Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys ir Daiva Jankauskienė (kolegijos pirmininkė),

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, išsiskyręs, pensininkas, neįgalus, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. J. S. 2018 m. vasario 26 d., apie 09.00 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), bei prie namo esančiame kieme, pasikėsino nužudyti buvusią sutuoktinę R. S., t. y., turėdamas tikslą ją nužudyti, tyčia, virtuviniu peiliu sudavė ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajai R. S. į gyvybiškai svarbias kūno vietas – nugarą, krūtinę širdies srityje, taip pat vieną kartą peiliu bandė perrėžti jai gerklę, tačiau R. S. nuleidus galvą ir smakru uždengus kaklą, V. J. S. peiliu perrėžė jai smakrą, taip padarė R. S. durtines-pjautines ir pjautines žaizdas nugaroje, kairiame žaste (su aplinkine poodine kraujosruva), kairėje krūtyje (su aplinkine poodine kraujosruva), abiejuose nykščiuose, pjautinę žaizdą smakre, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi R. S. buvo apsirengusi storą pūkinę striukę, spėjo gerklę uždengti smakru bei atidariusi kiemo vartelius, pabėgo iš namo kiemo.

Be to, teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis nurodė, jog su R. S. išsituokė 2017 m. balandžio 12 d., visas nekilnojamasis turtas buvo padalintas pusiau, R. S. nesutiko užleisti jo dalies ir V. J. S. liko tik cokolinis aukštas, kur yra sandėlis, katilinė bei didelis dušas. Turto naudojimosi tvarkos nenusistatė. Jau prieš 5 ar 6 metus gyveno atskirai – V. J. S. įsirengė sau cokoliniame aukšte 12 – 13 m² kambarį, naudodavosi dar vienu kambariu, kuriame yra televizorius. Bendro ūkio kartu nebevedė jau apie 5 – 6 metus, pinigų su nukentėjusiąja visą gyvenimą bendrai netvarkė. Paskutinį kartą, t. y. 2-3 savaitės prieš įvykį – gavo dokumentą, kad jam priklauso tik 12-13 m² kambarys, kuriame gyvena ir 2 a žemės po pastatu – dėl to kilo diskusija su nukentėjusiąja, ji teigė jam, kad į tualetą ir vonią galės patekti išsikirtęs duris per lauko sieną, kas V. J. S. atrodė kaip tyčiojimasis. Įvykio dieną jokio pokalbio ar konflikto nebuvo. Nuolat R. S. išsakydavo, jog jį išmes, išvys, kad jis čia negyvens. Grasindavo jam ir dukra M..

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog V. J. S. jo ir R. S. gyvenamojoje vietoje (name ir kieme) 2018 m. vasario 26 d. ryte sužalojo buvusią savo sutuoktinę R. S., padarydamas jai kūno sužalojimus peiliu, kurių du specialisto buvo įvertinti nesunkiu, kiti – nežymiu sveikatos sutrikdymu. R. S. sužalojimai buvo padaryti 5 smūgiais. Vienu smūgiu sužalojimas padarytas kairiajame žaste, kitu – kairėje krūtyje ir dešinėje plaštakoje (nukentėjusiajai griebiant už peilio, nukreipto į kairę krūtinės pusę), dar vienu smūgiu, nukreiptu į dešinę krūtinės pusę sužalota R. S. dešinė plaštaka, kitais dviem smūgiais padaryti sužalojimai nugaroje ir smakre. Abejonių, jog šiuos sužalojimus nukentėjusiajai padarė kaltinamasis R. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje bei ikiteisminio tyrimo metu paimtu peiliu – teismui nekyla, kadangi šių aplinkybių neneigia pats kaltinamasis, jas patvirtina nukentėjusioji bei duomenys, gauti apžiūrint daiktinius įrodymus bei įvykio vietą (kraujas namo kieme, kraujo dėmės ant peilio ašmenų ir ant nukentėjusiosios lauke pamestos šlepetės bei striukės). Nesant abejonių dėl objektyviosios nusikaltimo sudėties, šioje situacijoje itin svarbu nustatyti subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę, t. y. nustatyti V. J. S. tyčios turinį.

BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – nužudymo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2009, 2K-248/2013, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018, 2K...........).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011, 2K-316-699/2015, 2K-267-942/2017, 2K-231-303/2018, Nr. 2K-12-942/2018 ir kt.).

Taigi, įvertinus bylos duomenis, kolegija sprendžia, jog nustatyta, kad V. J. S. turėdamas tikslą nužudyti savo buvusią sutuoktinę (veikdamas tiesiogine tyčia) pasiėmęs peilį, sulaukė, kol ji išeis iš vonios kambario ir, nesant tarp jų jokio konflikto, dūrė peiliu į nukentėjusiosios kūno vietas, kuriose yra gyvybiškai svarbūs organai. Kaltinamojo tyčios kryptingumą rodo ir sužalojimas nugaroje, kuris, vertinant specialisto išvadoje aprašytą žaizdos gylį (apie 10 cm), rodo, kad nugara buvo sužalota pakankamai didele jėga – per storą pūkinę striukę beveik visa peilio geležtė (kurios ilgis 12 cm) įsmigo į nukentėjusiosios kūną.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, normalaus protinio išsivystymo žmogus (atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę nenustatyta, jog jis nesuprastų savo veiksmų esmės ir negalėtų jų valdyti) negali nesuvokti, jog daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio/smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių nukentėjusysis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010).

Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, tačiau iš aukščiau paminėtų aplinkybių akivaizdu, jog veika nebuvo baigta tik laimingo atsitiktinumo bei nukentėjusiosios atliktų aktyvių apsigynimo veiksmų dėka, t. y. dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinamojo valios. Visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių rodo, kad kaltinamasis peilį nukreipdamas į nukentėjusiosios kaklą (kurio metu buvo sužalotas smakras) bei suduodamas smūgius į krūtinę ir nugarą – kuriose išsidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbūs organai – siekė ne kokių nors neapibrėžtų padarinių, o aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – nužudyti nukentėjusiąją, t .y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Tokios pat pozicijos dėl tyčios turinio laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas byloje Nr. 2K-12-942/2018.

Atsižvelgiama ir į kaltinamojo parodymus. Nors pirminės įtariamojo apklausos metu gynėjas nedalyvavo, tačiau vertinant tai, jog tuo metu V. J. S. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jis teisę atsisakyti gynėjo turėjo ir ja pasinaudojo. Būtent šios apklausos metu V. J. S. nurodė, jog norėjo nukentėjusiąją nužudyti paaiškindamas ir šio siekio priežastis – nesibaigiančius konfliktus dėl namo dalybų. Be to, šios apklausos metu jis tiksliai nurodė vietas, kur sudavė smūgius ir padarė sužalojimus. Nors vėlesnėse apklausose ir apklausiamas teisme, jis teigė, kad smūgių sudavimo momento gerai neatsimena, o pirminės apklausos metu buvo sumišęs ir pasimetęs, tačiau tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo, jis teigė, jog įvykio aplinkybes prisimena gerai ir apie buvusį sumišimą ar pasimetimą teismo posėdžio metu nieko neminėjo (2 t.,19-20 b. l.).

Gynyba daug dėmesio skiria liudytojų D. S. ir R. S. parodymams, tačiau juos įvertinusi kolegija sprendžia, kad šių asmenų parodymai reikšmingi tik konstatuojant nukentėjusiajai padarytų sužalojimų laiką, pačios nukentėjusiosios būseną, tačiau visiškai neturi reikšmės sprendžiant dėl V. J. S. tyčios nustatymo, kadangi šie liudytojai paties įvykio nematė.

Nors gynyba teigia, jog kaltinamasis sudavė smūgius ne tik į gyvybiškai svarbias nukentėjusiosios kūno vietas, bet ir į tokias, kaip kairįjį žastą, plaštakas ir smakrą, tačiau kolegija sprendžia, jog šios aplinkybės, nepatvirtina gynybos teiginio, kad V. J. S. specialiai nesitaikė, smogė bet kur. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip nustatyta anksčiau aptartais įrodymais, sužalojimai plaštakose buvo padaryti dėl to, jog nukentėjusioji griebė už peilio ašmenų, tikslu išvengti kryptingų smūgių į krūtinę, o smakras buvo perpjautas tik todėl, kad nukentėjusioji susigūžė, išvengdama horizontalaus pjūvio per kaklą. Pagal nukentėjusiosios parodymus – ji, pajutusi priėjusį kaltinamąjį, iš karto į jį sukosi ir praktiškai tuo pat metu juto dūrį peiliu į žastą, todėl akivaizdu, kad šis V. J. S. suduotas smūgis buvo nukreiptas į kairę krūtinės pusę, juolab, kad iš karto po to į krūtinę sekė ir antrasis smūgis (kurio nukentėjusioji dalinai išvengė, sugriebdama peilį). Todėl, kolegijos nuomone, tai, jog pirmuoju smūgiu buvo sužalotas žastas, o ne kita kairės pusės krūtinės vieta, lėmė tai, jog nukentėjusioji pakeitė pozą.

Įvertinus nustatytas aplinkybes dėl V. J. S. suduotų smūgių kryptingumo, kaltinimas tikslinamas, nurodant, jog kaltinamasis turėdamas tikslą nužudyti tyčia V. S. į gyvybiškai svarbias kūno vietas sudavė tris kartus ir vieną kartą peiliu bandė perrėžti jai gerklę.

Dėl artimos aplinkos

BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Teismų praktikoje daugiausiai vertinimo ir pagrindimo sunkumų kyla tuomet, kai nukentėjęs asmuo gyvena bendrai neįregistravęs santuokos (partnerystė) su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu. Šiuo aspektu aktuali Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje išaiškinta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama <...> santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (šiuo aspektu aiškinama ar kartu gyvenančių santuokos nesudarančių asmenų santykiai atitinka šeimos sampratą). Būtent remiantis santykių turiniu ir sprendžiama, jog asmenys nesudarę santuokos atitinka šeimos sampratą, jei jų bendras gyvenimas grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje situacijoje nustatyta, jog santuoka tarp R. S. ir V. J. S. oficialiai nutraukta 2017 gegužės 17 d., taip pat nustatyta, jog dar iki santuokos nutraukimo teismine tvarka, asmenys kartu negyveno – V. J. S. įsirengė kambarį ir gyveno cokoliniame namo aukšte atskirai nuo savo dar tuo metu sutuoktinės R. S.. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog jokie kiti šeiminiai santykiai jų nesiejo – maistą gaminosi atskirai (nors naudojosi ta pačia virtuve), komunalinius mokesčius, nors ir mokėjo tik R. S., tačiau tai darė ne dėl to, jog toks buvo tarpusavio susitarimas, o todėl, kad V. J. S. kategoriškai atsisakė tai daryti. Kaip nurodė tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji, bendrai pinigų jie netvarkė ne tik nutraukus santuoką ir gyvenant atskirai, bet gana ilgą laiką dar gyvenant kartu. Sprendžiant, ar tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios po santuokos nutraukimo buvo santykiai kaip šeimos narių, vertinama ir ta aplinkybė, jog abu sprendė klausimą dėl per pusę padalinto turto atidalijimo – R. S. norėjo išmokėti J. V. S. kompensaciją ir siekė, kad jis iš namo išsikraustytų, V. S. siekė įteisinti konkrečias namo dalis. Nesiejo jų ir bendras vaikų ir anūkų auginimas (abi dukros suaugę, su kartu gyvenančiomis anūkėmis santykius kiekvienas palaikė atskirai). Taigi, atsižvelgus į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog V. J. S. ir R. S. santykiai buvo grįsti tarpusavio atsakomybe, savanorišku abipusiu įsipareigojimu (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emociniu prieraišumu ir panašiais tarpusavio ryšiais (pagarba, pagalba, supratimu ir kt.), požiūriu į vienas kitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-49/2010, 2K-327/2013, 2K-487/2013, 2K-301-139/2016).

Esant šioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad V. J. S. padaryta nusikalstama veika vyko artimoje aplinkoje, todėl šis kvalifikuojantis požymis šalinamas ir V. J. S. veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

V. J. S. nusikalto būdamas neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas (2 t., 64-70 b. l.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismo medicinos psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadoje V. J. S. nustatytas organinis asmenybės sutrikimas, organinis emocinio labilumo sutrikimas, kurie netrukdė ir netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jis gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklausiamas teismo posėdžio metu taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių nereikia (2 t. 141-145 b. l.). Kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė teismo med. ekspertas psichiatras S. Simanauskas, po ekspertizės atlikimo V. J. S. diagnozuotos ligos (pagal pateiktus dokumentus iš gydymo įstaigų) buvo žinomos ir iki ekspertizės, jos diagnozės ekspertizės metu buvo atmestos, naujų diagnozių nenustatyta (3 t., 87 b. l.). Bylos duomenimis nustatyta, jog kaltinamasis iš karto po nusikalstamos veikos padarymo paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir nurodė operatoriui apie tai, jog jo gyvenamosios vietos adresu būtina greitoji medicinos pagalba ir policija. Būtent pagal šį V. J. S. pranešimą nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini) ir atvyko policijos pareigūnai, kurie V. J. S. rado namuose. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog pranešdamas apie savo nusikalstamos veikos padarymo vietą ir joje pasilikdamas, V. J. S. pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo ją išaiškinti, kas leidžia kolegijai tai pripažinti kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nors kaltinamasis nurodė, kad jo veiksmus žalojant nukentėjusiąją lėmė ankstesni nuolatiniai konfliktai nepasidalinant turto ir nukentėjusiosios tyčiojimasis (tyčiojimusi jis laikė ir nukentėjusiosios ilgą buvimą vonioje), tačiau tiek pats kaltinamasis, tiek nukentėjusioji nurodė, jog nusikaltimo dieną, tarp jų joks konfliktas neįvyko, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad kaltinamojo veiksmus lėmė provokuojantis nukentėjusiosios elgesys.

Skiriant V. J. S. bausmę, nevertinamas kaltinamajame akte nurodytas teistumas, kadangi jis išnykęs daugiau kaip prieš 10 metų iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo.

Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas buvo padarytas tiesioginės tyčios forma ir nors nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau pagrindų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies ar 2 dalies nuostatas nagrinėjamoje situacijoje nėra.

Bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę.

Skiriant V. J. S. bausmę atsižvelgiama į jo fizinės bei psichinės sveikatos būklę. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos-psichologijos eksperto išvados, komisija nustatė, kad V. J. S. nuo 6 metų serga epilepsija, nuo 2003 metų diagnozuotos širdies ligos, 2017 metais operuotas. Kaltinamasis du kartus gydytas psichiatrijos stacionare – dėl organinio emocinio labilumo sutrikimo ir dėl kliedesinių sutrikimų. Iš gydymo stacionare aprašymo matyti, jog pirmą kartą kaltinamasis psichine sveikatos būkle skundėsi dėl blogo miego, pastovios įtampos ir blogų santykių šeimoje, antro stacionarizavimo metu kalbėjo, jog šeimos nariai pila į kavą nuodus, nori atimti namą. Atliekant psichiatrinę-psichologinę ekspertizę ekspertai akcentavo, jog ir ekspertizės metu kaltinamasis negatyviai pasakoja apie santykius su namiškiais, nepatenkintas situacija dėl turto dalybų, jaučia nuoskaudą, ne visada gali susivaldyti (2 t., 144-145 b. l.). Šie duomenys, paties kaltinamojo bei liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai patvirtina, jog iš tiesų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios ilgą laiką tęsėsi įtempti tarpusavio santykiai, kurie dar labiau paaštrėjo nesutariant dėl turto dalybų. Esant šioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog V. J. S. dėl savo sveikatos būklės ir susiklosčiusių ilgai besitęsiančių itin blogų santykių ne tik su buvusia sutuoktine – nukentėjusiąja R. S., tačiau ir su kitais kartu gyvenančiais asmenimis, būdamas silpnos psichinės sveikatos nesugebėjo tinkamai įvertinti esamos situacijos bei nesugebėjo pasirinkti tinkamų susiklosčiusios situacijos sprendimo būdų ir elgdamasis impulsyviai ir visiškai neapgalvotai padarė nusikalstamą veiką.

Kaltinamojo asmenybės charakteristika, jo psichinės bei fizinės sveikatos būklė, amžius (greitai sukaks 66 metai), tai, jog iš karto po nusikaltimo pats pranešė bendrojo pagalbos centro telefonu, jog reikia iškviesti greitąją med. pagalbą ir policiją – neabejotinai mažina jo asmenybės pavojingumą. Be to, V. J. S. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nukentėjusioji išgijo, liekamųjų reiškinių jos sveikatai neliko (liko tik estetiniai), nėra kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Todėl kolegija yra tos nuomonės, jog sankcijoje numatytos, nors ir minimalios (7 metų) laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir sprendžia, jog vadovaujantis bausmės paskirtimi ir remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, V. J. S. skirtina trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, negu numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje – 3 metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytinas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio10 d. vieną laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai dienai laisvės atėmimo.

Kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti paliktinos nepakeistos.

Dėl civilinių ieškinių

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 208,76 eurų ieškinį dėl žalos, patirtos gydant R. S., bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (1 t., 16-17 b.l.). Kaip matyti iš ieškinio bei prie jo pateiktų skaičiavimų, ieškinys pateiktas už R. S. suteiktas gydymo paslaugas 2018 m. vasario 26 d. – kovo 1 d. Kaltinamasis su šiuo ieškiniu sutiko. Abejoti, kad civiliniam ieškovui buvo padaryta ieškinyje nurodyto dydžio žala – pagrindo nėra. Taip pat nėra abejonių dėl žalos ir kaltinamojo veiksmų priežastinio ryšio, todėl ieškinys tenkintas visiškai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnis, 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis).

Byloje R. S. 2018-09-07 ieškiniu prašo priteisti 1326,11 eurų turtinei žalai ir 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (2 t., 156-158 b. l.). Nurodo, jog gydymui reikalingi vaistai ir tvarsčiai kainavo 77,28 Eur, kuras, kurį išnaudojo važinėjant po gydymo įstaigas, kainavo 48,83 Eur, o plastinė operacija, kurios reikės likusiam randui smakre pašalinti kainuos 1200 eurų.

Pateikti vaistinės kvitai patvirtina, jog nukentėjisioji prašomus priteisti 77,28 euro išleido pirkdama tepalus, tvarsčius ir pleistrus, o patirtų sužalojimų pobūdis patviritna, kad tokios gydymo priemonės buvo reikalingos.

AB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateikti kvitai patvirtina, jog 2018-03-19 už A-95 25,26 litro degalų sumokėta 29,32 euro; 2018-03-27 už 16,81 litro deglų sumokėta 19,51 euro (2 t., 161-162 b. l.). Nors neabejotinai nukenėjusioji dėl patirtų sužalojimų turėjo transporto išlaidų, tačiau daryti išvadą, jog visas pagal pateiktus kvitus pirktas kuras buvo išnaudotas vien tik vykimui į gydymo įstaigas – pagrindo nėra, todėl už kurą prašoma priteisti suma mažinama, priteisiant 25 eurus.

Iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ rašto, adresuoto teismui matyti, jog nukentėjusiajai po ekstrine tvarka susiųto sužalojimo liko 7 cm 22 mm pločio lenktos formos randas smakro srityje, kurio korekcija taikant plastinės chirurgijos metodus rando estetikai pagerinti ir pooperaciniai vaistai kainuos 1200 eurų (2 t., 159 b. l.).

Pagal suformuotą teismų praktiką, dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo atsiradusių gydymo išlaidų atlyginimo, pažymėta, jog žalą patyrusiam asmeniui pateikus įrodymus, patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo išlaidų būtinumas yra akivaizdus, kad išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, kad nurodytos išlaidos yra realios (kasacinės bylos Nr.2K-7-85/2011 Nr. 3K-3-174/2009, Nr. 3K-3-643/2005). Iš pateikto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo matyti, kad, pagal CK 6.283 str., žalą padaręs asmuo turi atlyginti nebūtinai jau patirtas su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas. Todėl šioje situacijoje, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti UAB (duomenys neskelbtini) plastikos chirurgo gydytojo M. N. pažymoje nurodytos operacijos būtinumu ir jos preliminarios kainos realumu, todėl šioje dalyje nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad nukentėjusiajai likęs randas patvirtina ne tik pati nukentėjusioji ir minėto gydytojo pažyma, bet aplinkybės dėl rando po sužalojimo veide buvimo nurodytos ir specialisto išvadoje.

Esant šioms aplinkybėms, R. S. pritestina 1 302,28 Euro turtinei žalai atlygini.

Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į padaryto nusikaltimo padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį bei kitas, turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Neturtinė žala objektyviai negali būti atlyginta visiškai, nes neturtinę žalą tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji patyrė sveikatos sutrikdymą, kuris buvo padarytas kaltininkui veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia. Kolegija visiškai sutinka, jog, kaip ieškinyje nurodo R. S., dėl V. J. S. nusikalstamų veiksmų – nevienkartinių dūrių peiliu, ji patyrė fizinį skausmą, nesaugumo jausmą, kadangi buvo užpulta namuose, išgyveno mirties baimę (sužalojimai daromi peiliu, bandoma perrėžti gerklę), patyrė šoką ir kitus dvasinius išgyvenimus, po įvykio blogai miega, dėl ko jaučiasi pavargusi. Taip pat sutiktina, jog nukentėjusioji penkias dienas praleido ligoninėje, gydėsi sužalojimus medikamentais, dėl sužaloto veido (jame esančio rando) nukentėjusiajai išsivystė nepilnavertiškumo kompleksas, kas lėmė galimybių bendrauti sumažėjimą be to, numatoma chirurginė rando veide šalinimo operacija. Nors teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusioji nurodė, kad po sužalojimo lankosi pas psichologą ir psichiatrą, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė, o teigdama, jog vartoja antidepresantus, nurodė, jog juos vartojo ir ankčiau, tik mažesnėmis dozėmis.

Įvertinus visas neturtinės žalos atlyginimo dydžiui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgus į kaltinamojo turtinę padėtį (pensininkas, 65 metų amžiaus, turintis nekilnojamojo turto), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose, kolegija sprendžia, jog teisingas ir protingas neturtinės žalos atlyginimo dydis dėl R. S. padarytos žalos nustatytinas 6000 eurų.

Daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 43-51 b. k.) paimta viena šlepetė ir striukė bei iš patrulio V. D. (1 t., 58 b. l.) paimtas virtuvinis peilis, kurie saugomi Kauno apskrities VPK Kauno raj. PK (1 t., 68-70 b. l.), nukentėjusiajai neprašant šių daiktų grąžinti, pripažintini menkaverčiu turtu ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas);

Kompaktinis diskas su GMP iškvietimo garso įrašu – paliktinas saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nuosavybės teisės apribojimas V. J. S. priklausančian nekilnojamajam turtui: 1/2 žemės sklypui su statiniais, 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini)– pratęstinas iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsnio 2 dalimi, 304-305 straipsniais, 307 straipsniu, 308 straipsniu,

nusprendžia:

V. J. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje ir, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. (2 t., 11, 59 b. l.), vieną laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai dienai laisvės atėmimo.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio V. J. S. sulaikymo nuosprendžiui įsiteisėjus dienos, iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti kardomąsias priemones: rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), draudimą lankytis (duomenys neskelbtini), draudimą bendrauti ir ieškoti ryšių su R. S. bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikti nepakeistas.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš kaltinamojo V. J. S. 208,76 eurus (du šimtus aštuonis eurus, 76 euro centus) žalos atlyginimo PSDF biudžetui, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini).

Nukentėjusiosios R. S. ieškinį tenkinti dalinai ir priteisti jai iš kaltinamojo V. J. S. 1302,28 euro turtinei žalai ir 6000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nuosavybės teisės apribojimą V. J. S. priklausančiam nekilnojamajam turtui: 1/2 žemės sklypui su statiniais, 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) – pratęsti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

Vieną šlepetę, striukę bei virtuvinį peilį, saugomus Kauno apskrities VPK Kauno raj. PK (1 t., 68-70 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus – sunaikinti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas);

Kompaktinį diską su GMP iškvietimo garso įrašu – palikti prie baudžiamosios bylos medžiagos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Kauno apygardos teismą.