- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-726-264/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08471-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė, Aušra Baubienė (pran.)
- Atsakovas
- V. P., G. P.
- Ieškovas
- G. Ž.
- Trečiasis asmuo
- I. Ž., A. G.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjų Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr.2-16733-775/2015 pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovės G. P. priešieškinį ieškovei G. Ž. dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo, tretieji asmenys I. Ž. ir A. G.,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė G. Ž. ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 11 961,30 Eur skolą, 54,07 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-07-07 ieškovė, trečiasis asmuo, veikiančios kaip kreditorės ir atsakovė, kaip skolininkė, sudarė paskolos padengimo sutartį, kuria atsakovė pripažino, kad kreditorių su AB „DNB NORD“ banku sudarytos kredito sutarties pagrindu gauta 92 678,41 Eur paskola buvo perduota skolininkės dispozicijai, o prievolės įvykdymas užtikrintas įkeičiant banko naudai kreditorėms bendros dalinės nuosavybės teise priklausantį butą, taip pat, kad atsakovė kreditorėms bendrai yra skolinga 12 164,04 Eur sumą, susidariusią kaip skirtumas tarp negrąžintos paskolos ir įkeisto buto vertės. Atsakovė skolą įsipareigojo grąžinti per 14 dienų kreditorėms pareikalavus. Šalys susitarė, kad visas įmokas pagal kredito sutartį numatytais terminais ir tvarka bankui moka atsakovė, o sumokėtų įmokų suma yra mažinama atsakovės skola kreditorėms. Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovė vykdė netinkamai, iki šiol sumokėjo tik 202,73 Eur sumą. 2014-12-01 ieškovė raštu pareikalavo per 14 dienų grąžinti 11961,31 Eur skolos likutį, tačiau atsakovė savo prievolės neįvykdė.
Atsakovė V. P. priešieškinyje prašė priteisti iš ieškovės G. Ž. 27 859,80 Eur be pagrindo gautas lėšas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. ieškovė ir trečiasis asmuo įsigijo butą. Buto įsigijimą finansavo AB „DNB bankas“, suteikdamas tikslinę paskolą (92 678,41 Eur) butui įsigyti. Atsakovė žodžiu su I. Ž. susitarė, kad įmokas bankui mokės atsakovė, kai paskola bus išmokėta, butas nuosavybės teise bus perleistas atsakovei. Atsakovė nuo 2009 m. iki 2014 m. mokėjo įmokas, iš viso G. Ž. yra pervesta 27 859,80 Eur. Tik tada atsakovė suvokė, kad elgiasi neteisingai, nes nesudarė rašytinio susitarimo su ieškove ir trečiuoju asmeniu. Tarp šalių sudarytas žodinis susitarimas neturi teisinės galios, todėl atsakovė ieškovei pinigus pervedinėjo be pagrindo, taip ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo A. G. atsiliepime į ieškinį ir priešieškinį prašė ieškinį ir priešieškinį nagrinėti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015-12-02 galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Priteisė iš V. P. G. Ž. 11 961,30 Eur skolą, 54,07 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (12 015,37 Eur) nuo bylos iškėlimo (2015-05-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1666,17 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė valstybei iš V. P. 15,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad 2009-03-03 buvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Sutartyje buvo numatyta, jog AB DnB NORD bankas suteikia pirkėjoms 92 678,41 Eur kreditą, iš kurio 63 133,48 Eur perves į sąskaitą AB SEB banke pardavėjo A. G. įsipareigojimams pagal ankstesnę kredito sutartį padengti, o 29 387,97 Eur pervedė į asmeninę V. P. sąskaitą. V. P. dalį ieškovei duotos banko paskolos – 29 387 Eur – perėmė išimtinai savo dispozicijon ir panaudojo savo interesams. Tai raštu atsakovė patvirtino sudarytoje 2014-07-07 skolos padengimo sutartyje. Sudarius 2009-03-03 pirkimo-pardavimo sutartį, V. P. jau 2009-03-27 pervedė G. Ž. pirmą 270 Lt sumą ir taip reguliariai pervedinėjo pinigus penkerius metus. Viso atsakovė pervedė 27 859,80 Eur, o 2014-07-07 skolos padengimo sutartyje patvirtino, jog dar yra skolinga 12 164,04 Eur, kurie susidaro iš negrąžintos paskolos sumos pagal kredito sutartį ir bankui įkeisto kreditoriaus nuosavybės teise turimo buto rinkos vertės. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovės argumentus, kad šalys 2009 metais buvo sudarę žodinę preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo už skolininkes G. Ž. ir I. Ž. sumokėti bankui visas įmokas, o šios įsipareigojo perleisti jai nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad 2014-07-07 skolos dengimo sutartimi šalys įformino nuo 2009 metų susiklosčiusius tarpusavio žodinius įsipareigojimus. Atsakovė 27 859,80 Eur įmokas G. Ž. pervedė galiojančios 2014-07-07 skolos dengimo sutarties pagrindu. Tai, kad atsakovė nesudariusi rašytinės sutarties, eilę metų mokėjo kredito įmokas už ieškovę, teismui leido daryti išvadą, kad jai tuo metu taip buvo naudingiau, todėl atidus ir rūpestingas asmuo, spręsdamas dėl jam naudingo pasiūlymo, turėjo galimybę, prieš sudarydamas tokį susitarimą, išsiaiškinti ar toks susitarimas sukels jo numatomas pasekmes. Kadangi atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal 2014-07-07 skolos dengimo sutartį, teismas ieškinį tenkino ir iš atsakovės ieškovei priteisė 11 961,30 Eur skolą, 54,07 Eur palūkanas už neįvykdytą prievolę bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 12 015,37 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015-05-05 , iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2014-07-07 skolos dengimo sutartis yra galiojanti, todėl teismas sprendė, kad jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima, todėl atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės 27 859,80 Eur įmokas, kurias ji sumokėjo už ieškovę bankui, kaip be pagrindo įgytas lėšas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015-12-02 Kauno apylinkės teismo sprendimą šioje civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko klaidingai konstatavo faktines bylos aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.
2. Aplinkybė, kad pervestas lėšas A. G. atsakovė perdavė ne iš karto, neturi teisinės reikšmės šioje byloje, tai įtakoja tik atsakovės kaip įgaliotinės ir A. G. kaip įgaliotojo tarpusavio santykius. Ieškovės teiginiai, kad atsakovei pervestus pinigus ji neva perdavė atsakovės asmeninėn dispozicijon yra aiškiai nepagrįsti ir paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
3. Teismas teisiniu pagrindu nepagrįstai laikė 2014-07-07 „skolos padengimo sutartį“ ir remdamasis tikimybių pusiausvyros principu atmetė atsakovės paaiškinimus, kad visas įmokas pagal kredito sutartį bankui sumokės atsakovė, o kai butas bus išmokėtas ieškovė G. Ž. ir trečiasis asmuo I. Ž. atsakovei jį perleis. 2014-07-07 „skolos padengimo sutartis“ yra realinė, todėl jos sudarymo momentas nesutampa su pasirašymu. 2009 metais, kai atsakovė pradėjo mokėti paskolos įmokas „skolos padengimo sutartis“ net nebuvo pasirašyta, todėl visi mokėjimai, kuriuos atsakovė atliko iki pat 2014 metų į G. Ž. banko sąskaitą buvo būtent įmokos už butą, kurį atsakovė išmokėjusi tikėjosi perimti. Kadangi buvo sudaryta tik žodinė preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis, kuri remiantis LR CPK 6.165 str. 2 d. negalioja, nebuvo jokio teisinio pagrindo pagal kurį G. Ž. galėtų teisėtai gauti iš atsakovės kokias nors įmokas.
4. 2014-07-07 sutarties tekstas buvo parengtas ieškovės atstovo (teisininko). Sutartis buvo parengta su atsakove nederinant, todėl būdamas teisininku K. J. parengė sutartį, kuri išimtinai atitinka tik jo atstovaujamosios interesus, sutarties tekstas tyčia parengtas neaiškus ir dviprasmiškas siekiant suklaidinti atsakovę. Atsakovė pasirašė 2014-07-07 skolos padengimo sutartį, tačiau jos turinį suprato visiškai kitaip, nei ją aiškina ieškovė ir jos atstovas. Atsakovė suprato, kad šiai dienai pagal ankstesnį žodinį susitarimą bankui dar privalo sumokėti 80841,48 Eur iš kurių 12164,04 Eur turi sumokėti ne vėliau kaip iki 2015-12-31. Jokių kitų susitarimų nėra ir nebuvo. Niekada jokia forma atsakovė neįsipareigojo nei trečiajam asmeniui, nei ieškovei dengti vienokius ar kitokius buto kainos ar rinkos vertės skirtumus.
5. Teismas netinkamai aiškino ir vertino tarp šalių pasirašytą 2014-07-07 „skolos padengimo sutartį“, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. 2014-07-07 tarp šalių pasirašyta „skolos padengimo sutartis“ visiškai neatitinka skolos padengimo sutarties turinio, kaip ją reglamentuoja LR CK 6.436 str., šia sutartimi nei viena sutarties šalies jokio turto kitai sutarties šaliai neperduoda. Jau vien šios sutarties pavadinimas yra klaidinantis ir visiškai neatitinka jos turinio, todėl teismas aiškindamas tarp šalių sudarytą „skolos padengimo sutartį“ privalėjo aiškinti šios sutarties tekstą itin atidžiai, ne dalimis, o sistemiškai ir taip nustatyti tikruosius šalių ketinimus. 2014-07-07 „skolos padengimo sutartis“ savo forma ir turiniu neabejotinai yra paskolos sutartis, todėl teismas privalėjo jai taikyti paskolos sutartims taikytiną teisinį reguliavimą.
6. 2014-07-07 sutartyje yra visos būtinos paskolos sutarties sąlygos. Pirma, paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn pinigus „Minėta Kredito sutartimi gauta paskola buvo perduota išimtinai skolininko dispozicijai...“ (preambulė). Antra, skolininkas įsipareigoja grąžinti tokią pat pinigų sumą „Šalys susitaria, kad visas įmokas Bankui DnB NORD pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) moka Skolininkas“. Sutartyje nurodoma, kad skolininko dispozicijon perduoti pinigai, kuriuos kreditorės pačios pasiskolino iš banko, todėl skolininkas paskolą grąžina ne tiesiogiai kreditorėms, bet vykdydamas už jas prievolę bankui. Be būtinųjų paskolos sutarties sąlygų „skolos dengimo sutartis“ turi ir kitas nuostatas, kurios neabejotinai leidžia ją kvalifikuoti būtent kaip paskolos sutartį. Sutarties 3 punkte skolininkas yra vadinamas „Paskolos gavėjas“. Tame pačiame sutarties 3 punkte įtvirtinama skolininko teisė įvykdyti prievolę anksčiau sutartyje nurodyto termino (LR CK 6.873 str. 3 ir 4 dalis).
7. Teismas nepagrįstai nepripažino 2014-07-07 „skolos padengimo sutarties“ nesudaryta, dar motyvuodamos ir tuo, kad atsakovė priešieškiniu neprašė teismo jos pripažinti negaliojančia. Teismas savo sprendime nukrypo nuo Lietuvos aukščiausiojo teismo praktikos, 2014-02-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 teismas pažymėjo, kad „nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas“, t.y. negalima reikalauti pripažinti negaliojančia sutartį, kuri išvis neegzistuoja. Teismas nepagrįstai sutapatino paskolos sutarties ginčijimą LR CK 6.875 str. pagrindais kaip nesudarytą ir savarankišką reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia kitais pagrindais.
8. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį. 2014-07-07 „skolos padengimo sutartį“ teismas nepagrįstai laikė sudaryta, neatskyrė realinės sutarties pasirašymo ir sudarymo momento, tai lėmė visiškai neteisingą priešieškinio išsprendimą. Priešieškinio atmetimas buvo motyvuotas tik 2014-07-07 „skolos padengimo sutarties“ galiojimu. Pripažinus šią sutartį nesudaryta, priešieškinys yra tenkintinas.
Atsiliepimas
Ieškovė G. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo galutinį sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos duomenims atsakovės teiginys, jog visi 92 678,41 Eur už 2009-03-03 dieną parduotą butą buvo pervesti būtent A. G. naudai, o ne atsakovei asmeniškai. Bankas suteikiamą 92 678,41 Eur paskolą pervedė dalimis: 63 290,73 Eur suma pervedama AB „SEB bankui“ kredito pagal A. G. (buto pardavėjo) kredito sutartį A. G. paimto kredito padengimui, o likusi – 29 387,67 Eur suma buvo pervesta į A. G. (buto pardavėjo) įgaliotinės atsakovės V. P. asmeninę sąskaitą. 2015-11-12 teismo posėdyje atsakovė V. P. patvirtino aplinkybę, kad 29 387 Eur sumą, jai pervestą į asmeninę sąskaitą už butą (duomenys neskelbtini), ji paėmė iš banko sąskaitos grynais pinigais ir panaudojo savo darbinei veiklai vystyti, t.y. pirko nekilnojamąjį turtą, kurį vėliau perpardavė. Tai raštu atsakovė patvirtino ir šalių vėliau pasirašytoje 2014-07-07 skolos padengimo sutartyje. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė paprašė paimti paskolą, jai trūko pinigų verslui. Nors butas pirktas už 92 678,41 Eur, realiai buto rinkos vertė buvo mažesnė. Atsakovė sutiko mokėti įmokas iki realios būsto vertės, tuo metu reali vertė buvo apie 43 443 Eur. Būsto I. ir G. Ž. nereikėjo, jos turėjo kur gyventi, todėl susitarė, jog kai bus išmokėtas kreditas iki realios būsto vertės, kreditą paėmusios ieškovė ir tretysis asmuo I. Ž. galės arba butą parduoti, arba jau asmeniškai toliau mokėti įmokas bankui.
2. Apeliacinis skundas jau grindžiamas visiškai kitu teisiniu pagrindu - “kadangi tarp šalių buvo sudaryta tik žodinė preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis, kuri remiantis CPK 6.165 str. 2 d. negalioja, nebuvo jokio teisinio pagrindo pagal kurį G. Ž. galėtų teisėtai gauti iš atsakovės kokias nors įmokas“. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra verslininkė, todėl jai turėjo būti žinoma, kad preliminarioji sutartis turi būti sudaroma raštu, o formos reikalavimų nesilaikymas ją daro negaliojančia (CK 6.165 str.). Nei ieškiniu, nei priešieškiniu nebuvo ginčijama šalių pasirašyta 2014-07-07 dienos rašytinė Skolos padengimo sutartis jokiais įstatyme nustatytais pagrindais. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kurių neginčija nei viena ginčo šalis, paneigia atsakovės priešieškinio reikalavimo (atsakovės už ieškovę Bankui pagal Kredito sutartį sumokėtas įmokas grąžinti kaip ieškovės be pagrindo gautas) pagrįstumą. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad civilinio kodekso 6.189 str. įtvirtintas sutarčių privalomumo principas reiškia tai, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi jos šalims įstatymo galią. Sutartis yra ją sudarančių asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, o kiekviena sutarties šalis, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.).
3. Nei žodžiu, nei raštu dėl ieškovei priklausančio (duomenys neskelbtini), esančio buto pardavimo atsakovei nebuvo tartasi. Ieškovė niekada nebuvo įsipareigojusi perleisti butą atsakovei. Jokių įrodymų apie tokio įsipareigojimo egzistavimą atsakovė į bylą nepateikia. Priežastis, kodėl atsakovė savo lėšomis dengė ieškovei ir trečiajam asmeniui buto įsigijimui išduotą banko paskolą (92 678,41 Eur), buvo aplinkybė, jog paskolos suma buvo perduota išimtinai atsakovės žinion, ką pati atsakovė pripažino pasirašydama 2014-07-07 skolos padengimo sutartį su I. Ž. ir G. Ž..
4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai laikė 2014-07-07 skolos padengimo sutartį galiojančia, nes 2014-07-07 „skolos padengimo sutartis “ yra realinė, todėl jos sudarymo momentas nesutampa su pasirašymu. Nuoseklūs atsakovės veiksmai, kurie tęsėsi net 5 metus, taip pat rašytinis 2014-07-07 įsipareigojimas skolos padengimo sutarties forma patvirtina, kad atsakovė visą laiką nuo 2009 metų suprato ir pripažino savo pareigą nuosavomis lėšomis dengti ieškovei ir trečiajam asmeniui išduotos paskolos įmokas, kas kaip labiau tikėtiną patvirtina aplinkybę, jog atsakovė savo nuožiūra naudojosi AB DNB banko suteiktomis kredito lėšomis ir pripažino, kad būtent jai kyla prievolė kreditą grąžinti, o tarp ginčo šalių nuo pat pradžių egzistavo susitarimas (teisinis pagrindas), kad kredito įmokas moka kreditu besinaudojantis asmuo (atsakovė).
5. Kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai aiškino ir vertino tarp šalių pasirašytą 2014-07-07 skolos padengimo sutartį, nes 2014-07-07 skolos padengimo sutartį surašė ieškovės atstovas advokatas K. J., su atsakove nederinant, todėl būdamas licencijuotu teisininku K. J. parengė sutartį, kuri išimtinai atitinka tik jo atstovaujamosios interesus, sutarties tekstas tyčia parengtas neaiškus ir dviprasmiškas siekiant atsakovę suklaidinti, o 2014-07-07 skolos padengimo sutartį atsakovė pasirašė, tačiau jos turinį suprato visiškai kitaip. Atsakovė būdama atidus ir rūpestingas asmuo, spręsdama dėl jai naudingo pasiūlymo, turėjo galimybę, prieš sudarydama tokį susitarimą, išsiaiškinti ar toks susitarimas sukels jos numatomas pasekmes. Trečiasis asmuo I. Ž. patvirtino, kad parengtą 2015-07-07 skolos dengimo sutarties projektą atsakovė pasiėmė ir tik kitą dieną, išsamiai su ja susipažinusi, pasirašė, o sutarties sąlygų niekada neginčijo.
6. Nesuprantamas apeliacinio skundo motyvas, jog 2014-07-07 skolos padengimo sutartis savo forma ir turiniu neabejotinai yra paskolos sutartis, todėl teismas privalėjo jai taikyti paskolos sutartims taikytiną teisinį reguliavimą. 2014-07-07 sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta, nors teismas bylos nagrinėjimo metu ne kartą kėlė atsakovei ir jos atstovui šį klausimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, reikšmingas šalių ginčo nagrinėjimui, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus itin išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės V. P. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).
Su apeliantės argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame galutiniame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar, kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo galutinio sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantės nuomone, ieškovės teiginiai, jog atsakovei pervesti pinigai (29 387,67 Eur) jos asmeninėn dispozicijon, yra aiškiai nepagrįsti ir paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliantės teiginiais neturi pagrindo sutikti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad AB „DNB bankas“ 2009-03-06 kreditavimo sutarties pagrindu ieškovei G. Ž. ir trečiajam asmeniui I. Ž. suteikė 92 678,41 Eur dydžio kreditą (I tomas b. l. 9 – 19). 2009-03-03 Kauno miesto 21-ajame notaro biure buvo patvirtinta sutartis, kuria A. G., atstovaujamas įgaliotinės V. P., pardavė I. Ž. ir G. Ž. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (I tomas b. l. 51 – 58). Šios sutarties 2 punkte „Kaina ir atsiskaitymas tarp šalių“ nustatyta, kad AB DnB NORD bankas pirkėjoms suteiktą kreditą mokės dalimis, iš kurių 29 387,67 Eur (101 469,75 Lt) mokės į pardavėjo įgaliotinės (atsakovės) V. P. asmeninę banko sąskaitą iki 2009-04-03. Tai, kad ši suma buvo pervesta atsakovei jos asmeniniams tikslams patvirtina 2015-11-12 teismo posėdžio garso įrašas, kuriame atsakovė nurodė, kad šiuos pinigus nuėmė nuo sąskaitos, nes Medicinos banke reikėjo padengi UAB „Šaltinija“ vekselį. Atsakovė pripažino, kad tie pinigai buvo panaudoti jos asmeniniams poreikiams. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. P. iš tiesų dalį ieškovei duotos banko paskolos – 29 387 Eur – perėmė išimtinai savo dispozicijon ir panaudojo savo interesams.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2014-07-07 skolos padengimo sutartimi ir remdamasis tikimybių pusiausvyros principu atmetė atsakovės paaiškinimus, kad visas įmokas pagal kredito sutartį bankui sumokės atsakovė, o kai butas bus išmokėtas ieškovė G. Ž. ir trečiasis asmuo I. Ž. atsakovei jį perleis. Bylos duomenimis 2014-07-07 I. Ž. ir G. Ž. su V. P. pasirašė skolos padengimo sutartį, pagal kurią atsakovė pripažino savo įsiskolinimą kreditorėms -12 164,04 Eur (42 000 Lt) dėl negrąžintos paskolos sumos pagal kredito sutartį ir bankui įkeisto kreditoriaus nuosavybės teise turimo buto rinkos vertės, ir įsipareigojo grąžinti šią sumą kreditorėms pareikalavus per 14 dienų, bet ne vėliau kaip iki 2015-12-31 (I tomas, b. l. 7 – 8). Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad nuo 2009-03-27 iki 2014-10-31 V. P. ir Ž. G. į G. Ž. sąskaitą pervedė 27 859,80 Eur sumą (I tomas b. l. 65 – 67, 68 – 116, 117 – 118). Ir nors apeliantė teigia, kad visi mokėjimai, kuriuos atsakovė atliko iki pat 2014 metų į G. Ž. banko sąskaitą buvo būtent įmokos už butą, kurį atsakovė, išmokėjusi kreditą, tikėjosi perimti, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Apeliantė savo teiginiams dėl ieškovės įsipareigojimų perleisti tą patį butą ((duomenys neskelbtini)), įgytą bankui finansavus pagal 2009 03 06 Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t.b.l. 9-19), atsakovei po kredito išmokėjimo nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovė vertėsi nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu, šios aplinkybės apeliantė neginčijo, kad kredito suma buvo išmokėta dalimis 2009 03 03 buto pirkimo-pardavimo sutarties 1.2 p. šalių sutartomis sąlygomis. Tolimesni šalių atlikti veiksmai, t. y. atsakovė beveik 5 metus į ieškovės sąskaitą įnešinėjo pinigus, 2014-07-07 pasirašė skolos dengimo sutartį, leidžia daryti labiau tikėtina prielaidą buvus šalių susitarimui dėl kredito dalies perdavimo atsakovės dispozicijon ir atsakovės įsipareigojimo jį grąžinti. Taip pat atsakovė 2015-11-12 teismo posėdyje patvirtino, kad ir po 2014-07-07 susitarimo pasirašymo ji toliau mokėjo įmokas ieškovei. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šį susitarimą atsakovė ir vykdė, ir tai patvirtina jos nuo 2009 iki 2014 metų atlikti mokėjimai, o 2014-07-07 skolos padengimo sutartyje atsakovė patvirtino, jog dar yra skolinga 12 164,04 Eur (42 000 Lt), kurie susidaro iš negrąžintos paskolos sumos pagal kredito sutartį ir bankui įkeisto kreditoriaus nuosavybės teise turimo buto rinkos vertės.
Apeliantė nurodo, kad ji pasirašė 2014-07-07 skolos padengimo sutartį, tačiau jos turinį suprato visiškai kitaip, nei ją aiškina ieškovė ir jos atstovas t. y. atsakovė suprato, kad šiai dienai pagal ankstesnį žodinį susitarimą bankui dar privalo sumokėti 80 841,48 Eur iš kurių 12 164,04 Eur turi sumokėti ne vėliau kaip iki 2015-12-31. Tačiau teisėjų kolegija laiko nepagrįstais šiuos apeliantės argumentus. 2015-11-12 teismo posėdyje atsakovė patvirtino, kad verčiasi nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu, kad tai jai nėra nežinoma sritis, kad tarėsi su kolege dėl buto pardavimo įforminimo, kad suprato, jog reikia įforminti sutartį, kad butas ateityje liktų atsakovei, bet to nepadarė. 2015-11-12 teismo posėdyje trečiasis asmuo I. Ž. paaiškino, kad atsakovė atvykusi pat trečiąjį asmenį pasiėmė 2014-07-07 sutartį, nes turi ją pasiskaityti ir po dienos laiko atėjusi ją pasirašė. Taigi, atsakovė turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai prieš pasirašydama 2014-07-07 sutartį, įvertinti jos sąlygas bei galimas sukelti teisines pasekmes. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad sutartį pasirašė ne laisva valia ar pan. (CPK 178 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad verslininkams yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu apeliantė pasirašydama 2014-07-07 skolos padengimo sutartį veikė savo rizika, kadangi prieš ją pasirašydama turėjo įvertinti ar tokia sutartis sukels jos numatomas pasekmes.
Laikytini nepagrįstais apeliantės teiginiai, kad 2014-07-07 skolos padengimo sutartis savo forma ir turiniu neabejotinai yra paskolos sutartis, todėl teismas privalėjo jai taikyti paskolos sutartims taikytiną teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantės teiginiai nepaneigia, kad 2014-07-07 skolos padengimo sutartis yra galiojanti, šios sutarties sąlygų 1-3 p. atsakovė patvirtino paskolos sutarties dalyko, t.y. pinigų perdavimo faktą (CK 6. 871 str. 3 d.), toks sandoris yra nuginčijamas sandoris (CK 1. 78 str. 2 d.). Apeliantė priešieškiniu šio sandorio neginčijo, todėl teisėtai sudaryta sutartis jos šalims sukelia atitinkamas pasekmes (CK 6. 38 str.).
Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo teiginiu. Byloje nustatyta, jog kredito įmokas atsakovė mokėjo pagal 2014 m. liepos 7 d. ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovės sudarytą paskolos padengimo sutartį. Prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo atsakovė nurodė, kad pastaroji sutartis yra apsimestinė, priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės G. Ž. 27 859,80 Eur kaip be pagrindo gautas lėšas, tačiau neginčijo 2014 m. liepos 7 d. ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovės sudarytos paskolos padengimo sutarties. Nepagrįstas praturtėjimas – tai praturtėjimas be teisinio pagrindo. CK 6.237 straipsnyje įtvirtintas turto gavimas be pagrindo, kaip vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis (CK 6.237 str. 1 d.). Kad tokia prievolė atsirastų, turtą praradęs asmuo turi įrodyti, kad šis praradimas neturi teisinio pagrindo, t.y. jo įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu; jei asmuo įgyja turtą pagal sutartį, jis negali būti laikomas gavusiu turtą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2009; 2009-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; kt.).
Skolos padengimo sutartyje šalims konstatavus, jog 2014 m. liepos 7 d. susitarimas yra kredito įmokų mokėjimo už ieškovę ir tretįjį asmenį pagrindas, akivaizdu, kad, galiojant tokiam susitarimui, yra ir teisinis pagrindas, pagal kurį atsakovė už ieškovę ir tretįjį asmenį bankui sumokėjo priešieškinyje nurodytą sumą. Neginčijant šio sandorio, reikalavimas grąžinti pagal jį sumokėtas įmokas kaip pinigines lėšas, kurias ieškovė ir tretysis asmuo gavo be teisinio pagrindo, yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neįrodytas materialinis teisinis reikalavimas (CPK 185 str.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai neaptariami, nes jie ginčo išsprendimui esminės reikšmės neturi.
Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti atsakovės V. P. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartimi apeliantei atidėtas 160 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas (II tomas b. l. 55). Apeliacinio skundo netenkinus, ši žyminio mokesčio suma iš apeliantės priteistina valstybei (CPK 96 str. 2 d. ).
Ieškovė atstovaujama advokato K. J. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme priteisimo. Į bylą pateikti duomenys, kad advokatui K. J. už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą yra apmokėta 726 Eur (II tomas b. l. 77 – 78). Ši suma neviršija maksimalios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (patvirtintos Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77) 8.11 punkte nurodytos sumos (756,90 Eur (2015K4) x 1,3=983,97 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti kitokią atlygintinų išlaidų sumą, iš apeliantės ieškovei priteistina 726 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 98 str.).
LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės V. P. apeliacinį skundą, iš jos į valstybės biudžetą priteisiamos 8,08 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei G. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš atsakovės V. P. 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) žyminio mokesčio ir 8,08 Eur (aštuonis eurus ir 8 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį –„žyminis mokestis“ ir „bylinėjimosi išlaidos“.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.