- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-15
- Bylos Nr.
- e2-1799-820/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27206-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaidas Pajeda
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame nuotoliniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka
1. Ieškovas kreipėsi į teismą ir pareiškė šiuos reikalavimus (ieškinio dalykas):
Šalies argumentai
1.1. Pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais ir priteisti 1 EUR neturtinės žalos atlyginimo.
2. Ieškovas nurodė, jog kasacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-41-512/2019, ir apeliacinės instancijos nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1153-769/2019.
3. Kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti kasacinį skundą motyvuodamas, kad žemesnės instancijos teismų sprendimų kontrolė tikrinama tik išimtinais atvejais, esant kasacijos pagrindams, t. y. ypatingiems ne fakto, bet teisės klausimams.
Šalies argumentai
4. Ieškovo teigimu, buvo pažeistas Konstitucijos 30 straipsnis leidžiantis kreiptis į teismą ir pasinaudoti visomis CPK numatytomis teisės į teisingą teismą galimybėmis. Atsisakymas priimti kasacinį skundą suvaržė šią konstitucinę ieškovo teisę.
5. Ieškovo teisės pažeidimas pasireiškė nepagrįstu teisės į teisingą teismą suvaržymu. Be Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kuri nurodo asmens teisę į teisingą ir nešališką teismą.
Šalies argumentai
6. Ieškovo teigimu, CPK 346 straipsnio 2 dalyje reglamentuojami kasacijos pagrindai, kuriam bent vienam esant yra galima kasacija. Minėtoje civilinio proceso normoje jokia forma neužsimenama apie tai, jog kasacija yra galima tik ypatingais teisės klausimais, o tik nurodoma, jog materialinės ar procesinės teisės pažeidimas turi turėti esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir šis pažeidimas turi būti esminis sprendimo teisėtumui. Vadinasi, įstatymo leidėjas numatė dvi alternatyvas, kurios suponuoja: 1) vienodą teisės aiškinimą; 2) sprendimo teisėtumą taikant materialinės ir procesinės teisės normas. Įstatymo leidėjas nenumatė, jog kasacinės instancijos teisme nenagrinėtinos kasacinės bylos, kurios, nors ir esant materialinės ir procesinės teisės pažeidimui, būtų nereikšmingos teisės praktikai apskritai, t. y. bylos būtų diferencijuojamos pagal ginčo reikšmingumą. Teismo sprendimas (nutartis), kuris peržiūrimas apeliacine ar kasacine tvarka yra individualus teisės aktas, sukeliantis teises ir pareigas tik bylos šalims, o kasacinėje instancijoje formuojamas teisės aiškinimas yra privalomas visiems. Tai reiškia, jog kasacija susideda iš: 1) bylos šalių teisių gynimo; 2) formuojamos praktikos, kuri turi reikšmę sprendžiant analogiškas ar panašias bylas. Tai reiškia, jog kasacija neapriboja asmenų teisės į kasacijos procesą tik dėl to, jog kasaciniame teisme kartą išnagrinėtas panašus ginčas. Todėl darytina išvada, jog atsakovas netinkamai aiškino civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 2 dalį ir tokiu būdu nepagrįstai apribojo ieškovo teisę į kasacinį procesą.
7. Ieškovas nurodė, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje pasisakė, jog „<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šiaip apsaugoti asmenis, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis - sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. <...>“. Taip pat tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodo, jog „<...> Pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistema, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji (žemiausioji) grandis apylinkių teismai, <...> ketvirtoji (aukščiausioji) grandis - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. <...>“. Toliau pasisako apie teismų instancijų reikšmę nurodydamas, kad „<...> Konstitucijoje (inter alia Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje) ne tik nustatyta keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistema (kaip institucijų sistema), bet yra įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai. <...>. Toliau plėtoja nurodydamas, jog „<...> Keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistemos nustatymas ir bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų įtvirtinimas Konstitucijoje savaime nereiškia, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu sukurti būtent keturias teismines intencijas (kaip bylų proceso pakopas, o ne kaip institucines grandis), t. y. kad jis turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį kiekvieną bylą būtų galima išnagrinėti apylinkės teisme <...> ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Priešingai, daugelyje demokratinių teisinių valstybių yra susiklosčiusi ir nėra kvestionuojama tokia bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos tradicija, kai šie teismai sudaro trijų pakopų instancinę sistemą: toje sistemoje yra skiriamas bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme (kai inter alia iš naujo tiriami ir vertinami bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai) ir kasacinės instancijos teisme (kai jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės taikymo klausimai). Būtent tokia - trijų pakopų - bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema įstatymais yra įtvirtinta ir Lietuvoje. <...>“. Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kokie skirtumai skiria visų pakopų teismus ir tai, kokia kompetencija yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, būtent - bylos peržiūrėjimas kasacine tvarka sprendžiant tik teisės taikymo klausimą. Tokiu būdu Konstitucija suteikia asmeniui teisę į procesą pilna apimtimi, inter alia pakopinį bylos nagrinėjimą.
8. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnį, yra nurodęs, jog Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat teisė kreiptis į teismą suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, jog teismui visi asmenys lygūs (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai iš svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Konstitucinio Teismo jurisprudencija palaiko poziciją, jog kasacinis teismas negali skirstyti asmenų ginčų ir juose keliamų teisinių klausimų į tam tikras kategorijas, nes tokiu būdu būtų konstituciškai nepagrįstai apribota teisė į teismą taip kaip tai suprantama Konstitucijos - su teise pilna apimtimi naudotis teisminio reguliavimo (proceso) teise įgyvendinant teisę į teisingą teismą LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 d. atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
9. Tarptautinėje teisėje neginčijama, kad valstybės atsakomybė apima ir teisminės valdžios aktus, ir neveikimą, jei tai prilygsta atsisakymui vykdyti teisingumą; valstybė negali pasitelkti savo vidaus nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo, net jei tokiomis nuostatomis siekiama apsaugoti konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Todėl darytina išvada, jog šioje byloje nekvestionuojamas teismo kaip nepriklausomos teisminės valdžios nepriklausomumas, o teismo, kuris atsisakė vykdyti teisingumą neveikimas.
10. Neturtinė žala - žala, kuri neįrodinėjama turtiniu praradimu, pasireiškia dvasiniais išgyvenimais, t. y. šiuo atveju tuo, jog valstybė, privalėjusi užtikrinti konstitucinę teisę į teisingą teismą, to nepadarė ir ieškovui sukėlė dvasinių kančių, kurios pasireiškė susilpnėjusia teisingumą vykdančių institucijų veikla. Kadangi neįmanoma apskaičiuoti neturtinės žalos dydžio, reikalaujamas dydis simbolinis – 1 EUR.
II. Atsakovo atsikirtimų santrauka
11. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
12. Atsakovas nurodė, jog ieškovo teisė pateikti kasacinį skundą nėra absoliuti. Ieškovas nepagrindė savo kasacinio skundo priėmimo pagrindų, todėl kasacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundas neatitinka CPK nuostatų.
13. Asmens teisė į teisminę gynybą ir teisingą procesą teisėje pripažįstama prigimtine teise, kuri įtvirtinta ne tik aukščiausią galią turinčiuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl savo statuso, yra nurodęs, kad kasacija nėra dalyvaujančio asmens teisės kreiptis į teismą dalis, o yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma (LAT Atrankos kolegijos 2009-11-30 nutartis Nr. 3P-435/2009). Taip pat teisės teorijoje nurodoma, kad kasacine tvarka yra skundžiami tik įsiteisėję teismų sprendimai, o įsiteisėjus teismo sprendimui šalių ginčas yra laikomas visiškai išspręstas, todėl kasacija nėra būtina teisei į teisminę gynybą užtikrinti, ir, nesuteikus asmeniui galimybės skųstis kasacine tvarka, teisė į teisminę gynybą nebūtų pažeista (J. Stripeikienė, Kasacijos paskirtis ir teisė į teisminę gynybą. Teisė į teisminę gynybą civilinio proceso reformos kontekste, mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010, 22 p.).
14. Ieškovo teisė į teisminę gynybą buvo realizuota pirmoje ir antroje instancijoje, sprendimas įsiteisėjęs ir vykdytinas, todėl kasacija negali būti laikoma teisės į teisminę gynybą dalimi, o atsisakymas priimti kasacinį skundą, nesant CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, neteisėtu veiksmu.
15. Kasacinis teismas kuria precedentus, vienodina teisę ir kiekviena byla patenkanti į kasaciją yra reikšminga tolimesnei teisės raidai ir plėtojimui. Todėl ne visi privataus asmens kasaciniai skundai patenka į aukščiausiojo teismo kompetenciją, nes kasacija skirta ne privačiam konkrečiam interesui ginti, o viešajam, teisiniam reguliavimui gerinti.
16. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad atitinkami teisės kreiptis į aukštesnės instancijos teismą apribojimai yra galimi ir kad valstybės turi diskreciją, atsižvelgdamos į savo teismų sistemos ypatumus, pasirinkti atitinkamus apribojimus. Tačiau teisė į teismą bus nepagrįstai suvaržyta, jei nustatytos taisyklės nebeužtikrins veiksmingo teisinio tikrumo ir teisingumo vykdymo ir taps tam tikra kliūtimi tam tikro asmens bylą iš esmės išnagrinėti kompetentingame teisme (Didžiosios kolegijos 2018-04-05 sprendimas byloje Zubac prieš Kroatiją, peticijos Nr. 40160/12).
17. Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Tačiau nagrinėjamu atveju jokių įrodymų, pagrindžiančių Ieškovui padarytą neturtinę žalą, nėra pateikta.
Motyvuojamoji dalis
III. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
Teismas konstatuoja:
18. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).
19. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad teismas, formuluodamas sprendimo motyvus, turi pateikti įtikinamus argumentus, kodėl teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010).
21. Teismas nustatė žemiau nurodytas aplinkybes.
22. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. DOK-796/2020 (teisminio proceso Nr. 2-06-07039-2016-9), pradėtoje pagal ieškovo kasacinį skundą, pateiktą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1153-796/2019 (teisminio proceso Nr. 2-06-07039-2016-9), kuria buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-41-512/2019 (teisminio proceso Nr. 2-06-07039-2016-9), atsisakė priimti kasacinį skundą. Kasacinės instancijos teismas nutartyje motyvavo, kad „atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti. Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).“
23. Ieškinyje ieškovas savo neturtinę žalą kildina iš atsakovo teisės į teisingą teismą nepagrįsto suvaržymo. Ieškovo teigimu, ribota kasaciją nepagrįstai suvaržo jo Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nurodo asmens teisę į teisingą ir nešališką teismas.
24. Kasacinės instancijos teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą neatskiriama nuo asmens teisės į tinkamą teisminį procesą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, t. y. teisminio proceso santykius, turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas efektyvus asmens pažeistų teisių ir laisvių gynimas. Vienu iš teisės į tinkamą teisinį procesą aspektų – teismo sprendimo apskundimas.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) aiškinama atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, juolab kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. O. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-599/2008).
26. Minėta kasacinės instancijos teismo formuojama praktika buvo pripažinta tinkama Konstitucinio Teismo praktikoje.
27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo – vieno pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; teisingumas gali būti įgyvendinamas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant interesų priešpriešos (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (2006 m. rugsėjo 21 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).
28. Neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga – asmens teisė kreiptis į teismą (inter alia 2003 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. (Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas "Dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas"; 14-15 punktai).
29. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuota, kad teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija (inter alia 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas).
30. Pagal Konstituciją teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2019 m. kovo 1 d. nutarimas).
31. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos; įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (2013 m. liepos 5 d. nutarimas).
32. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarka, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo (2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas).
33. Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Konstitucijoje (inter alia jos 111 straipsnio 1 dalyje) yra nustatyta bendrosios kompetencijos teismų sistema, įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas); Lietuvoje įstatymais yra įtvirtinta trijų pakopų bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tapo išimtinai kasacine instancija (1994 m. gruodžio 22 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją nustatyti įstatymu (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tapo išimtinai kasacine instancija.
34. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje įvykdyti neteisingumo (2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
35. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai (2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
36. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos teismo ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (2006 m. sausio 16 d. nutarimas); teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas); žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (2006 m. kovo 28 d. nutarimas); pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas, yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis (2019 m. kovo 1 d. nutarimas). Taigi, įstatymu turi būti nustatyta galimybė pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (2006 m. sausio 16 d. nutarimas); teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
37. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog konstitucinės teisingumo vykdymo ir bendrosios kompetencijos teismų sistemos sampratos suponuoja tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas pagal įstatymus vykdytų būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos instancijos teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas); įstatymų leidėjas turi nustatyti tokius visų instancijų bendrosios kompetencijos teismų įgaliojimus (jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai pagrįsti (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
38. Konstitucinėje jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų jurisdikcija, kiti įgaliojimai yra skirtingi; tai lemia proceso ypatumus nagrinėjant bylas pirmojoje, apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, taip pat atitinkamų teismų sprendimų teisinę reikšmę (2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų proceso apeliacinės instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi, pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų jurisdikcija, kiti įgaliojimai yra skirtingi ir negali būti tokio teisinio reguliavimo ir negalima formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis.
39. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinamą kartu su kitomis Konstitucijomis nuostatomis, inter alia su jos 111 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia bendrosios kompetencijos teismų instancinę sistemą, kurios paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti galimas klaidas, taip pat su konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo principais, bylų proceso kasacinės instancijos teisme, kuris pagal Konstituciją išimtinai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ypatumai, taip pat iš Konstitucijos kylantis draudimas teisiniu reguliavimu paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinę prigimtį inter alia suponuoja tai, kad bylų dėl asmens galimai pažeistų teisių ir laisvių gynimo nagrinėjimas kasacine tvarka yra išskirtinis teismo procesas, kuris negali būti sulyginamas nei su bylų procesu pirmosios instancijos teisme, nei su bylų procesu apeliacinės instancijos teisme, kuriame ištaisomos bet kurios fakto ar teisės klaidos, dėl kokių nors priežasčių padarytos pirmosios instancijos teismo. Taigi, asmens galimai pažeistų teisių ir laisvių gynimo nagrinėjimas kasacine tvarka yra išskirtinis teismo procesas.
40. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, demokratinėse teisinėse valstybėse yra susiklosčiusi tokia teismų instancinės sistemos tradicija, kad kasacinės instancijos teisme jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės taikymo klausimai. Taigi pažymėtina, jog konstitucinė kasacinės instancijos teismo prigimtis ir paskirtis suponuoja tai, kad bylos kasacinio proceso tvarka ginant galimai pažeistas asmens teises ir laisves nagrinėjamos tik dėl itin svarbių teisės klausimų, kai siekiama užtikrinti inter alia viešąjį interesą – vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą. Vadinasi, konstituciniai kasacinės instancijos teismo įgaliojimai vykdant teisingumą siejami su tokiu asmens teisių ir laisvių gynimu, kuris yra svarbus ir viešajam interesui – turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ar vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos formavimui. Taigi, bylos kasacinio proceso tvarka ginant galimai pažeistas asmens teises ir laisves nagrinėjamos tik dėl itin svarbių teisės klausimų, kai siekiama užtikrinti inter alia viešąjį interesą – vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą.
41. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokią teisės kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris yra išimtinai kasacinės instancijos teismas, tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, be kita ko, tam tikrus reikalavimus kasacinio skundo surašymui, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalis, pagal kurią kiekvieną pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas, nesuponuoja reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį kiekvieną apeliacine tvarka peržiūrėtą teismo sprendimą būtų galima skųsti kasacinio proceso tvarka. (Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas "Dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas"; 15.1-16 punktai). Taigi, Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalis, pagal kurią kiekvieną pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui, nesuponuoja reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį kiekvieną apeliacine tvarka peržiūrėtą teismo sprendimą būtų galima skųsti kasacinio proceso tvarka.
42. Konstitucinis Teismas, apibendrindamas minėtą teisinį reguliavimą, nurodė, jog „CPK 4 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 340 straipsnio 1, 2 dalyse, 347 straipsnio 1 dalyje, 346 straipsnyje, 350 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą ir atsižvelgiant į Teismų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija), 2 dalį konstatuotina, kad bylų dėl apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra išskirtinis teismo procesas, kurio metu siekiant apginti, asmens manymu, pažeistas jo teises ar laisves sprendžiami esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei vienodos teismų praktikos formavimui turintys teisės klausimai. Taigi pagal minėtą CPK įtvirtintą teisinį reguliavimą ne kiekviena apeliacine tvarka išnagrinėta byla gali būti peržiūrima kasacinės instancijos teisme: kasacinis skundas negali būti paduodamas dėl tokio materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimo, kuris neturi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir kuris negalėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat kai skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos arba ši praktika ginčijamu teisės klausimu yra aiški ir vienoda.“ (Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas "Dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas"; 8.5 punktas).
43. Konstitucinis teismas padarė išvadą, kad pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą ne kiekviena apeliacine tvarka išnagrinėta byla gali būti peržiūrima kasacinės instancijos teisme: kasacinis skundas negali būti paduodamas dėl tokio materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimo, kuris neturi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir kuris negalėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat kai skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos arba ši praktika ginčijamu teisės klausimu yra aiški ir vienoda. Atsižvelgiant į tai, ieškovo teiginiai dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies pasėdimo yra nepagrįsti ir atmestini.
44. Ieškovas savo ieškinį grindžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu, todėl teismas analizuoja ir pasisako dėl šio ieškinio pagrindo.
45. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra kosntatavęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti apribota (2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Urbšienė ir Urbšys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16580/09; Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr.15869/02); apribojamai yra galimi atsižvelgiant į tai, kad teisė kreiptis į teismą pagal pačią savo prigimtį turi būti reglamentuojama valstybės; šiuo požiūriu valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę; turi būti įsitikinta, kad taikomi apribojimai nevaržo ar nesumažina asmeniui kreipimosi galimybės tiek, kad būtų paneigiama pati teisės kreiptis į teismą esmė; be to, teisės kreiptis į teismą apribojimas bus nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingo santykio tarp taikomų priemonių ir jomis siekiamo tikslo (inter alia Didžiosios kolegijos 1999 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Waite ir Kennedy prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26083/94, 59 punktas; Didžiosios kolegijos 2001 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje T. P. ir K. M. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 28945/95, 98 punktas; Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr.15869/02).
46. EŽTT jurisprudencijoje yra pažymėta ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnis neįpareigoja valstybių steigti apeliacinės ar kasacinės instancijos teismų; tačiau jei tokie teismai valstybėse narėse yra, tuose procesuose taip pat turi būti taikomos Konvencijos 6 straipsnio garantijos, susijusios inter alia su veiksminga asmens teise kreiptis į teismą ginant savo pažeistas civilines teises ir pareigas (inter alia 1996 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Levages Prestations Services prieš Prancūziją (1), peticijos Nr. 21920/93, 44 punktas; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Andrejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 55707/00, 97 punktas). Šios Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijos apeliacijos ir kasacijos procesams taikomos atsižvelgiant į šių procesų ypatumus ir į procedūrų vidaus teisėje visumą bei kasacinio teismo vaidmenį joje (sprendimo byloje Levages Prestations Services prieš Prancūziją (1), 45 punktas); skundo dėl teisės klausimų priimtinumo sąlygos gali būti griežtesnės nei teismui paduodamo įprastinio apeliacinio skundo (inter alia 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimo byloje Kozlica prieš Kroatiją, peticijos Nr. 29182/03, 32 punktas; 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Trevisanato prieš Italiją, peticijos Nr. 32610/07, 34 punktas). Taigi, skundo dėl teisės klausimų priimtinumo sąlygos gali būti griežtesnės nei teismui paduodamo įprastinio apeliacinio skundo, atsižvelgiant į kasacinio teismo vaidmenį vidinėje teisinėje sistemoje.
47. EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad atitinkami teisės kreiptis į aukštesnės instancijos teismą apribojimai yra galimi ir kad valstybės turi diskreciją, atsižvelgdamos į savo teismų sistemos ypatumus, pasirinkti atitinkamus apribojimus; tačiau teisė į teismą bus nepagrįstai suvaržyta, jei nustatytos taisyklės nebeužtikrins veiksmingo teisinio tikrumo ir teisingumo vykdymo ir taps tam tikra kliūtimi tam tikro asmens bylą iš esmės išnagrinėti kompetentingame teisme (Didžiosios kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Zubac prieš Kroatiją, peticijos Nr. 40160/12).
48. EŽTT jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad teisė į teismą (teisė į teisminę gynybą) tais atvejais, kai sprendžiami tik teisės klausimai, nustačius griežtesnius reikalavimus skundo padavimui, gali būti labiau suvaržyta nei tais atvejais, kai skundas siejasi tiek su teisės, tiek su fakto klausimais (inter alia 1996 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Levages Prestations Services prieš Prancūziją (1), peticijos Nr. 21920/93; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Brualla Gomez de la Torre prieš Ispaniją, peticijos Nr. 26737/95). EŽTT, byloje Trevisanato prieš Italiją, vertindamas nacionalinėje teisėje nustatytus apribojimus kreiptis į aukščiausios instancijos teismą, pažymėjo, kad priimtinumo sąlygų, ribojančių kasacinio skundo padavimą, teisėtas tikslas yra užtikrinti teisinį tikrumą ir veiksmingą teisingumo vykdymą (2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, peticijos Nr. 32610/07; Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas "Dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas"; 22-23 punktai).
49. EŽTT jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (Brumarescu v. Romania [ GC], no. 283 42/95, § 61, ECHR 1999 – VII ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje formuojama taisyklė, kad skundo teisės taikymo klausimais priimtinumo sąlygos gali būti griežtesnės ir labiau formalios negu apeliacinio skundo (Brualla Gómez de la Torre v. Spain, no. 26737/95, judgment of 19 December 1997, § 37 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2008). Taigi, skundo teisės taikymo klausimais priimtinumo sąlygos gali būti griežtesnės ir labiau formalios negu apeliacinio skundo bei jos turi būti įtvirtintos įstatyme.
50. Atsižvelgiant į tai, jog įstatyme yra įtvirtinti suvaržymai kasacinio skundo turiniui, Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta ribota kasacija, apimanti tik teisės klausimus, kurie reikšmingi visai valstybės teisinei sistemai, todėl kasacinės instancijos nutartis atsisakyti priimti ieškovo kasacinį skundą, kuris neatitiko CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, negali būti traktuojamas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, o ieškovo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
51. Nesant nustatyto teisės aktų pažeidimo, kiti ieškinio argumentai, įskaitant, bet neapsiribojant žalos atlyginimu ir jo sąlygomis, neturi teisinės reikšmės, todėl plačiau nenagrinėjami.
52. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
53. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
atmesti ieškinį.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.