Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo (apeliantų) atsakovų A. K., R. R., S. M., G. A., R. A., apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo pagal ieškovės UAB „Telšių šilumos tinklai“ ieškinį atsakovams A. K., I. K., R. V., A. J. M., S. Č., P. Č., S. M., R. R., G. A., R. A., R. B. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją bei netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Telšių šilumos tinklai" prašė priteisti iš atsakovų skolą už bendro naudojimo patalpų šildymą, sistemų priežiūrą bei delspinigius, paskaičiuotus už 180 kalendorinių dienų: iš S. M. 454,19 Eur skolos bei 32,76 Eur delspinigių, iš P. Č. su S. Č. 239,21 Eur skolos bei 17,50 Eur delspinigių, iš R. A. 693,52 Eur skolos bei 50,39 Eur delspinigių, iš G. A. 693,52 Eur skolos bei 50,39 Eur delspinigių, iš R. R. 899,68 Eur skolos bei 65,40 Eur delspinigių, iš A. K. 679,18 Eur skolos bei 49,37 Eur delspinigių. Atsakovų R. G., J. J., R. R., R. V., A. J. M., I. K. atžvilgiu bylą prašė nutraukti, kadangi šie atsakovai skolą ir delspinigius sumokėjo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų (atsakovų) A. K., R. R., S. M., G. A., R. A. apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų A. K., R. R., S. M., G. A. ir R. A. prievolės mokėti už šilumos energiją už bendro naudojimo patalpų šildymą skirtingais laikotarpiais. A. K. laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2016-09-30 priteista 663,11 Eur skolos ir 24,68 Eur delspinigių, R. R. laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2016-09-30 899,68 Eur skolos ir 32,70 Eur delspinigių, S. M. laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2016-09-30 445,57 Eur skolos ir 16,38 Eur delspinigių, G. A. laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2016-09-30 691,58 Eur skolos ir 25,19 Eur delspinigių, R. A. laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2016-09-30 693,52 Eur skolos ir 25,19 Eur delspinigių. Atsakovų teigimu, jiems priklausančios patalpos yra teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, jas šildo pačių įrengtu autonominiu šildymu, bendro naudojimo patalpos - laiptinės nėra šildomos, todėl atsakovai neprivalo mokėti už nepatiektą centralizuotą šilumos energiją. Anot apeliantų, už šilumos energiją privalo mokėti tik centralizuotą šilumos energiją savo butuose suvartoję konkrečių butų savininkai, o ne visi butų savininkai, kurių butai ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantai nurodo eilę prieštaraujančių vienas kitam argumentų, kelia tuos pačius klausimus, dėl kurių jau buvo pasisakyta atitinkamuose teismų sprendimuose ir savo poziciją grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą kelis kartus priėmė patikslintą ieškinį už naują laikotarpį, nesuteikdamas atsakovams galimybės pateikti atsiliepimo, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose bylose nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, kadangi tose bylose nedalyvavo šioje byloje esantys atsakovai P. Č. ir S. N.; neatsižvelgė, į tai, kad minėtose bylose šilumos paskirstymo metodo parinkimas buvo įvertintas tik už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2014 m., tačiau nebuvo vertinamas metodo parinkimas nuo 2014 m. iki 2016 m. Apeliantai mano, jog aplamai teismas nepagrįstai priteisė įsiskolinimą paskaičiuotą pagal gyventojų nepasirinktą metodą, neteisėtai priteisė delspinigius ir neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Su šiais atsakovų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

Apeliacinio teismo vertinimu, tokius apeliantų (atsakovų) teiginius paneigia net keliatame teismų sprendimų nustatytos faktinės aplinkybės. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, 2011 m. rugsėjo 2 d. Telšių rajono apylinkės teismas išaiškino, kad (adresu: duomenys neskelbtini) gyventojai neteisėtai rekonstravo šildymo sistemą, todėl turi apmokėti namui teikiamą šilumos energiją jiems priklausančios nuosavybės ribose. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartyje nustatė, jog gyventojai nepateikė įrodymų, jog teisėtai atliko atsijungimą ir įsivedė autonominį šildymą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 14 d. pažymėjo, kad ieškovių pateikti įrodymai nepatvirtina, kad daugiabučio namo abi laiptinės yra atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos. Kita vertus, net ir tuo atveju, kai į bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėse) esančius šilumos tiekimo įrenginius (vamzdžius ir radiatorius) nėra tiekiama centralizuota šiluma, ieškovės neturi pagrindo teigti, kad bendro naudojimo patalpos (laiptinės) nėra šildomos centralizuotos šilumos energija. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 19 d. konstatavo, jog nors ieškovių R. R., G. A. ir I. K. butai atjungti nuo centrinio šildymo sistemos, tačiau tai neįrodo, kad netiekiama šiluma į namo laiptinių radiatorius, o 2014-04-14 techninės ekspertizės išvadoje nurodyta, jog byloje esantys įrodymai nėra pakankami spręsti, kad laiptinės nešildomos. Tokia teismo išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią pripažįstama, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Visos šios nustatytos aplinkybės ankstesnėse bylose, kaip ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje (pirmos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose) nustatytos aplinkybės dėl ieškovės UAB „Telšių šilumos tinklai“ šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo tinkamumo, namo butų savininkų pareigos apmokėti už šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti yra prejudiciniai faktai, iš naujo neįrodinėjamos (CPK 279 str. 4 d.) ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliantė R. R. pateikė prašymą dėl rašto prijungimo į bylą dėl atsiradusių aplinkybių po skundo pateikimo ir jame nurodė, kad Inspekcija padarė išvadą, jog laiptinės nešildomos teisėtu būdu. Priešingai, nei teigia apeliantė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos rašte pažymėta, kad dėl besiskiriančių skundo nagrinėjimui svarbių aplinkybių, nustatytos aplinkybės nėra pakankamos tam, kad Inspekcija fiksuotų savavališkos statybos faktą ir taikytų poveikio priemones pažeidimus statybos srityje padariusiems asmenims. Iš rašto turinio matyti, kad daugiabučio namo gyventojai teikia skirtingas versijas dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos laikotarpio ir Inspekcija neturėjo galimybės išsiaiškinti visų aplinkybių ir pagrindo konstatuoti savavališkos statybos fakto, todėl ir netaikė poveikio priemonių. Tai, kad apeliantė savaip interpretuoja rašto turinį, nesudaro pagrindo padaryti vienareikšmiškos išvados, jog laiptinės nešildomos teisėtu būdu. Juo labiau, dėl daugiabučio namo, esančio (adresu: duomenys neskelbtini) gyventojų pareigos prisidėti prie bendro turto išlaikymo, atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, šios nutarties 20 p. minėtuose teismų sprendimuose, yra pasisakyta, todėl teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės pateiktas prašymas neturi jokios teisinės reikšmės apeliacinio skundo nagrinėjimui, ir į jį neatsižvelgiama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos daugiabučiame name procedūrą ir vėlesnes iš to kilsiančias pareigas atsijungusiems gyventojams reglamentuoja CK 4.76 str., 4.82 str., 6.390 str., Šilumos ūkio įstatymas). Tuo klausimu taip pat ne kartą pasisakyta ir kasacinio teismo praktikoje, pabrėžiant, kad nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 str. 1 d.). Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkrečių vartotojų interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-13-916/2017).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-229/2012; kt.). Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos.

Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderinus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 21 str. 2 d. nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 str. taip pat nustatyta, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas (CK 4.76 str., 4.82 str.), tiek pagal pirmiau nurodytą įstatymą atsakovams, kaip turto savininkams, tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti. Dėl bendro naudojimo patalpų ne šildymo pažymėtina tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką pripažįstama, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė UAB „Telšių šilumos tinklai“ centralizuotą šilumos energiją tiekia į daugiabutį 24 butų dviejų laiptinių namą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini) Pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 rekomenduojamas šilumos skirstymo koeficientas, kai daugiabutyje name yra dvi laiptinės, - 0,18. Tokio dydžio koeficientą, skaičiuojant atsakovams mokestį už bendro naudojimo patalpų šildymą, ieškovė taiko tik nuo 2015 m. balandžio 1 d., iki 2015-04-01 - butų savininkų pasirinktą koeficientą – 0,20. Iš 2012 m. kovo 13 d. (adresu: duomenys neskelbtini) bendrijos narių prašymo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, pateikto UAB „Telšių šilumos tinklai“, matyti, kad daugiau kaip pusė butų savininkų sutiko, kad būtų taikomas šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatymo koeficientą ne mažesnį kaip 0,20. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintos Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo nuostatos nedraudė šilumos tiekėjui taikyti butų savininkų pasirinktą koeficientą.

Apeliantai, nesutikdami su jiems taikomu šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, apeliaciniame skunde kelia vėl tą patį klausimą, dėl kurio jau buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d sprendime (pirmosios ir apeliacinės instancijos) ir nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teismas neatsižvelgė, į tai, kad minėtose bylose šilumos paskirstymo metodo parinkimas buvo įvertintas tik už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2014 m., tačiau nebuvo vertinamas metodo parinkimas už laikotarpį nuo 2014 m. iki 2016 m. Šie apeliantų argumentai vertinami kritiškai. Nuo 2010 m. dalis daugiabučio namo gyventojų (atsakovai) yra atjungę savo butus nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos. Tokia pat situacija yra išlikusi ir iki šiol, todėl Vilniaus apygardos teismui įvertinus šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 tinkamumą už 2010-2014 m., Kelmės rajono apylinkės teismui, nebuvo jokio teisinio pagrindo ir būtinybės, vertinti metodo parinkimą už 2014-2016 metus, kadangi daugiabučiame name (adresu: duomenys neskelbtini) ir šiuo metu dalis vartotojų atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos, dalis išliko jos vartotojais. Plačiau apie šilumos paskirstymo metodų parinkimo ir taikymo teisinį reglamentavimą bei jų tinkamumą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi šis klausimas jau buvo aptartas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendime.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovės UAB „Telšių šilumos tinklai“ atsakovams paskaičiuoti įsiskolinimai: A. K. - 663,11 Eur, R. R. - 899,68 Eur, S. M. - 445,57 Eur, G. A. - 691,58 Eur, ir R. A. - 693,52 Eur remiantis VĮ Registrų centro pažymų duomenimis apie apeliantų (atsakovų) butų plotus ir (rajono) savivaldybės tarybos sprendimais (2014-11-27 Nr. T-1-373 ir 2009-10-29 Nr. TI-384), kuriais nustatyti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalūs tarifai prižiūrėtojo atliekamiems priežiūros darbams, ginčo laikotarpiais, taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, yra pagrįsti ir teisingi. Minėta, kad nežiūrint į tai, jog apeliantai yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo (nors atjungimo teisėtumo faktas nėra įrodytas, to patys atsakovai neįrodinėjo ir neprašė nustatyti), jų pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti, išlieka. Apeliantai (atsakovai) nesutinka su priteistais delspinigiais ir paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis. Jų nuomone, šalys nebuvo susitariusios dėl delspinigių, o bylinėjimosi išlaidos anot atsakovų yra neprotingai didelės ir priimant sprendimą pirmosios instancijos teisme, turėjo būti mažintinos proporcingai atsiimtų ieškinio reikalavimų dalimi. Šie apeliantų (atsakovų) apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir prieštaraujantys teisės aktams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi Lietuvos Respublikos 1995-01-26 įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 str. 1 d. nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, kad dėl ieškovės kaltės mokesčiai paskaičiuoti netiksliai, pagrįstai prašomų priteisti delspinigių dydį atsakovams sumažino per pusę ir delspinigius iš jų priteisė. Pirmosios instancijos teismas, taip pat nenukrypdamas nuo CPK 98 str. normų ir laikydamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, tinkamai paskirstė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir tai savo sprendime, nurodydamas, kad bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti visi atsakovai kam buvo pareikštas pradinis ieškinys, pagrindė.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą kelis kartus priėmė patikslintą ieškinį už naują laikotarpį, nesuteikdamas atsakovams galimybės pateikti atsiliepimo taip pažeisdamas CPK normas. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, atsakovai šiuo klausimu jau kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydami įpareigoti pirmosios instancijos teismą atlikti procesinius veiksmus. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovų skundą, 2016 m. sausio 5 d. nutartimi jo netenkino, nurodydamas, kad tuo atveju, kai pateiktas patikslintas ieškinys yra to paties ieškovo, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, atsiliepimo pateikimas į jį nėra privalomas, nes to nenumato ir CPK normos (IV t., b. l. 66-67).

Atsakovų apeliacinio skundo reikalavimas, kad dėl kilusio ginčo yra privaloma išankstinė skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, yra pareikštas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šis reikalavimas nebuvo atsakovų suformuluotas kaip atskiras ieškinio pagrindas, nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo nenagrinėja ir dėl jo nepasisako. CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovė įrodė ieškinio pagrįstumą. Teismas nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų (atsakovų) lygiomis dalimis priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų (atsakovų) A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) S. M., a. k. 4600325172, G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) R. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Telšių šilumos tinklai“ 400,00 Eur (keturis šimtus eurų 00 ct) lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo po 80,00 Eur (aštuoniasdešimt eurų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.