A. V. K. ir I. V. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą atmetus, jos iš apelianto nepriteistinos.

Dėl išdėstyto, Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.