Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Tūrė“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad pareiškėjas deklaracijas už 2018 ir 2019 metus pateikė tik 2020-07-15, t. y. tuomet, kai buvo surašytas ir el. paštu pareiškėjui išsiųstas Patikrinimo aktas, todėl Departamentas pagrįstai nevertino Patikrinimo akto priėmimo metu pateiktų deklaracijų.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovai skundą prašė atmesti kaip nepagrįstai atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu. Papildomai nurodė, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai nėra formalaus pobūdžio, todėl Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas konstatuoja:

Valstybinių gamtos išteklių, kurie yra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas, apmokestinimo šiuo mokesčiu ir ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas Įstatymo 1 straipsnis). Šio Įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 str.). Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų Departamento teisių neginčija, tačiau teigia, kad į jų turinį nepatenka teisė apskaičiuoti papildomą mokesčio sumą. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Priešingai nei teigia pareiškėjas, į Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kontrolės įgyvendinimo funkcijos turinį patenka ir Departamento teisė apskaičiuoti padidinto tarifo sumas. Tokios pozicijos laikosi į Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1664-602/2020).

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas vadovaujantis MAĮ (13 straipsnio 6 punktas). Mokesčių administravimas apibrėžiamas kaip mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas (MAĮ 2 straipsnio 15 punktas). Pagal MAĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtent Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija administruoja mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, tikrindama ar mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, bei teikia konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais. Padidinto mokesčio tarifo nustatymo ir indeksavimo tvarka reglamentuota Įstatyme (6 straipsnio 2 dalis). Nurodytas teisinis reguliavimas dar kartą patvirtina, kad Aplinkos ministerijos įgaliota institucija – Departamentas, vykdydamas kontrolės funkciją turi teisę apskaičiuoti padidinto tarifo mokesčio sumas, tuo atveju kai mokesčių mokėtojas tinkamai neįvykdo jam tenkančios prievolės teisės aktu nustatyta tvarka ir terminais pateikti deklaracijas, teisingai apskaičiuoti mokėtiną mokesčio sumą ir ją sumokėti.

Tai, kad Departamentui pavesta aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo funkcija įtvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymas) 6 straipsnyje (redakcija galiojanti nuo 2019-01-01) ir detalizuojama Nuostatuose bei kituose teisės aktuose, savaime nereiškia, kad toks reguliavimas nesuderinamas su MAĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimo apimtimi.

MAĮ 16 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2018-06-12 iki 2021-01-01) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Šioje dalyje nurodytus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojanti nuo 2011-07-13) nustatyta, kad patikrinimų planų sudarymo kriterijus, planinių patikrinimų tvarką ir trukmę įtvirtinančios taisyklės, neplaninių patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką ir trukmę, tikrinamų ūkio subjektų atrankos kriterijus įtvirtinančios taisyklės rengiamos ir tvirtinamos, taip pat patikrinimų planas rengiamas, tvirtinamas, skelbiamas ir keičiamas Viešojo administravimo įstatymo ir aplinkos ministro nustatyta tvarka. Tame pačiame įstatyme nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, atlikęs juridinio asmens veiklos patikrinimą privalo surašyti patikrinimą įforminantį dokumentą (16 straipsnio 4 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo (toliau – Reikalavimų aprašas) (redakcija galiojanti nuo 2018-07-05) 5 punktu, ūkio subjekto veiklos planinius ir neplaninius patikrinimus atlieka aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, pagal patikrinimų planą, patvirtintą šio Reikalavimų aprašo 16 punkte nustatyta tvarka, neplaniniai – pagal sprendimą, priimtą šio Reikalavimų aprašo 28 ir 29 punktuose nustatyta tvarka. Reikalavimų aprašo 31 punkte nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai ūkio subjekto veiklos planinio ir neplaninio patikrinimo rezultatus įformina nustatytos formos patikrinimo akte, kuriame išdėsto atitinkamus nustatytus faktus ir pateikia išvadas dėl būtinybės imtis tolesnių veiksmų. Kontrolę atliekantis subjektas, atsižvelgdamas į patikrinimo rezultatus ar nustatęs teisės aktų pažeidimus, ūkio subjektams taiko poveikio priemones įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka (Reikalavimų aprašo 38 punktas).

Pagal Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento nuostatų, patvirtintų Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2020 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. AD1-111 (toliau – Nuostatai), 6.1.3. papunktį, šis Departamento struktūrinis padalinys kontroliuoja ar fiziniai ir juridiniai asmenys tinkamai vykdo teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius aplinkosauginius mokesčius ir išgaunamus valstybinių gamtos išteklių bei medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Pagal Nuostatų 6.1.4. papunktį – nagrinėja mokesčių mokėtojų pateiktas rašytines pastabas, atsikirtimus bei juos pagrindžiančius įrodymus dėl patikrinimo akto, rengia sprendimus dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Patikrinimo akto forma patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. D1-393.

Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-12-20 įsakymu Nr. D1-692 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018-06-19 įsakymo Nr. D1-532 redakcija) patvirtina Sprendimo dėl patvirtino akto tvirtinimo forma.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad Departamentas vykdydamas aplinkos apsaugos kontrolės funkcijas, įskaitant ir mokesčio už valstybės išteklių naudojimą, neabejotinai turi ne tik teisę, bet ir pareigą atlikto patikrinimo rezultatus įforminti nustatytos formos patikinimo akte bei priimti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tai, kad Sprendime nurodyta, jog Patikrinimo aktas tvirtinamas vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Departamentui suteiktų funkcijų įgaliojimų apimties nekeičia.

Pareiškėjas teigia, kad Departamento neturi teisinio pagrindo taikyti didesnį mokesčio tarifą, nustatyti pažeidimai yra formalaus pobūdžio, o dėl deklaracijų nepateikimo paskirta sankcija neproporcinga.

Įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra medžiojamieji gyvūnai, kurie apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. Šio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, 3 dalyje – jog mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

Taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Šių Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad deklaracijas teikia visi mokesčio mokėtojai, naudojantys medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kuriems privaloma tvarka išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Taisyklių 7 punkte įtvirtinta, kad mokesčio mokėtojai, deklaruodami mokestį už 2007 metus ir vėlesnius laikotarpius, pildo deklaracijos KIT709 formą ir jos papildomo lapo KIT709P formą (jei reikia) pagal nustatytas jos užpildymo Taisykles. Užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytus terminus.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas ir atitinkamai turi pareigą Įstatymo ir Taisyklių nustatyta tvarka jį mokėti ir laiku teikti deklaracijas, t. y. kiekvienais kalendoriniais metais užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo) deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą.

Pareiškėjas neginčija, kad deklaracijų už 2018, 2019 metus nustatytais terminais nepateikė, tačiau pažymi, jog mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius ginčui aktualiu laikotarpiu mokėjo sąžiningai. Paaiškina, kad mokesčius už 2018 metus sumokėjo 2019-03-25, tačiau dėl žmogiškos skaičiavimo klaidos vietoj 223 Eur sumokėjo 218 Eur. 2020-01-29 mokėjimo pavedimu sumokėjo 229 Eur už 2019 m. Skaičiuojant mokestį už 2019 m. taip pat buvo padaryta žmogiška klaida ir vietoj 458 Eur sumokėta per pus mažiau – 229 eur. Skaičiavimo klaida padaryta todėl, kad buvo pakeisti Įstatymo 3 priede nustatyti mokesčio už medžiojamuosius gyvūnus tarifai, t. y. nuo 2019-01-01 minėtų tarifų dydis, lyginant su iki tol galiojusiais, buvo padvigubintas, tačiau pareiškėjas skaičiavimus atliko remdamasis senaisiais (iki 2019-01-01 galiojusiais) tarifais, todėl ir sumokėjo lygiai pusę mokėtino mokesčio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo naujausioje praktikoje yra pažymėjęs, kad taikant Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčių mokėtojai, remiantis šio Įstatymo reikalavimais, privalo per Įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad Įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį Įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčių už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinių gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė (žr., pvz., 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas už 2018 m. medžiojamųjų gyvūnų išteklius 2019-03-25 sumokėjo 218 Eur. Remiantis Departamento duomenimis, Klubo mokėtinas mokestis už 2018 m. sudaro 223 Eur, t. y. 5 Eur daugiau nei apskaičiavimo ir sumokėjo pareiškėjas. Klubas gavęs Departamento Patikrinimo aktą nedelsdamas pateikė deklaraciją, taip pat sumokėjo 5 Eur nepriemoką. Iš Patikrinimo akte nurodytų duomenų matyti, kad Klubo už 2017 m. pateiktoje deklaracijoje duomenų neatitikimų nei dėl apskaičiuoto mokesčio sumos, nei dėl valdomų medžioklės plotų, nenustatyta. Taigi, nors Klubas nustatytu terminu deklaracijos nepateikė, tačiau pareigą mokėti mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius iš esmės vykdė, nepriemokos suma, atsiradusi dėl skaičiavimo klaidos, nežymi ir sudaro tik 5 Eur. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad deklaracija už ankstesnį mokestinį laikotarpį (2017 m.) pateikta, mokestis už naudojimąsi medžiojamųjų gyvūnų ištekliais sumokėtas. Byloje nėra duomenų, kad Klubas būtų sąmoningai vengęs pateikti deklaraciją, siekęs nuslėpti mokesčius ar išvengti jų mokėjimo. Atsižvelgiant nurodytas aplinkybes bei LVAT formuojamą praktiką, nustatyti Įstatymo pažeidimai pripažintini formaliais, todėl Departamento didesniu tarifu pareiškėjui už 2018 metus apskaičiuota 2226 Eur suma yra nepagrįsta.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas už 2019 m. medžiojamųjų gyvūnų išteklius 2020-01-28 sumokėjo 229 Eur. Pareiškėjas minėtą mokestį sumokėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Visgi, atlikus planinį patikrinimą paaiškėjo aplinkybė, kad mokestis apskaičiuotas taikanti neteisingą tarifą, t. y. pareiškėjas turėjo sumokėti 458 Eur, tačiau sumokėjo tik 229 Eur (50 procentų mažiau). Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju taip pat įvykdo žmogiška klaida, nes nauji tarifai įsigaliojo tik nuo 2019-01-01, todėl pažeidimas taip pat yra formalus. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Nors nauji mokesčio tarifai įsigaliojo 2019-01-01, tačiau mokestį už 2019 m. pareiškėjas mokėjo tik sekančiais metais (2020-01-28), t. y. nuo tarifų pasikeitimo praėjus daugiau nei vieneriems metams, todėl turėjo ir galėjo apie šį pakeitimą žinoti. Nepriemokos suma pakankamai didelė, lyginant su bendra mokėtina suma. Formalių Įstatymo pažeidimų pareiškėjas buvo padaręs ir ankstesniu mokestiniu laikotarpiu (2018 m.). Nustačius, kad pareiškėjas ne tik nepateikė deklaracijos už 2019 m. bet ir nesumokėjo reikšmingos sumos dalies, skaičiavimo klaidos kartojasi ne pirmą kartą, Įstatymo pažeidimo negali būti pripažintas formaliu reikalavimų neatitikimu.

Pareiškėjas 2019 m. naudojosi mokesčiu apmokestintais valstybiniais gamtos ištekliais, todėl turi pareigą Įstatymo ir Taisyklių nustatyta tvarka kiekvienais kalendoriniais metais užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo) deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą. Nagrinėjimu atveju nustatyta, kad pareiškėjas šios pareigos tinkamai neįvykdė.

Sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). LVAT laikosi nuostatos, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015; 2019 m. kovo 27 d. nutartį, priimta administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019; ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2001-10-02 nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000-12-06 nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Taigi proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, jog pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad pareiškėjas tyčia siekė nuslėpti mokesčius ar klaidingai juos deklaruoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas gavęs Patikrinimo aktą Departamento nustatytus Įstatymo pažeidimus ištaisė. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas mokesčius, nors ir neteisingai apskaičiuotus, mokėjo. Medžiotojų klubas „Tūrė“ yra asociacija, vykdanti veiklą, susijusią su medžiokle, o pajamas surenka tik iš narių kasmetinių ir stojamųjų įmokų, todėl pajamos nėra didelės. Byloje nenustatyta ir tai, kad dėl padaryto pažeidimo būtų kilusios sunkios neigiamos teisinės pasekmės, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Be to, kaip nurodo pareiškėjas, jis negavo jokių įspėjimų dėl reikalavimo pateikti deklaraciją, tikslų nuslėpti mokesčius ar turėti mokestinės naudos nesiekė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad už 2019 m. Departamento papildomai apskaičiuotos mokėtinos sumos dydis (4577 eur) palyginus su padarytu pažeidimu yra neproporcingas padarytam pažeidimui.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą ir vadovaudamasis aptarta teismų praktika, proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui už 2019 metus pritaikyta sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta ir neproporcinga. Teismo nuomone, ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti adekvati ir proporcinga ekonominė sankcija pareiškėjui už klaidingu tarifu apskaičiuotus ir nustatytu terminu nesumokėtos mokesčio dalies (229 Eur) už 2019 m. padidinat 2 kartus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendime apskaičiuotas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius dydis už 2019 m. keičiamas, sumažinant jį nuo 4577 Eur iki 458 Eur (229 Eur x 2) sumos.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį ir pareiškėjo argumentus, kitų pagrindų keisti ar naikinti Sprendimą nenustatė. Taip pat nenustatyta pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimo. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 604,76 Eur išlaidų advokato paslaugų kainai sumokėti už skundo parengimą. Prašomos priteisti išlaidos advokato paslaugoms sumokėti neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, todėl iš atsakovo priteisina ½ dalies žyminio mokesčio ir advokatų paslaugų išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo medžiotojų klubo „Tūrė“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento 2020-09-16 sprendimo Nr.AS-105 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl padidintu tarifu paskaičiuoto mokesčio už 2018 m. (2226 Eur), pakeisti sprendimu už 2019 m. padidintu tarifu paskaičiuotą 4577 Eur mokestį jį sumažinant iki 458 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų).

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui medžiotojų klubui „Tūrė“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento 313,63 Eur (tris šimtus trylika eurų 63 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.