Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1799-820/2022 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

10. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą, kuriuo prašė peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-41-512/2019 ir apeliacinės instancijos nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1153-769/2019 (teisminio proceso Nr. 2-06-3-07039-2016-9). Kasacinės instancijos teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartimi atsisakė priimti kasacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.

14. Ieškovo teigimu, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, inter alia pasinaudoti visomis civilinio proceso kodekso nurodytomis teisėmis, įgyvendinant teisę į teisingą teismą.

Dėl teisės į teisingą teismą (ne)pažeidimo

15. Apelianto teigimu, jo teisės į teisingą teismą suvaržymas pasireiškė kasacinio skundo pateikimo apribojimu jo nepriėmus ir konstatavus, jog ne visais atvejais galima kasacija įstatymas to nenumato. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškinio dalyko bei pagrindo.

16. Iš byloje kartu su ieškiniu pateikto kasacinio skundo ir 2020 m. vasario 27 d. kasacinio teismo nutarties matyti, jog ieškovo paduotas kasacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos esmės neatskleidimu, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų, 331 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimu, CK 1.87 straipsnio netinkamu taikymu ir nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos. Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendė, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegija vertino, jog kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti. Atsižvelgiant į tai, kasacinis skundas buvo pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį kasacinis teismas atsisakė priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

17. Pažymėtina, kad kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

18. Taip pat CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Jeigu kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl kasacinio skundo priėmimo, nenustatė, jog buvo pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtam sprendimo priėmimui, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami civilines bylas Nr. 2-41-512/2019 ir Nr. 2A-1153-769/2019 (teisminio proceso Nr. 2-06-3-07039-2016-9), nepadarė esminių klaidų. Tai reiškia, kad nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei.

19. Kita vertus, apeliantas iš esmės nesutinka su Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje įtvirtinta ribota kasacija, t. y. atvejai, kai kasacija nėra galima. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacijos priedermė yra išskirtinė, jos funkcijos ir paskirtis skiriasi nuo pirmosios ir antrosios instancijos teismų, tai ekstraordinarinė instancija, šio instituto pagrindinis tikslas apginti viešąjį, o ne privatųjį interesą. Jau vien dėl to, kad kasacijos institutas yra skirtas viešajam interesui ginti, o teisė į teisminę gynybą yra privataus pobūdžio, į šios teisės turinį kasacija nepatenka. Kasacijai pasiekti, yra nustatytos specialios taisyklės, kurios ženkliai skiriasi nuo tų, kurios nustatytos norint kreiptis į pirmosios ar antrosios instancijos teismus, nes yra labiau ribojančios, griežtesnės (CPK 346 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomendacijos asmenims, paduodantiems kasacinį skundą civilinėje byloje). Kasaciją pasiekia ne bet kokie skundai, o tik tokie, kurie yra ypatingai reikšmingi teisės vienodinimui, aiškinimui plėtojimui, t. y. viešajam interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eCIK-449/2022).

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, tikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, svarbu pabrėžti, kad vykdydamas kasacijos funkciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl kasacija negali būti laikoma trečiąja instancija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-690/2015). Tačiau kasacinis teismas gali įvertinti ir pasisakyti, ar bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė materialiosios ar proceso teisės normas, tiesiogiai susijusias su teisiškai reikšmingais faktais (pvz., ar tinkamai buvo taikytos ieškinio senaties, įrodinėjimo, deliktinės atsakomybės institutų nuostatos, sutarčių aiškinimo ir taikymo taisyklės, sąžiningumo koncepcija ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomendacijos asmenims, paduodantiems kasacinį skundą civilinėje byloje).

21. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, jog CPK 4 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 340 straipsnio 1, 2 dalyse, 347 straipsnio 1 dalyje, 346 straipsnyje, 350 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija), 2 dalį, bylų dėl apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra išskirtinis teismo procesas, kurio metu siekiant apginti, asmens manymu, pažeistas jo teises ar laisves sprendžiami esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei vienodos teismų praktikos formavimui turintys teisės klausimai (Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas "Dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas"; 8.5 punktas).

22. Taigi, apeliantas nurodo, kad įstatymu nėra įtvirtinta ribota kasacija, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 346 straipsnį kasacija nėra byloje dalyvaujančio asmens teisė, sudėtinė teisės kreiptis į teismą dalis, o kaip jau buvo minėta, tai yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtinais atvejais, jos tikslai yra kitokie negu pirmosios instancijos ir apeliacinio teismų, būtent todėl yra pateisinami kasacijos ribojimai ir keliami reikalavimai norint kreiptis į aukščiausiąjį teismą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacijos institutas nepaneigia privataus intereso, tačiau prioritetą teikia viešajam interesui. Dėl to, tik ypatingai svarbūs, o ne visi privataus asmens kasaciniai skundai, patenka į aukščiausiojo teismo kompetenciją. Nors lingvistiškai nagrinėjant CPK 346 straipsnį, kaip ir nurodo apeliantas, nėra nurodyta, kasacija yra galima tik ypatingais teisės klausimais, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad remiantis sisteminiu ir loginiu aspektu, toks aiškinimas išplaukia iš minėto straipsnio turinio, konstitucinio teismo doktrinos (Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas "Dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas"; 8.5 punktas) ir kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-690/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eCIK-449/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomendacijos asmenims, paduodantiems kasacinį skundą civilinėje byloje ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog kasacinio skundo pateikimo apribojimas jo nepriėmus, suvaržė apelianto teises į teisingą teismą yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

23. Be to, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovo teisės į teisingą teismą (Konstitucijos 30 straipsnis), rėmėsi tiek konstitucinio teismo doktrina, tiek aktualia kasacinio teismo praktika, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovo teiginiai dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio dalyko bei pagrindo, tačiau tokie apelianto teiginiai, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimą bei jame nurodytus argumentus, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (ne)pažeidimo

24. Ieškovas tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą grindžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti apribota (2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Urbšienė ir Urbšys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16580/09; Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr.15869/02); apribojamai yra galimi atsižvelgiant į tai, kad teisė kreiptis į teismą pagal pačią savo prigimtį turi būti reglamentuojama valstybės; šiuo požiūriu valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę; turi būti įsitikinta, kad taikomi apribojimai nevaržo ar nesumažina asmeniui kreipimosi galimybės tiek, kad būtų paneigiama pati teisės kreiptis į teismą esmė; be to, teisės kreiptis į teismą apribojimas bus nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingo santykio tarp taikomų priemonių ir jomis siekiamo tikslo (inter alia Didžiosios kolegijos 1999 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Waite ir Kennedy prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26083/94, 59 punktas; Didžiosios kolegijos 2001 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje T. P. ir K. M. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 28945/95, 98 punktas; Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr.15869/02).

26. EŽTT jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad teisė į teismą (teisė į teisminę gynybą) tais atvejais, kai sprendžiami tik teisės klausimai, nustačius griežtesnius reikalavimus skundo padavimui, gali būti labiau suvaržyta nei tais atvejais, kai skundas siejasi tiek su teisės, tiek su fakto klausimais (inter alia 1996 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Levages Prestations Services prieš Prancūziją (1), peticijos Nr. 21920/93; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Brualla Gomez de la Torre prieš Ispaniją, peticijos Nr. 26737/95). EŽTT, byloje Trevisanato prieš Italiją, vertindamas nacionalinėje teisėje nustatytus apribojimus kreiptis į aukščiausios instancijos teismą, nurodė, kad skundo priimtinumo reikalavimai kasacinėje instancijoje gali būti aukštesni nei apeliacinėje. Taip pat pažymėjo, kad priimtinumo sąlygų, ribojančių kasacinio skundo padavimą, teisėtas tikslas yra užtikrinti teisinį tikrumą ir veiksmingą teisingumo vykdymą (2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, peticijos Nr. 32610/07; Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimas "Dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas"; 22-23 punktai).

27. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta ribota kasacija, apimanti tik teisės klausimus, kurie reikšmingi visai valstybės teisinei sistemai, kasacinės instancijos nutartis atsisakyti priimti ieškovo kasacinį skundą, kuris neatitiko CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, negali būti traktuojamas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, todėl apelianto teiginiai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo taip pat atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl žalos atlyginimo

28. Apeliantas nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė tuo, jog valstybė, privalėjusi užtikrinti konstitucinę teisę į teisingą teismą, to nepadarė ir ieškovui sukėlė dvasinių kančių, kurios pasireiškė susilpnėjusiu teisingumą vykdančių institucijų veikla (CK 6.272 straipsnis).

29. Pažymėtina, jog neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta išvada ir jo pateikta savo įrodymų bei aplinkybių interpretacija savaime nėra ir negali būti pagrindu pripažinti teismo (teisėjų) veiksmus, priimant minėtą nutartį, neteisėtais. Sutiktina su atsakovės argumentais, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, turėjo pareigą nurodyti ir pagrįsti, kad buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, tačiau įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti dėl akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, ieškovas įrodymų, pagrindžiančių ieškovui padarytą neturtinę žalą taip pat nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo subjektyvi nuomonė dėl neteisėtų ir kaltų kasacinio teismo veiksmų, sprendžiant kasacinio skundo priėmimo klausimą, negalėjo būti pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl trečiojo asmens pašalinimo iš bylos

31. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš trečiųjų asmenų pašalino Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Ieškovo teigimu, teisė byloje spręsti dėl šalių yra ieškovo teisė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali būti trečiuoju asmeniu procese.

32. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas ieškinį grindė neteisėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmais, kurie lėmė žalos atsiradimą. Trečiuoju asmeniu ieškovas į bylą įtraukė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, dėl kurio galimai neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė žalą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teismo sprendimas nesukurs teisių ir pareigų trečiajam asmeniui, todėl 2021 m. spalio 7 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trečiojo asmens statusą panaikino ir šį trečiąjį asmenį pašalino iš byloje dalyvaujančių asmenų sąrašo (CPK 47 straipsnio 5 dalis).

33. Viena vertus, sutiktina su ieškovu, jog pagal bendrą taisyklę ieškovas, remdamasis dispozityvumo principu, nevaržomai sprendžia, kokiems asmenims kokius materialaus pobūdžio reikalavimus reikšti (CPK 13 straipsnis). Tačiau kita vertus, ieškovo teisė laisvai pasirinkti atsakovais bei trečiuosius asmenis bet kuriuos procesinį teisnumą ir veiksnumą turinčius asmenis savaime nelemia, kad procesas prieš šiuos asmenis visais atvejais bus pradėtas. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą.

34. Civilinės atsakomybės atveju galioja principas, kad kaltė, skirtingai negu kitos civilinės atsakomybės sąlygos, preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti. Nesant kaltės privalo įrodyti atsakovas (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatyme gali būti nustatytos šios bendrosios taisyklės išimtys. Viena tokių išimčių, aktualių nagrinėjamos bylos kontekste, laikytinas CK 6.272 straipsnio 4 dalyje nustatytas atvejis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nurodytą teisės normą ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų tyčia nepreziumuojama, todėl ieškovas, remdamasis šia aplinkybe, privalo ją įrodyti, t. y. kad atitinkamas pareigūnas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, veikė tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2011).

35. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija neteisėtus veiksmus atliko tyčia. Kadangi ieškovui nesant pareigos ir neįrodinėjant teismo kaltės, pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi pagrįstai sprendė, kad minėtas asmuo nelaikytinas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų bei tai, kad teismo sprendimas nesukurs teisių ir pareigų trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas byloje nepagrįstai pašalino trečiąjį asmenį iš bylos yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant kasacinio skundo priėmimo klausimą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė teismo neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindu valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį kilti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

37. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Tačiau pažymėtina, jog atsakovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nepateikė, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

39. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

40. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.