Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Ieškovės atstovų, atsakovo ir jo atstovės paaiškinimais, liudytojo R. G. parodymais, bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad tarp šalių 2013 m. sausio 21 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 912, pagal kurią atsakovas A. M. nuo 2013 m. sausio 22 d. neterminuotai pradėjo dirbti UAB „Kautra“ Druskininkų filiale autobuso vairuotoju-konduktoriumi, nustatant jam pilną darbo dienos trukmę pagal darbo grafiką bei mėnesinę darbo laiko apskaitą (Darbo sutarties 5 p.). Pasirašydamas darbo sutartį atsakovas patvirtino, kad yra supažindintas su pareigine instrukcija ir darbo tvarkos taisyklėmis. Pagal UAB „Kautra“ darbo tvarkos taisyklių 11.2 p. atsakovui buvo vedama suminė darbo laiko apskaita, o atsakovas dirbo slenkančiais darbo ir poilsio režimo grafikais. Darbo dieną atsakovas vykdavo jam prieš dieną paskyroje nustatytu maršrutu, kurio pastovus grafikas su tam tikrais pakeitimas yra sudarytas ir suderintas su Druskininkų savivaldybe. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinis skyrius (toliau – Valstybinė darbo inspekcija) pagal atsakovo skundą dėl darbo įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų atliko UAB „Kautra“ Druskininkų filialo patikrinimą ir 2015 m. vasario 9 d. raštu Nr. (09)SD-1786 informavo atsakovą apie nustatytus pažeidimus. Šio rašto pagrindu atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo. Darbo ginčų komisijos 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. DGKS-2190 iš UAB „Kautra“ A. M. nuspręsta išieškoti už 2013 metus 1 599,12 Lt (463,13 Eur), už 2014 metus 3 017,14 Lt (873,82 Eur) bei atmesti A. M. prašymus dėl 150,00 Lt piniginės išskaitos už uniformą bei delspinigių už pavėluotai išmokamas pinigines sumas. UAB „Kautra“ generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P-270/2015 atsakovas nuo 2015 m. birželio 2 d. atleistas iš darbo.

Ieškovė ginčija Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl piniginių išmokų už 2013 m. ir 2014 m. išieškojimo, iš esmės argumentuodama tuo, kad sprendimas buvo priimtas neteisingai pritaikius teisės aktus, reglamentuojančius darbo ir poilsio laiką, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovui už 2014 metais dirbtas poilsio dienas buvo suteiktos kitos poilsio dienas, be to, padarant grubių procesinių pažeidimų, lėmusių neteisėto sprendimo priėmimą. Atsakovas nurodo, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei pritaikius tinkamus teisės aktus. Byloje tarp šalių esminis ginčas iškilo dėl taikytino teisės akto, nustatančio vairuotojo-konduktoriaus pertraukos pailsėti ir pavalgyti maksimalų terminą bei apmokėjimo už pertraukos laiką ir dirbtas poilsio dienas.

Dėl transporto srityje dirbančių darbuotojų pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės teisinio reglamentavimo ir apmokėjimo už pertraukas

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Ieškovės atstovai nurodo, kad ieškovė yra transporto srityje veikianti įmonė, todėl savo veikloje, nustatant darbuotojo poilsio (pertraukos pailsėti ir pavalgyti) trukmę vadovaujasi ne DK normomis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintais „Darbo ir poilsio laiko ypatumais ekonominės veiklos srityse“, pagal kuriuos pertraukų maksimali trukmė nereglamentuota, todėl ieškovas neprivalo mokėti atsakovui už jo turėtas pertraukas viršijančias dviejų valandų trukmę. Atsakovas bei jo atstovė nesutinka su šiais ieškovės atstovų argumentais, nurodydami, kad ieškovės atstovų nurodytame Vyriausybės nutarime nenurodyta, jog nustatant darbuotojo poilsio maksimalią trukmę netaikytina DK 158 str. 1 d. norma, numatanti maksimalią dviejų valandų pertrauką pailsėti ir pavalgyti, todėl taikant DK 158 str. 1 d. nuostatas, visos pertraukos viršijančios dviejų valandų trukmę privalo būti apmokėtos. DK 158 str. 1 d. nustatyta, kad darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip dviejų valandų ir ne trumpesnė kaip pusės valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų. Pagal DK 148 str. transporto, pašto, ūkio, energetikos įmonėse, <...> darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo DK nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė. Pagal UAB „Kautra“ įstatų 2 str. ieškovė užsiima visa Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiama ūkine veikla, susijusia su transporto, keleivių pervežimo paslaugų teikimu bei kita veikla, kuri yra reikalinga. UAB „Kautra“ Druskininkų filialo nuostatų 2.1 p. patvirtina, kad filialo veiklos tikslas yra įgyvendinti UAB „Kautra“ veiklos tikslus. Taigi, pagal ieškovės teisnumą apibrėžiančius įstatus, ieškovė yra transporte veikiantis juridinis asmuo, todėl jos darbuotojų darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų. Pažymėtina, kad darbo ir poilsio laiko ypatumai, t. y., darbo laiko trukmė ir poilsio suteikimo tvarka, transporte yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintuose „Darbo ir poilsio laiko ypatumuose ekonominės veiklos srityse“ (toliau – Darbo ir poilsio laiko ypatumai). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.8 p. transporto srityje, įskaitant ir ieškovės įmonėje dirbančius vairuotojus-konduktorius vietiniais susisiekimo maršrutais, netaikoma DK 158 str. 1 d. nuostata dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios ir pertraukos trukmės. Taigi, pagal šią poįstatyminio akto teisės normą, transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos trukmę bei jos pradžią taikytini Darbo ir poilsio laiko ypatumai, todėl sprendžiant byloje iškilusį ginčą dėl vairuotojų pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, priešingai nei nurodo atsakovas, taikytinas būtent minėtas poįstatyminis aktas. Atsakovas nurodė, kad reikalavimą apmokėti už ilgesnes nei dviejų valandų pertraukas pagal DK 158 str. 1 d. jis pareiškė vadovaudamasis Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. vasario 9 d. raštu, kuriame nurodyta, jog vairuotojams-konduktoriams suteiktos ilgesnės nei dviejų valandų pertraukos, pertraukos trukmę viršijantis laikas neįskaitomas į faktiškai dirbtą laiką, kas pažeidžia DK 158 str. 1 d. Pasak atsakovo, šis Valstybinės darbo inspekcijos nustatytas pažeidimas yra neginčytinas ir įrodo, jog ieškovė nepagrįstai neišmokėjo darbo užmokesčio už pertraukas viršijančias dvi valandas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 str. 1 p., Valstybinė darbo inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Valstybinė darbo inspekcija pagal atsakovo skundą atlikusi patikrinimą ieškovės įmonėje, 2015 m. vasario 4 d. surašė reikalavimą ieškovei pašalinti pažeidimus, kuriame nurodė, kad ieškovė darbuotojams (vairuotojams-konduktoriams), kurie dirba vietiniais maršrutais, suteikia ilgesnį kaip dviejų valandų pailsėti ir pavalgyti pertraukos laiką ir jo neįskaito į faktiškai dirbtą laiką, tuo pažeidžia DK 158 str. 1 d. Ieškovė, nesutikdama su nustatytu pažeidimu, 2015 m. kovo 2 d. pranešimu informavo Valstybinę darbo inspekciją, jog ieškovė darbo laiko apskaitą vykdo vadovaudamasi Darbo ir poilsio laiko ypatumais, o ne DK normomis. Šią aplinkybę ieškovės atstovai patvirtino ir teismo posėdyje. Taigi, nagrinėjamu atveju, tarp bylos šalių iš esmės nekyla ginčo dėl Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, jog vairuotojams-konduktoriams suteikiamos ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti, skiriasi tik šių faktinių aplinkybių teisinis vertinimas. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ir poilsio suteikimo tvarka transporte yra nustatyta Darbo ir poilsio laiko ypatumuose, kuriais ieškovė turi vadovautis savo veikloje nustatydama darbuotojų darbo bei poilsio trukmę, teismas sprendžia, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. vasario 9 d. rašte bei 2015 m. vasario 4 d. reikalavime pašalinti pažeidimus nepagrįstai nurodytas DK 158 str. 1 d. pažeidimas, todėl šiais dokumentais šioje dalyje teismas nesiremia. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 3 p. darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais <...>. Transporto įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir/ar darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai (Darbo ir poilsio laiko ypatumų 5 p.). Ieškovės atstovų paaiškinimai bei UAB „Kautra“ darbo tvarkos taisyklių 11.2 p. patvirtina, kad įmonės vairuotojai-konduktoriai dirba slenkančiais darbo ir poilsio režimo grafikais ir jiems vedama suminė darbo laiko apskaita, todėl pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 5.1 p. šiems darbuotojams privalomo poilsio pertraukų vairavimo metu periodiškumas ir jų trukmė kelių transporte nustatoma pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų II skyrių, numatantį Darbo ir poilsio laiko ypatumus kelių transporte. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10 p. įtvirtintas sąvokas atsakovas yra laikomas mobiliu darbuotoju, kurio darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu jis yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y., laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai, laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje. Pertraukos ir poilsio laikas į darbo laiką neįtraukiami. Asmenys, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, be pertraukos gali dirbti ne ilgiau kaip 6 valandas, jeigu darbo valandų suma sudaro 6-9 valandas, į darbo laiką turi būti įterpiama mažiausiai 30 minučių pertrauka, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas – mažiausiai 45 minučių pertrauka. Pertraukas galima padalyti į laiko tarpsnius, kurių kiekvienas trunka mažiausiai 15 minučių (Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.2 p.). Ieškovės atstovai nurodė, kad vairuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti yra nustatomos pagal darbo ir poilsio laiko ypatumus, jos numatytos darbo tvarkos taisyklėse, o konkrečios pertraukos nustatomos pagal su savivaldybe suderintus maršrutus. Pagal UAB „Kautra“ darbo tvarkos taisyklių 14 p. pertrauka pavalgyti ir pailsėti suteikiama ne trumpesnė kaip pusė valandos, kuri neįskaitoma į darbo laiką. Ieškovės atstovas A. B. nurodė, kad apskaičiuojant vairuotojui faktinį darbo laiką yra naudojamasi maršrutų grafikais ir vadovaujantis Darbo ir poilsio laiko ypatumais tarp maršrutų laikas, viršijantis 15 minučių, yra laikomas pertraukomis vairuotojui pailsėti bei pavalgyti, šiuo laiku vairuotojas disponuoja savo nuožiūra, todėl šis laikas neįskaitomas į vairuotojo faktiškai dirbtą laiką. Pagal įmonėje esančius maršrutų grafikus yra nustatytas vairuotojų faktinis darbo laikas, atmetus visas pertraukas, kuris yra nurodomas vairuotojo kelionės lapuose bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, pagal kuriuos paskaičiuojamas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad vairuotojams visa pertraukų trukmė nurodyta maršrutų grafikuose grafoje „visų pietų trukmė“, tačiau šioje grafoje gali būti aritmetinių klaidų bei netikslumų, o tiksli pertraukų trukmė yra nurodyta pačiame maršrute, nurodant atvykimo į stotelę ir išvykimo iš jos laiką. Liudytojas UAB „Kautra“ Druskininkų filialo vadybininkas R. G. patvirtino šias aplinkybes ir nurodė, kad įmonėje maršrutų grafikai sudaryti pastoviam laikui su tam tikrais pakeitimais. Darbuotojų faktinis darbo laikas nustatomas pagal maršrutų grafikus, išminusuojant maršrutų grafikuose nustatytas ilgesnes nei 15 minučių pertraukas. Atsakovas bei jo atstovė neneigė, kad atsakovui buvo žinomi maršrutų grafikai, tačiau nurodė, kad maršrutų grafikas yra neinformatyvus, iš jo neaišku pertraukos pavalgyti ir pailsėti pradžia bei pabaiga. Atsakovas nurodė, kad darbo maršrutų grafikuose nurodytomis pertraukomis būdavo darbdavio dispozicijoje ir šį laiką leisdavo savo nuožiūra tik tais atvejais, kai iš darbdavio negaudavo jokių nurodymų, todėl už šias pertraukas ieškovė turi sumokėti, tačiau DK yra reglamentuota, jog darbdavys gali suteikti darbuotojui maksimalią dviejų valandų pertrauką, todėl paskaičiuodamas prašomą išmokėti darbo užmokestį už pertraukas, jis paskaičiavo darbo užmokestį už pertraukas maršrutų grafikuose viršijančias dviejų valandų laikotarpį. Teismas, neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovo argumentais. Kaip jau minėta, ieškovė nustatydama vairuotojų-konduktorių darbo bei pertraukų trukmę turi vadovautis Darbo ir poilsio laiko ypatumais bei vidaus tvarkos taisyklėmis. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 2 p. pakankamas poilsis yra apibrėžiamas kaip darbuotojui suteikiamos poilsio pertraukos, kurių trukmė išreiškiama laiko vienetais, arba pertraukos, kurios yra pakankamai ilgos ir nepertraukiamos, kad būtų galima užtikrinti, jog dėl nuovargio dirbdami darbuotojai nesusižeis patys, nepakenks savo sveikatai, nesužalos savo bendradarbių ar kitų asmenų. Darbo ir poilsio laiko klausimus, kurie Darbo ir poilsio laiko ypatumuose nereglamentuojami <...>, reglamentuoja DK ir kiti teisės aktai. Kaip jau minėta, pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.2 p. pertraukos gali būti dalinamos į laiko tarpsnius, kurių kiekvienas trunka mažiausiai 15 minučių. Būtent šia teisės norma vadovavosi ieškovė paskaičiuodama atsakovo faktiškai dirbtą laiką. Pagal UAB „Kautra“ autobusų vairuotojo-konduktoriaus pareiginių nuostatų 4.4 p. vairuotojas-konduktorius turi susipažinti su šių pareiginių nuostatų priedais ir žinoti darbo ir poilsio laiko ypatumus, darbo ir poilsio laiko apskaitos bei kontrolės tvarką, tame tarpe ir nustatytą Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587. Iš darbo bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas su UAB „Kautra“ autobusų vairuotojo-konduktoriaus pareiginiais nuostatais, ką patvirtino ir pats atsakovas, taigi atsakovui buvo žinoma darbo ir laiko ypatumuose nurodyta galimybė pertraukas dalinti į ne mažesnius kaip 15 minučių laiko tarpsnius. Teismas susipažinęs su ieškovės vidaus lokaliniais aktais, pripažįsta, kad darbdavys savo vidaus tvarką nustatančiuose aktuose nėra tiksliai reglamentavęs faktiškai taikomų pertraukų trukmių, tačiau šioje nagrinėjamoje byloje tai neturi esminės reikšmės, kadangi ieškovas suteikdamas vairuotojui papildomas didesnes nei 15 minučių pertraukas iš esmės vairuotojo teisių ir interesų nepažeidė, nes toks pertraukų suteikimas atitinka Vyriausybės patvirtintus mobilių darbuotojų darbo laiko apskaitos ypatumų 11.2 p., su kuriais atsakovas buvo susipažinęs. Be to, kaip matyti iš Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.8 p. vairuotojams nustatant pertraukų trukmę netaikomos DK 158 str. 1 d. nuostatos, susijusios su pertraukos trukme, taigi pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumuose nustatytą teisinį reglamentavimą, bendra pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmė mobiliems darbuotojams gali viršyti dvi valandas ir jos yra neapmokamos (Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10 p.). Kaip matyti iš byloje pateiktų maršrutų grafikų, ieškovės vairuotojams-konduktoriams yra nustatomi reguliarūs reisai, kurių metu suteikiamos įvairaus laiko pertraukos. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.2 p. vairuotojo minimali pertrauka gali būti 15 minučių, taigi maršrutų grafikuose nustatytas iki 15 minučių laiko tarpas nelaikytinas pertraukomis ir turi būti įtraukiamas į darbo laiką, ką ieškovė ir vykdė. Tuo tarpu laiko tarpai, esantys ne mažesni kaip 15 minučių, laikytini pertraukomis, kurias mobilieji kelių transporto darbuotojai turi teisę naudoti savo nuožiūra bei šiuo laiku gali palikti darbo vietą (DK 158 str. 2 d.). Tai reiškia, kad vairuotojas-konduktorius pertraukų tarp reisų metu neatlieka jam pavestų darbinių funkcijų, laisvai disponuoja savo laiku ir nėra priklausomas nuo darbdavio, todėl ieškovė apskaičiuodama atsakovo faktiškai dirbtą laiką pagal maršrutų grafikus pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką (DK 143 str. 2 d. 5 p.). Atsakovas nurodė, kad jis visas pertraukas buvo darbdavio dispozicijoje ir darbo vietą pertraukų metu palikdavo tik negavęs jokių nurodymų iš darbdavio, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas šių aplinkybių neįrodinėjo, konkrečių darbo dienų bei pertraukų (jų laiko), kuriomis faktiškai dirbo darbdavio nurodytus papildomus darbus, nenurodė (CPK 178 str., 185 str.), todėl šiuo atveju teigti, jog atsakovas ilgesnių nei 15 minučių pertraukų negalėjo naudoti savo nuožiūra, nėra pagrindo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Darbo ginčų komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, nepagrįstai taikė DK 158 str. 1 d. nuostatas, numatančias darbo trukmę, ir nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovui darbo užmokestį už pertraukas viršijančias dvi valandas. Iš darbo ginčų komisijos 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo matyti, kad iš ieškovės už 2013 metus priteistą 463,16 Eur sumą sudaro darbo užmokestis už pertraukų laiką viršijantį dvi valandas, o už 2014 metus priteistą 873,82 Eur sumą sudaro 664,83 Eur suma už pertraukų laiką viršijantį dvi valandas ir 208,99 Eur už dirbtas poilsio dienas. Teismui nustačius, jog Darbo ginčų komisija nepagrįstai priteisė iš ieškovės darbo užmokestį už pertraukas viršijančias dvi valandas, Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl 463,13 Eur išieškojimo už 2013 metus bei 664,83 Eur išieškojimo už 2014 metus panaikintinas.

Darbo ginčų komisija 2015 m. gegužės 26 d. sprendime konstatavo, kad ieškovė pažeidė DK 194 str. 1 d. reikalavimus, nes atsakovui nesumokėjo už 2014 metais faktiškai dirbtą laiką poilsio dienomis ne mažiau kaip dvigubai, o už darbą poilsio dienomis suteiktas kitas poilsio dienas bei pridėtas prie kasmetinių atostogų nesumokėjo vidutinio darbo užmokesčio, todėl nusprendė išieškoti iš ieškovo atsakovui 208,99 Eur. Ieškovės atstovai nesutinka su šia sprendimo dalimi, motyvuodami tuo, kad dvi atsakovo dirbtos poilsio dienos buvo pridėtos prie kasmetinių atostogų ir už jas sumokėtas vidutinis darbo užmokestis, o už šešias dirbtas poilsio dienas suteiktos kitos poilsio dienos, už kurias darbo užmokestis nemokamas. Atsakovas paaiškinti, ar už jo dirbtas poilsio dienas ieškovė yra atsiskaičiusi, negalėjo, nes jam tai nežinoma, tačiau vadovavosi Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. vasario 9 d. raštu, kuriame nurodyta, kad už darbą poilsio dienomis nesumokėta ne mažiau kaip dvigubai. Iš Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. vasario 9 d. rašto Nr. (09)SD-1786 bei 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus matyti, kad atlikus patikrinimą UAB „Kautra“ Druskininkų filiale nustatyta, jog atsakovas dirbo 2014 metų gegužės mėnesio 11 d., 18 d., 25 d., 28 d., 29 d., birželio mėnesio 13 d., liepos mėnesio 10 ir 11 dienomis, rugsėjo mėnesio 16 d., 17 d., ir 21 d., spalio mėnesio 13 d., lapkričio mėnesio 27 d. ir gruodžio mėnesio 12 d., nors pagal darbo grafiką jam buvo nustatytos poilsio dienos, už darbą poilsio dienomis atsakovui nemokėta ne mažiau kaip dvigubai ir taip pažeista DK 147 str. 6 d. ir 194 str. 1 d. Ieškovės atstovai neginčijo fakto, kad Valstybinės darbo inspekcijos nustatytomis dienomis atsakovas dirbo pagal grafiką nurodytomis poilsio dienomis, išskyrus 2014 m. rugsėjo 21 d., kadangi šią dieną atsakovas turėjo dirbti pagal darbo grafiką. Iš darbo byloje esančių UAB „Kautra“ Druskininkų filialo vairuotojo-konduktoriaus darbo grafikų 2014 m. sausio-gruodžio mėnesiais ir UAB „Kautra“ Druskininkų filialo vairuotojo A. M. TAB NR. 879 darbo laiko apskaitos žiniaraščių išrašų matyti, kad pagal darbo grafiką atsakovui 2014 m. rugsėjo 21 d. buvo numatyta darbo diena, kurią atsakovas dirbo, šios aplinkybės neginčijo ir atsakovas, todėl sutiktina su ieškovės atstovų argumentais, kad 2014 m. rugsėjo 21 d. atsakovas dirbo pagal darbo grafiką, todėl už šią dieną darbo užmokestis, kaip už dirbtą poilsio dieną, negalėjo būti priteistas. Tuo tarpu minėtų dokumentų išrašai patvirtina, kad atsakovas 2014 m. gegužės mėnesio 11 d., 18 d., 25 d., 28 d., 29 d., birželio mėnesio 13 d., liepos mėnesio 10 d. ir 11 d., rugsėjo mėnesio 16 d., 17 d., spalio mėnesio 13 d., lapkričio mėnesio 27 d. ir gruodžio mėnesio 12 d. dirbo poilsio dieną. DK 194 str. 1 d. nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 str. 2 d., arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui vidutinį darbo užmokestį. Pagal UAB „Kautra“ Druskininkų filialo darbo apmokėjimo nuostatus už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną. Ieškovės atstovas A. B. nurodė, kad įmonės vidaus tvarkos teisės aktuose nėra reglamentuota kompensavimo už darbą poilsio dienomis tvarka, tačiau pagal nusistovėjusią tvarką už dirbtas poilsio dienas darbuotojo žodiniu prašymu, darbuotojui yra suteikiamos poilsio dienos arba šios dienos pridedamos prie kasmetinių atostogų. Šiuo atveju atsakovo prašymu už jo dirbtas šešias poilsio dienas buvo suteiktos papildomos poilsio dienos bei dvi dienos pridėtos prie kasmetinių atostogų, už likusias dienas su atsakovu neatsiskaityta. Atsakovas pripažino, kad dvi dirbtas poilsio dienas ieškovė kompensavo dvi papildomas dienas pridėjusi prie kasmetinių atostogų bei jas apmokėjo, tačiau nesutinka, jog už kitas dirbtas poilsio dienas ieškovė su juo atsiskaitė. Paaiškino, kad įmonėje su jokia tvarka, kaip darbuotojams kompensuojamos dirbtos poilsio dienos nebuvo susipažinęs, jokių prašymų jam suteikti papildomas poilsio dienas už dirbtas poilsio dienas nerašė bei žodžiu neprašė. Darbo grafikas buvo keičiamas su juo nesuderinus, jis gaudavo žinutę, kuria būdavo informuojamas apie darbo bei poilsio dienas. Neneigė, kad vadybininko kartais paprašydavo poilsio dienos, nes turėdavo sutvarkyti asmeninius reikalaus, tačiau prašydavo dar prieš darbo grafiko sudarymą ir ne už dirbtas poilsio dienas. Iš UAB „Kautra“ Druskininkų filialo vairuotojo-konduktoriaus darbo grafikų 2014 m. sausio-gruodžio mėnesiais ir UAB „Kautra“ Druskininkų filialo vairuotojo A. M. TAB NR. 879 išrašų matyti, kad atsakovui 2014 metų balandžio 21 d., gegužės 30 d. ir 31 d., birželio 21 d., rugsėjo 18 d., ir 20 d., spalio 27 d., bei lapkričio 29 ir 30 d. buvo suteiktos poilsio dienos, kuriomis pagal darbo grafiką atsakovas privalėjo dirbti. Ieškovas įrodinėja, kad 2015 m. gegužės 30 d. ir 31 d., rugsėjo 18 d., ir 20 d., bei lapkričio 29 ir 30 dienos atsakovui buvo suteiktos kaip papildomos poilsio dienos už jo dirbtas poilsio dienas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintą „Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo“ priedą „Darbo laiko apskaitos žiniaraščio sutartinis žymėjimas“ (toliau – Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo priedas) darbo laiko apskaitos žiniaraštyje papildomos poilsio dienos suteiktos už darbą poilsio dienas pagal DK 194 str. 1 d. turi būti žymimos sutartiniu žymėjimu „V“. Iš UAB „Kautra“ Druskininkų filialo vairuotojo A. M. TAB Nr. 879 darbo laiko apskaitos žiniaraščių išrašo matyti, kad ieškovės atstovų nurodytos dienos – 2014 m. gegužės 30 d., 31 d., rugsėjo 18 d., 20 d., bei lapkričio 30 d. ir 31 d. pažymėtos sutartiniu žymėjimu „P“. Pagal Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo priedą, sutartiniu žymėjimu „P“ žymima poilsio diena. Ieškovės atstovas V. B. patvirtino, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose poilsio dienos žymimos „P“ raide. UAB „Kautra“ Druskininkų filialo vadybininkas R. G. nurodė, kad vairuotojų darbo grafikas sudaromas prieš dvi savaites. Vairuotojai dirba slenkančiu grafiku, paprastai penkias dienas dirba, tuomet suteikiamos dvi poilsio dienos. Sudarant grafiką, taip pat atsižvelgia į vairuotojų prašymus dėl jiems reikalingų poilsio dienų. Būna atveju, kuomet vairuotojas negali dirbti pagal darbo grafiką, tuomet tą dieną dirba kitas vairuotojas, kuriam pagal darbo grafiką turi būti poilsio diena. Tokiu atveju kiekvieną kartą suderina su vairuotoju, jog jis dirbtų poilsio dieną. Už dirbtą poilsio dieną, vairuotojo žodiniu prašymu, vairuotojui suteikiama papildoma poilsio diena, tačiau papildoma poilsio diena suteikiama ne už visas dirbtas poilsio dienas, nes vairuotojai nori užsidirbti daugiau pinigų. Kokiu pagrindu 2014 metais atsakovui buvo suteiktos poilsio dienos, kurios pagal grafiką turėjo būti darbo dienomis, nurodyti negali, ar šios poilsio dienos buvo suteiktos už dirbtas poilsio dienas, nežino. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje papildomos poilsio dienos žymimos taip pat, kaip ir poilsio dienos „P“ raide, atskiro žymėjimo nėra. Teismas įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, tai, kad be ieškovės nurodytų dienų atsakovui taip pat buvo suteiktos ir kitos poilsio dienos (balandžio 21 d., birželio 21 d., spalio 27 d.), kurias atsakovas turėjo dirbti pagal grafiką, teismas sprendžia, kad ieškovė savo iniciatyva keitė darbo grafiką, nustatinėjo kitas poilsio dienas ir nagrinėjamu atveju neįrodė, kad atsakovui už dirbtas poilsio dienas buvo suteiktos papildomos poilsio dienos (CPK 178 str., 185 str.). Tačiau šalys patvirtino, kad dvi dirbtos poilsio dienos buvo kompensuotos jas pridedant prie kasmetinių atostogų, už kurias atsakovui sumokėtas vidutinis darbo užmokestis, ką patvirtina ir UAB „Kautra“ generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 21 d. ir 2015 m. kovo 12 d. įsakymai dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Nors atsakovo atstovė nurodė, kad minėtuose įsakymuose nėra aiškiai nurodyta, jog yra suteikiamos papildomos poilsio dienos, tačiau įvertinus tai, kad atsakovui už 2014 metus buvo suteikta dviem kalendorinėm dienom daugiau atostogų (viso 30 dienų) nei atsakovui priklauso pagal įstatymą (DK 166 str. 1 d.), atsakovas neginčijo, jog šios dvi dienos suteiktos už dirbtas poilsio dienas, teismas pripažįsta, jog atsakovui už dvi dirbtas poilsio dienas ieškovė kompensavo DK 194 str. 1 d. nustatyta tvarka, šias dienas pridėdama prie kasmetinių atostogų ir už jas sumokėdama atsakovui jo vidutinį darbo užmokestį. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 metais įmonėje dirbo jo nurodytas poilsio dienas, išskyrus rugsėjo 21 d., viso 13 dienų, dvi dirbtas poilsio dienas ieškovė atsakovui kompensavo, jas pridėdama prie kasmetinių atostogų, duomenų, patvirtinančių, kad kitas likusias 11 dirbtų poilsio dienų, ieškovė kokiu nors būdu atsakovui kompensavo, byloje nėra, todėl darytina išvada, jog ieškovė už atsakovo dirbtas 11 poilsio dienų privalėjo sumokėti ne mažiau kaip dvigubai (DK 194 str. 1 d.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai – A. M. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių už 2014 m. sausio – gruodžio mėnesius išrašas, 2015 m. balandžio 10 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, 2014 metų atsiskaitymų lapeliai, ieškovės pateikti paskaičiavimai apie mokėtą darbo užmokestį – patvirtina, kad atsakovui už dirbtas poilsio dienas nebuvo sumokėtas dvigubas darbo užmokestis, to neneigė ir ieškovės atstovai, todėl Darbo ginčų komisija pagrįstai nusprendė jį išieškoti (DK 194 str. 1 d.). Tačiau teismas atlikęs byloje esančių dokumentų analizę, sprendžia, kad Darbo ginčų komisijos nuspręsta išieškoti suma už darbą poilsio dienomis neatitinka DK 194 str. 1 d. nuostatas. Pagal DK 194 str. str. 1 d. už darbą poilsio dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 str. 2 d. DK 186 str. 2 d. nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus darbo uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Pagal UAB „Kautra“ Druskininkų filialo darbo apmokėjimo nuostatus autobusų vairuotojų-konduktorių darbo užmokestį sudaro: 1) Vyriausybės nustatytas valandinis tarifinis atlygis vietinio ir tolimojo susisiekimo maršrutuose; 2) kompensacija už darbą kelyje vietinio ir tolimojo susisiekimo maršrutuose; 3) valandinis tarifinis atlygis ir kompensacija už darbą kelyje, dirbantiems pagal užsakomuosius reisus; 4), įkainis už siuntų – bagažo vežimą, stažuotojo mokymą, darbą budinčių autobusų grafikais; 5) priemokos esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų: už viršvalandžius, naktinį darbą, pasiruošimą darbui, už laiką rezerve, atliekant techninę apžiūrą bei kintamas priedas. Darbo ginčų komisija ginčijamu sprendimu atsakovui nusprendė išieškoti 208,99 Eur darbo užmokestį už dirbtas poilsio dienas, kurį sudarė tik valandinis tarifinis atlygis, kas pažeidžia darbuotojo interesus. Teismo įpareigojimu ieškovė byloje pateikė paskaičiavimus, nurodydama, koks darbo užmokestis atsakovui buvo sumokėtas už jo dirbtas poilsio dienas, kuriuo remiantis nustatytinas atsakovui nesumokėtas darbo užmokestis. Kaip jau minėta byloje nustatyta, jog ieškovė už dvi dirbtas poilsio dienas atsakovui kompensavo, jas pridėdama prie atostogų, tačiau iš byloje esančių dokumentų nėra galimybės nustatyti kurias konkrečiai dirbtas poilsio dienas ieškovė kompensavo, šių aplinkybių nepaaiškino ir ieškovės atstovai, todėl teismas vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str.) laiko, kad atsakovui pridedant prie kasmetinių atostogų buvo kompensuotos dvi pirmos pagal darbo grafiką dirbtos poilsio dienos, t. y., 2014 m. gegužės 11 d. ir 2014 m. gegužės 18 d., už kurias sumokėtas vidutinis darbo užmokestis, todėl už šias dienas papildomas (dvigubas) darbo užmokestis neskaičiuotinas. Pagal ieškovės pateiktus paskaičiavimus, atsakovui už dirbtas poilsio dienas turėjo būti papildomai sumokėta 259,04 Eur (894,42 Lt (38,96 Lt + 80,06 Lt + 102,80 Lt + 64,04 Lt + 73,43 Lt + 86,24 Lt + 97,85 Lt + 92,82 Lt + 106,20 Lt + 81,04 Lt + 70,98 Lt)). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 417 str. nustatyta, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y., gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad su atsakovu nebuvo tinkamai atsiskaityta už jo dirbtas poilsio dienas, atsakovas yra silpnesnioji šalis, neteisingai paskaičiavusi jam turėtą sumokėti darbą užmokestį už dirbtas poilsio dienas, todėl Darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje dėl darbo užmokesčio už dirbtas poilsio dienas keistinas ir iš ieškovo už dirbtas poilsio dienas priteistinas 259,04 Eur darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių (CPK 417 str.).

Atsakovas, kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją, prašė priteisti delspinigius už pavėluotai išmokamas pinigines sumas iki visiško atsiskaitymo. Darbo ginčų komisija ginčijamu sprendimu atmetė šį atsakovo reikalavimą, argumentuodama tuo, kad atsakovas nepateikė patikslinto reikalavimo dėl delspinigių. Atsakovas šio Darbo ginčų komisijos sprendimo neskundė, tačiau šioje byloje pateikdamas atsiliepimą į ieškinį nurodė, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai atsisakė tenkinti jo reikalavimą ir prašė priteisti delspinigius už pavėluotai išmokėtas pinigines sumas. Ieškovės atstovai nesutinka su šiuo atsakovo reikalavimu motyvuodami tuo, kad atsakovas sutiko su Darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu, jo neginčijo, šioje byloje prašymą dėl delspinigių priteisimo pareiškė praleidęs sprendimo apskundimo terminą, todėl šioje nagrinėjamoje byloje jo prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareiga būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu pažiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011). DK 207 str. 1 d. nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymo nustatyto dydžio delspinigiai. Ši DK nuostata yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, darbuotojui suteikiant papildomų teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Dėl šio darbuotojo teisių gynimo būdo, teismas turi spręsti savo iniciatyva, net ir darbuotojui nepareiškus tokio reikalavimo (Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1762-264/2010), todėl ieškovės nurodyti argumentai, jog atsakovo prašymas dėl delspinigių priteisimo negali būti tenkinamas, nes jis neskundė Darbo ginčų sprendimo bei praleido senaties terminą, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš Darbo ginčų komisijos sprendimo, Darbo ginčų komisija nors ir tenkino atsakovo reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo, tačiau nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo formaliais pagrindais ir nesprendė šio klausimo iš esmės, todėl siekiant apginti darbuotojo interesus, įvertinus tai, kad ieškovė neišmokėjo atsakovui jam viso priklausančio darbo užmokesčio už dirbtas poilsio dienas, teismas sprendžia, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl delspinigių priteisimo (DK 414 str. 1 d., 2 d., 417 str., 418 str.). DK 207 str. 1 d. įtvirtinta darbdavio kaltė yra preziumuojama, t. y., jis laikomas kaltu, kol neįrodo, kad sumos pavėluotai išmokamos dėl darbuotojo kaltės. Nagrinėjamu atveju, ieškovė be jokio teisinio pagrindo nekompensavo atsakovui už jo dirbtas poilsio dienas, todėl ji privalo sumokėti atsakovui įstatymo nustatyto dydžio delspinigius. Pažymėtina, kad delspinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiai, pavėluotą mokėjimą įstatymą (toliau – Įstatymas). Pagal šiame įstatyme įtvirtintą reglamentavimą delspinigių dydis sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“, patvirtino, kad nuo 2009 m. vasario 1 d. įsigalioja indeksuotas delspinigių dydis – 0,07 proc. (toks delspinigių dydis socialinės apsaugos ir darbo ministro kasmetiniais įsakymais yra patvirtintas ir galioja iki šiol). Įstatymo 2 str. 1 d. ir DK 207 str. 1 d. numatyta sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas bei formuojamą teismų praktiką, delspinigiai baigiami skaičiuoti darbo santykių tarp šalių nutraukimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010, Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2434-527/2012). Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovui nebuvo sumokėtas dvigubas darbo užmokestis už dirbtas poilsio dienas, kuris turėjo būti sumokėtas kartu su darbo užmokesčiu. Iš šalių sudarytos darbo sutarties matyti, kad ieškovė įsipareigojo atsakovui mokėti darbo užmokestį du kartus per mėnesį: 11-15 d., ir 24-28 d., tokia darbo užmokesčio mokėjimo tvarka nustatyta ir UAB „Kautra“ Druskininkų filialo darbo apmokėjimo nuostatose. Įvertinus ieškovės įmonėje nustatytą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, atsakovui priteistini delspinigiai pradedami skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, paskaičiuotų nuo kiekvieno mėnesio 28 d. Iš UAB „Kautra“ generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. P-270/2015 matyti, kad darbo santykiai su atsakovu nutraukti 2015 m. birželio 2 d., todėl delspinigiai skaičiuojami iki šios dienos. Įvertinus nustatytą delspinigių dydžio bei jų mokėjimo tvarkos teisinį reglamentavimą delspinigiai už atsakovui nesumokėtas dirbtas poilsio dienas sudaro 49,29 Eur ((64,24 Eur už gegužės mėn. x 0,07 proc. x 363 dienos) + (18,55 Eur už birželio mėn. x 0,07 proc x 332 dienos) + (46,24 Eur už liepos mėn. x 0,07 proc. x 302 dienos) + (55,22 Eur už rugsėjo mėn. x 0,07 proc. x 240 dienų) + (30,76 už spalio mėn. x 0,07 proc. x 210 dienų) + (23,47 Eur už lapkričio mėn. x 0,07 proc. x 179 dienų) + (20,56 Eur už gruodžio mėn. x 0,07 proc. x 149 dienos)). Darbo ginčų komisijai nepagrįstai atmetus atsakovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, ši sprendimo dalis naikintina ir iš atsakovo priteistini 49,29 Eur delspinigiai (CPK 417 str.).

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Darbo ginčų komisija spręsdama individualų darbo ginčą padarė grubių procesinių klaidų, t. y., ginčą sprendė šališka komisija, kadangi Darbo ginčų komisijos pirmininkė buvo atlikusi ieškovės įmonėje patikrinimą, Darbo ginčų komisijoje nedalyvavo darbdavio atstovas, be to, sprendime daug logikos, argumentacijos bei techninių klaidų, sprendimas priimtas įrodymus vertinant atsietai nuo bendro bylos konteksto, nepagrindžiant bei nepasisakant, koks konkretus įrodymas įrodo teigiamą aplinkybę, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.