Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ritos Kisielienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų A. P. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Auto šalna“ ieškinį atsakovams A. P. ir A. K. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, baudos išieškojimo bei nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama atsakovų pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl vengimo sudaryti pagrindinę sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2011-06-03 sudarė preliminarią sutartį dėl būsimo pastato – veršidės, pirkimo - pardavimo. Šalys susitarė, kad pagrindinę sutartį jos sudarys ne vėliau kaip iki 2013-09-03. Šalys susitarė, kad jog per 15 mėnesių atsakovai išsinuomos 0,1942 ha ploto valstybinę žemę, esančią po nekilnojamuoju turtu, reikalingą jo naudojimui ir valdymui, tuo tikslu paruoš ir suderins su visomis reikiamomis institucijomis, visą tam reikalingą dokumentaciją, įskaitant ir šio žemės sklypo planą. Taip pat, atsakovai per 15 mėnesių laikotarpį įsipareigojo maksimaliai leistinam terminui papildomai išsinuomoti ne mažiau kaip 0,40 ha ploto valstybinę žemę, esančią šalia nekilnojamojo turto, kuri ribojasi su žeme esančia po pastatu (sutarties 4 straipsnio 6 ir 7 dalys). Tuo tikslu, jog atsakovams yra nustatyti įsipareigojimai, buvo nustatytos dvi galimos pastato pardavimo kainos: jeigu atsakovai įvykdys, sutarties 4 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytas sąlygas, pastato kaina bus 380 000 Lt, tačiau, jeigu atsakovai, nesvarbu dėl kokių priežasčių, abiejų įsipareigojimų neįvykdys, pastatas ieškovui bus parduotas už 240 000 Lt. Kadangi atsakovai per 15 mėnesių laisva valia prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, pagrindinės sutarties sudarymo dieną t.y. 2012-09-03, ieškovas pagrįstai tikėjosi pastatą įsigyti už preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą, tačiau atsakovai atsisakė pastatą parduoti už 240 000 Lt. Nors atsakovai neigia, kad jie vengė įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ir parduoti pastatą už sutartą 240 000 Lt, bylos duomenys paneigia jų tikruosius veiksmus. Nustatyta, kad 2012-08-31 jie pateikė ieškovui pasiūlymą pakeisti sutartyje nustatytas sąlygas ir įsigyti pastatą už 345 000 Lt arba pratęsti preliminarios sutarties galiojimą ilgesniam laikui. Iš notarų pateiktų pažymų matyti, jog atsakovai 2012-10-01 ir 2012-10-30 neatvyko į notarų biurą sudaryti pagrindinės sutarties. Toks atsakovų elgesys, teisėjų kolegijos manymu traktuotinas kaip vengimas sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovai, neįvykdę sutartinių reikalavimų išnuomoti valstybinę žemę po pastatu ir šalia jo, atsisakė parduoti pastatą už sutartą žemesnę kainą, t.y. 240 000 Lt. Ieškovui buvo labai svarbu iki nustatytos datos įsigyti pastatą ir naudotis išnuomota žeme, dėl šio pasiekto rezultato, ieškovas būtų atsakovams sumokėjęs 140 000 Lt didesnę sumą. Tačiau atsakovams neišnuomojus žemės šalia pastato, ir pakėlus pastato kainą iki 345 000 Lt, ieškovas negalėjo įsigyti pastato dėl kurio buvo sudaryta preliminari sutartis. Be to, atsakovai atsisakę įvykdyti savo įsipareigojimus pagal sudarytą preliminarią sutartį, negrąžino ieškovui jo sumokėti 100 000 Lt dydžio avanso. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino atsakovų veiksmus, kaip nesąžiningus ieškovo atžvilgiu, ir pripažino, jog atsakovai vengė sudaryti pagrindinę pastato įsigijimo sutartį.

Dėl preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo pagrindų.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „B. R.“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008.).

Byloje nustatyta, kad jeigu atsakovai būtų įvykdę sutarties 4 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytas sąlygas, ieškovas pastatą būtų nupirkęs už 380 000 Lt. Preliminarios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu oferentai nepagrįstai vengs sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, jie privalo grąžinti akceptantei 100 000 Lt avansą bei sumokėti akceptantei 100 000 Lt baudą ir dėl šios sutarties vykdymo akceptantės patirtas faktines išlaidas, bet ne daugiau kaip 160 000 Lt. Tokias sąlygas suderino abi šalys, sutartis pasirašyta laisva šalių valia. Šalims nepavykus rasti bendro sutarimo ir nepasirašius pagrindinės sutarties, ieškovas iš atsakovų pareikalavo grąžinti avansą bei sumokėti 100 000 Lt baudą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos aplinkybes bei remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, konstatuoja, kad teismo priteista 100 000 Lt bauda yra pernelyg didelė ir yra mažintina. Mažindama baudos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į prievolės vertę. Nustatyta, kad ieškovas norėjo nupirkti pastatą už 380 000 Lt arba už 240 000 Lt, todėl 100 000 Lt bauda už prievolės neįvykdymą laikytina pernelyg didele, kadangi pirmu atveju sudaro daugiau nei ketvirtadalį viso sandorio vertės, o antru atveju beveik pusę viso sandorio vertės. Šiuo atveju taip pat vertintina ir ta aplinkybė, jog sutarties 4 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytų sąlygų įvykdymas iš dalies buvo sąlygotas ir trečiųjų asmenų veikimo, t.y. valstybinių institucijų veiksmų. Nepasirašius pagrindinės sutarties, ieškovas nurodė, kad realiai patyrė 9076 Lt dydžio nuostolius. Akivaizdu, kad lyginant su baudos dydžiu, realūs ieškovo nuostoliai nėra tokie dideli. Pažymėtina, kad preliminarioji sutartis gali būti užtikrinta netesybomis, tačiau netesybos negali būti per didelės (baudinės), o turi atlikti kompensacinę funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Netesybos jokiu būdu negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas realių nuostolių patyrė 9076 Lt, todėl tokia suma jam ir turėtų būti priteista. Tačiau atsižvelgiant į išdėstytą bei įvertinusi prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekdama nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros, teisėjų kolegija, įskaitydama ieškovo patirtus nuostolius, mažina bendrą baudos dydį iki 60 000 Lt, t.y. priteisiant iš abiejų atsakovų po 30 000 Lt sutartinių netesybų (CK 6.73 str., 6.258 str.).

Dėl bylos teismingumo.

CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklė, nustatanti pirmąja instancija nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų, teismingumą apygardų teismams. Tai yra viena bendrosios civilinių bylų rūšinio teismingumo taisyklės, kad civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkių teismai, išimčių (CPK 26 straipsnio 1 dalis). CPK įtvirtintas rūšinio teismingumo taisyklių išimtis lemia materialinių teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-334/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta aktuali nagrinėjamoje byloje CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta taisyklė, kad, esant keliems savarankiškiems ieškinio reikalavimams, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Ši ieškinio sumos nustatymo taisyklė turi būti taikoma tais atvejais, kai vienas ieškovas reiškia kelis reikalavimus atsakovui arba keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą atsakovui privalomo bendrininkavimo atveju (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jei keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo pagrindu – kaip to paties pobūdžio reikalavimus arba įsipareigojimus, pagrįstus ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškovo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nutartis A. K. ir A. P. v. P. G., bylos Nr. 3K-3-560/2009).

Pažymėtina, kad rūšinis teismingumas šioje byloje buvo nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartimi. Kadangi ieškovas prašė priteisti iš atsakovo A. P. 50 000 Lt avanso ir iš A. K. 50 000 Lt avanso, taip pat 100 000 Lt baudos ir 9076 Lt nuostolių atlyginimo iš atsakovų lygiomis dalimis. Vadinasi iš kiekvieno atsakovo atskirai ieškovas prašė priteisti 104 538 Lt, o ši suma neviršija CPK numatytos 150 000 Lt sumos. Savarankiškų reikalavimų sujungimas į vieną ieškinį, tokiu būdu bendrai sujungtų reikalavimų sumai viršijant 150 000 Lt, nekeičia bylos teismingumo, todėl byla yra teisminga apylinkės teismui. Atsižvelgiant į išdėstytą bei į tai, kad teismingumo klausimas šioje byloje buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2013-01-18 nutartimi, kurios ieškovas neskundė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, vadovaujantis CPK 329 str. 2 dalies 6 punktu.

Dėl įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, sprendimą grindė prielaidomis, o ne teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, ar kad jame yra prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai dėl įrodymų vertinimo yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Atsakovų apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, t.y. priteistos baudinės netesybos sumažintos nuo 100 000 Lt iki 60 000 Lt. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teisme tenkinta 40 procentų visų atsakovų reikalavimų. Atsakovas A. K. sumokėjo 2250 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, atstovavimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų atsakovai nepateikė. Atsižvelgiant į tai, proporcingai paskirstant bylinėjimosi išlaidas, atsakovo A. K. naudai iš ieškovo priteistina 900 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas pateikė teismui prašymą atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas, t.y. 1500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prašomo priteisti užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme dydis neviršija rekomenduotino, todėl laikytinas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, ieškovui už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš atsakovų priteistina 900 Lt (1500 Lt *60 proc.), iš kiekvieno po 450 Lt (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovas pirmos instancijos teisme sumokėjo 5181 Lt žyminio mokesčio ir prašė priteisti jam išlaidas advokato pagalbai 7000 Lt, kurias pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos sudėtingumą sumažino iki 3500 Lt. Atitinkamai įvertinus prašytų ir patenkintų reikalavimų santykį pirmosios instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidos perskirstomos, ieškovo naudai iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiant 6877,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmos instancijos teismas patyrė 35,64 Lt išlaidų, susijusių su procesiniu dokumentų įteikimu. Ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies, jos perskirstomos iš atsakovų į valstybės biudžetą priteisiant 27,26 Lt, o iš ieškovo 8,37 Lt (CPK 92, 96 str.). Tačiau CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 litų. Kadangi šioje byloje iš ieškovo išieškotina valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų suma būtų mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš ieškovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą dalyje dėl baudos priteisimo pakeisti ir išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovui UAB „Auto šalna“, juridinio asmens kodas 302625893, iš atsakovų A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 60 000 Lt (šešiasdešimt tūkstančių litų) baudą ir 7 777,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB „Auto šalna“ atsakovui A. K. 900 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovų A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 27,26 Lt (dvidešimt septynis litus, 26 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.