Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovė prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-112-58264/2015 dalį, kuria nuspręsta išieškoti A. M. iš UAB „Kautra“ už 2013 m. 1 599,12 Lt (463,13 Eur), už 2014 m. - 3 017,14 Lt (873,82 Eur), ir priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad šalys 2013 m. sausio 21 d. sudarė darbo sutartį Nr. 912, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti autobuso vairuotoju-konduktoriumi. Ieškovė yra keleivių pervežimo paslaugas teikianti įmonė, kurios pervežimų srityje dirbantiems darbuotojams darbo ir poilsio režimas reglamentuojamas vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimu Nr. 587 „Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų taikymo ekonominės veiklos srityse“. Tai numatantis teisinis reguliavimas įtvirtintas UAB „Kautra“ generalinio direktoriaus 2011 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. V-4 patvirtintų UAB „Kautra“ autobuso vairuotojo-konduktoriaus pareiginių nuostatų 4.4 p. Atsakovas 2015 m. kovo 26 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, teigdamas, jog vairuotojams-konduktoriams suteikiamos ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti bei pavalgyti ir tokiu būdu pažeidžiamos LR DK 158 str. 1 d. nuostatos bei jam nebuvo atlyginta už jo darbą poilsio dienomis. Savo prašymą atsakovas grindė 2015 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos reikalavimu pašalinti pažeidimus Nr. R1-0436-0737, su kuriuo ieškovė nesutiko. Darbo ginčų komisijoje esminis ginčas nagrinėjant atsakovo prašymą kilo dėl ieškovės maršrutų grafikuose nustatytos „pietų trukmės“ sąvokos vertinimo. Darbo ginčų komisijos nuomone, pasirinkus nurodytą žymėjimą, ieškovė neįskaitė viso atsakovo dirbto laiko ir pažeidė DK 147 str. 6 d. bei LR Vyriausybės nutarimo Nr. 587 „Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų taikymo ekonominės veiklos srityse“ 10 p. Su šiais Darbo ginčų komisijos argumentais ieškovė nesutinka ir mano, jog komisijos padarytos išvados ir jų pagrindu priimtas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas bei akivaizdžiai pažeidžiantis ieškovės interesus. Atsakovas savo reikalavimą dėl apmokėjimo už ilgesnes nei dviejų valandų pertraukas kildina iš Darbo kodekso reikalavimų, tuo tarpu, ieškovės veiklai taikomas ne Darbo kodeksas, o LR Vyriausybės nutarimas Nr. 587 „Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų taikymo ekonominės veiklos srityse“, pagal kurio 11.2 p. ieškovės pareiga yra įmonėje dirbančiam darbuotojui užtikrinti ne trumpesnio nei 45 min. nepertraukiamo poilsio rėžimą, kuri atsakovui buvo užtikrinta. Šis nutarimas nenumato maksimalios pertraukos trukmės, todėl ieškovė, netgi ir tuo atveju, jei atsakovui suteikė ilgesnę nei dviejų valandų pertrauką pailsėti ir pavalgyti, neturi imperatyvios pareigos mokėti jam darbo užmokesčio už šį poilsio laiką. Tuo tarpu Darbo ginčų komisija pripažinusi, kad ieškovas gali vadovautis minėtu nutarimu, patenkino atsakovo prašymą dėl pinigų sumos, susijusios su darbo užmokesčiu, priteisimo, nepaisant to, kad prašomos priteisti pinigų sumos buvo paskaičiuotos remiantis Darbo kodekso nuostatomis, todėl neaišku kokiu būdu ir kokiais kriterijais remiantis šios pinigų sumos paskaičiuotos. Ieškovė nesutinka su Darbo ginčų komisijos išvada, kad ieškovės dokumentuose nereglamentuota „pietų trukmė“, kadangi pietų trukmė imperatyviai nustatyta minėtame nutarime ir vairuotojo-konduktoriaus nuostatuose, be to, suteikiamos pertraukos trukmė nustatyta ir maršrutų grafikuose. Pažymėjo, kad darbuotojai jiems suteikta pertrauka naudojasi savo nuožiūra ir ieškovė neturi teisinio pagrindo kontroliuoti ar neleisti savo darbuotojams laisvai disponuoti šia pertrauka. Ieškovė neneigia, kad atsakovas 2014 metais dirbo jam skirtomis poilsio dienomis, tačiau nesutinka, kad su atsakovu nebuvo atsiskaityta už jo dirbtas dienas, kadangi atsakovo pageidavimu, už jo dirbtas poilsio dienas jam buvo suteiktos papildomos poilsio dienos. Be to, Darbo ginčų komisija priimdama skundžiamą sprendimą padarė grubių procesinių klaidų, kadangi bylą nagrinėjo šališka komisija, komisijoje nedalyvavo darbdavio atstovas, pačiame sprendime daug logikos, argumentacijos bei elementarių techninių klaidų, įrodymai vertinti atsietai nuo bendro bylos konteksto, nepasisakyta ir nepagrįsta, koks konkretus įrodymas įrodo teigiamą aplinkybę, kas sudaro pagrindą laikyti komisijos sprendimą neteisėtu ir naikintinu. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad į Darbo ginčų komisiją kreipėsi gavęs atsakymą iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Alytaus teritorinio skyriaus po darbovietėje atlikto patikrinimo, kuriame buvo nustatyti pažeidimai, jog darbuotojams, dirbantiems vietiniais maršrutais, suteikiamos ilgesnės nei dviejų valandų pertraukos pailsėti bei pavalgyti ir šis laikas neįskaitytas į faktiškai dirbtą laiką. Ieškovė klaidingai nurodo, kad jos veiklai netaikomas Darbo kodeksas, o taikomas LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 ir nesutinka, jog jo reikalavimas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ieškovė pažeidė minėto nutarimo reikalavimus. Ieškovės nurodytas nutarimas nenumato rekomenduojamos darbo apmokėjimo tvarkos kelių transporte, be to, nereglamentuoja pietų pertraukos skyrimo trukmės, pietų pertraukos trukmė nenumatyta ir vairuotojo-konduktoriaus pareiginiuose nuostatose, todėl ieškovė turi remtis Darbo kodekso reikalavimais. Ieškovės sudaromose darbuotojų darbo grafikuose pietų pertraukos trukmė nenurodyta, o maršrutų grafikuose nurodyta visa pietų trukmė, kuri kai kuriuose maršrutų grafikuose viršija DK 158 str. 1 d. numatytą dviejų valandų pietų pertraukos trukmę, todėl jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti pinigines išmokas už suteiktas ilgesnes nei dviejų valandų pertraukas. Ieškovės argumentus, jog už darbą poilsio dienomis jam buvo suteiktos kitos poilsio dienos ir nebuvo pažeisti DK 147 str. 6 d. bei 194 str. 1 d. nuostatai, paneigia darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Atkreipė dėmesį, kad Darbo ginčų komisija ginčijamu sprendimu nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, todėl prašė šį jo prašymą tenkinti.

Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Kautra“ prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 259,04 Eur darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių, už 2014 metais dirbtas poilsio dienas ir 49,29 Eur delspinigius, ir šioje byloje priimti naują sprendimą - tenkinti ieškovės ieškinį; priteisti iš atsakovo ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, skundžiamu sprendimu priteisdamas iš ieškovės atsakovo naudai 259,04 Eur darbo užmokestis už 2014 metais dirbtas poilsio dienas, visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškovės įmonėje nustatyto teisinio reglamentavimo, dėl kurio galiojimo 2013 m. sausio mėn. 21 d. ieškovė ir atsakovas sulygo jų sudarytoje darbo sutartyje. UAB „Kautra" Druskininkų filialo darbo apmokėjimo nuostatuose nurodoma, jog už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną. Taigi, darbo sutarties šalys susitarė, kokia darbo apmokėjimo poilsio dienomis tvarka bus taikoma, tai atitiko tikrąją šalių valią ir interesus, todėl vėlesnis atsakovo vienašalis nesutikimas dėl darbo apmokėjimo negali keisti pirminio šalių susitarimo. Darbo grafiko pakeitimas darbdaviui sukuria imperatyvią pareigą papildomai derinti darbo grafiką su darbuotojais ir, darbdavio sąskaita, suteikti kitų papildomų teisių darbuotojams, todėl visiškai nelogiškas ir nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ieškovė savo iniciatyva keitė darbo grafiką. Darbdavys galėjo keisti darbo grafike numatytą darbo tvarką tik jei to pageidavo pats darbuotojas, priešingu atveju, toks darbdavio elgesys galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis net elementarių protingumo kriterijų, nes savavališkas grafiko keitimas kenkia pačiam darbdaviui. Dėl šios priežasties į susiformavusių teisinių santykių visumą būtina žiūrėti ir ją vertinti ne tik pagal tai, ar šalių santykiai buvo grindžiami rašytiniais dokumentais, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, ar tai atitiko šalių valią. Akivaizdu, jog vienašališkas grafiko keitimas tik darbdavio iniciatyva prieštarauja jo paties interesams, todėl bet kokie grafiko keitimai galėjo būti atlikti tik dėl to susitarus šalims: darbuotojui ir darbdaviui. Šioje byloje suderintą šalių valią įrodo atsakovui suteiktos papildomos poilsio dienos, kurių atsakovas neginčija, nors pagal grafiką tomis dienomis buvo numatytos atsakovo darbo dienos. Pirmosios instancijos teismo sprendime ši aplinkybė neanalizuota ir dėl jos nepasisakyta, nors tai akivaizdžiai suteikia papildomų privilegijų darbuotojui, kas visiškai paneigia bet kokį šalių lygiateisiškumą. Neįvertinus įrodymų visumos, teismas neturi pagrindo daryti išvadų, kas neleistinai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime.Tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad ieškovė pažeidė DK 194 str. 1 d. nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, apeliantė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs minėtą aplinkybę, netinkamai taikė DK 194 str. 1 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ir atliko skaičiavimus teigdamas, kad ieškovė turi sumokėti dvigubą darbo užmokestį atsakovui už pastarojo darbo dienas, kurios pagal grafiką buvo pažymėtos kaip poilsio dienos. Tačiau ieškovė pateikė įrodymus, kurie teismo sprendime nenuginčyti, jog atsakovui buvo suteiktos papildomos poilsio dienos (2014-05-30; 2014-05-31; 2014-09-18; 2014-09-20; 2014-11-29; 2014-11-30). Vadovaujantis DK 194 str. 1 d. už darbą poilsio dienomis, jei yra suteikta papildoma poilsio diena, turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis, o ne dvigubas tos dienos atlyginimas, kurį ginčijamu sprendimu priteisė pirmosios instancijos teismas. Be to, ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas leido susidaryti situacijai, kai darbuotojas ne tik gaus dvigubą darbo užmokestį, bet ir gavo papildomas poilsio dienas. Taigi, teismas sukūrė akivaizdų neteisingo apmokėjimo už atliktą darbą skaičiavimo precedentą, tuo pažeisdamas ieškovės teisėtus interesus.Teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 49,29 Eur delspinigių sumą. Ginčą nagrinėjusi darbo ginčų komisija atsakovo prašymą dėl delspinigių priteisimo atmetė. Atsakovas nors ir turėjo visas galimybes skųsti tokį sprendimą, tačiau to laiku ir tinkamai nepadarė, atsakovas nepateikė ir priešieškinio nagrinėtoje pirmosios instancijos teismo byloje, todėl priteistinų delspinigių klausimas iš viso nebuvo ginčijamas. Nors teismas pateikė motyvus, jog delspinigių priteisimą pagrindžia aplinkybė, jog darbo bylose teismas turi būti aktyvus, tačiau CPK 414 str. aiškiai apibrėžta teismo aktyvumo apimtis. Šiame straipsnyje numatoma, jog bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Taigi, pagal CPK 414 str. 1 d. teismas darbo bylose iš tikrųjų yra aktyvus, tačiau teismo aktyvumas nėra absoliutus ir jis neturi teisės savo iniciatyva nagrinėti bylą, jeigu ieškovas neišreiškia tokios valios, t.y. neteikia netgi reikalavimo, kas iš esmės atsitiko nagrinėjamoje byloje.Pirmosios instancijos teismas priteisęs ginčijamus delspinigius visiškai nenagrinėjo, ar galimas atsiskaitymo uždelsimas susijęs su sąmoningais ieškovės veiksmais. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais tik formaliai nustatant tam tikros dalies išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesumokėjimo faktą darbuotojo atleidimo iš darbo metu, vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies už uždelsimo laiką priteisimas neįvertinus konkrečių faktinių bylos aplinkybių gali būti vertinamas teismo kaip prieštaraujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012). Apeliantės nuomone, analogiškas vertinimas turi būti taikomas ir nagrinėjamos bylos atveju, kadangi ieškovė tik po atsakovo skundų sužinojo apie galimą įsiskolinimą, t. y. ieškovė nežinojo, jog yra skolinga darbuotojui, todėl spręstina, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovės sąmoningą uždelsimą.Apeliaciniame skunde atsakovas A. M. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. DGKS-2190 darbo byloje Nr. APS-112-5826/2015 dalies dėl piniginių išmokų už 2013 metus ir 2014 metus išieškojimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai proporcingai tenkintiems reikalavimams, jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas nesutinka su teismo sprendime išdėstytais ieškovės argumentais, jog ieškovė nesutinka su Darbo ginčų komisijos išvada, kad UAB „Kautra“ dokumentuose nereglamentuota „pietų trukmė“, nes ieškovės teigimu, pietų trukmė imperatyviai nustatyta LR Vyriausybės nutarime Nr. 587 „Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų taikymo ekonominės veiklos srityse“ ir vairuotojo-konduktoriaus nuostatuose, be to, suteikiamos pertraukos trukmė nustatyta ir maršrutų grafikuose. Priešingai, minėtas LR Vyriausybės nutarimas neišskiria tokios sąvokos kaip „pietų trukmė“ ir nenurodo konkrečios pietų trukmės. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 587 „Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų taikymo ekonominės veiklos srityse“ reglamentuoja tik pertraukas, kurios įterpiamos į darbo laiką, kai darbo valandų suma sudaro 6-9 valandas mažiausiai 30 minučių, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas - mažiausiai 45 minučių pertrauka (11.2 p.). Be to, UAB „Kautra“ autobusų vairuotojo-konduktoriaus pareiginiuose nuostatuose, konkreti pietų trukmė taip pat nenustatyta. Maršrutų grafikuose nurodytoje grafoje „visų pietų trukmė“ yra nurodytas visas darbo dienos laikas, kai vairuotojas nevairuoja. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad maršrutų grafikuose nurodytoje grafoje „visų pietų trukmė“ UAB „Kautra“ įtraukusi visą laiką, kuomet vairuotojas nevairuoja, ir šis laikas atskiruose grafikuose yra skirtingas. Atskiros pertraukos, viršijančios 15 minučių, per vieną vairuotojo-konduktoriaus darbo dieną maršrutų grafikuose, sudaro pakankamai didelį laiko tarpą, kuris neįskaičiuojamas į darbo laiką ir neapmokamas. Be to, UAB „Kautra“ darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų UAB „Kautra" generalinio direktoriaus 2011-06-06 įsakymu Nr. V-31, 14 p. nurodo, kad „pertrauka pavalgyti ir pailsėti suteikiama ne trumpesnė kaip pusė valandos, kuri neįskaitoma į darbo laiką“. Akivaizdu, kad darbdavys tokiu lokaliniu aktu neįtvirtindamas konkrečios pietų pertraukos trukmės, priklausančios darbuotojui pavalgyti ir pailsėti, vėliau darbo apskaitos žiniaraščiuose apskaičiuodamas vairuotojo-konduktoriaus darbo laiką pasinaudodamas neišsamiu ir neišbaigtu reglamentavimu dėl pietų trukmės, neteisingai apskaičiuoja vairuotojui konduktoriui priklausantį darbo užmokestį, ir tokiais veiksmais pažeidžia teisėtus darbuotojo lūkesčius, gauti teisingai apskaičiuotą darbo užmokestį.Apeliantas nesutinka su ieškovės atstovo nurodytais teiginiais, jog darbo grafikai įmonėje buvo sudaromi prieš dvi savaites iki kito mėnesio. Apeliantas pažymi, jog darbo grafikai UAB „Kautra“ Druskininkų filiale pradėti kabinti skelbimų lentoje tik po Darbo inspekcijos patikrinimo. UAB „Kautra“ sudaryti grafikai neatitinka grafikams keliamų reikalavimų. Juose nėra nei darbo pradžios, nei pabaigos, nėra nurodyta ir pietų trukmė. Darbo grafikai tik nurodo, kada vairuotojas dirba ir kada jam laisva diena. Vairuotojai-konduktoriai iš vakaro gauna SMS žinutę, kurioje nurodoma konkreti darbo diena, darbo pradžia, darbo pabaiga, tabelio numeris ir garažinis numeris. Nurodytas darbo pradžios ir darbo pabaigos laikas leidžia darbuotojui suprasti kiek valandų jis dirbs. Tačiau šioje ginčo situacijoje, kuomet ieškovė teigia, jog vadovaujasi ne LR Darbo kodekso normomis, reglamentuojančiomis pertraukų pailsėti ir pavalgyti tvarką, o Vyriausybės nutarimu Nr. 587, numatančiu darbo ir poilsio ypatumus kelių transporte (toliau tekste - Ypatumai), įmonės lokaliniai dokumentai taip pat nenurodo konkrečios pietų trukmės, kuri neįskaitoma į darbo laiką. Šiuo atveju ieškovas minusuoja iš darbo laiko visą laiką, kai vairuotojas-konduktorius nevairuoja. Todėl darbo laiko pradžia ir darbo laiko pabaiga, visiškai neatitinka darbo laiko žiniaraščiuose pateikiamų išdirbtų darbo valandų skaičiaus.Apeliantas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog poįstatyminis teisės aktas, t. y. Ypatumai nereglamentuoja maksimalios pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmės, todėl šiuo ginčo atveju reikėtų remtis aukštesnę galią turinčiu teisės aktu, t. y. LR Darbo kodeksu. LR Vyriausybės nutarime Nr. 587 nurodoma, kad darbo ir poilsio ypatumai kelių transporte nustato darbo laiko trukmę ir poilsio suteikimo tvarką. Darbo ir poilsio laiko ypatumuose netaikomos nurodytos LR Darbo kodekso nuostatos. Ypatumų 1.8. punkte nurodyta, kad netaikoma LR Darbo kodekso 158 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios ir pertraukos trukmės. Apeliantas nurodo, kad šioje ginčo situacijoje atsižvelgdamas į vietinio maršruto vairuotojo-konduktoriaus darbo pobūdį, nekėlė klausimo, kada turi būti suteikiama pietų pertrauka ir kokia turi būti pietų pertraukos trukmė. Ginčo esmė yra tai, kad UAB „Kautra“ nereglamentuotas nei Ypatumuose, nei lokaliniais ieškovo dokumentais maksimalus poilsio laikas. Poilsio laiku vairuotojas-konduktorius turi galimybę visiškai laisvai disponuoti savo nuožiūra. Tačiau ieškovės argumentas, kad visas laikas, kuomet vairuotojas nevairuoja, yra poilsio laikas, nepagrįstas ir neprotingas. Todėl teikdamas prašymą Darbo ginčų komisijai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo ir vėliau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei atsižvelgiant į tai, kad nei Ypatumai, nei UAB „Kautra“ darbo tvarkos taisyklės ar kiti teisės aktai nenumato maksimalios poilsio trukmės, apeliantas paskaičiavimus atliko remdamasis LR Darbo kodekso 158 str. 1 d. nuostata, kuri numato maksimalią pertrauką pailsėti ir pavalgyti. Byloje pateiktuose rašytiniuose dokumentuose nurodyta, kad atlikdamas paskaičiavimus dėl apeliantui neteisingai sumokėto darbo užmokesčio, iš darbo laiko jis išminusavo maksimalią įstatymu numatytą 2-jų valandų pertrauką pailsėti ir pavalgyti (LR DK 158 str. 1 d.), o likęs neapskaičiuotas laikas, įtrauktinas į darbo laiką. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad sprendžiant byloje ginčą, iškilusį dėl vairuotojų-konduktorių, dirbančių vietiniais maršrutais, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, taikomi Ypatumai. Sutinku su teismo teiginiu, kad ieškovas yra transporto srityje veikiantis juridinis asmuo ir kad darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo LR DK normų. Tačiau akivaizdu, kad ginčas, kilęs dėl maksimalios pertraukos pavalgyti ir pailsėti negali būti išspręstas remiantis vien Ypatumais, nes jie taip pat nereglamentuoja maksimalios pertraukos pavalgyti ir pailsėti. O tai, kad Ypatumai nereglamentuoja pietų pertraukos trukmės, darbdavys negali bloginti darbuotojo padėties, juolab pažeisti darbo santykius reglamentuojančių principų, o būtent teisingo apmokėjimo už darbą principo. Be to, ieškovė, vykdydama savo veiklą, privalo tinkamai organizuoti darbą ir sudaryti maksimaliai geras ir patogias sąlygas darbuotojams. Apeliantas taip pat nurodo, kad šio ginčo atveju ieškovei nereglamentavus lokaliniais teisės aktais ginčytinos pertraukos maksimalios trukmės, laikas, kuomet vairuotojas-konduktorius yra darbdavio žinioje ir negali laisvai disponuoti laisvu laiku, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei siekiant patenkinti darbuotojo teisėtus lūkesčius, turi būti apmokamas bent jau minimaliu valandiniu tarifiniu atlygiu.Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Ypatumų 3 p. darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais. Tačiau jokių lokalinių teisės aktų, patvirtinančių aukščiau nurodytus reikalavimus, ieškovė nepateikė. Liudytojas R. G., kuris pagal savo pareiginius nuostatus sudaro darbo grafikus ir darbo apskaitos žiniaraščius, apklausiamas teismo posėdyje net nežinojo kokia darbo laiko apskaita taikoma įmonėje. O paklaustas kokiais teisės aktais vadovaujasi sudarydamas darbo grafikus, pateikdamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius finansų skyriui patvirtino, kad nesivadovauja jokiais teisės aktais, daro tai, ką liepia filialo direktorius. Apeliantas nesutinka ir su teismo argumentu, jog teismas, susipažinęs su UAB „Kautra“ vidaus lokaliniais aktais, pripažįsta, kad darbdavys savo vidaus tvarką nustatančiuose aktuose nėra tiksliai reglamentavęs faktiškai taikomų pertraukų trukmių ir kad nagrinėjamoje byloje tai neturi esminės reikšmės, kadangi ieškovas suteikdamas vairuotojui papildomas didesnes nei 15 minučių pertraukas iš esmės vairuotojo teisių ir interesų nepažeidė. Priešingai, ieškovas visiškai nereglamentavęs pertraukų trukmių, o ir pertraukos dienos bėgyje bendroje sumoje sudarančios 186, 200, 300, 350 minučių, manytina pažeidžia vairuotojo-konduktoriaus interesus, kuris negali laisvu disponuoti savo nuožiūra.Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, jog laiko tarpai, esantys ne mažesni kaip 15 minučių, laikytini pertraukomis, kurias mobilieji kelių transporto darbuotojai turi teisę naudoti savo nuožiūra bei šiuo laiku gali palikti darbo vietą (DK 158 str. 2 d.). Apeliantas sutinka, jog ilgesnės nei 15 minučių pertraukos metu vairuotojas-konduktorius gali užrakinti ir palikti autobusą tam tikroje miesto vietoje, tačiau tai nereiškia, kad darbuotojas tuo metu nėra darbdavio žinioje. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė nereglamentavusi konkrečios pietų pertraukos trukmės, darytina išvada, kad įmonės darbuotojas darbdavio žinioje yra tik tuomet, kai vairuoja, o visu kitu laisvu laiku dienos bėgyje darbdavys negali duoti jokių nurodymų, pavedimų darbuotojui, nes darbuotojas laisvai disponuoja savo laiku. Priešingai, tokia ieškovės argumentacija bei teismo sprendime dėstoma praktika yra ydinga ir akivaizdžiai pažeidžianti vairuotojų-konduktorių teises bei teisėtus interesus. Siekiant nepažeisti teisėtų darbuotojų interesų, o šio ginčo atveju vairuotojo-konduktoriaus, dirbančio vietinio susisiekimo maršrutais ir teisingo apmokėjimo už darbą, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, manytina buvimas darbdavio žinioje turėtų būti apmokamas diferencijuotai.Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliaciniame skunde atsakovas pasisako, jog Ypatumai neišskiria tokios sąvokos kaip „pietų trukmė“ ar „visų pietų trukmė“ kaip nurodyta ieškovės maršrutų grafikuose. Tačiau šiuo atveju reikia vertinti, kokią įtaką nurodyta ir maršrutų grafikuose vartojama sąvoka turi atsakovo teisių užtikrinimui, t. y. ar vartojama sąvoka savaime lemia darbo laiko apskaitos pažeidimą. Ypatumuose aiškiai nurodoma, kokios Darbo kodekso normos netaikomos, jei taikomas Ypatumuose įtvirtintas reglamentavimas. Ypatumų 1.8. punktas įtvirtina, jog netaikoma DK 158 str. 1 d. nuostata dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios ir pertraukos trukmės. Tai reiškia, kad UAB „Kautra", būdama pervežimo paslaugas teikiančia įmone, savo veikloje turi teisę vadovautis darbo ir poilsio laiko ypatumais transporte. Informaciją apie ieškovės vykdomos veiklos pobūdį patvirtina UAB „Kautra" įstatuose nustatytos bendrovės veiklos sritys - transporto paslaugų teikimas. Šią aplinkybę pripažino Darbo ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas. Ypatumų 11.2 str. nurodoma, kad nepažeidžiant reglamente (EB) Nr. 561/2006 nustatyto apsaugos lygio, asmenys, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, be pertraukos gali dirbti ne ilgiau kaip 6 valandas. Jeigu darbo valandų suma sudaro 6-9 valandas, į darbo laiką turi būti įterpiama mažiausiai 30 minučių pertrauka, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas - mažiausiai 45 minučių pertrauka. Pertraukas galima padalyti į laiko tarpsnius, kurių kiekvienas trunka mažiausiai 15 minučių. Taigi, esminis dalykas taikant Ypatumuose numatytą darbo laiko apskaitą yra ne tai kaip maršrutų grafikuose bus pavadinta bendra pertraukų trukmė, bet tai, kad pertraukos suteikimas atitiktų teisinį reglamentavimą, t.y. kad būtų išlaikytas pertraukų suteikimo periodiškumo ir trukmės reikalavimai. Tiek remiantis pateiktais įrodymais (maršrutų grafikais, kelionės lapais, kitais duomenimis), tiek faktinius duomenis patvirtinančiais paaiškinimais bei liudytojų parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog už pertraukas kurių trukmė neviršijo 15 minučių atsakovui buvo tinkamai apmokėta. Vadinasi, mokėjimas atsakovui buvo vykdomas tiksliai įvertinus ne tik privalomą pertraukų periodiškumą, bet ir suteiktos pertraukos trukmę, todėl vien aplinkybė, kad visų atsakovui suteiktų pertraukų trukmės suma vidiniuose įmonės dokumentuose pavadinta „pietų trukme" niekaip neįtakojo atsakovo teisių gauti tinkamą darbo užmokestį.Atmestini apelianto argumentai, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, kadangi pagal vidinį įmonės UAB „Kautra" patvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojui turi būti suteikta ne trumpesnė nei pusės valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pirma, apeliantas savo teisių pažeidimą bylą nagrinėjant tiek Darbo ginčų komisijoje, tiek pirmosios instancijos teisme grindė tuo, jog jam buvo suteiktos per ilgos pertraukos lyginant su ta pertraukų trukme, kuri turėtų būti suteikta pagal DK 158 str. 1 d. Taigi, ginčas kyla dėl maksimalios pertraukų trukmės, o ne dėl reglamentavimo numatančio minimalią pertraukos trukmę. Atsakovas neginčijo minimalios pertraukų trukmės, kuri ieškovės įmonėje nustatoma remiantis Ypatumais. Antra, atsakovas, remiantis Ypatumais, dirbo kaip mobilusis darbuotojas, kuriam tiesiogiai taikoma būtent Ypatumuose nurodyta darbo laiko apskaita, o ne įprasta laiko apskaita, kuri taikoma kitiems Ieškovo darbuotojams. Trečia, iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „Kautra" atsakovą su darbo santykiams taikomu reglamentavimu supažindino ir jo teises įtvirtino net keliuose dokumentuose - 2011 m. birželio 6 d. generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintose UAB „Kautra" darbo tvarkos taisyklėse, kurių 11.2 punktas numato, jog Nepertraukiamai veikiančiuose Eismo padaliniuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, o šių taisyklių 17 p. numato darbuotojo pareigą stropiai vykdyti pareiginius nuostatus; 2011 m. birželio 6 d. generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintuose UAB „Kautra" vairuotojo - konduktoriaus pareiginiuose nuostatuose 4.4. punkte nurodyta, kad vairuotojas - konduktorius turi žinoti Ypatumų reglamentavimą; 2011 m. sausio 6 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-51 dėl Darbo apmokėjimo nuostatų patvirtinimo. Taigi, šie faktiniai duomenys rodo, kad atsakovas buvo tinkamai supažindintas su darbo apmokėjimo reglamentavimu, kas negalėjo formuoti kitokio jo lūkesčio dėl pertraukos trukmės nei tai numatyta Ypatumuose.Atmestini apelianto teiginiai, jog jis negalėjo žinoti apie pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę. Viešojo aptarnavimo vežimo paslaugas teikiančių subjektų ypatybė yra ta, kad darbo grafikuose pateiktą informaciją sistemingai papildo maršrutų grafikas, kurį Ieškovas privalomai derina su Druskininkų savivaldybės ūkio skyriumi ir sudaryti grafiko savo nuožiūra neturi teisės. Kiekviename maršruto grafike nurodyta: darbo laikas, visų pertraukų trukmė ir darbo trukmė. Darbo laikas nustatomas suteikiant 15 min. apmokamo laiko pasiruošimui darbui ir 30 min. apmokamo laiko darbo pabaigai. Pertraukos yra tas laikas, kuris skirtas vairuotojo jėgoms atgauti ir šis laikas visais atvejais yra ne trumpesnis nei 45 minutės. Taigi, apie tai, kurią dieną vairuotojas dirbs, jis sužino iš anksto sudaromo darbo grafiko, o pertraukų trukmė aiški iš maršruto grafiko, kuris praktiškai visą vežėjo sutarties su savivaldybe laikotarpį nėra esmingai keičiamas. Be to, UAB „Kautra“ yra įdiegusi naujovę, kuri leidžia vairuotojus informuoti iš anksto sms žinute apie rytojaus dienos paskyrą, tačiau ar jie dirbs tą dieną, vairuotojai jau žino iš anksto iš darbo grafiko, todėl papildomi palengvinimai darbuotojams negali būti traktuojami kaip darbuotojų teisių pažeidimas.Kritiškai vertintinas atsakovo apeliaciniame skunde dėstomas teiginys, jog Ypatumai nereglamentuoja maksimalios pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmės, todėl šio ginčo atveju, reikėtų remtis aukštesnę galią turinčiu teisės aktu (Darbo kodeksu). Darbo kodekso 148 str. aiškiai nurodyta, jog darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus darbo kodekse nurodytose veiklos srityse nustato Vyriausybė. Taigi, būtent Vyriausybei įstatymų leidėjas aiškiai deleguoja visa apimtimi nustatyti išimtinio reglamentavimo taikymo apimtį. Darbo kodekso 148 str. normoje nėra nuorodos apie tai, kad Ypatumuose nereglamentuoti darbo santykių aspektai gali būti reguliuojami Darbo kodekso normomis. Ypatumų paskirtis yra sureguliuoti darbo santykius tose ekonominės veiklos srityse, kuriose dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui nepertraukiamo darbo visą parą) negalėtų būti taikoma įprasta darbo laiko apskaita. Kelių vežimo srityje dėl specifinio darbo pobūdžio būtent ir netaikoma pertraukos trukmė, kuri numatyta darbo kodekse.Atmestinas atsakovo skunde dėstomas argumentas, kad ieškovė savo lokaliniuose teisės aktuose nereglamentavo suminės darbo laiko apskaitos naudojimo. Darbdaviams, tarp jų ir ieškovei, dirbantiems pagal Reglamentą ir Ypatumus, taikoma suminės darbo laiko apskaitos režimas. Būtent suminę darbo apskaitą savo priimtais dokumentais įtvirtino ir ieškovė. Tokia darbo laiko apskaita nurodyta ieškovės darbo tvarkos taisyklėse ir darbo apmokėjimo tvarkoje. Todėl vien aplinkybė, jog darbo grafiką sudarantis, taigi iš esmės technines funkcijas atliekantis darbuotojas negalėjo teismo posėdyje nurodyti teisinio termino, kuriuo remiantis skaičiuojamas vairuotojais dirbančių darbuotojų darbo laikas, nesudaro pagrindo teigti esant kokį nors atsakovo teisių pažeidimą.Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad darbo sutarties šalys aiškiai susitarė, kokia darbo apmokėjimo poilsio dienomis tvarka bus taikoma ir kad tai atitiko tikrąją šalių valią ir interesus. Atsakovas sutinka, kad jis buvo pasirašytinai supažindintas su darbo apmokėjimo nuostatais, tačiau UAB „Kautra“ Druskininkų filialo darbo apmokėjimo nuostatų punktas dėl mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis neatitinka įstatymo reikalavimų (DK 194 str.). ieškovės atstovės filialo direktorius A. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonės vidaus tvarkos teises aktuose nėra reglamentuota kompensavimo už darbą poilsio dienomis tvarka. Taip pat nurodė, kai už darbą poilsio dieną suteikiama darbuotojui kita poilsio diena, tai už tą diena nemokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis. Šį faktą patvirtino ir UAB Kautra“ Druskininkų filialo vadybininkas R. G.. Ieškovė pateikė teismui darbo laiko apskaitos žiniaraštį už 2014 metus, kuriame nurodyta, kad atsakovui buvo suteiktos papildomos poilsio dienos 2014-05-30; 2014-05-31; 2014-09-18; 2014-09-20; 2014-11-29; 2014-11-30. Tačiau ieškovė teismui nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog aukščiau nurodytos poilsio dienos buvo apmokėtos darbuotojui mokant vidutinį darbo užmokestį. Juolab, kad filialo direktorius patvirtino, jog tuomet, kai už darbą poilsio dieną suteikiama kita poilsio diena, darbuotojui nemokama. Todėl ieškovės darbo apmokėjimo nuostatų dalis, reglamentuojanti apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis yra prieštaraujanti imperatyviai įstatymo normai ir pažeidžianti darbuotojo teisėtus interesus, gauti tinkamą apmokėjimą už atliktą darbą.Ieškovės teiginys, kad atsakovas praleido apskundimo terminą ir kad pateiktas su atsiliepimu prašymas priteisti delspinigius už pavėluotai išmokėtas pinigines sumas negali būti tenkintinas, yra nepagrįstas. Teismas teisingai vertino ginčo situaciją ir teisingai nusprendė, jog taikydamas DK 207 str. 1 d. nuostatą, kuri suteikia darbuotojui papildomų teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą, turi savo iniciatyva darbuotojo naudai šį klausimą išspręsti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neišmokėjo atsakovui viso priklausančio darbo užmokesčio už dirbtas poilsio dienas ir todėl yra pagrindas iš ieškovės priteisti atsakovui delspinigius. Atsakovas sutinka su teismo argumentu, kad DK 207 str. 1 d. įtvirtinta darbdavio kaltė yra preziumuojama, t. y. jis laikomas kaltu, kol neįrodyta, kad sumos pavėluotai išmokamos dėl darbuotojo kaltės. Todėl atsakovo nuomone, teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, atmesdamas ieškovės argumentus, jog atsakovas praleido apskundimo terminą.