- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-249-425/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14113-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Laimantas Misiūnas
- Trečiasis asmuo
- E. P. R., D. B., N. B., V. B., I. R.
- Atsakovas
- A. R.
- Ieškovas
- L. R.
- Kategorijos
- 2.6.4.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-249-425/2016
teisėja Rūta Jankauskaitė-Jocė Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14113-2010-3
2017 m. kovo 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų E. P. R., D. B., atsakovo A. R., ieškovės L. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1987-435/2016 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui A. R., tretiesiems asmenims N. B., V. B., E. P. R., I. R., D. B., išvadas teikiančioms Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, paskolų sandorių pripažinimo nesudarytais arba negaliojančiais nuo sudarymo momento, trečiojo asmens įvykdytos prievolės ½ dalies priteisimo atsakovui iš ieškovės, atsisakymo nuo turto paveldėjimo pripažinimo negaliojančiu, pagal atsakovo A. R. priešieškinį ieškovei L. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, bendrosios ieškovės ir atsakovo reikalavimo teisės padalijimo, bendrosios ieškovės ir atsakovo skolos padalijimo bei bendrai įgytų lėšų padalijimo ir trečiųjų asmenų N. B. ir V. B. ieškinį ieškovei L. R. ir atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. R. prašė teismo nutraukti santuoką dėl atsakovo A. R. kaltės, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą padalinti jos nurodytu būdu; po santuokos nutraukimo palikti santuokinę pavardę; nepilnamečių vaikų A. ir L. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove; priteisti iš atsakovo vaikų išlaikymui po 145 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį periodinėmis išmokomis, nepilnamečio A. išlaikymo 1 970,80 Eur įsiskolinimą nuo 2009-06-01 iki kreipimosi į teismą dienos, nepilnamečio L. išlaikymo 1 882,53 Eur įsiskolinimą nuo 2009-07-08 iki kreipimosi į teismą dienos; nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir dalyvavimo jų auklėjimą tvarką pagal pateiktąją; paskolos raštelius nuo 2001-06-05 iki 2007-11-16 bendrai sumai 22 691,73 Eur (78 350 Lt), sudarytus N. B., V. B. ir A. R., pripažinti nesudarytais arba negaliojančiais nuo jų sudarymo dienos; priteisti iš L. R. atsakovo naudai 8 920,57 Eur (30 800,96 Lt) kaip D. B. kreditoriams įvykdytos prievolės ½ dalį; taikyti tarpusavio vienarūšių reikalavimų įskaitymą apskaičiuojant galutines mokėtinas sumas; pripažinti negaliojančiu atsakovo 2011-04-12 atsisakymą nuo K. R. turto paveldėjimo nuo jo sudarymo momento, taikyti restituciją pinigais ir išlaikymo nepilnamečiams asmenims įsiskolinimo išieškojimą 9 533,96 Eur sumai nukreipti ir į atsakovui priklausančią paikimo dalį, esančią E. P. R. valdyme, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2009 metų birželio mėnesį atsakovas paliko šeimą, ja nesirūpino, vaikams neteikė išlaikymo, buvo neištikimas. Pažymėjo, kad ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nėra, todėl prašė nustatyti gyvenamąją vietą kartu su ieškove, kuri vaikais rūpinasi, juos auklėja.
Paaiškino, jog vaikams išlaikyti reikalingas mažiausiai 145 Eur kiekvienam vaikui išlaikymas per mėnesį. Kadangi atsakovas nepilnamečiui sūnui A. R. neteikė išlaikymo nuo 2009-06-01, o L. R. – nuo 2009-07-08, pateikė apskaičiuotą išlaikymo įsiskolinimą, kurį prašė priteisti iš atsakovo.
Nurodė, kad paskolų rašteliuose nėra jos nei rekvizitų, nei parašų, nei pinigų gavimo patvirtinimo, kurių negalėjo būti, nes apie pinigų skolinimąsi ji nieko nežinojo. Darė išvadą, jog paskolų rašteliai yra tariami, sudaryti tik dėl akių, nes ji ir atsakovas dirbo ir turėjo deklaruotų pajamų, todėl jiems nebuvo reikalo skolintis tokio dydžio sumų. Teigė, kad atsakovo ir trečiųjų asmenų santykiai labai geri ir, teismui patenkinus jų ieškinį, tretieji asmenys nesiektų išieškoti priteistos sumos iš atsakovo. Pažymėjo, jog tretieji asmenys minėtų sumų nedeklaravo, kas patvirtino, jog pinigai ieškovei ir atsakovui nebuvo paskolinti. Kėlė abejones dėl trečiųjų asmenų galėjimo skolinti pinigus ir tuo pačiu metu vykdyti statybas.
Teigė, kad atsakovas buvo nesąžiningas, atsisakydamas nuo jo mirusios motinos palikimo paveldėjimo, sąmoningai pablogindamas savo turtinę padėtį, žinant apie didėjantį nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Darė išvadą, jog paveldėtas butas parduotas už mažesnę kainą nei buvo įvertintas VĮ Registrų centro, todėl sprendė atsakovui atsisakius nuo 9 533,96 Eur turto paveldėjimo.
Nurodė, kad D. B. teismų sprendimais priteistą sumą sumokėjo ieškovei kaip solidariajai kreditorei, todėl prašė pusę sumokėtos D. B. sumos priteisti atsakovo naudai.
Atsakovas A. R. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti santuoką su ieškove dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatyti nepilnamečių vaikų A. R. ir L. R. gyvenamąją vietą kartu su ieškove; priteisti nepilnamečių vaikų išlaikymui po 38 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; padalinti bendrus namų apyvokos daiktus nurodytu būdu; padalinti per pusę bendrai įgytas pinigines lėšas 10 136,70 Eur (35 000 Lt) sumai; padalinti lygiomis dalimis bendrą ieškovės ir atsakovo 15 234,58 Eur (52 601,96 Lt) reikalavimo teisę į D. B.; padalinti po lygiai bendrą ieškovės ir atsakovo skolą N. B.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teigė, kad ilgai užsitęsusi D. B. priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo pagrindine šeimos iširimo priežastimi. Paaiškino, jog atsakovui netekus darbo ir pajamų, sulėtėjo namo rekonstrukcija, prasidėjo konfliktai ir ieškovė, nenorėjusi sutikti su materialiniais sunkumais, savo iniciatyva nutraukė santykius. Nurodė, kad turėjo pagrindą įtarti ieškove neištikimybe, tačiau sprendė esant abejiems kaltiems dėl santuokos iširimo.
Sutiko nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškove.
Nurodė, kad dėl savo turtinės padėties vaikų išlaikymui gali skirti po 38 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį, o pagerėjus finansinei padėčiai, skirtų didesnę pinigų sumą.
Paaiškino, kad santuokos metu įsigytus automobilius pardavė žodinėmis sutartimis, o gautos lėšos panaudotos šeimos reikmėms. Nurodė, be kita ko, kad pas ieškovę liko jam asmeniškai priklausančios ir tapusios bevertėmis elektrinė orkaitė ir kaitlentė, kurios įmontuotos į virtuvės baldus ir jomis naudojosi ieškovė, todėl prašė priteisti kompensaciją kaip nuostolius už daiktų nuvertėjimą.
Teigė, kad ieškovė už 2008 metus deklaravo turinti 10 136,70 Eur (35 000 Lt), todėl sprendė šioms piniginėms lėšoms esant jungtine nuosavybe, sukauptomis iš bendrų pajamų ir dalintinomis lygiomis dalimis.
Nurodė, jog į šalių turto balansą turi būti įtraukta ir 15 234,58 Eur (52 601,92 Lt) ieškovės ir atsakovo solidari teisė į D. B..
Teigė, kad nuo 2001 iki 2007 metų D. B. priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcijai atsakovas su ieškove įvairiomis sumomis skolinosi iš N. B.. Iki santykių iširimo, grąžino 3 426,20 Eur (11 830 Lt). Kadangi pinigus su ieškove skolinosi bendrai, prievolė grąžinti skolą laikytina bendra ir turėtų būti padalinta lygiomis dalimis po 9 632,76 Eur (33 260 Lt).
Tretieji asmenys N. B., V. B. prašė priteisti iš L. R. ir A. R. solidariai 19 265,52 Eur.
Nurodė, kad nuo 2001-06-05 iki 2007-11-16 ieškovei ir atsakovui paskolino 22 691,73 Eur (78 350 Lt) gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), statybai. Paaiškino, jog atsakovas 2008 metais grąžino 3 426,20 Eur (11 830 Lt), likusių pinigų nei iš ieškovės, nei iš atsakovo nebeatgavo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, trečiųjų asmenų ieškinį patenkino visa apimtimi.
Darė išvadą, kad sutuoktiniai nebuvo lojalūs, negerbė vienas kito, nerėmė vienas kito moraliai, nesprendė šeimoje atsiradusių problemų, abu pažeidė sutuoktinių pareigas, todėl santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovei paliekant santuokinę pavardę.
Nustatė, jog ginčo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nekilo, vaikai gyvena su ieškove, todėl sprendė nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymui su motina geriausiai atitiksiant vaikų interesus, užtikrinsiant jų įprastą emocinę ir socialinę aplinką. Atsakovui nepareiškus prieštaravimų dėl ieškovės pasiūlytos bendravimo su vaikais tvarkos, todėl nustatė ieškovės pasiūlytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.
Teismas, spręsdamas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio klausimą, sprendė, kad yra pagrindo abejonėms dėl tikrosios atsakovo turtinės padėties, jo gaunamų pajamų, ir šias abejones vertino nepilnamečių interesų naudai, konstatuodamas, kad atsakovas gali teikti po 145 Eur per mėnesį išlaikymą sūnums nuo 2010-08-23. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovas nuo 2010 metų rugsėjo mėnesio iki 2010 metų gruodžio mėnesio pervedė ieškovei vaikų išlaikymui 145 Eur, vaikų išlaikymui priteistiną sumą sumažino pervestąja suma ir priteisė L. R. išlaikymą pradedant mokėti mėnesiu vėliau – nuo 2010-09-23. Teismo nutartimi priteisus laikiną vaikų išlaikymą, nuo 2011-01-26 iki teismo sprendimo priėmimo iš atsakovo priteisė po 87 Eur kasmėnesinių išmokų kiekvieno vaiko išlaikymui.
Nustatydamas išlaikymo įsiskolinimo dydį, teismas sprendė, kad ieškovė kiekvienam vaikui išleisdavo apie 174 Eur, todėl išlaikymo įsiskolinimo sumą ieškovei pripažino 72 Eur (250 Lt), kas reiškia, jog išlaikymo įsiskolinimo suma sūnui A. R. nuo 2009-06-01 iki kreipimosi į teismą dienos sudarė 1 146 Eur, o sūnui L. R. nuo 2009-07-08 iki kreipimosi į teismą, dienos - 1 131 Eur.Kadangi ieškovė neginčijo, kad atsakovo nurodyti daiktai atsakovui priklausė asmeninės nuosavybės teise (muzikos centras Sony, televizorius Sony, sporto inventorius (suoliukas, štanga, svarmenys štangai), elektrinė kaitlentė Electrolux ir elektrinė orkaitė Electrolux), teismas šių daiktų nedalino ir kompensacijos nepriteisė. Atsižvelgdamas į tai, jog prašydamos padalinti daiktus, šalys nepateikė jų įsigijimo dokumentų, teismas padalijo tik tuos daiktus, dėl kurių šalys nesiginčijo ir pripažino, kad jie buvo įgyti santuokoje ir, šalių sutikimu, vadovavosi jų nurodytų verčių vidurkiais. Nustatė, kad šalys santuokos metu įgijo daiktų bendros 1 176,44 Eur vertės, ir visiems daiktams likus pas ieškovę ir jai naudojantis, priteisė atsakovo naudai 588,22 Eur kompensaciją. Įvertinęs byloje esančius įrodymus bei automobilių pardavimo praktiką, teismas darė prielaidą, jog šalių santuokai faktiškai nutrūkus automobilių Ford Escort ir VW Transporter šeima jau nebeturėjo, todėl jų nedalino. Atsakovo reikalavimą padalinti ieškovės deklaruotas pinigines lėšas atmetė, darydamas prielaidą tokių lėšų ieškovei realiai neturėjus.
Konstatavo, kad D. B. pakvitavimu įvykdžius prievolę L. R., ne tik po to, kai buvo pareikštas ieškinys dėl šios prievolės, bet ir priimtas teismo sprendimas ir pradėtas išieškojimas, ji veikė išimtinai savo rizika, pažeisdama įstatymo nuostatas, todėl teismas nelaikė D. B. tinkamai įvykdžiusią prievolę ir tenkino atsakovo reikalavimą padalinti per pusę reikalavimo teisę į D. B..
Žemesnės instancijos teismas
Teismas darė išvadą, jog D. B. gyvenamojo namo rekonstrukcijai lėšų ieškovės ir atsakovo šeima neturėjo, jų turimas turtas ir gaunamos pajamos bei išlaidos pragyvenimui neleido daryti tokios apimties rekonstrukcijos darbų, todėl sprendė, kad ši rekonstrukcija buvo atliekama iš skolintų lėšų. Nenustatė, kad šalys būtų kreipusios į kredito įstaigas dėl namo rekonstrukcijos finansavimo, o tretieji asmenys atsakovo giminaičiai, tuo metu gavę pakankamai nemažas pajamas, todėl teismas sprendė, jog N. ir V. B. skolintomis lėšomis buvo atliekama D. B. priklausiusių statinių rekonstrukcija tikslu padėti jaunai šeimai įsigyti būstą ir apie tokias paskolas ieškovei negalėjo būti nežinoma bei tuo pačiu atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti paskolos sandorius apsimestiniais. Atkreipė dėmesį, jog atsakovui nebuvo žinoma apie ieškovės turimas santaupas, deklaruotos santaupos rekonstrukcijos metu didėjo, todėl negalėjo būti naudojamos. Nurodė, kad ieškovė savo abejonių dėl trečiųjų asmenų galėjimo skolinti pinigų sumas ir tuo pačiu metu vykdyti statybas neįrodė ir nepaneigė trečiųjų asmenų argumentų sodo nameliui buvus pastatytam dar 1990 metais ir tik 2011 metais sutvarkius jo pridavimo dokumentus. Ieškovės teiginius dėl jos parašo nebuvimo ant paskolos raštelių vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes ginčo sandoriai buvo būtini šeimos namų ūkiui išlaikyti. Nors ir kreditoriai neprieštaravo dėl solidariosios prievolės tarp šalių padalijimo, tačiau nesant ieškovės sutikimo, teismas nepadalijo šios prievolės dalimis kiekvienam sutuoktiniui.
Sprendė, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes, atsiradus palikimui ir palikimo sąskaita turėdamas realią galimybę įvykdyti tėvo prigimtinę prievolę vaikams, nesąžiningai ir nepateikdamas iš esmės jokių garantijų, kad išlaikymo skola realiai ir protingais terminais galės būti sumokėta ateityje, atsisakė nuo palikimo. Darė išvadą, jog atsisakymo nuo palikimo momentu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Nustatė, kad ieškovė apie A. R. atsisakymą nuo palikimo sužinojo 2014-11-03, todėl Pauliano ieškinio senaties terminas nepraleistas. Nesutiko su ieškovės paskaičiuota atsakovo atsisakytos palikimo dalimi ir nurodė, jog paskaičiavimas turi būti atliktas pagal vertes, buvusias palikimo atsiradimo metu, kas sudaro 8 411,50 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo E. P. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu atsakovo A. R. 2011-04-12 atsisakymas nuo 2011-01-30 mirusios motinos K. R. turto paveldėjimo nuo jo sudarymo momento bei nukreiptas 8 411,50 Eur išieškojimas ieškovės L. R. naudai į E. P. R. turtą ar lėšas, gautas realizavus atsakovui A. R. priklausiusį ir E. P. R. žinioje buvusį turtą, ir priimti naują procesinį sprendimą, kuriuo šią ieškovės patikslinto ieškinio dalį atmesti ir priteisti iš ieškovės E. P. R. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme.
Teigia, kad atsisakymo nuo palikimo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą, nes nagrinėjama civilinė byla dar nebuvo išspręsta.
Nurodo, jog ieškovei apie atsakovo motinos mirtį buvo žinoma dar iki 2011-04-06 teismo posėdžio ir ieškovės atstovė turėjo visas procesines galimybes kreiptis tiesiogiai į VĮ Registrų centrą ir gauti duomenis, kam priklauso turtas po K. R. mirties. Ieškovės atstovo pasikeitimą 2014-10-10 vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes naujam atstovui byloje pateikus naujus duomenis, siejamas faktas apie sužinojimą to, kad visą palikimą, atsiradusį po K. R. mirties, paveldėjo vienintelis E. P. R.. Tvirtina, kad 2011-06-16 buvo išviešintas faktas, jog po K. R. mirties palikimą paveldėjo E. P. R. ir nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas vienerių metų senaties terminas, taikytinas Pauliano ieškinio taikymui. Paaiškina, jog R. šeimoje buvo sutarta, jog po K. R. mirties santuokos metu sukauptas turtas atitenka mirusįjį pergyvenusiam sutuoktiniui ir vaikai į šį turtą nepretenduoja. Atkreipia dėmesį, kad ginčo sandoris nebuvo atlygintinis.
Tvirtina, kad teismas galėjo pripažinti ieškovei teisę nukreipti išieškojimą tik į 1 688,78 Eur sumą, o ne į 8 411,50 Eur, nes iš atsakovo priteistas mažesnis išlaikymo įsiskolinimas vaikams bei atsakovo naudai iš ieškovės priteista kompensacija.
Teigia, jog teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovės reikalaujamą išieškoti įsiskolinimą sumažino, todėl privalėjo iš dalies priteisti iš L. R. E. P. R. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas A. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį dėl priteisto išlaikymo vaikams bei išlaikymo įsiskolinimo ir priteisti iš atsakovo sūnų A. R. ir L. R. išlaikymą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 76 Eur – A. R. skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-08-23 iki 2011-01-26, o L. R. nuo 2010-09-23 iki 2011-01-26; abiem vaikams po 18 Eur nuo 2011-01-26 iki teismo sprendimo priėmimo, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki sūnų pilnametystės – po 76 Eur kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis; sūnui A. R. už laikotarpį nuo 2009-06-01 iki kreipimosi į teismą dienos – 991,60 Eur išlaikymo įsiskolinimą, o sūnui L. R. už laikotarpį nuo 2009-07-08 iki kreipimosi į teismą, dienos – 988 Eur išlaikymo įsiskolinimą; panaikinti sprendimo dalį, kurioje teismas pripažino negaliojančiu atsakovo A. R. 2011-04-12 atsisakymą nuo 2011-01-30 mirusios motinos K. R. turto paveldėjimo nuo jo sudarymo momento ir nukreipė 8 411,50 Eur išieškojimą ieškovės L. R. naudai į E. P. R. turtą ar lėšas, gautas realizavus atsakovui A. R. priklausiusį ir E. P. R. žinioje buvusį turtą, šį ieškovės L. R. reikalavimą atmesti arba palikti nenagrinėtu; priteisti iš ieškovės L. R. 290 Eur kompensaciją atsakovui A. R..
Teigia, jog teismas, nustatydamas bylos šalių vaikų poreikių dydį, neteisingai rėmėsi vien tik MMA dydžiu. Pažymi, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė vis tik yra byloje pateikus duomenis apie jos paskaičiuotus vaikų išlaikymo poreikius, kurie sudaro 345 Eur abejiems vaikams, arba po 172,50 Eur kiekvienam atskirai, šis ieškovės nurodytas dydis turėtų būti laikomas šalių ginčo dėl vaikų išlaikymo poreikių dydžio atskaitos tašku. Mano, jog pirminiame ieškinyje nurodyta vaikų išlaikymo poreikių suma (172,50 Eur vienam vaikui) yra pakankama patenkinti didesnius nei būtinieji (minimalūs) poreikiai, tačiau atsižvelgus į blogą šalių turtinę padėtį, teismas turėjo nustatyti tik būtinuosius (minimalius) vaikų poreikius užtikrinančią pinigų sumą – 152 Eur vienam vaikui per mėnesį (304 Eur abiem vaikams), ir ją paskirstyti ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis.
Nurodo, jog jam priklausančias elektrinę kaitlentę ir orkaitę, kurias atsisakė atsiimti natūra dėl jų visiško nevertėjimo, sumontavus į specialiai pagamintus baldus, įranga ir baldai tapo neatskiriama visuma, todėl, prijungus atsakovo asmeninį turtą (įrangą), padidėjo jungtinė sutuoktinių nuosavybė (virtuvės baldai), o ieškovė turėjo būti įpareigota sumokėti atsakovui 290 Eur kompensaciją.
Teigia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovo atsisakymą nuo palikimo negaliojančiu negalėjo būti nagrinėjamas ir patenkintas, nes atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, aiškindamas, jog ieškovė 2011-04-06 žinojo K. R. mirus ir turėjo galimybes sužinoti palikimo priėmimo aplinkybes. tvirtina, jog santuokos nutraukimo byloje actio Pauliana negali būti nagrinėjamas.
Trečiasis asmuo D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė padalinti bendrą ieškovės ir atsakovo 2014-04-17 Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi priteistą 52 601,92 Lt (15 234,56 Eur) jos, D. B., turto pagerinimui turėtų išlaidų ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą, t. y. jų reikalavimo teisę į ją pusiau, t. y. po ½ ieškovei ir atsakovui bei šioje dalyje priimti naują sprendimą - patenkinti ieškovės L. R. patikslintą ieškinį bei priteisti iš ieškovės L. R. atsakovo A. R. naudai jos, D. B., įvykdytos prievolės ½ dalį – 8 920,57 Eur (30 800,96 Lt).
Teigia, kad ieškovės ir atsakovo reikalavimas jai yra solidarus ir tai suteikė teisę savo prievolę įvykdyti bet kuriam kreditoriui. Nurodo, jog teismas, turėdamas galimybę priimti protingą ir teisingą sprendimą, kuriuo būtų maksimaliai sureguliuoti ir sudengti šalių tarpusavio reikalavimai vienas kito atžvilgiu, priėmė sprendimą, kuris pažeidžia tiek jos, tiek ieškovės, tiek jos nepilnamečių vaikų teisėtus interesus bei ateityje neabejotinai apsunkins sprendimo įvykdymą. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš jos bus antrą kartą išieškoma jau įvykdyta prievolė, motyvuojant vien tuo, kad ji neva turiu prisiimti riziką už tai, kad įvykdė prievolę vienam iš solidarių kreditorių (teismo manymu, netinkamam), nors ieškovė pinigų gavimo fakto neginčija, sąžiningai tai patvirtino teismui bei sutiko, kad ½ įvykdytos prievolės dalis būtų priteista iš jos atsakovui, tuo užtikrinant jo teisėtus interesus.
Nurodo, jog teismas nepagrįstai pasirėmė Panevėžio apygardos teismo nutartimi, sprendžiant jos skundą dėl 2015-08-13 nutarties civilinėje byloje, nes, skundas buvo nagrinėjamas byloje dėl antstolės G. Kunickienės veiksmų ir teismas, nagrinėjantis santuokos nutraukimo bylą, vadovautis teismo išaiškinimu byloje dėl antstolių veiksmų.
Ieškovė L. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį, kurioje teismas padalino bendrą ieškovės ir atsakovo 2014-04-17 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi priteistą 52 601,92 Lt (15 234,56 Eur) D. B. turto pagerinimui turėtų išlaidų ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą reikalavimo teisės į D. B. pusiau po ½ ieškovei ir atsakovui; priteisė iš ieškovės ir atsakovo solidariai trečiųjų asmenų N. B. ir V. B. naudai 19 265,52 Eur skolos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šią ieškovės L. R. patikslinto ieškinio dalį patenkinti. Tą dalį, kuria teismas padalino turtą tarp šalių, sprendimą pakeisti, papildant taip: A. R. nuosavybės teise priteisti keturratį, kurio vertė 231,70 Eur, plazminį televizorių, kurio vertė 434,43 Eur, kompensaciją už parduotas santuokos metu įgytas transporto priemones, įpareigojant jį išmokėti ieškovei L. R. viso 1 172,97 Eur kompensaciją; likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai neįtraukė į dalintino turto sąrašą plazminio televizoriaus „Samsung“, 434,43 Eur vertės, ir keturračio, 231,70 Eur vertės. Paaiškina, jog televizorius pirktas santuokos metu, pateiktos nuotraukos patvirtina jį naudojus šeimos reikmėms. Teigia, kad atsakovo tėvas, trečiasis asmuo, negalėjo paaiškinti keturračio įsigijimo aplinkybių, todėl aiškina, jog pateiktos byloje nuotraukos patvirtina keturračiui buvus nupirktam šalių nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti.
Teigia, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pardavus automobilius Ford Escort ir VW Transporter gautos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Nurodo, kad automobiliai buvo išregistruoti 2011 metais, kas verčia abejoti atsakovo bei liudytojo E. K. parodymais. Tvirtina, jog nuo 2009 metų šalys kartu nebegyveno, todėl nežinojo, ar atsakovas turi minėtus automobilius, todėl jų nenurodė metinėje deklaracijoje už 2009 metus.
Paaiškina, kad sąžiningai nurodė aplinkybę, jog gavo iš skolininkės D. B. pinigus, paprašė juos padalinti, priteisiant atsakovui ½ dalį ir įvertinusi aplinkybę, kad su atsakovu vienas kito atžvilgiu turi priešpriešinių reikalavimų bei siekdama palengvinti sprendimo įvykdymą ateityje, paprašė teismo, apskaičiuojant tarp šalių galutinai mokėtinas pinigines sumas, taikyti tarpusavio vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Mano, jog tokiu būdu būtų užtikrinti ir šalių nepilnamečių vaikų turtiniai interesai.
Tvirtina, jog apie bet kokį atsakovo pinigų skolinimąsi iš trečiųjų asmenų N. B. ir V. B. nieko nežinojo, paskolų negavo ir raštelių pasirašyme nedalyvavo. Paaiškina, kad D. B. buvo priteista daug mažesnė suma nei atsakovas teigė investavęs į D. B. namą skolintomis lėšomis iš minėtų trečiųjų asmenų. Teigia, teismui nepagrįstai pripažinus prievolę solidariąja ir mano, kad prievolė turėtų būti dalinė, kaip ir priteista D. B. prievolė sutuoktiniams po ½ dalį. Daro išvadą, kad tretieji asmenys sieks skolą išsiieškoti iš jos, taip pažeidžiant netik ieškovės, bet ir nepilnamečių vaikų interesus, nes išieškant priteistas lėšas iš jos vienintelio pajamų šaltinio – darbo užmokesčio, nebūtų pakankamai pajamų užtikrinti nepilnamečių vaikų poreikių patenkinimą.
Tretieji asmenys N. B. ir V. B. atsiliepimu į ieškovės L. R. apeliacinį skundą prašo jo dalį, kuria ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės ir atsakovo solidariai trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais naudai priteista 19 265,52 Eur, atmesti ir šią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad trečiojo asmens N. B. ir atsakovo pasirašyti paskolos rašteliai atitinka įstatymo reikalavimus, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog paskolos rašteliuose nurodytos paskolos sumos nebuvo perduotos arba buvo perduotos mažesnės nei paskolos rašteliuose nurodytos paskolos sumos. Pripažįsta, kad ieškovė paskolos rašteliuose nepasirašė, tačiau mano, jog apie gaunamas sumas žinojo ir joms pritarė, ką patvirtina bylos rašytiniai įrodymai apie ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį.
Teigia, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti apie gyvenamojo namo, kuriame gyveno ieškovės ir atsakovo šeima, ir kuriame iki šiol gyvena ieškovė su nepilnamečiais vaikais, rekonstrukcijos finansavimo šaltinius. Nurodo, kad nagrinėtoje civilinėje byloje atsakovas rašytiniais įrodymais galėjo pagrįsti tik dalį gyvenamojo namo rekonstrukcijos kainos, tačiau nebuvo paneigta visa rekonstrukcijai skirta pinigų suma.
Tvirtina, kad atsakovas neturėjo gauti iš ieškovės sutikimo, nes paskolų rašteliai buvo sudaryti šeimos interesais - pagal juos gautos paskolų sumos buvo panaudotos ieškovės motinai D. B. priklausančio gyvenamojo namo, kuriame apsigyveno ieškovės ir atsakovo šeima, rekonstrukcijai ir kuriame iki šiol gyvena ieškovė ir nepilnamečiai vaikai.
Atsakovas A. R. atsiliepimu į ieškovės L. R. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Tvirtina, jog šeima niekada neturėjo plazminio televizoriaus „Samsung“, o keturratis atsakovui buvo padovanotas, todėl netrauktinas į sutuoktinių bendro dalintino turto sąrašą. Teigia, kad ieškovė turėjo įrodyti šiam turtui buvus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Paaiškina, kad ginčo automobiliai žodine sutartimi buvo parduoti dar 2006 ir 2007 metais ir tik pradėjus santuokos nutraukimo procesą, automobilių perleidimo faktas įregistruotas viešajame registre. Pažymi, kad faktinio automobilių perleidimo metu nebuvo privaloma sudaryti rašytines transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis.
Teigia, jog D. B. neturėjo teisės pasirinkti bet kurį solidarų kreditorių ir jam įvykdyti savo prievolę, be to, buvo areštuota atsakovo reikalavimo teisė į D. B., kas reiškia, jog skolininko prievolės įvykdymo negali priimti joks kitas solidarus kreditorius.
Nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog gautų paskolų pinigai nebuvo panaudoti šeimos interesams.
Atsakovas A. R. atsiliepimu į trečiojo asmens E. P. R. apeliacinį skundą sutinka su nuo prašo jį patenkinti.
Ieškovė L. R. atsiliepimu į trečiojo asmens E. P. R. apeliacinį skundą prašo atmesti ir skundžiamo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Paaiškina, kad tėvų pareiga išlaikyti vaikus kyla iš įstatymo ir sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl reikalavimo į atsakovą buvimo. Patvirtina, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014-11-03, todėl nuo šio momento ieškinio senaties terminas buvo pradėtas skaičiuoti pagrįstai. Nurodo, kad trečiojo asmens paskaičiavimai apie nukreiptinos išieškoti sumos dydį nepagrįsti, nes šiai dienai įsiskolinimas siekia 18 000 Eur.
Atsakovas A. R. atsiliepimu į trečiojo asmens D. B. apeliacinį skundą prašo atmesti.
Teigia, kad Kauno apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8493-199/2015 konstatavo D. B. neįvykdžius savo prievolės solidariems kreditoriams L. R. ir A. R.. Panevėžio apygardos teismas minėtą nutartį paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, jog D. B. neturėjo teisės pasirinkti bet kurį solidarų kreditorių ir jam įvykdyti savo prievolę, taip pat ieškovė L. R. neturėjo teisės priimti prievolės įvykdymo iš D. B., nes teismo nutartimi buvo areštuota atsakovo turtinė teisė ir ieškovė neturėjo teisės priimti areštuotos reikalavimo teisės įvykdymo.
Mano, kad L. R. ir A. R., tarpusavio santykiai, vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai ir ypač asmeninės prievolės – išlaikyti nepilnamečius vaikus, įsiskolinimas, negali turėti įtakos apeliantės D. B. teisėms ir pareigoms.
Ieškovė L. R. atsiliepimu į trečiojo asmens D. B. apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, sutikdama su skundu visa apimtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ieškovės L. R., trečiojo asmens D. B. apeliaciniai skundai atmestini, atsakovo A. R., trečiojo asmens E. P. R. apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 3 p.).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniais skundais L. R. ir A. R. neginčija teismo sprendimo dalių dėl nepilnamečių sūnų A. ir L. gyvenamosios vietos bei bendravimo su vaikai tvarkos nustatymo. Nenustačius procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų bei sutikdama su teismo motyvais, teisėjų kolegija dėl išspręstų reikalavimų nepasisako.
Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams
Spręsdamas mažamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog esant pagrindui abejoti dėl tikrosios atsakovo turtinės padėties, jo gaunamų pajamų, atsakovas A. R. gali teikti 145 Eur per mėnesį išlaikymą sūnums. Atsakovas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, jog mažamečių vaikų išlaidoms yra pakankama mėnesiui 152 Eur suma ir, įvertinęs, kad vaikai gyvena su ieškove, sutinka teikti išlaikymą lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija su minėtu teiginiu nesutinka dėl sekančių motyvų
Sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio vadovaujamasi Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams tėvai turi teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Dėl paminėto, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaiko poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Tačiau minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos.
Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šalių sūnūs A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir L. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra nepilnamečiai, todėl įvertinus vaikų amžių, tai, jog lanko mokyklinio ugdymo įstaigas, yra augantys vaikai ir jų poreikiai maistui, aprangai nuolat didėja, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaikų poreikiams patenkinti kas mėnesį yra reikalinga 290 Eur suma. Nors apeliantas nurodo, kad nepilnamečių vaikų išlaikymui yra pakankama 152 Eur suma mėnesiui, tačiau iš esmės teismo nustatytos sumos neginčija, tik nurodo, jog teismas turėjo įvertinti šalių turtinę padėtį. Tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo turtinę padėtį, jų amžių, darbingumą, kritiškai vertino atsakovo realią tikrąją finansinę padėtį, todėl pakartotinai vertinti byloje esančius įrodymus dėl šalių turtinės padėties, sutinkant su teismo išvada, bei mažinti nustatytą vaikams reikalingą 290 Eur išlaikymo dydį, įvertinus, kad A. ir L. R. poreikiai jiems augant didėja, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantas nepagrįstai išlaikymo vaikams dydį sieja su globojamam vaikui skiriamu Išmokų vaikams įstatymo nustatytu globos išmokos dydžiu. Kaip nurodyta šios nutarties 61 ir 62 punktuose, teismas, spręsdamas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio klausimą, vertina tėvų turtinę padėtį bei konkrečias bylos aplinkybes ir išlaikymo dydžio nustatymo atspirties taškas negali būti siejamas su pirmiau paminėto Išmokų vaikams įstatymo nustatytu globos išmokos dydžiu, lygiai pat ir su minimalios mėnesinės algos dydžiu.
Teismas, nustatydamas išlaikymo įsiskolinimo dydį, rėmėsi ieškovės L. R. 2010-08-18 pradiniame ieškinyje pateiktu nepilnamečių vaikų poreikių vienam mėnesiui apskaičiavimu. Atsakovui nepaneigus tuo metu vaikams skirto poreikių tenkinimo dydžio, o ieškovei neskundus šios sprendimo dalies, teisėjų kolegija neturi pagrindo mažinti priteisto įsiskolinimo dydžio (CPK 185 str.; 313 str.).
Dėl sutuoktinių turto
Apeliantas A. R. nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria nepriteista kompensacija už jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias elektrinę orkaitę ir kaitlentę, kurias naudoja ieškovė ir kurios yra sumontuotos virtuvės baldus ieškovės gyvenamojoje vietoje.
Byloje nėra ginčo, kad elektrinė orkaitė ir kaitlentė „Electrolux“ atsakovo buvo įsigytos iki santuokos sudarymo ir priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise (1 t., b. l. 56-57). Patikslintu ieškiniu ieškovė L. R. elektrinę orkaitę ir kaitlentę įvertino po 86,89 Eur (300 Lt) ir prašė šiuos daiktus priteisti jai (5 t., b. l. 118-133). Atsakovas A. R. priešieškinyje elektrinę orkaitę ir kaitlentę įvertino po 144,81 Eur (500 Lt) priteisti ieškovei, o jam priteisti kompensaciją kaip nuostolius už daiktų nuvertėjimą (3 t., b. l. 180-184). 2016-02-11 teismo posėdžio metu ieškovė L. R. nepaneigė to, kad naudojasi atsakovui priklausančia elektrine orkaite ir kaitlente bei primygtinai nesiūlė šiuos daiktus atsakovui atsiimti (6 t., b. l. 41-45). Įvertinusi tai, kad elektrinė orkaitė ir kaitlentė, nors ir atsakovo teigimu, nuvertėjo, tačiau ieškovės buityje naudojamos, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindui šiuos daiktus priteisti ieškovei, o atsakovui – kompensaciją už asmenine nuosavybės teise valdytų daiktų netekimą, kurią sudaro pusė šalių nurodytų daiktų verčių vidurkio 115,85 Eur (400 Lt), nes nėra įrodyta, kad šiais daiktais naudojosi išimtinai tik ieškovė (CK 4.98 str.; CPK 185 str.).
L. R. nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atsisakyta įtraukti į sutuoktinių dalintino turto sąrašą plazminį televizorių „Samsung“, automobilius Ford Escort ir VW Transporter bei keturratį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės apeliaciniame skunde pateiktus teiginius, daro išvadą, jog pakankamais ir leistinais įrodymais ieškovė nepaneigė teismo padarytos išvados automobiliams buvus parduotiems ieškovei ir atsakovui gyvenant kartu ir vedus bendrą ūkį (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Iki 2015-11-01 įstatymas nenumatė motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties paprastos rašytinės formos, kas reiškia, jog transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis galėjo būti sudaryti ir žodžiu (CPK 1.73 str.). Liudytojo E. K. teikti parodymai 2016-03-01 teismo posėdyje patvirtino atsakovo teiginius automobiliui VW Transporter buvus parduotam žodine sutartimi dar 2008 metais (6 t., b. l. 102-107). Pagal Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro išduotą pažymą, automobilis Ford Escort iki 2015 metų paskutinius 7 metus nebuvo draustas, todėl labiau tikėtina, jog transporto priemonė nebuvo eksploatuojama. Kolegija sutinka su teismo išvada dėl susiklosčiusios praktikos neperrašinėti ar neišregistruoti nedidelės vertės automobilių VĮ „Regitra“ ir plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Vertinant transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybes ir įstatymui nereikalavus paprastos rašytinės sutarties formos, pagrįsta ir teisinga remtis ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir šalių, liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, teikti didesnę įrodomąją galią byloje esantiems rašytiniams įrodymams, susijusiems su automobilių perleidimu, nėra pagrindo.
Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje už 2008 metus ieškovė nedeklaruoja šeimos turėtų transporto priemonių, tačiau pateikia jos ir atsakovo turėtas pinigines lėšas, kas leidžia paneigti ieškovės teiginius, kad pildant minėtą deklaraciją su atsakovu visiškai nebendravo ir jai nebuvo žinomas automobilių egzistavimas (2 t., b. l. 37).
Apeliantė L. R. tvirtina, kad atsakovas neįrodė keturračiui buvus jo asmenine nuosavybe ir teismas turėjo šį daiktą įtraukti į dalintino turto sąrašą. Savo teiginį keturračiui buvus bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir skirta šalių vaikams, apeliantė grindžia byloje pateikta nuotrauka (6 t., b. l. 4). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtas įrodymas nepaneigia teismo padarytos išvados neįtraukti keturračio į dalintino turto sąrašą, nes momentinis vaizdo užfiksavimas negali patvirtinti keturračiui buvus skirtam šeimos reikmėms. Nenustačius aplinkybių ir nesant pakankamų duomenų, kolegijai nėra pagrindo pripažinti keturratį buvus skirtą šeimos reikmėms ir šį daiktą įtraukti į dalintino turto sąrašą (CPK 185 str.).
Vertinant L. R. argumentus ir pateiktus įrodymus dėl plazminio televizoriaus „Samsung“, kolegija konstatuoja, jog iš pateiktos nuotraukos nėra galimybių identifikuoti televizorių kaip plazminį ir būtent „Samsung“ ženklo produktą, todėl prašymas įtraukti šį daiktą į dalintino turto sąrašą bei padalinti jį atmestinas kaip neįrodytas (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).
Dėl reikalavimo teisės
Ieškovė L. R. ir trečiasis asmuo D. B. nesutinka su teismo sprendimo dalimi padalinti reikalavimo teisę į D. B. 15 234,56 Eur (52 601,92 Lt) sumai, argumentuodamos D. B. jau įvykdžius minėtą prievolę L. R. ir prašančios priteisti iš L. R. ½ dalį D. B. sumokėtos ieškovei sumos.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014-04-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-529/2014 pakeitė Kauno apygardos teismo 2013-04-15 sprendimą ir priteisė A. R. iš D. B. 52 601,92 Lt (15 234,56 Eur) D. B. turto pagerinimui turėtų išlaidų ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (3 t., b. l. 101-117). 2014-06-06 antstolė G. Kunickienė priėmė patvarkymą priimti iš A. R. pateiktą Kauno apygardos teismo 2014-06-05 išduotą vykdomąjį raštą dėl 60 219,83 Lt skolos ir 5 procentų procesinių metinių palūkanų už priteistą 52 601,92 Lt sumą išieškojimo iš D. B. (3 t., b. l. 118). L. R. pateikė 2014-10-14 pakvitavimą, kuriuo patvirtino gavusi iš D. B. viso 61 601,92 Lt sumą, priteistą Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-529/2014 (4 t., b. l. 57). Skundžiamu sprendimu teismas pripažino D. B. netinkamai įvykdžius savo prievolę ir ieškovės bei trečiojo asmens prašymų netenkino. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo padaryta išvada.
Nepaisant to, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014-04-17 nutartyje nurodė byloje ieškovo A. R. ir trečiojo asmens L. R. reikalavimą atsakovei D. B. esant solidarų, bylos duomenys patvirtina, kad vienas iš solidarių kreditorių A. R. pareiškė ieškinį dėl prievolės įvykdymo ir dėl minėto teismo nutartimi priteistos sumos pradėtas priverstinis išieškojimas. Šiuo atveju trečiasis asmuo D. B. neteko teisės prievolę įvykdyti bet kuriam iš solidariųjų kreditorių (CK 6.19 str.; CPK 749 str.).
Teisėjų kolegija nurodo, kad Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-8493-199/2015 bei Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-960-280/2015 įvertino D. B. 2014-10-14 pakvitavime nurodytus veiksmus ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo A. R. reikalavimo padalinti reikalavimo teisę į D. B. pagrįstumą bei pačios D. B. atsikirtimus, turėjo pagrindą remtis minėtų teismų konstatuotomis aplinkybėmis (6 t., b. l. 147-152; CPK 185 str.).
Dėl sutuoktinių bendrų prievolių
Skundžiamu sprendimu teismas pripažino ieškovės L. R. ir A. R. solidarią prievolę tretiesiems asmenims N. B. ir V. B. bei priteisė trečiųjų asmenų naudai solidariai 19 265,52 Eur skolą pagal 2001-2007 metų paskolos raštelius. Apeliantė L. R. tvirtina, jog teismas turėjo priteisti tik 15 234,56 Eur sumą, kokia buvo priteista iš D. B. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartimi, bei prievolę padalinti per pusę.
Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį, kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos ūkį ir pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Apeliantė iš esmės neginčija teismo išvados pripažinti A. R. ir trečiojo asmens. N. B. pasirašytus paskolos raštelius kaip sandorius, būtinus išlaikyti šeimos ūkį, ir jokių įrodymų, paneigiančių skolintiems pinigams buvus panaudotiems kitokiais tikslais, tačiau ginčija teismo priteistą skolos sumą.
Kaip minėta nutarties 74 punkte, už D. B. priklausančio turto pagerinimą, atsakovui A. R. iš D. B. buvo priteista 15 234,56 Eur suma. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-04-17 nutartyje konstatavo, kad A. R. rašytiniais įrodymais įrodė turėjęs 15 234,56 Eur (52 601,92 Lt) statybinių medžiagų išlaidų D. B. turto pagerinimui (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog minėta nutartimi nėra pripažinta, kad priteistoji suma paneigia tikimybę namo rekonstrukcijai panaudojus daugiau lėšų nei įrodyta rašytiniais įrodymais. Apeliantė L. R., keldama abejones dėl likusios pinigų sumos, nuo trečiųjų asmenų paskolintų ir teismo nutartimi priteistų piniginių lėšų, panaudojimo, nepateikia jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, kurie leistų teigti minėtą pinigų sumą panaudojus ne šeimos reikmėms, pvz., ginčo šalims ar šaliai įsigijus daiktų asmeniniams poreikiams tenkinti ar pan. Pažymėtina, jog pinigai buvo skolinami ilgiau nei šešerius metus santykinai nedidelėmis sumomis, todėl neatmestina, jog dalis jų galėjo būti naudojama ir šeimos poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismui nebuvo pagrindo mažinti priteistiną trečiųjų asmenų naudai skolą (CPK 185 str.).
Vertinant apeliantės L. R. teiginius dėl 2001-2007 metų paskolų raštelių sudarymo tik dėl akių (CK 1.86 str.), pažymėtina, jog byloje neįrodyta, kad ieškovės ir atsakovo šeima turėjo tiek lėšų, kad galėtų be pašalinių paramos pradėti D. B. priklausančio turto rekonstrukcijos darbus (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantė neginčijo ir nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl jos ir atsakovo, D. B. galimybių savo lėšomis vykdyti rekonstrukciją.
L. R. neįrodinėjo, kad paskolų sandorių kaina per didelė ir neprotinga (CPK 12 str., 178 str.). Iš byloje pateiktų paskolos raštelių matyti, kad atsakovui A. R. pinigai buvo skolinami be jokių palūkanų, nenustačius skolintų piniginių lėšų grąžinimo termino (1 t., b. l. 170-173). Minėtos aplinkybės nesuteikia pagrindo teismui savo iniciatyva pripažinti ginčo sandorius ydingais.
Kaip minėta nutarties 78 punkte, pagal prievoles, kilusias iš sandorių, sudarytų vieno iš sutuoktinio, išlaikyti šeimos ūkį, sutuoktiniai atsako solidariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantė L. R. nesutiko su trečiųjų asmenų N. B. ir V. B. reikalavimu priteisti skolą ir jį ginčijo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo padalinti minėtą ieškovės ir atsakovo prievolę (CPK 185 str.).
Apeliantės L. R. argumentai dėl galimai pažeistinų jos ir nepilnamečių vaikų teisių ir interesų pripažinus piniginę prievolę trečiųjų asmenų naudai solidaria ir priteisus skolą solidariai iš ieškovės ir atsakovo laikytini nepagrįstais, nes nepilnamečių vaikų išlaikymą turi užtikrinti ne tik ieškovė L. R., bet ir atsakovas A. R. (CK 3.192 str.). Kolegija pažymi, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, todėl L. R., įvykdžiusi solidariąją prievolę turėtų teisę reikalauti iš A. R. grąžinti už jį sumokėtą paskolos dalį (CK 6.9 str. 1 d.).
Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo
Santuokoje įgytas turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 str., 3.123 str.) CK 3.118 straipsnyje nustatyta, jog dalijant sutuoktinių turtą visų pirma reikia nustatyti turto priklausomumą ir sudaryti jo balansą. Balansas bendrąja prasme reiškia ataskaitą, kurios vienoje dalyje atsispindi sutuoktinių nuosavybės teise valdomas turtas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), o kitoje – skolos (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2009; 2012-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013). Sudaręs dalijamo turto balansą (CK 3.118 str.), nustatęs turto vertę (CK 3.119 str.) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117 str., 3.123 str.), teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams. Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek pasyvas. Iš bendro sutuoktinių turto sumokėjus (priteisus) iš šio turto mokėtinas skolas bei sudarius kompensacijų balansą, likęs bendras turtas dalijamas lygiomis dalimis, priešingu atveju laikoma jog sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje dalytino turto neturi (CK 3.118 str. 4 d., 3.117 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012; 2013-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. R. ir A. R. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdo turto (kilnojamųjų daiktų) už 1 176,44 Eur. Teisėjų kolegijai nenustačius pagrindo įtraukti į šalių dalintino turto sąrašą automobilius Ford Escort, VW Transporter, keturratį bei plazminį televizorių „Samsung“, pripažintina teismo nustatytai bendrai turto vertei esant teisingai. Byloje nepaneigta, jog ieškovė ir atsakovas turi reikalavimo teisę į D. B. 15 234,56 Eur sumai, todėl konstatuotina, jog ginčo šalys A. R. ir L. R. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdo turto už 16 411 Eur sumą (1 176,44 Eur + 15 234,56 Eur). Kolegijai nepriėmus priešingo sprendimo dėl A. R. ir L. R. solidarios prievolės N. B. ir V. B. pripažinimo, konstatuotina, jog ginčo šalių įsipareigojimus kreditoriams sudaro 19 265,52 Eur suma.
Minėti duomenys leidžia konstatuoti, jog šalių jungtinės nuosavybės teise valdomo turto vertė (16 411 Eur) yra mažesnė nei jų įsipareigojimai kreditoriams. Nustačius prievolių dydį, taip pat šalių turimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto dydį, santuokoje įgytas turtas tarp šalių negali būti dalijamas, kol neįvykdytos prievolės kreditoriui, todėl teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje dalytino turto neturi. Tai atitinka CK 3.118 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo suformuotą praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo dalinti A. R. ir L. R. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomą turtą (CPK 185 str.).
Dėl atsisakymo nuo paveldėjimo pripažinimo negaliojančiu
Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylas, šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus CPK 385 straipsnio 1 dalyje (CPK 383 str.). Ieškovė L. R. nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimą pripažinti A. R. atsisakymą nuo paveldėjimo negaliojančiu, t. y. ginčijo atsakovo vienasmenį sandorį Pauliano ieškinio pagrindu (CK 6.66 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo santuokos nutraukimo byloje nagrinėti minėto ieškovės reikalavimo, t. y. pažeidė procesinės teisės normas nagrinėdamas su santuokos nutraukimu ir iš to kylančiomis pasekmėmis nesusijusį reikalavimą (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 383 str.).
Pripažinus teismą padarius procesinės teisės normų pažeidimą, naikinti skundžiamą sprendimo dalį galima tik tada, jei dėl šio pažeidimo bylos dalis galėjo būti išspręsta neteisingai.
Iš byloje esančios antstolio M. Lekečinsko 2015-01-27 išduotos pažymos matyti, kad A. R. išlaikymo įsiskolinimo 2011-02-26 neturėjo, o 2012-05-01 išlaikymo įsiskolinimas buvo 489,29 Eur sumai, 2015-01-01 – 632,53 Eur (5 t., b. l. 29). Ginčo vienasmenis sandoris buvo sudarytas 2011-04-12 (4 t., b. l. 95). Įvertinus minėtus duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti atsisakymo nuo palikimo priėmimo sudarymo metu A. R. neturėjus išlaikymo įsiskolinimo (CPK 12 str., 178 str.). Įvertintina ir tai, jog pagal antstolio pažymą, nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimas augo. Kolegija konstatuoja, kad byloje nepaneigta išvada 2011-04-12 atsisakymo nuo palikimo priėmimo dienai ieškovei L. R. turėjus galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą A. R..
Trečiasis asmuo E. P. R. tvirtina, jog A. R. privalėjo sudaryti ginčo vienasmenį sandorį, nes vykdė šeimos susitarimą po K. R. mirties atsisakyti savo palikimo dalies tėvo E. P. R. naudai. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu trečiojo asmens argumentu. Byloje nenustatyta, kad E. P. R. būtų buvęs reikalingas išlaikymas ar kitokio pobūdžio parama, ar A. R. turėjo teisinių prievolių E. P. R. naudai, kurios pateisintų įpėdinio atsisakymą nuo palikimo priėmimo. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju, nepaneigus L. R. turėjus reikalavimo teisę į A. R., tėvo A. R. prigimtinė prievolė išlaikyti vaikus yra svarbesnė nei E. P. R. ir jo vaikų A. R. ir I. R. tarpusavio susitarimas po K. R. mirties atsisakyti savo palikimo dalies E. P. R. naudai. Atitinkamai, kolegija sprendžia, jog A. R. atsisakymui nuo palikimo priėmimo buvus neatlygintiniam sandoriui, nėra aktualu, ar E. P. R. buvo sąžiningas.
Pauliano ieškiniui pareikšti įstatymas numato vienerių metų ieškinio senatį (CK 6.66 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog L. R. apie pažeistas teises sužinojo 2014-11-03, gavusi iš notaro raštą apie A. R. atsisakymą nuo palikimo priėmimo. Trečiasis asmuo E. P. R. ir atsakovas A. R. tvirtina ieškovę L. R. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą reikšti Pauliano ieškinį. E. P. R. teigimu, ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo E. P. R. palikimo po K. R. priėmimo fakto išviešinimo datos – 2011-06-16. Teisėjų kolegija nurodo, jog tai, kad ieškovė L. R. žinojo apie atsakovo motinos K. R. mirtį, savaime nelemia to, kad ji turėjo žinoti ir apie 2011-04-12 A. R. atsisakymą nuo palikimo priėmimo.
Be kita ko, bylos duomenimis, 2011-04-06 teismo protokoline nutartimi atsakovas A. R. buvo įpareigotas kitame teismo posėdyje pateikti dokumentus dėl paveldėjimo (3 t., b. l. 40-41). 2011-05-16 teismo posėdžio metu A. R. minėto teismo įpareigojimo neįvykdė ir nepateikė duomenų apie 2011-04-12 atsisakymą nuo palikimo priėmimo (3 t., b. l. 52-53). Šiuo atveju nepagrįstai E. P. R. tvirtina, kad buvus piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis pasikeitus ieškovės atstovams ir pradėjus domėtis po K. R. mirties atsiradusio palikimo priėmimo aplinkybėmis, kai pats atsakovas nevykdė teismo įpareigojimo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas 2011-05-16, kas reiškia, jog teismas negali atlikti jokių procesinių veiksmų, išskyrus klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimą, todėl klausimas dėl A. R. veiksmų, susijusių su motinos K. R. palikimo priėmimu, galėjo būti sprendžiamas tik atnaujinus bylos nagrinėjimą (CPK 166 str. 3 d.; 3 t., b. l. 54). Apelianto A. R. teiginiai ieškovei galimai turėjus informaciją apie jo nepasikeitusią turto apimtį atsiradus palikimui, nepagrįsti jokiais įrodymais ir laikytini tik samprotavimais (CPK 12 str., 178 str.).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais trečiasis asmuo E. P. R. ir atsakovas A. R. nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ieškovei nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino Pauliano ieškiniui pareikšti (CPK 185 str.).
Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nukreipiamas 8 411,50 Eur išieškojimas ieškovės naudai į E. P. R. turtą ar lėšas, gautas realizavus atsakovui A. R. priklausiusį ir E. P. R. žinioje buvusį turtą. Byloje nustatyta, kad atsakovas A. R. atsisakė nuo savo palikimo dalies, kurią sudaro 8 411,50 Eur suma. Įvertinus tai, kad patenkinus Pauliano ieškinį, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, ir nepaneigus atsakovo A. R. nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo dydžio (1 146 Eur + 1 131 Eur = 2 277 Eur), yra pagrindas pakeisti nukreiptino įsiskolinimo dydį.
Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai teisėjų kolegijos nevertintini, kaip neturintys esminės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.
Dėl paminėto yra pagrindas pakeisti skundžiamas sprendimo dalis dėl sutuoktinių turto, reikalavimo teisės bei paskolinės prievolės padalijimo ir dėl įsiskolinimo išieškojimo nukreipimo į E. P. R. žinioje esantį A. R. priklaususį turtą, atsiradusį po K. R. mirties (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus skundžiamą sprendimą yra pagrindas keisti proceso dalyvių patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimo pakeitimų reikšmę byloje pareikštiems reikalavimams, daro išvadą, jog iš esmės pirmosios instancijos teismo paskirstytos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 str. 4-5 d.). Kolegija nurodo, jog nėra pagrindo priteisti trečiajam asmeniui E. P. R. dalį jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovės esminis reikalavimas pripažinti A. R. atsisakymą nuo palikimo priėmimo negaliojančiu buvo patenkintas.
Apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo padavimą E. P. R. sumokėjo 252 Eur žyminį mokestį (7 t., b. l. 98). Atsakovas A. R. už apeliacinio skundo parengimą bei pateikimą teismui sumokėjo 32 Eur žyminį mokestį, o nuo 208 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo 2016-06-30 teismo nutartimi buvo atleistas, bei patyrė 646,25 Eur advokato pagalbai apmokėti išlaidų (7 t., b. l. 61-62, 99). Panevėžio apygardos teismo 2016-11-22 nutartimi už apeliacinio skundo pateikimą ieškovė L. R. buvo atleista nuo 205,50 Eur žyminio mokesčio dalies ir sumokėjo 68,50 Eur žyminį mokestį, trečiasis asmuo D. B. už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį (7 t., b. l. 131-136, 165, 167). Už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą trečiasis asmuo N. B. patyrė 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (7 t., b. l. 147). Atsakovas A. R. už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 385 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o už atsiliepimo į trečiojo asmens D. B. apeliacinį skundą parengimą patyrė 165 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (7 t., b. l. 156).
Atsakovo A. R. ir trečiojo asmens E. P. R. apeliacinius skundus iš dalies patenkinus (po 15 procentų), o ieškovės L. R. ir trečiojo asmens D. B. apeliacinius skundus atmestus, iš L. R. priteistina 4,80 Eur atsakovo A. R. naudai jo sumokėto žyminio mokesčio, 96,94 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, parengiant atsakovo apeliacinį skundą bei 385 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, parengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, viso 486,74 Eur bylinėjimosi išlaidų; trečiojo asmens E. P. R. naudai 37,80 Eur žyminio mokesčio, sumokėto trečiajam asmeniui teikiant apeliacinį skundą; trečiojo asmens N. B. naudai 200 Eur, trečiojo asmens patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Iš trečiojo asmens D. B. priteistina 165 Eur atsakovo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti parengiant atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalis dėl sutuoktinių turto, reikalavimo teisės bei paskolinės prievolės padalijimo ir išieškojimo nukreipimo į po K. R. mirties atsakovui A. R. priklaususį ir E. P. R. žinioje buvusį turtą pakeisti ir išdėstyti taip:
Priteisti ieškovei L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe priklausančius daiktus - elektrinę orkaitę ir kaitlentę „Electrolux“, bendros 231,70 Eur vertės, įpareigojant ją išmokėti atsakovui A. R. 115,85 Eur (vienas šimtas penkiolika eurų 85 ct) kompensaciją.
Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį dėl turto, reikalavimo teisės bei prievolės padalijimo atmesti.
Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2011 m. balandžio 12 d. atsisakymą priimti palikimą, atsiradusį po jo motinos K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), mirties. Nukreipti 2 277 Eur (du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt septyni eurai) išieškojimą ieškovės L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai į trečiojo asmens E. P. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) turtą ar pinigines lėšas, gautas realizavus atsakovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklaususį ir E. P. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) žinioje buvusį turtą bendrai 8 411,50 Eur (aštuoni tūkstančiai keturi šimtai vienuolika eurų 50 ct) sumai.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 486,74 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 74 ct) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai; 37,80 Eur (trisdešimt septynis eurus 80 ct) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų E. P. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai; 200 Eur (du šimtus eurų) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 165 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.