Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-907-1120/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-22
Bylos Nr.: e2A-907-1120/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Agnė Tikniūtė
Ieškovas: I. Č.
Trečiasis asmuo: T. Z.

Kategorijos

3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-907-1120/2020Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00346-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ormėjas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Č. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ormėjas“ ir T. Z. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turto grąžinimo, tretieji asmenys – bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Tytus“ ir M. S., bei atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ormėjas“ priešieškinį ieškovei I. Č. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – T. Z. ir bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Tytus“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. Č. (toliau – ieškovė) prašė pripažinti niekine ir negaliojančia 2019 m. balandžio 1 d. sunkvežimio „Scania R124LA“, valst. Nr. GR519 (toliau – Sunkvežimis) pirkimo–pardavimo sutartį; pripažinti niekine ir negaliojančia 2019 m. balandžio 1 d. priekabos „Trailor SYY3CX“, valst. Nr. FG296 (toliau – Priekaba) pirkimo–pardavimo sutartį; grąžinti transporto priemones ieškovei iš T. Z. (toliau ir – atsakovas) bei įpareigoti atsakovą pristatyti transporto priemones ieškovei per 7 dienas nuo teismo sprendimo patenkinti ieškovės ieškinį įsiteisėjimo dienos; iš atsakovų T. Z. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Ormėjas“ (toliau ir – atsakovė) priteisti bylinėjimosi išlaidas, nustatant, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės mokėtinos iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

2. Ieškinyje nurodė, kad 2016 m. lapkritį ieškovė ir atsakovė susitarė dėl Sunkvežimio ir Priekabos įsigijimo. 2016 m. lapkričio 10 d. atsakovės atstovas pateikė PVM sąskaitą faktūrą apmokėti, ieškovė sumokėjo sąskaitoje nurodytą sumą. Sutarčių pagrindu atsakovė turtą perdavė ieškovei, kurį ji valdė iki 2018 m. lapkričio. Ieškovė teisėtai įsigyto turto neįregistravo, nes Sunkvežimiui buvo pasibaigęs techninės apžiūros galiojimas. Kadangi Sunkvežimis turėjo gedimų, ieškovė atlikti techninės apžiūros negalėjo. 2019 m. balandžio 25 d. portale „Skelbiu.lt“ ieškovė pastebėjo, kad jai priklausanti transporto priemonė yra parduodama. Susisiekus skelbime nurodytu numeriu, pardavėjas nurodė, kad iš bankroto administratoriaus įsigijo Priekabą ir Sunkvežimį, kuriuos nori perparduoti už 7 500 Eur. Atsakovei pateikus atsiliepimą į ieškovės ieškinį, tapo žinoma, kad 2019 m. balandžio 1 d. tarp atsakovų sudarytos dvi transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, kurių pagrindu atsakovė sutarė parduoti transporto priemones atsakovui už 1 500 Eur.

3. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento sudarytus sandorius: 2016 m. lapkričio 29 d. tarp atsakovės ir ieškovės sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės už 17 000 Eur įsigijo Sunkvežimį; 2016 m. lapkričio 29 d. tarp atsakovės ir ieškovės sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės už 11 000 Eur įsigijo Priekabą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė: 1) pripažino negaliojančia Sunkvežimio pirkimo–pardavimo sutartį; 2) pripažino negaliojančia Priekabos pirkimo–pardavimo sutartį; 3) grąžino transporto priemones ieškovei iš atsakovo bei įpareigojo atsakovą pristatyti transporto priemones ieškovei per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę, atstovaujamą bankroto administratorės UAB „Tytus“, grąžinti atsakovui 1 500 Eur; 5) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad M. S. atsakovės vardu 2016 m. lapkričio 10 d. išrašė pinigų priėmimo kvitą, kuriame nurodė, kad ieškovė už Sunkvežimį ir Priekabą sumokėjo 39 930 Eur. Tą pačią dieną M. S. atsakovės vardu išrašė PVM sąskaitą faktūrą ieškovei 39 930 Eur sumai. Atsakovė ir ieškovė 2016 m. lapkričio 29 d. sudarė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, kurias atsakovės vardu pasirašė M. S.. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Panevėžio apskrities VMI) 2018 m. gegužės 28 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pagal pateiktą valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ informaciją (2016 m. lapkričio 29 d. VĮ „Regitra“ pateikti M. S., atsakovės vadovo, du prašymai pakeisti transporto priemonės duomenis) nustatyta, kad ieškovė 2016 m. lapkričio 29 d. įsigijo transporto priemones už 39 930 Eur (su PVM), atsakovė nedeklaravo transporto priemonių 6 930 Eur pardavimo PVM, ieškovei apskaičiuotas 6 930 Eur PVM. VĮ „Regitra“ išraše nurodyta, kad Sunkvežimis 2015 m. gegužės 13 d. išregistruotas negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą. 2016 m. lapkričio 29 d. pažymėta, kad nuosavybės teisė į Sunkvežimį perduodama fiziniam arba juridiniam asmeniui Lietuvoje. VĮ „Regitra“ išraše nurodyta, kad Priekaba, 2014 m. rugsėjo 29 d. išregistruota negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą. 2016 m. lapkričio 29 d. pažymėta, kad nuosavybės teisė į Priekabą perduodama fiziniam arba juridiniam asmeniui Lietuvoje. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2064-273/2017 atsakovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Tytus“. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-343-273/2019 atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Ieškovės ilgalaikio turto apskaitos kortelėje 2017-2019 m. apskaitomas Sunkvežimis su Priekaba. Ieškovės kasos knygos už 2016 m. išraše matyti, kad 2016 m. debetas yra 1 558,04 Eur.

6. Atsakovė tariamo sandorio sudarymą grindė tuo, kad atsakovės atstovas M. S. turėjo tikslą neatlygintinai perduoti turtą ieškovei. Teismas vertino, kad atsakovė tokios aplinkybės neįrodė. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad turto perdavimas neatlygintinai, sudarant tariamą sandorį, būtų buvęs naudingas atsakovei ar jos tuometiniam atstovui M. S.. Teismas pažymėjo, kad turtas, dėl kurio sudarytas sandoris, yra transporto priemonės, t. y. registruotinas turtas. Kad šiuo turtu naudotis civilinėje apyvartoje, šis turtas turi būti ne tik tinkamai įregistruotas, tačiau turi turėti ir atitikimą techniniams reikalavimams patvirtinantį dokumentą. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, transporto priemonės išregistruotos iš valstybinio registro dėl to, kad nebuvo pateiktas atitikimą techniniams reikalavimams patvirtinantis dokumentas. Taigi, atsakovė ar jos atstovas, po tariamo sandorio sudarymo naudotis transporto priemonėmis nebūtų galėję. Teismas vertino, kad labiau tikėtina, kad atsakovės atstovu tapus M. S. buvo tiesiog išparduodamas įmonės turtas, o gautos lėšos neapskaitomos įmonėje.

7. Teismas pažymėjo ir tai, kad VĮ „Regitra“ išrašas patvirtina, jog atsakovės atstovas M. S., vykdydamas sandorį, nuvyko į VĮ „Regitra“ ir deklaravo transporto priemonių pardavimą, t. y. atliko visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikto tokio sandorio šalis – pardavėjas.

Šalies argumentai

8. Ieškovė yra ūkininkė, kurios veikla yra augalininkystė. Ji nurodė, kad tokio tipo transporto priemonės jai buvo reikalingos vežioti grūdus. Įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodomas aplinkybes, atsakovė nepateikė. Ta aplinkybė, kad ieškovė neįregistravo transporto priemonių VĮ „Regitra“, teismo vertinimu, neįrodo sandorio tariamumo. Kaip nurodė ieškovė, transporto priemonės buvo techniškai netvarkingos, jas reikėjo tvarkyti ir tik tada būtų galėjusi jas įregistruoti. Aplinkybę, kad transporto priemonės netvarkingos, patvirtino ir ieškovės į bylą pateikti atsakovo skelbimai dėl transporto priemonių pardavimo, kuriuose nurodomi transporto priemonių techniniai trūkumai.

Atsiliepimas

9. Atsakovė nurodė, kad sandorio tariamumą įrodo ta aplinkybė, kad pagal šį sandorį nebuvo sumokėti pinigai. Teismas tokį argumentą laikė nepagrįstu. Iš byloje esančių įrodymų visumos teismas nustatė, kad ieškovė disponavo lėšomis, reikalingomis atsiskaityti už sudaromą sandorį. Tai patvirtina byloje esančio ūkininkės ieškovės kasos žurnalo duomenys už 2016 m. Ta aplinkybė, kad sandorio sudarymo momentu ieškovės kasoje nebuvo sandorio kainą atitinkančios lėšų sumos, neįrodo, kad ieškovė negalėjo atsiskaityti pagal sandorį. Iš ieškovės pateiktų jos sąskaitų išrašų matyti, kad, pvz., 2016 m. spalio 24 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos į ieškovės sąskaitą pervedė 16 497,36 Eur. Ieškovės augalininkystės produkcijos pardavimo pajamos 2016 m. sudarė 101 108,77 Eur, gauta 60 657,90 Eur išmokų. Be to, ūkininko ūkio turtas neatskiriamas nuo paties ūkininko turto, todėl ieškovė galėjo naudoti ir lėšas, neapskaitytas ūkininkės ūkio knygoje.

Žemesnės instancijos teismas

10. Atsakovės argumentas, kad ieškovė, jei pinigai buvo sumokėti, juos sumokėjo ne atsakovei, o tretiesiems asmenims, į kuriuos ir turi nukreipti ieškinį, teismo pripažintas nepagrįstu. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 10 d. ieškovė, jos buvęs sutuoktinis, taip pat tuometinis atsakovės direktorius M. S. ir K. L. susitiko sudaryti sandorį dėl transporto priemonių pirkimo–pardavimo. Susitikimo metu perduoti pinigai, išrašytas pinigų priėmimo kvitas ir PVM sąskaita faktūra. Pinigų priėmimo kvite kaip parduodantis subjektas nurodytas M. S., tačiau kaip parduodančio subjekto kodas įrašytas ne M. S. asmens kodas, o atsakovės juridinio asmens kodas. PVM sąskaitoje faktūroje pardavėja nurodyta atsakovė, o pasirašė direktorius M. S.. Teismas sprendė, kad tikėtina, jog ieškovė įsigydama transporto priemones, suprato, kad jas įsigyja iš įmonės, kuriai atstovauja K. L. ir M. S., ir pinigus sumoka įmonės direktoriui kaip jos teisėtam atstovui. Teismas sutiko su ieškovės atstovės argumentu, kad teisiškai nereikšminga laikytina aplinkybė ar M. S., ar K. L. paduoti pinigai, nes jie abu atvyko sudaryti sandorio kaip atsakovės atstovai, o vienas iš jų buvo tuometinis įmonės akcininkas ir direktorius. Be to, ta aplinkybė, kad lėšos nebuvo apskaitytos atsakovės, neįneštos į banko sąskaitą ar kasą, nesusijusi su ieškovės veiksmais ir valia sudaryti sandorį.

11. M. S. perdavė transporto priemones ieškovei, nuveždamas jas į ieškovės nurodytą vietą. 2016 m. lapkričio 29 d. pasirašytos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys ir tą pačią dieną pardavėjo atstovas VĮ „Regitra“ deklaravo, kad nuosavybės teisė į transporto priemones perduodama fiziniam arba juridiniam asmeniui Lietuvoje. Be to, transporto priemonės buvo apskaitomos, kaip ūkininkės ieškovės turtas, ji sumokėjo 6 930 Eur pardavimo PVM.

12. Atsakovės argumentą, kad M. S. buvo netinkamas atsakovės atstovas sandorio metu, teismas laikė nepagrįstu. Nors Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6896-736/2019 2016 m. spalio 14 d. tarp A. O., bei J. O. ir M. S. sudaryta atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tačiau šis sprendimas negali turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kuri nedalyvavo minėtoje byloje ir yra sąžininga sutarties šalis.

13. Aplinkybė, kad atsakovės ilgalaikio turto žiniaraštyje 2016 m. lapkričio 30 d. transporto priemonės vis dar yra nurodomos, nors toks žiniaraštis sudarytas jau po sandorių sudarymo, nepaneigia sandorių tikrumo. Teismas sprendė, kad akivaizdu, jog įmonės dokumentacija buvo vedama netinkamai, tą patvirtina ir Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-343-273/2019, kuria atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Tokias aplinkybes patvirtino ir atsakovės atstovė, nurodydama, kad bankroto administratorei įmonės buhalteriniai dokumentai perduoti nebuvo. Nustatytų aplinkybių visuma leido teismui daryti išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti sandorius tariamais, todėl atsakovės priešieškinis atmestas.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. lapkritį atsakovės, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Tytus“, atstovas atvyko į (duomenys neskelbtini) ir išsigabeno transporto priemones, kurias 2019 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovui. Ieškovė nurodė, kad atsakovės veiksmai neteisėti, nes nebūdama turto savininke, ji neturėjo teisės parduoti turto ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.307 straipsnio nuostatas.

15. Teismui atmetus atsakovės priešieškinį, konstatuota, kad 2019 m. balandžio 1 d. ginčo turto savininke buvo ieškovė, todėl atsakovė pardavė jai nepriklausantį daiktą nebūdama daikto savininkės įgaliota ar neturėdama tam teisės pagal įstatymus. Atsakovės argumentai, kad turtą pasiėmė sulaukusi skambučio iš policijos įstaigos ir nurodymo pasiimti turtą, atmesti, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kad toks policijos nurodymas jai buvo privalomas. VĮ „Regitra“ išrašas patvirtino, kad atsakovės atstovas M. S., vykdydamas sandorį, nuvyko į VĮ „Regitra“ ir deklaravo transporto priemonių pardavimą, todėl atsakovė turėjo pareigą įvertinti, jog viešajame registre įregistruotas juridinis faktas, patvirtinantis, kad transporto priemonės parduotos. Pripažinus sutartį negaliojančia šiuo pagrindu, daiktas grąžintinas savininkei – ieškovei. Kadangi sandoriai pripažinti negaliojančiais, taikyta restitucija ir sandorių kaina – 1 500 Eur iš atsakovės grąžintina atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2020 m. vasario 28 d. Kauno apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

21.1. Atsakovė teisme laikėsi pozicijos, kad transporto priemonės ieškovei perleistos už 28 000 Eur sumą (pagal pirkimo–pardavimo sutartis), tačiau iki pat šios dienos atsakovė negavo net dalies apmokėjimo pagal nurodytas sutartis, ką pagrindžia ne tik byloje pačios ieškovės pateiktas pinigų priėmimo kvitas, išrašytas M. S. (o ne atsakovės), bet ir M. S. bei liudytoju apklausto ieškovės sutuoktinio R. Č. paaiškinimai byloje, taip pat atsakovės į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – 2016 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas su priedu.

21.2. M. S. pripažino, kad nematė, ar pinigai buvo sumokėti (nors būtent jis pasirašė pinigų priėmimo kvitą, dėl ko iki šiol yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimo dokumentų klastojimo), pats pinigų nepriėmė, taip pat kad pasirašydavo visus dokumentus neskaitydamas.

21.3. Ieškovės sutuoktinis, nurodė, kad dokumentai buvo užpildyti M. S., o pirkti pasiūlė K. L.. Liudytojas, ieškovės sutuoktinis, nepatvirtino, kad turtas buvo perkamas iš atsakovės.

21.4. Atsakovė kartu su priešieškiniu pateikė 2016 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktą su ilgalaikio turto žiniaraščiu. Iš ilgalaikio turto žiniaraščio turinio matyti, kad 2016 m. lapkričio 30 d., jau po tariamųjų sandorių sudarymo, atsakovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos transporto priemonės. Atsakovės buhalterinę apskaitą 2016 m. lapkričio 30 d. dar tvarkė UAB „Finarta“, taigi, jeigu transporto priemonės būtų realiai perleistos ieškovei ir už jas būtų gautos piniginės lėšos, buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo pirkimo–pardavimo sandorius būtų užfiksavęs buhalterinėje apskaitoje. Sandoriai tarp ieškovės bei atsakovės realiai neįvyko, atsakovė neperleido nuosavybės teisės ieškovei, kadangi už transporto priemones nebuvo atsiskaityta.

21.5. Teismas nevertino aplinkybių, kad transporto priemonės, kurias įpareigotas grąžinti atsakovas, gali būti neišlikusios, tai yra toks sprendimas apskritai negalėtų būti įvykdytas. Nors byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau pati ieškovė per savo atstovę pripažino, kad duomenų, ar transporto priemonės realiai išlikusios, neturi.

Atsiliepimas

22. Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinė skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

22.1. Sandoriai negali būti laikomi tariamaisiais. Ginčijami sandoriai ne tik sudaryti sąžiningai ir teisėtai, tačiau ir pilnai įvykdyti.

Šalies argumentai

22.2. M. S. paaiškinimų negalima laikyti objektyviais, nes dėl jo galimai nusikalstamų veiksmų vadovaujant atsakovei, įskaitant ir sudarytus sandorius su ieškove, pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis yra įtariamasis.

22.3. Aplinkybė, kad atsakovės ilgalaikio turto žiniaraštyje 2016 m. lapkričio 30 d. transporto priemonės vis dar yra nurodomos, nors toks žiniaraštis sudarytas jau po sandorių sudarymo, nepaneigia sandorių tikrumo.

Atsiliepimas

23. Atsakovas T. Z. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą tenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

23.1. Teismas pripažinęs faktą, kad atsakovės atstovai, buvęs savininkas K. L. ir tuometinis direktorius M. S., veikė nesąžiningai, nes išpardavinėjo atsakovės turtą ir savinosi pinigus jų neapskaitydami įmonei esant nemokiai, o ieškovė įsigijo neveikiančias transporto priemones už pernelyg didesnę kainą nei rinkos vertė, turėjo taikyti ginčo santykiams ne CK 1.86 ir 1.80 straipsnių nuostatas, bet CK 1.82 straipsnio 1 dalies normas ir šiuo pagrindu tenkinti priešieškinį bei atmesti ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

23.2. Kadangi teismas sprendimu nustatė ir konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovės atstovu tapus M. S. buvo tiesiog parduodamas įmonės turtas, o gautos lėšos neapskaitomos įmonėje, be to, kitose civilinės bylose teismams konstatavus, jog atsakovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o M. S. atsakovės akcijas įgijo ir tapo jos direktoriumi apgaulės būdu, šioje byloje buvo pripažintas faktas, jog atsakovės atstovai, sudarydami ginčo sandorį, buvo nesąžiningi ir veikė priešingai įmonės interesams, todėl ginčo santykiams turėjo taikyti CK 1.82 straipsnio 1 dalies normas.

23.3. Ieškovė deklaravo, kad pirko nevažiuojančias transporto priemones, t. y. turinčias esminius gedimus, ir daugiau nei metai neturinčias teisės dalyvauti eisme dėl pasibaigusios techninės apžiūros net už 39 930 Eur, įskaitant 6 930 Eur PVM, nors reali šių priemonių rinkos vertė tesiekė tik 1 500 Eur, už kuriuos pagal ginčijamą 2019 m. balandžio 1 d. sandorį transporto priemones pirko atsakovas iš atsakovės. Kadangi ieškovė buvo ūkininkė, ji puikiai suprato, kad perka transporto priemones, kurios ne tik kad negali būti naudojamos jos ūkinėje veikloje, bet ir neatitinka tikrosios rinkos kainos. Be to, šis sandoris buvo naudingas ir pačiai ieškovei, nes galimai fiktyviai nupirkusi taip brangiai nevažiuojančią ir niekam netinkamą transporto priemonę, ji įgijo teisę sumažinti beveik 33 000 Eur savo veiklos sąnaudas ir dar iš valstybės susigrąžinti 6 930 Eur PVM, juk būtent dėl šio mokestinio sandorio teisėtumo ir vyko jos veiklos patikrinimas.

Šalies argumentai

23.4. Ieškovės nesąžiningumą įrodo ir jos teiginiai bei neginčijamai nustatyti faktai, susiję su transporto priemonių įsigijimo tikslu. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė neva ieškojusi transporto priemonės su priekaba vežioti grūdus. Tačiau kaip matyti iš faktinių aplinkybių, ieškovė įsigijo sugedusią transporto priemonę, su kuria negalėjo vežioti ir nevežiojo bei neketino vežioti grūdus. Tai patvirtina ir teismo nustatytas faktas, kad nuo 2016 m. lapkričio iki 2018 m. lapkričio, kada atsakovė atsiėmė iš ieškovės transporto priemones, jos taip ir nebuvo suremontuotos. Ieškovė net du sezonus nesirūpino, kad įgytos transporto priemonės būtų naudojamos jos veikloje. Akivaizdu, kad ieškovė neketino remontuoti bei naudoti šias transporto priemones.

23.5. Faktas, kad 2018 m. atsakovei atsiėmus transporto priemones, ieškovė nedėjo pastangų jas atgauti, patvirtina, jog šiuo atveju sudarydama transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, ji buvo nesąžininga, nes greičiausiai nemokėjo atsakovei atstovaujamos nesąžiningų jos atstovų sąskaitoje faktūroje ir kasos pajamų orderyje nurodytos sumos ir transporto priemonę fiktyviai pirko siekdama kartu finansinės naudos ir sau.

23.6. Jei teismas netenkintų apeliacinio skundo, atsakovas prašo nepriteisti iš atsakovo ieškovės ir valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes šioje byloje nebuvo paneigta atsakovo kaip sąžiningo ginčo transporto priemonių pirkėjo prezumpcija. Bylinėjimosi išlaidos susidarė ir dėl šios situacijos yra kalta ir pati ieškovė, nes savo laiku sąmoningai vilkino nuosavybės teisių įregistravimą viešame registre bei nepateikė atsakovei nuosavybės teisių į transporto priemones pagrindžiančių dokumentų, kuriuos pateikė tik pareikšdama šį ieškinį. Juk priešingu atveju (ieškovei įregistravus nuosavybės teises arba pateiktus atsakovei nuosavybės dokumentus), atsakovė arba nebūtų susigrąžinusi transporto priemonių iš ieškovės, arba jų nebūtų pardavusi atsakovui bei atitinkamai nebūtų ir šios bylos. Atsakovas negali būti atsakingas už atsakovės ir ieškovės veiksmus, kurie lėmė bylinėjimosi išlaidų susidarymą šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas.

25. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atmestas atsakovės priešieškinis ir patenkintas ieškovės ieškinys. Mano, kad teismas turėjo patenkinti atsakovės priešieškinį ir atmesti ieškovės ieškinį, o sprendimą teismas priėmė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikydamas materialinės teisės normas. Taip pat mano, kad teismas neišsiaiškino ar sprendimas galės būti realiai įvykdytas, nėra aišku ar transporto priemonės yra išlikusios.

26. Apeliacinės instancijos teismas, patikrindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo ribas, atskirai pasisako dėl kiekvienos apeliacinio skundo argumentų, kuriais atsakovė ginčija skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, grupės.

Dėl 2016 m. lapkričio 29 d. sandorių tariamumo

27. Atsakovė, pirmosios instancijos teisme pareikšdama priešieškinį ieškovei, prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento du sandorius – 2016 m. lapkričio 29 d. tarp atsakovės ir ieškovės sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės už 17 000 Eur įsigijo Sunkvežimį ir 2016 m. lapkričio 29 d. tarp atsakovės ir ieškovės sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės už 11 000 Eur įsigijo Priekabą. Teigė, kad ieškovė neketino įvykdyti 2016 m. lapkričio 29 d. sandoriais prisiimtų įsipareigojimų, o atsakovė nereikalavo tokius įsipareigojimus įvykdyti, tarp šalių buvo paslėpta (nevieša) šalių suderinta sąlyga, kad 2016 m. lapkričio 29 d. sandoriai neturės teisinių pasekmių.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog jos atstovas M. S. siekė perleisti transporto priemones neatlygintinai ir kad ieškovei šios priemonės faktiškai nebuvo perduotos. Teismas darė išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog lėšas ieškovė perdavė atsakovės atstovui, taigi ieškovė savo pareigą įvykdė, o atsakovės buvęs vadovas M. S. po lėšų perdavimo įvykdė pardavėjo pareigas – perdavė transporto priemones pirkėjai – ieškovei, nuveždamas jas į ieškovės nurodytą vietą, o 2016 m. lapkričio 29 d., po transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo, VĮ „Regitra“ deklaravo, kad nuosavybės teisė į transporto priemones perduodama fiziniam arba juridiniam asmeniui Lietuvoje. Dėl to teismas laikė nepagrįstais atsakovės teiginius dėl 2016 m. lapkričio 29 d. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių tariamumo ir priešieškinį atmetė.

29. Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo argumentų, atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė atsakovės atstovams perdavė pinigus už transporto priemones, o atsakovė perdavė transporto priemones.

30. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad situacijoms, kai sandorio šalys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktas). CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Taigi, tariamasis sandoris paprastai nevykdomas ir turi kitą tikslą, nei išviešintas tretiesiems asmenims. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 28 punktas ir jame nurodytą kasacinio teismo praktika; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

31. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismas turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismas turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013).

32. Šios bylos atveju, atsakovė ginčijo atsakovės ir ieškovės sudarytas transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Atsakovei teko našta įrodyti, kad neatsirado pirkimo–pardavimo sandorio (CK 6.305 straipsnio 1 dalis) teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, – kad sandorio dalyviai realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų ir siekė kitų teisinių pasekmių, nei pasirinkta sandorio forma. Šiuo atveju, atsakovė pasirinko įrodinėti, kad už transporto priemones pirkėja (ieškovė) neatsiskaitė su pardavėja (atsakove) ir šios priemonės nebuvo perduotos ieškovei.

Dėl apmokėjimo pagal ginčo sandorius

33. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad iš ieškovės negavo net dalies apmokėjimo pagal ginčo sutartis. Jos manymu, tai pagrindžia ieškovės pateiktas pinigų priėmimo kvitas, išrašytas M. S., kuris veikė savo vardu, o ne kaip atsakovės vadovas, bei liudytojo – ieškovės buvusio sutuoktinio – paaiškinimai, taip pat 2016 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas su priedu. Nurodo, kad M. S. pripažino, jog nematė pinigų perdavimo fakto, pats pinigų nepriėmė, taip pat, kad pasirašydavo visus dokumentus neskaitydamas.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. S. priėmė apmokėjimą atsakovės vardu, nes 2016 m. lapkričio 10 d. išrašė pinigų priėmimo kvitą Serija MS Nr. 003, kuriame nurodė, kad ieškovė už Sunkvežimį su Priekaba sumokėjo 39 930 Eur. Pinigų priėmimo kvite kaip parduodantis subjektas nurodytas M. S., tačiau kaip parduodančio subjekto kodas įrašytas atsakovės juridinio asmens kodas. PVM sąskaitoje faktūroje pardavėja nurodyta atsakovė, o pasirašė direktorius M. S.. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovės, jos buvusio sutuoktinio, M. S. ir K. L. susitikimo metu buvo perduoti pinigai, išrašytas pinigų priėmimo kvitas ir PVM sąskaita faktūra. Ieškovės buvęs sutuoktinis paaiškino, kad jis pats derėjosi dėl transporto priemonių kainos, pats perdavė pinigus. Teismas nustatė, kad šio liudytojo paaiškinimai, pateikti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu, nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems.

35. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad ieškovės pateiktas pinigų priėmimo kvitas, išrašytas M. S. (o ne atsakovės), patvirtina, jog lėšų atsakovė negavo. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Kaip matyti iš byloje esančio VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašo, M. S. nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2017 m. birželio 27 d. buvo atsakovės vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi. 2016 m. lapkričio 10 d. pasirašydamas pinigų priėmimo kvitą, M. S. nurodė savo vardą, pavardę bei atsakovės, kaip prekes/paslaugas parduodančio ūkio subjekto, juridinio asmens kodą. Iš šių aplinkybių galima preziumuoti, kad sudarydamas ginčo sandorius M. S. veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip atsakovės vadovas ir būtent atsakovė, veikdama per savo atstovą (vadovą), gavo ieškovės buvusio sutuoktinio perduotas lėšas. Atsakovei teigiant priešingai, jai tenka našta M. S. veikimo atsakovės vardu prezumpciją paneigti (CPK 178 straipsnis).

36. Atsakovė teigia, kad aplinkybę, jog pagal jos ginčijamas sutartis apmokėjimo iš ieškovės negavo, patvirtina M. S. bei ieškovės buvusio sutuoktinio paaiškinimai teismo posėdžio metu, kuriuose nustatyta, kad pinigus už transporto priemones faktiškai priėmė K. L. (atsakovės akcininkas). Kaip nustatyta iš byloje esančio 2020 m. sausio 17 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašo, M. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nematė ar pinigai buvo sumokėti, nes sėdėjo automobilyje, kol K. L. su ieškove ir jos buvusiu sutuoktiniu kalbėjosi dėl transporto priemonių pardavimo, pinigų priėmimo kvitą ir PVM sąskaitą faktūrą pasirašė neskaitęs, K. L. jam padiktavo, ką rašyti. Taip pat M. S. nurodė, kad K. L., grįžęs į automobilį po pokalbio su ieškove ir jo buvusiu sutuoktiniu, nurodė, kad „viskas gerai, gavau“. Ieškovės buvęs sutuoktinis 2020 m. sausio 29 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad transporto priemones jam pasiūlė pirki K. L.. Nurodė, kad susitikimo su K. L. ir M. S. metu suprato, kad K. L. yra atsakovės akcininkas, o M. S. – direktorius, kad jie kartu pardavė transporto priemones.

37. Iš ieškovės buvusio sutuoktinio paaiškinimų akivaizdu, kad jis nemanė, jog transporto priemonės yra perkamos iš K. L. ar M. S. kaip fizinių asmenų, kadangi ieškovės buvęs sutuoktinis žinojo, kad K. L. nusipirko atsakovės bendrovę ir pardavinėja jos techniką. Taip pat minėto teismo posėdžio metu ieškovės sutuoktinis paaiškino, kad už Sunkvežimį ir Priekabą pinigus K. L. ir M. S. padavė pats, nepamena konkrečiai kuriam, tačiau nurodė, kad tikrai pamena, kad pinigus skaičiavo K. L..

38. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo spręsti, kad faktinis pinigų perdavimas atsakovės akcininkui, kai sandoryje kartu dalyvavo ir atsakovės vadovas (pasirašė dokumentus) neturi būti prilygintas tinkamu pinigų perdavimu atsakovei. CK 2.133 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti per atstovą sudaryto sandorio pasekmes, nustato, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Nors bendrovės akcininkas pagal bendrą taisyklę ir neturi teisės atstovauti bendrovei, bet šioje byloje nustatyta, kad pardavėjos vadovas elgėsi tokiu būdu (kartu dalyvavo sandoryje, pasirašė dokumentus, pritarė akcininko veiksmams), jog pirkėja galėjo pagrįstai spręsti, kad akcininko veiksmai yra suderinti su bendrovės įstatyminiu atstovu – M. S..

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės įrodinėjamos aplinkybės, kad atsakovė iš ieškovės negavo apmokėjimo pagal ginčo sutartis, nepatvirtina ir M. S. bei ieškovės buvusio sutuoktinio paaiškinimai. Priešingai, tiek M. S., tiek ieškovės buvusio sutuoktinio paaiškinimai leidžia teigti, kad susitikimo metu pinigai buvo perduoti tuometiniam atsakovės akcininkui K. L. ir vadovui M. S., pinigų perdavimas įformintas pinigų priėmimo kvitu, pasirašytu direktoriaus M. S., kuris taip išrašė ir PVM sąskaitą faktūrą atsakovės vardu.

Dėl transporto priemonių perdavimo

40. Atsakovė papildomai nurodo, kad sandorių tariamumą patvirtina 2016 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas su ilgalaikio turto žiniaraščiu. Teigia, kad iš ilgalaikio turto žiniaraščio turinio matyti, kad 2016 m. lapkričio 30 d., taigi jau po tariamųjų sandorių sudarymo, atsakovės buhalterinėje apskaitoje tebebuvo apskaitytos ginčo transporto priemonės. Atsakovės buhalterinę apskaitą 2016 m. lapkričio 30 d. tvarkė UAB „Finarta“, taigi, jeigu transporto priemonės būtų realiai perleistos ieškovei ir už jas būtų gautos piniginės lėšos, buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo pirkimo–pardavimo sandorius būtų užfiksavęs buhalterinėje apskaitoje.

41. Nagrinėjamu atveju atsakovė siekia paneigti pirkimo-pardavimo sandorių vykdymo aplinkybę, kad transporto priemonės buvo perduotos pirkėjai aplinkybėmis, kurios susijusios išimtinai su atsakovės vadovo ir akcininko veiksmais tvarkant atsakovės finansinę apskaitą. Šie veiksmai galimai įrodo tik aplinkybę, kad atsakovės finansinė apskaita buvo vykdoma netinkamai, bet nepaneigia aplinkybės, kad ginčo transporto priemonės buvo perduotos pirkėjai. Be to, šios aplinkybės negali būti priskirtos pirkėjos rizikai ir į jas neturi būti atsižvelgiama vertinant, ar pirkėja įvykdė ginčo sutartis.

42. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ilgalaikio turto žiniaraštis nepaneigia sandorių tikrumo, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovės bendrovės dokumentacija buvo vedama netinkamai. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-343-273/2019 (2020 m. bylos Nr. eB2-157-273/2020), kuria pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu, nustatė, kad Kauno apygardos teismui 2017 m. birželio 6 d. (nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 17 d.) nutartimi atsakovei iškėlus bankroto bylą, įpareigojus atsakovės valdymo organus ne vėliau kaip per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus, nei dokumentai, nei turtas bankroto administratorei nebuvo perduoti.

43. Kauno apygardos teismo nutartyje dėl tyčinio bankroto taip pat nurodyta, kad Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. sausio 12 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo konstatuota, kad atsakovės bendrovė nedeklaravo 209 814 Eur PVM neapmokestinamosios pardavimo vertės ir 44 061 Eur pardavimo PVM, taip pat nepagrindė į PVM atskaitą įskaitytų 42 055 Eur pirkimo PVM; bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 10, 14, 21 straipsnių nuostatas; patikrinimui nebuvo pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl nebuvo galima nustatyti, ar bendrovė turėjo pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, ar apskaitos registruose fiksavo visas ūkines operacijas; dėl nepateiktų dokumentų iš dalies negalima nustatyti bendrovės ūkinės, komercinės veiklos rezultatų, įsipareigojimų, finansinės būklės, PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo.

44. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, todėl nesutiktina su atsakove, jog 2016 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas su ilgalaikio turto žiniaraščiu gali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais, kad ginčo Sunkvežimis ir Priekaba nebuvo parduotos ieškovei.

45. Be to, ir kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad transporto priemonės faktiškai buvo pas ieškovę. Kaip matyti iš byloje esančio Panevėžio apskrities VMI 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, 2018 m. balandžio 13 d. vizito pas ieškovę metu buvo rastas Sunkvežimis ir Priekaba. Ieškovės buvęs sutuoktinis 2020 m. sausio 29 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad po ginčo sandorių sudarymo transporto priemonės buvo atgabentos į jų dirbtuves, taip pat nurodė, kad sužinojo, jog vėliau transporto priemones paėmė atsakovės bankroto administratorės atstovas. Atsakovės ir trečiojo asmens bankroto administratorės UAB „Tytus“ atstovė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad gavusios informaciją iš policijos, jog pas ieškovę yra atsakovės turtas, jį paėmė ir vėliau numatyta tvarka pardavė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad M. S. 2016 m. lapkričio 29 d., po transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo, VĮ „Regitra“ deklaravo, kad nuosavybės teisė į transporto priemones perduodama fiziniam arba juridiniam asmeniui Lietuvoje. Atsakovė šių aplinkybių neneigė.

46. Byloje nėra ginčijama, kad transporto priemonių techninės apžiūros galiojimas jų įsigijimo metu buvo pasibaigęs ir transporto priemonės dėl techninės apžiūros neatlikimo buvo išregistruotos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad transporto priemonės buvo netinkamos naudoti dėl techninės būklės, priešingai, labiau tikėtina, kad ieškovės įsigytos transporto priemonės buvo tinkamos techninės būklės, kad galėtų būti naudojamos ieškovės veikloje (ūkininkavimas). Transporto priemonės atvežtos ieškovei ir iš jos paimtos sava eiga, dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Ieškovė nurodė, kad techninės apžiūros metu nustatyti tik netolygaus stabdymo trūkumai. Tą patį transporto priemonių trūkumą teismo posėdžio metu apklausiamas nurodė ir ieškovės buvęs sutuoktinis. Transporto priemonių trūkumų nebuvo nurodyta ir jų 2016 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyse, tik nurodyta, gal nėra galiojančios techninės apžiūros. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad transporto priemonės buvo netinkamos naudoti ieškovės vykdomai veiklai (ūkininkavimui).

47. Kaip matyti iš aptartų įrodymų ir nustatytų aplinkybių, atsakovė, veikdama per tuometinį savo atstovą, įvykdė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis jai tekusią pardavėjos pareigą – perduoti transporto priemones ieškovei (pirkėjai), o ieškovė siekė įgytąsias transporto priemones naudoti pagal paskirtį.

48. Pažymėtina, kad didžioji dalis atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kurie, jos teigimu, patvirtina pirkimo–pardavimo sandorio tariamumą, yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, todėl teismas įrodyta laiko tą aplinkybę, kurią tikėtinai pagrindžia didesnę įrodomąją galią turintys įrodymai. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus.

49. Kaip jau minėta, įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijami pirkimo–pardavimo sandoriai nebuvo įvykdyti – kad pardavėja (atsakovė) neperdavė prekių pirkėjai (ieškovei) nuosavybės teise, o pirkėja nepriėmė prekių ir nesumokėjo jų kainos. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, ieškovė įvykdė savo, kaip pirkėjos, pareigas (atsiskaitė pagal sutartis, priėmė pristatytas transporto priemones), o atsakovė per savo tuometinį vadovą M. S. po lėšų perdavimo įvykdė pardavėjo pareigas – perdavė transporto priemones ieškovei. Be to, atsakovė neįrodė, kokių kitų, nei pirkimo–pardavimo sutartyse įvardintų, tikslų siekė sandorių šalys, kad jų vidinė valia skyrėsi nuo išorinės išraiškos formos. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį.

Dėl ieškovės ieškinio

50. Apeliaciniame skunde atsakovė nepateikė argumentų, kodėl neturėjo būti tenkinamas ieškovės ieškinys dėl 2019 m. balandžio 1 d. ginčo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir transporto priemonių grąžinimo ieškovei. Atsakovės apeliaciniame skunde pateikiami tik argumentai, susiję su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas atsakovės priešieškinis.

51. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi jau konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas tam pagrindą, atmetė atsakovės priešieškinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės ieškinį, kadangi daiktų (transporto priemonių) savininke laikytina ieškovė, o pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį (CK 6.307 straipsnio 1 dalis).

Dėl sprendimo vykdymo

52. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino aplinkybių, jog transporto priemonės, kurias įpareigotas grąžinti atsakovas, gali būti neišlikusios ir toks sprendimas apskritai negalės būti įvykdytas. Nurodo, kad nors byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ieškovės atstovė pripažino, jog duomenų, ar transporto priemonės realiai išlikusios, neturi.

53. Pirmosios instancijos teismas sprendimu grąžino transporto priemones ieškovei iš atsakovo bei įpareigojo atsakovą pristatyti transporto priemones ieškovei per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę, atstovaujamą bankroto administratorės UAB „Tytus“, grąžinti atsakovui 1 500 Eur.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu būtų nustatyta, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas grąžinti ieškovei transporto priemones, negali būti įvykdyta, kadangi transporto priemonės nėra išlikusios, šalys galėtų kreiptis su prašymu į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo.

55. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

56. Šalys, pateikdamos prašymą teismui pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį, siekdamos sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, galėtų prašyti teismo išieškoti iš atsakovo transporto priemonių vertę.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog tais atvejais, kai vykdant sprendimą dėl turto grąžinimo natūra (restitucijos atlikimas natūra) paaiškėja, kad turto ar jo dalies natūra nebėra ir įvykdyti sprendimo – grąžinti turto – neįmanoma, tai sprendimo vykdymas atliekamas išieškant turto ekvivalentą pinigais. Jeigu priimant sprendimą nebuvo taikytas CPK 272 straipsnis ir sprendime nenurodyta grąžinamo turto vertė, tai, keičiant tokio sprendimo vykdymo tvarką, ši vertė nustatoma vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir taikant restituciją, kuri atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas atsižvelgiant į kainas, buvusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-611/2017).

58. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad net jeigu būtų nustatyta, kad transporto priemonės nėra išlikusios, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ši aplinkybė įtakos neturėtų, kadangi CPK šalims nustato teisę kreiptis į teismą prašant pakeisti sprendimo vykdymo tvarką, kuri galėtų būti pakeista iš skundžiamame sprendime nustatytos restitucijos natūra į transporto priemonių vertės ekvivalento sumokėjimą pinigais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

59. Pirmosios instancijos teismas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis, po 523,50 Eur iš kiekvieno. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 12,11 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

60. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, jei teismas netekintų apeliacinio skundo, prašo nepriteisti iš atsakovo ieškovės ir valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes šioje byloje nebuvo paneigta atsakovo kaip sąžiningo ginčo transporto priemonių pirkėjo prezumpcija. Teigia, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė ir dėl šios situacijos yra kalta pati ieškovė, nes sąmoningai vilkino nuosavybės teisių įregistravimą viešame registre bei nepateikė atsakovei nuosavybės teisių į transporto priemones pagrindžiančių dokumentų, kuriuos pateikė tik pareikšdama šį ieškinį. Mano, kad ieškovei įregistravus nuosavybės teises ir (arba) pateiktus atsakovei nuosavybės dokumentus, atsakovė nebūtų susigrąžinusi transporto priemonių iš ieškovės ir nebūtų jų pardavusi atsakovui, taigi nebūtų ir šios bylos. Teigia, kad atsakovas negali būti atsakingas už atsakovės ir ieškovės veiksmus, kurie lėmė bylinėjimosi išlaidų susidarymą šioje byloje.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir siekiant šios sprendimo dalies peržiūrėjimo apeliacinės instancijos teisme, atsakovas privalėjo pateikti apeliacinį skundą. Atsakovo apeliacinis skundas dėl sprendimo dalies, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, būtų nagrinėjamas kartu su atsakovės apeliaciniu skundu (CPK 321 straipsnio 3 dalis), tačiau atsakovui apeliacinio skundo nepateikus, o apeliaciniam procesui vykstant pagal apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimo netikrina ir dėl atsakovo nurodomų argumentų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

62. Dėl šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį, tenkino ieškovės ieškinį, tokiu būdu priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai skundžiamą sprendimą pakeisti ar panaikinti nesudaro pagrindo. Dėl to skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo patyrė 750 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinėms paslaugoms, kurias prašo priteisti iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Atsakovės apeliaciniam skundui esant atmestam, ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis), išieškant jas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ormėjas“, juridinio asmens kodas 161648062, bankroto administravimui skirtų lėšų 750 Eur (septynių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai Romualda JanovičienėDalia KačinskienėAgnė Tikniūtė