- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-15
- Bylos Nr.
- eI2-2182-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00410-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 7U-00004 (toliau – ir Sprendimas) neišdavė pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2021 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 7U-00004 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2.1. Paaiškino, kad neneigia fakto, jog per 5 pastaruosius metus, t. y. nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgesniam nei 10 mėnesių terminui, tačiau atsakovas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad iš esmės visas ginčijamas užsienyje praleistas laikas buvo skirtas tarnybinėms komandiruotėms ir darbo funkcijoms atlikti, todėl šis laikotarpis neturi būti vertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Pareiškėjas nuo 2011 metų yra bendrovės ,,BFTI Europe“ akcininkas ir užima komercijos direktoriaus pareigas, todėl pareiškėjas privalo nuolat vykti į komandiruotes, kad galėtų parduoti teikiamą produkciją, fiziškai apmokyti darbuotojus.
2.2. Pažymėjo, kad pareiškėjas turi ilgametę patirtį dirbant su metalo apdirbimo staklėmis, moka tiksliai nustatyti visus jų parametrus bei paruošti veikimui, jis privalo apmokyti pirkėjų atstovus, kurie dirba su šia įranga bei profilaktiškai ją prižiūri, todėl jo komandiruotės yra neišvengiamos, nes be jo bendrovėje nėra kito darbuotojo, kuris turi tiek patirties ir reikiamos kvalifikacijos dirbant su šia įranga bei galėtų pakeisti pareiškėją ir vietoje jo atlikti šias funkcijas. Pareiškėjo įsitikinimu, aplinkybės, kad jis nepertraukiamai nuo 2011 metų dirba bendrovėje ,,BFTI Europe“, nuo 2011 metų deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, visą laiką gyveno Lietuvoje su šeima, t. y. su sutuoktine M. K., dukra S. K. bei sūnumi T. K., kurie turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, turėtų būti vertinamos kaip lemiamos aplinkybės nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktui nustatyti. Tiek pareiškėjas, tiek visi jo šeimos nariai turi asmeninių, socialinių, turtinių ir kultūrinių interesų Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas su sutuoktine Lietuvoje gyvena jau 10 metų, čia jiems gimė vaikai, kurie lanko mokyklą bei papildomas ugdymo įstaigas. Be to, pareiškėjas išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, neabejotinai patvirtina jo rimtus ketinimus ir toliau sieti savo gyvenimą su Lietuvos Respublika.
2.3. Mano, kad nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad jis neturi kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, sukūrė stiprų ekonominį, socialinį ir kultūrinį ryšį su Lietuvos Respublika bei sieja savo ateitį su ja, o priežastys, dėl kurių praleido vidutiniškai po 3 mėnesius per metus už Lietuvos Respublikos ribų, yra susijusios su jo atliekamomis darbo funkcijomis ir siekiu užtikrinti pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir bendrovės ,,BFTI Europe“ vykdomos veiklos pelningumą.
2.4. Pažymi, kad Migracijos departamentas nebendradarbiavo su paraiškėju, nes skundžiamame sprendime deklaratyviai nurodė, jog pareiškėjas, kaip dalį išvykų pagrindžiančius dokumentus, pateikė įsakymus dėl jo komandiruočių į užsienį darbiniais tikslais (iš viso 89 dienos komandiruočių), tačiau pasak atsakovo, tai nepaneigia tos aplinkybės, kad kitais tikslais užsienietis už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, per pastaruosius penkerius metus buvo išvykęs 331 dienas (ilgiau nei 10 mėn.). Mano, kad jam turėjo būti suteikta galimybė pasisakyti, pateikti paaiškinimus,
pagrįsti vienokią ar kitokią nuomonę, reaguoti į prašymus, siūlymus ar laiškus, taip pat bendradarbiauti. Tokia pareiga kyla ir Migracijos departamentui, nes akivaizdu, jog turint nedaug ir juolab neteisingos informacijos neįmanoma priimti teisėtą ir teisingą sprendimą, nenagrinėjant realios situacijos ir neleidžiant asmeniui net pasisakyti ir apsiginti, taip nustatant gal visiškai kitokių aplinkybių visumą, kuri gali pakeisti situaciją.
2.5. Atkreipė dėmesį, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, II skyriuje dėl ilgalaikio gyventojo statuso valstybėje narėje, 4 straipsnio apie buvimo trukmę 3 dalyje yra minima išimtis: „Ypatingais ar išskirtiniais laikino pobūdžio atvejais valstybės narės gali pagal
savo nacionalinės teisės aktus leisti, kad straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio nepertrauktų ilgesnė išvykos trukmė, nei nurodyta pirmojoje pastraipoje“. Tokiais atvejais valstybės narės, apskaičiuodamos 1 dalyje nurodytą laikotarpį, neįskaičiuoja tokios išvykos trukmės. Todėl nukrypstant nuo antrosios pastraipos, valstybės narės gali, apskaičiuodamos visą 1 dalyje nurodytą laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę. Be to, buvo pažeistas proporcingumo principas, nes įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
2.6. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjo buvimo už Lietuvos teritorijos ribų priežastis, kurios pagal ES galiojančių teisės aktų nuostatas, turėtų būti pripažintos, kaip ypatingos bei išskirtinės ir neįskaitomos į gyvenimo trukmę už Lietuvos teritorijos ribų.
Atsiliepimas
3. Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki dabar. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus iki prašymo išduoti leidimo nuolat gyventi pateikimo (nuo 2011 m. birželio 27 d. iki dabar) dirba bendrovėje „BFTI Europe“. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas per Lietuvos Respublikos išorės sieną laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų, t. y. daugiau, nei 14 mėnesių, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Todėl, Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (šiuo atveju Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje), priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.
3.1. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad užsienyje praleistas laikas buvo skirtas komandiruotėms bei darbo funkcijoms atlikti, šis laikotarpis neturi būti vertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos ribų, nes šie jo teiginiai teisiškai nepagrįsti. Leidimo nuolat gyventi išdavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimčių vertinant užsieniečio buvimą už Lietuvos Respublikos ribų ar užsieniečio išvykų priežastis, pavyzdžiui, kai užsienietis buvo išvykęs komandiruočių, o ne asmeniniais tikslais, todėl Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti, kokiu tikslu pareiškėjas vyko į užsienio valstybes.
3.2. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi 2003 m. lapkričio 25 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos Nr. 2003/109/EB (toliau – direktyva) nuostatomis, nes direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai, direktyvos adresatas pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį yra valstybės narės, bet ne privatūs asmenys, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, neturi teisės remtis paminėtos direktyvos nuostatomis. Be to, Europos Sąjungos Tarybos direktyvą Nr. 2003/109/EB įgyvendina Lietuvos Respublikos teisės aktai – Įstatymas bei Aprašas, kuriais būtina vadovautis šioje byloje ir kurie jokių išimčių pagal paminėtą direktyvos nuostatą neįtvirtina.
3.3. Pažymi, kad nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) neįtvirtina atvejų ar kriterijų, kai, vertinant užsieniečio atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui, sprendžiant, ar užsienietis Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus, buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas galėtų būti neskaičiuojamas ir nevertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos ribų. Šiuo atveju pareiškėjo nuolatinis periodinis vykimas į užsienį komandiruočių, darbo tikslais negali būti pripažįstamas tam tikra ypatinga, išimtine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjas buvo priverstas būti už Lietuvos Respublikos ribų. Priešingai – iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų akivaizdu, jog nuolatinės jo kelionės į užsienį yra įprasta darbo, kurį pareiškėjas dirba jau daugelį metų, praktika, kas nėra nei objektyvi, nei svarbi priežastis taikyti pareiškėjui išimtis iš imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
Šalies argumentai
3.4. Pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad Migracijos departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesudarė sąlygų pateikti papildomų dokumentų, nes per beveik 4 mėnesius trukusį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpį jis galėjo netrukdomas teikti su pateiktu prašymu susijusius dokumentus bei paaiškinimus, atsakovas nesudarė jokių kliūčių šia teise pasinaudoti. Migracijos departamentas iš pareiškėjo papildomos informacijos ar dokumentų neprašė, nes turimų ir pareiškėjo pateiktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui priimti. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo bei pareiškėjo teisių bei laisvių, nes jokios neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjui neatsiranda, jis gali ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje su pareiškėjui išduotu leidimu laikinai gyventi, galiojančiu iki 2022 m. birželio 15 d. Taip pat pareiškėjas turi teisę vėliau, pragyvenęs Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį ir esant kitoms Įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
5. Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 metų gyvena Lietuvos Respublikoje, nuo 2014 m. spalio 24 d. jam išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, paskutinis leidimas laikinai gyventi galioja iki 2022 m. birželio 15 d., gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki dabar.
5.1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo (nuo 2011 m. birželio 27 d. iki dabar) dirba bendrovėje „BFTI Europe“.
5.2. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. per Lietuvos Respublikos išorės sieną buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų (daugiau nei 14 mėnesių) ir dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.
5.3. 2020 m. spalio 6 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje bei būtinus dokumentus.
5.4. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, įvertinęs pateiktus dokumentus, surinkęs papildomą informaciją, 2021 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 7U-00004 neišdavė pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, argumentuodamas, kad jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.
6. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjo buvimo už Lietuvos teritorijos ribų priežastis, kurios pagal ES galiojančių teisės aktų nuostatas, turėtų būti pripažintos, kaip ypatingos bei išskirtinės ir neįskaitomos į gyvenimo trukmę už Lietuvos teritorijos ribų.
7. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįtvirtina atvejų ar kriterijų, kai, vertinant užsieniečio atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui, sprendžiant, ar užsienietis Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus, buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas galėtų būti neskaičiuojamas ir nevertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos ribų. Šiuo atveju pareiškėjo nuolatinis periodinis vykimas į užsienį komandiruočių, darbo tikslais negali būti pripažįstamas tam tikra ypatinga, išimtine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjas buvo priverstas būti už Lietuvos Respublikos ribų.
8. Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Aprašas.
8.1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies nuostatas, leidimas nuolat gyventi, tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jei jis atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Vadovaujantis šio straipsnio 10 dalimi, leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8¹ punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Todėl, kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu turi būti vertinamas buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas.
8.2. Pagal Aprašo 48 punkto nuostatas, apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą įrašyti duomenys apie tai, ar užsienietis buvo teistas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką ir šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) informacinėje sistemoje; sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir (ar) Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas.
8.3. Įvertinus šias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – asmuo pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiau teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis, todėl sprendimas išduoti tokį leidimą užsieniečiui reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia jam gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti.
9. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2014 metų buvo išduodamai leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, paskutinis leidimas laikinai gyventi galioja iki 2022 m. birželio 15 d. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2011 metų, be pertraukos pragyveno 5 metus, tačiau tam tikrą laikotarpį nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. per Lietuvos Respublikos išorės sieną buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų (daugiau nei 14 mėnesių), šios faktinės aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, todėl jis neatitinka vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.
10. Teismo vertinimu, nustačius faktą, kad pareiškėjas per pastaruosius 5 metus ilgiau nei 10 mėnesių praleido už Lietuvos Respublikos ribų, nors pareiškėjas ir turėjo svarbių priežasčių vykti į užsienį, Migracijos departamentas privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo vieno iš pagrindų – pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog Lietuvos Respublikoje jis su šeima gyvena nuo 2011 m., išlaikė lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus šiuo atveju nėra pakankamos, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo galėtų būti tenkinamas.
11. Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad turi būti atsižvelgta į 2003 m. lapkričio 25 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatas dėl išimčių (išvykų ar komandiruočių) taikymo trečiųjų valstybių piliečiams, nes direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai, direktyvos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį yra valstybės narės. Tokios išimtys Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra numatytos.
11.1. Teismo vertinimu, penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (2012 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:636, 46 p.). Todėl Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga yra privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (2014 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Tahir, C-469/13, EU:C:2014:2094, 34 p.). Pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje. Teisingumo Teismas akcentavo, kad Direktyvoje 2003/109 nenustatytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie šalyje gyvenantys piliečiai, kad galėtų būti laikomi teisėtai gyvenančiais valstybės narės teritorijoje, todėl darė išvadą, kad tokios sąlygos reglamentuojamos tik nacionalinėje teisėje (2012 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Iida, C-40/11, EU:C:2012:691, 36 p.). Todėl, įgyvendinant iš Direktyvos 2003/109 kylantį įpareigojimą nuolatinio gyventojo statusą suteikti tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Šiuo pagrindu išduodant leidimą nuolat gyventi, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Tokia pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija).
11.2. Teismas atkreipia dėmesį, kad direktyvos nuostatos jau yra įgyvendintos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, t. y. Įstatyme bei Apraše, kuriais būtina vadovautis šioje byloje. Tuo tarpu nei Įstatymas, nei Aprašas neįtvirtina atvejų ar kriterijų, kai, vertinant užsieniečio atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui, sprendžiant, ar užsienietis Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus, buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas galėtų būti neskaičiuojamas ir nevertinamas kaip praleistas už Lietuvos Respublikos ribų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nuolatinis periodinis vykimas į užsienį komandiruočių, darbo tikslais negali būti pripažįstamas tam tikra ypatinga, išimtine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjas buvo priverstas būti už Lietuvos Respublikos ribų, priešingai, iš pareiškėjo skunde pateiktų paaiškinimų akivaizdu, kad nuolatinės jo kelionės į užsienį buvo ir yra įprasta darbo, kurį pareiškėjas dirba jau daugelį metų, praktika, kas nėra nei objektyvi, nei svarbi priežastis taikyti pareiškėjui išimtis iš imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
11.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas aptartas direktyvos nuostatas ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas), sąlygas, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai (LVAT administracinėse bylose Nr. eA-2512-858/2015; Nr. A-3407-662/2016; Nr. A-3730-261/2018; Nr. eA-3683-822/2020).
12. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti Migracijos departamentui reikalingus dokumentus, paaiškinimus ar įrodymus prašymui pagrįsti, Migracijos departamentas nesudarė pareiškėjui jokių kliūčių pasinaudoti šia teise. Be to, įvertinus Aprašo nuostatas ir LVAT praktiką, darytina išvada, kad Migracijos departamentas neturi pareigos kiekvienu atveju kreiptis į užsienietį ir prašyti pateikti papildomus dokumentus, nes pareiga pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tenka būtent užsieniečiui. Šiuo atveju pareiškėjas teikė prašymą, būtinus dokumentus, jam nebuvo daroma jokių kliūčių paaiškinimams ir dokumentams teikti, taigi buvo suteikta galimybė pateikti papildomus, išsamius ir detalius paaiškinimus ir įrodyti, jog jis Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus. Migracijos departamentas surinko būtinus valstybinių institucijų dokumentus, įvertino pareiškėjo dokumentus, todėl darytina išvada, kad turimų ir pareiškėjo pateiktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui priimti. Todėl atmestinas pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti dokumentus ar paaiškinimus.
13. Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo, pareiškėjo teisių bei laisvių, nes pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, tačiau jokios neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjui nekyla, jis gali toliau gyventi Lietuvos Respublikoje su pareiškėjui išduotu leidimu laikinai gyventi, galiojančiu iki 2022 m. birželio 15 d. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas turi teisę vėliau, pragyvenęs Lietuvos Respublikoje būtiną laikotarpį ir esant kitoms Įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo.
14. Teismas pažymi, kad LVAT panašioje byloje akcentavo, kad pareiškėja, jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai ir toliau turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jokie jų socialiniai, ekonominiai, kultūriniai interesai nagrinėjamu aspektu nėra pažeidžiami. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai prabuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015).
15. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo vadovautis Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatomis, nes jis yra aukštos profesinės kvalifikacijos specialistas, todėl jam turėjo būti suteiktas leidimas nuolat gyventi. Teismas pažymi, kad nuolatinio gyventojo statusui gauti, asmuo turi nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, taip pat svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį. Kitaip tariant, į tokį laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje negyveno. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų gyvenimo šalyje laiką. Byloje aiškiai nustatyta, to neneigia ir pareiškėjas, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 6 d. per Lietuvos Respublikos išorės sieną buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų 420 dienų (daugiau nei 14 mėnesių), todėl jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatų. Be to, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, Įstatymų leidėjas nenumatė.
16. Pareiškėjo į bylą pateikti papildomi dokumentai negali paneigti ginčijamame sprendime nustatytus faktus bei jų pagrindu padarytas teisinio pobūdžio išvadas.
17. Teismas sprendžia, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatyme ir Apraše nustatytų procedūrinių reikalavimų tokiems prašymams nagrinėti ir vykdė kitus jam Aprašu nustatytus įpareigojimus, neatliko jokių veiksmų, kurie negalimi pagal Aprašo nuostatas, sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo priėmė nepažeisdamas Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto 4 mėnesių termino, todėl atmesti skundo argumentai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas netinkamai.
18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
19. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, jį apskundė nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas sprendžia, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėjui atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
20. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad Migracijos departamento 2021 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 7U-00004 yra teisėtas ir pagrįstas, Migracijos departamentas pilnai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
21. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.