Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėjas Marius Steponaitis, susipažinęs su baudžiamąja byla, kurioje R. G. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. kaltinamas tuo, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2023-04-01 apie 19 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu rankomis nustūmė buvusią sutuoktinę D. G. ant lovos, po ko jai sudavė ne mažiau 10 kartų rankomis į nugarą, lūpą, tada už rūbų nutempė ją ant žemės, sugriebė jai rankomis už kaklo ir ne mažiau 5 kartus sudavė rankomis į abi rankas, petį, pažastį, taip padarydamas nukentėjusiajai odos nubrozdinimus kakle ir dešinėje rankoje, pogleivinę kraujosruvą apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas nugaroje, abiejose rankose, kairio peties srityje, dešinės pažasties projekcijoje, taip nežymiai sutrikdė D. G. sveikatą.

Be to, R. G. kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą dokumentą ir žinomai netikrą dokumentą panaudojo, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2023-10-04, būdamas bute(duomenys neskelbtini), kompiuteriu "Lenovo" surašė ir spausdintuvu „Epson L3250“ išspausdino D. G. vardu surašytą 2023-10-02 liudijimą, adresuotą Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjai Rimai Gudienei, bei eilutėje "D. G." pasirašė D. G. vardu imituodamas jos parašą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2023-10-04, tiksli valanda nenustatyta, (duomenys neskelbtini), šį žinomai netikrą dokumentą - D. G. vardu surašytą 2023-10-02 liudijimą - pateikė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams.

Iš baudžiamosios bylos ir kaltinamojo akto matyti, kad 2023-07-19 teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad diagnozės patikslinimui, tikslu diferencijuoti tarp asmenybės sutrikimo dekompensacijos ir kliedesinio sutrikimų bei siekiant atsakyti į nutartyje teismo psichiatrijos ekspertams pateiktus klausimus, reikalingas tiriamojo ištyrimas ir stebėjimas stacionaro sąlygomis, todėl R. G. tikslinga skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje (3 t., 85-88 b. l.). Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023-08-21 nutartimi R. G. paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė (3 t., 117-119 b. l.).

Prokurorė teismo posėdyje patvirtino aplinkybę, kad kaltinamajam R. G. paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau ji nėra atlikta, nes ikiteisminis tyrimas buvo užtrukęs pakankamai ilgai ir nenorėjo tęsti tų veiksmų, buvo nuspręsta teismui atiduoti vertinti, nes tokią ekspertizę skiria teismas. Kartu ji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis atiduoti į ekspertizės įstaigą įtariamąjį stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimui, tačiau ši nutartis aukštesniojo teismo panaikinta. Kadangi ambulatorinės ekspertizės akte nėra išvados, kad asmuo (R. G.) neserga, kad suprato savo veiksmus ir kad galėjo juos valdyti, kad jam nereikia skirti priverčiamųjų medicinos priemonių, todėl jam buvo surašytas kaltinamasis aktas. Prokurorė patvirtino ir tai, kad dėl R. G. pakaltinamumo šiuo atveju taip ir liko neatsakytas klausimas, ar tai dekompensacinis sutrikimas ar psichikos liga, psichikos sutrikimas, todėl byla yra perduota vertinti teismui. Taip pat nurodo, kad atlikus apklausas, ištyrus bylos medžiagą, tikslinga skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę jau nė dėl vienos, o dėl dviejų veikų.

Sprendžiant dėl bylos perdavimo prokurorui ir netinkamai surašyto kaltinamojo akto pažymėta, kad nei proceso dalyviai, nei teismas negali būti įpareigojami spėlioti dėl byloje pareikšto kaltinimo ir atskirų inkriminuojamų nusikalstamos veikos požymių bei ieškoti šių duomenų baudžiamosios bylos medžiagoje. Įstatymų leidėjas bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikia teisės už prokurorą suformuluoti kaltinimo, nes taip būtų paneigta ikiteisminio tyrimo, kaip vienos iš baudžiamojo proceso stadijų, esmė (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1S-195-453/2017, Nr. 1S-318-654/2019).

BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktriną, kurioje pabrėžiama bendrosios kompetencijos teismų praktikoje išreikšta kaltinimo pareiškimo reikšmė ir svarba: kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas nurodant, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką; asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą (Konstitucinio Teismo 2016-06-27 nutarimas).

Kaltinamasis aktas, kaip ikiteisminį tyrimą užbaigiantis ir svarbiausias šios stadijos procesinis dokumentas bei kaip valstybės vardu reiškiama oficiali pozicija (būtent taip apibrėžiamas valstybinis kaltinimas ir kaltinamasis aktas Konstitucinio Teismo 2016-06-27 nutarime), ne tik turi atitikti tiesiogiai BPK 219 straipsnyje nurodytus kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus, bet ir konkrečioje byloje, siekiant objektyviai, išsamiai ir greitai ištirti visas bylos aplinkybes teisme, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir joje kylančius ginčo aspektus, turėtų būti pagrįstas racionaliais tokį valstybinį kaltinimą pagrindžiančiais argumentais tiek, kad kaltinamasis aktas ir valstybės kaltintojo pozicija būtų visiškai aiški. To nesant, bylos nagrinėjimas rungtyniškame procese, kuris įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, negali būti sklandus, be to, tai gali lemti bylos nagrinėjimo trukdymą.

Tokia teismo išvada grindžiama ir Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje, be kita ko, pabrėžiama, jog „ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai. Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija“ (Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas).

Taigi, tinkamas kaltinamojo akto surašymas yra reikšmingas ir teisės į gynybą užtikrinimo aspektu. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, o BPK 44 straipsnio 7 dalyje, be kitų principų, nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Kaltinamajam visa apimtimi ir efektyviai įgyvendinti savo teisę gintis galima tik esant aiškiam ir konkrečiam kaltinimui. Kaltinimas aiškumo ir konkretumo kriterijus atitinka tik tada, kai tiksliai nurodomos inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės – vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

BPK 218 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams praneša, kad ikiteisminis tyrimas baigtas.

Šiuo atveju valstybės kaltintojas nesurinko duomenų apie kaltinamąjį, jo asmenybę, jo kaltę - psichinį santykį su daroma veika ir pasekmėmis. Tik surinkus pakankamai duomenų ir nustačius visus asmens kaltei pagrįsti duomenis, galimas procesinis sprendimas užbaigti ikiteisminį tyrimą. Šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad asmuo sirgo psichikos sutrikimu, buvo laikino psichinės veiklos sutrikimo ar kitokios patologinės būsenos, taip pat visiškai neaišku, ar tiriamos veikos metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tik atsakius į šiuos klausimus ir užbaigus tyrimą, valstybės kaltintojas turės galimybę surašyti kaltinamąjį aktą arba inicijuoti procesą BPK XXIX skyriuje nustatyta tvarka.

Valstybės kaltintojas teismo posėdyje patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu liko neatsakyti visi šie klausimai, taip pat neatlikti kiti būtini tyrimo veiksmai, dėl kurių atlikimo buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją. Tokios aplinkybės rodo, kad ikiteisminis tyrimas baigtas neatlikus visų ikiteisminio tyrimo metu numatytų ir paties kaltintojo užsibrėžtų tikslų, procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo metu nėra savalaikis ir ankstyvas, o kaltinamojo akto surašymas skubotas ir nekvalifikuotas ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme.

Kad ikiteisminio tyrimo metu liko neatsakyti kaltinamojo kaltės klausimai, teismo posėdžio metu patvirtino ir valstybės kaltintojas, nurodydamas, kad procesinis sprendimas surašytas ne todėl, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas ir yra realizuotos BPK 218 straipsnio 1 dalies nuostatos, bet todėl, kad ikiteisminis tyrimas buvo užtrukęs pakankamai ilgai ir nenorėjo tęsti tų veiksmų, buvo nuspręsta teismui atiduoti vertinti. Taip pat nurodo, kad atlikus apklausas teisiamojo posėdžio metu, ištyrus bylos medžiagą, tikslinga skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę jau nė dėl vienos, o dėl dviejų veikų. Tačiau tokios aplinkybės dėl kelių inkriminuojamų veikų egzistavo jau ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, visiškai neaišku, ar apskritai kaltinamasis dėl savo psichikos būklės gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės bylos nagrinėjimui ir duoti parodymus, kas vėlgi neatsakyta pagal priimtą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį skirti byloje aktualią ekspertizę. Todėl sprendimas atlikti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę buvo savalaikis, tačiau ikiteisminio tyrimo metu liko nerealizuotas.

Toks skubotas procesinis sprendimas lemia tai, kad valstybės kaltintojas visiškai ignoruoja BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą teisme, kartu perkeldamas valstybės kaltintojo deleguotą naštą, įstatymų leidėjo įtvirtintą BPK 2 dalyje, imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Tai, kad stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė nėra atlikta, ši aplinkybė negali būti ignoruojama ir perkeliama atlikti teisiamojo posėdžio metu. Šiuo atveju atlikti apklausas ir koreguoti kaltinimus, atitinkamai skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę valstybes kaltintojui netrukdo ir ikiteisminio tyrimo metu paskirta ekspertizė.

Teismų praktikoje pažymima, kad daugeliu atvejų kaltinamojo akto trūkumus ir baudžiamojo proceso teisės pažeidimų teisinius padarinius galima pašalinti bylą nagrinėjant teisme, tačiau visais atvejais turi būti įvertinama, koks būdas taisant padarytus pažeidimus yra greičiausias ir labiausiai atitinka proceso dalyvių bei teisingumo interesus. Tais atvejais, kai tokie pažeidimai įžvelgiami rengiantis nagrinėti bylą ar tik pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o prokuroras neįžvelgia padarytų pažeidimų, galimybės perduodant bylą prokurorui ištaisyti padarytus pažeidimus yra kur kas platesnės ir gali paspartinti bendrą proceso trukmę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys 1S-156-1020/2020, 1S-94-449/2023).

Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad šiuo atveju perdavimas bylos su kaltinamuoju aktu teismui nesudarys sąlygų operatyviai atlikti veiksmus, kurie turėjo būti atlikti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, toks procesas teisiamojo posėdžio metu pažeidžia ne tik nukentėjusiojo interesus į greitą ir kokybišką procesą, galimą žalos atlyginimą, bet ir asmens, kuriam pareikšti kaltinimai, statusą, gynybos interesus, iš anksto užprogramuotą neaiškumą tiek dėl kaltinimo, tiek dėl jo atžvilgiu galimų kitų procesų. Šiuo atveju negali būti ignoruojamas ir šioje stadijoje aktualus procesinis aiškumas, ar R. G. dėl savo psichikos būklės gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės bylos nagrinėjimui teisme ir duoti parodymus, pilnavertiškai naudotis kaltinamajam suteiktomis teisėmis. Šie klausimai ikiteisminio tyrimo metu jau buvo žinomi ir liko neatsakyti.

Šioje konkrečioje byloje teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai perduodant bylą prokurorui gali būti pašalinti per gana trumpą laiką ir greičiau, nei tai būtų įmanoma padaryti teisiamojo posėdžio metu. Tai netrukdytų proceso dalyvių ir užtikrintų kaltinamojo teisę nuo teisiamojo posėdžio pradžios žinoti, kuo jis yra kaltinamas, be to, teismui nereikėtų perimti kaltintojo funkcijos ir teismo posėdyje atlikti tyrimo veiksmus, kuriuos daug greičiau gali atlikti prokuroras, siekdamas suformuluoti tinkamą kaltinimą ar taikyti kitas procesines priemones. Toks teismo sprendimas yra orientuotas ne į teismo pareigų perkėlimą prokurorui, o į esminių baudžiamojo proceso principų ir šio proceso paskirties užtikrinimą, todėl byla perduotina prokurorui, kuris pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį privalo pašalinti teismo konstatuotus pažeidimus, trukdančius bylos nagrinėjimą.

Teismui nereikėtų perimti kaltintojo funkcijos ir teismo posėdyje atlikti tyrimo veiksmus. Toks procesinis sprendimas nesikoreliuoja su Konstitucijoje apibrėžtu aktyvaus teismo modeliu ir valstybės kaltinimą palaikančio prokuroro įgaliojimais. Konstitucinio Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad „Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad <...> teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams“. Taigi toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į jo priėmimo stadiją, šiuo atveju atitinka iš Konstitucijos ir BPK paskirties išplaukiančius teisingumo interesus.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad kaltinamajam akte nėra duomenų apie kaltinamąjį R. G., jo kaltę, t. y. psichinį santykį su daroma veika ir pasekmėmis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė nėra atlikta.

Šioje nutartyje paminėti kaltinamojo akto neaiškumai ir trūkumai tiek atskirai, tiek visumoje, rodo, kad baudžiamojoje byloje pateiktas kaltinamasis aktas surašytas nesavalaikiai, nekvalifikuotai ir nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamojo akto esminiai trūkumai, kurie jau nuo pat pradžių trukdo nagrinėti bylą, lemia tai, jog tikslingiausia bylą grąžinti tyrimo papildymui, kadangi šių pažeidimų pašalinimui reikalinga užbaigti pradėtus ikiteisminio tyrimo veiksmus – aiškintis ikiteisminio tyrimo metu užsibrėžtus ir neišspręstus klausimus dėl kaltinamojo asmenybės, o gavus atsakymus, priimti atitinkamus sprendimus dėl tolimesnių procesinių veiksmų. Tokiu būdu bus išvengta neaiškumų tiek gynybos, tiek nukentėjusiojo interesams, taip pat išvengta galimo procesinio dubliavimo bei dėl to užprogramuoto galimai ilgo bylos nagrinėjimo, kurie dirbtinai perkeliami teismui ir yra nepateisinami.

Minėtų BPK pažeidimų teisinių padarinių šalinimas teisminio nagrinėjimo stadijoje iš esmės trukdytų bylos nagrinėjimą ir reikštų svarbių asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą pažeidimus, todėl byla grąžintina prokurorui nustatytiems kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti.

Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį, teismas, perduodamas bylą prokurorui, turi nustatyti konkretų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti. Turint omenyje tai, kad šia nutartimi konstatuoti pažeidimai susiję su esmingai ydingo kaltinamojo akto surašymu, kas gali lemti skirtingus prokuroro procesinius sprendimus bei atsižvelgiant į stacionarių ekspertizių atlikimo galimą trukmę, nustatytinas 3 mėnesių terminas minėtiems pažeidimams pašalinti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

baudžiamąją bylą, kurioje R. G. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, perduoti prokurorui ir nustatyti 3 mėnesių terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.