Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) AB „Lietuvos draudimas“ ir apeliantės (ieškovės) A. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos sveikatos sužalojimo atveju atlyginimo, trečiasis asmuo M. M. P.,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Ginčas byloje kilęs tarp eismo įvykyje nukentėjusios ieškovės ir šį įvykį sukėlusios transporto priemonės savininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko atsakovo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Kolegija konstatuoja jog teismas vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) suformuota praktika dėl įrodymų vertinimo nustatė tokias toliau įvardijamas faktines aplinkybes, kurių neginčija ir šalys. Byloje nustatyta, kad ieškovė nukentėjo ir patyrė sveikatos sužalojimus 2013 05 04, kai važiuodama trečiojo asmens, kurio atsakomybė buvo apdrausta atsakovo vairuojamu automobiliu papuolė į eismo įvykį.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia jog neprivalo atlyginti žalos kadangi byloje nenustatytos apdraustojo trečiojo asmens civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos. Šį savo teiginį apeliantas iš esmės remia faktu jog apdraustojo transporto priemonę vairavusio trečiojo asmens atžvilgiu Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 07 29 nutarimu ( b.l. 11) buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas konstatavus jog vairuotoja Kelių eismo taisyklių nepažeidė, o įvykis kilo dėl to, kad į kelią išbėgo stirna, vairuotoja (trečiasis asmuo byloje), siekdama išvengti susidūrimo pasuko į kairę, automobilis nuvažiavo nuo kelio, į griovį ir atsitrenkė į medžius, ko pasėkoje ieškovei lūžo ranka. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus jog vairuotoja neturėjo ir negalėjo numatyti tokios įvykių eigos. Vairuotoja nebuvo bausta ir pagal Kelių eismo taisyklių 9 straipsnį numatantį bendrosios atsargumo pareigos nesilaikymą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose ne kartą yra pasisakęs (pvz. LAT 2015 11 13 nutartis civilinėje byloje Nr.. 3K-3-597-421/15), kad dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą, pvz., Kelių eismo taisyklių atitinkamą straipsnį. Taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojami ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant eisme su transporto priemone. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas tokiais atvejais yra svarbus, tačiau ne lemiamas, nesuvaržantis civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisės kitaip vertinti atsakovo veiksmus, nes įrodinėjimo dalykas civilinėje teisėje neteisėtų veiksmų vertinimo prasme yra platesnis. Tokia išvada darytina atsižvelgus į skirtingą baudžiamųjų ir civilinių įstatymų paskirtį bei teisinio reglamentavimo principus, kurie lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose. Teigti, kad trečiasis asmuo vairuodama transporto priemonę užmiestyje iš viso negalėjo ir neturėjo pagrindo tikėtis jog į kelią gali netikėtai išbėgti koks nors laukinis gyvūnas nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikoma taip vadinama griežtoji atsakomybė arba atsakomybė be kaltės. Todėl vairuotojos kaltė šioje byloje neįrodinėtina remiantis CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo, pastarųjų aplinkybių nei trečiasis asmuo, nei atsakovas byloje neįrodinėjo. Be to, teismo posėdyje ieškovės atstovė pažymėjo jog įvykis įvyko važiuojant žvyruotu krašto keliu miškingoje vietovėje, šių įvykio aplinkybių atsakovas neneigia. Todėl teigti jog važiuojant tokiomis sąlygomis vairuotoja negalėjo numatyti galimybės jog į kelią gali išbėgti laukinis gyvūnas, kaip jau minėta, nėra pagrindo, o stirnos išėjimas į važiuojamąją kelio dalį tokioje vietovėje taip pat nelaikytinas nenugalima jėga, šalinančia civilinę atsakomybę. Kolegija pažymi jog apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, byloje Nr. 3K-3-525/2013, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes minėtoje byloje ginčas buvo kilęs dėl žalos atlyginimo eismo įvykio metu susidūrus dviem transporto priemonėms, todėl CK 270 straipsnio 1 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos, nes iš abiejų pusių veikė, įvykyje dalyvavo padidinto pavojaus šaltinių valdytojai, kurių civilinės atsakomybės sąlygos yra vienodos.

Dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų teiginių jog pirmosios instancijos teismas dėl nežinomų priežasčių priteisė ieškovės prašytas išlaidas, tačiau nevertino nuostolių būtinumo, neištyrė atsakovei pateiktos gydytojo eksperto išvados, neanalizavo įrodymų prieštaravimų, jų nevertino ir priimdamas sprendimą dėl jų nepasisakė, naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą taip pat nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi CK 6.283 straipsnio 2 dalies nuostatomis jog išlaidos, susijusios su sveikatos grąžinimu, kaip atlygintini nuostoliai, suprantamos ne kaip tikėtinos ar galinčios atsirasti, bet kaip realiai asmens patirtos išlaidos – gydymo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros ir kt. Nurodė jog ieškovė reikalavimą priteisti gydymo, kelionės bei vaistų įsigijimo išlaidas grindžia į bylą pateiktais kvitais bei mokėjimo nurodymais (b.l. 32-36). Taip pat pažymėjo jog kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad sveikatos grąžinimo išlaidos nukentėjusiam asmeniui atlyginamos kaip tiesioginės, taip ir turėtos papildomai, išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti, siekiant asmenį grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu jo teisės nebūtų buvusios pažeistos. Teismas išsamiai ištyrė pateiktus medicininius dokumentus apie gydymo eigą. Rėmėsi 2013 06 27 reabilitologo išvada (b.l. 24-25), kurioje nurodoma, jog išlieka kairės rankos skausmai, apribotas mobilumas, apsunkintas apsitarnavimas, gydytojo reabilitologo rekomendacija pratęsti gydymą trečiame reabilitacijos etape siekiant atstatyti sąnarių paslankumą. 2013 07 04 išrašu iš medicininių duomenų (b.l. 16), kuriame nurodoma, jog reabilitacijai siunčiama siekiant atstatyti sąnarių paslankumą, sumažinti skausmingumą. Taip pat rėmėsi 2013 07 21 Sveikatos centro „Energetikas“ pateikta išvada (b.l. 27), kad pacientė po reabilitacinio gydymo Centre gali pilnai ištiesti ranką per alkūnės sąnarį, gerėja kairio nykščio pakėlimo funkcija, pacientė sustiprėjo, pailsėjo. Teismas remdamasis šiais duomenimis priėjo pagrįstos išvados jog ieškovės sveikatos būklė po reabilitacinio gydymo pagerėjo. Todėl pripažino jog patirtos tiek kelionės išlaidos, tiek gydymo išlaidos Sveikatos centre „Energetikas“ pripažintinos būtinomis ieškovės būklei gerinti ir priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai.

Atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai prie būtinųjų sveikatos atstatymo išlaidų negali būti priskirtos nakvynės, maisto, kitų papildomų privalumų išlaidos ir kad šias išlaidas ieškovė turėjusi padengti iš savo sąskaitos. Kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais neva šios išlaidos priskirtinos prie komforto išlaidų ir procedūrų, kurios nepaskirtos gydančio gydytojo ir nėra būtinos. Reabilitacija buvo rekomenduota gydžiusių ieškovę gydytojų, teisę rinktis ambulatorinę ar stacionarinę reabilitaciją turėjo pacientė. Ieškovei pasirinkus stacionarinę reabilitaciją, kelionės į reabilitacijos įstaigą, nakvynės ir maitinimo išlaidos priskirtinos prie būtinųjų su reabilitacija tiesiogiai susijusių išlaidų.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų negautų pajamų priteisimo klausimu

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas. Rėmėsi žalos sampratą apibrėžiančiu CK 6.249 straipsniu, CK 6.283 straipsnio 1 dalies nuostata, jog tai atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 straipsnio 2 dalius). Pirmosios distancijos teismas pažymėjo jog tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę, nurodė jog negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurių asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismas vadovaudamasis kasacinio teismo praktika pažymėjo, kad negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovės prašytą priteisti 2 846,06 EUR negautų pajamų, kurių ieškovė teigė netekusi dėl autoįvykio metu patirto sužalojimo ne nebegalėjo išvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas pagal kultūrinių mainų programą „Summer Work Travel“, kur jai buvo surastas namų šeimininkės darbas, dydį. Teismas nurodė, kad ieškovės pateiktas įdarbinimą patvirtinantis raštas (b.l. 37-38, 69), neįrodo ieškovės negautų pajamų realumo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada jog rašte, kuriuo ieškovė rėmė savo reikalavimus esanti pastaba, jog pasiūlymas nėra neatšaukiamas, reiškia, kad pasiūlymas galėjo būti, bet kuriuo metu atšauktas dar prieš pradedant dirbti, darbo sutartis galėjo būti nutraukta, bet kuriuo metu, pasiūlyme nurodytos sąlygos yra bendro pobūdžio, o darbo valandos ir įsipareigojimai galėjo keistis. Kadangi daugiau įrodymų patvirtinančių realią galimybę dirbti už pasiūlyme nurodytą atlyginimą bei maksimalų valandų skaičių ieškovė nepateikė, teismas pagrįstai laikė jog ieškovė nuostolių negautų pajamų išraiška neįrodė (CPK 178 straipsnis) ir ieškinį tenkino tik dalyje dėl ieškovės Pasaulio kultūros, mokslo ir švietimo centrui dar iki autoįvykio sumokėto programos dalyvio mokesčio 666,89 EUR (b.l. 40) negražintosios dalies t.y. 153,31 EUR, pripažinęs jog negrąžinta dalyvio mokesčio dalis yra ieškovės patirtos išlaidos, kurios patirtos dėl to, jog ieškovė nebegalėjo dalyvauti kultūrinių mainų programoje, todėl laikė tai tiesioginiais ieškovės patirtais nuostoliais.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Šioje dalyje savo sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmė CK 6.250 straipsnio nuostatomis numatančiomis, kad neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėjo, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pažymima, jog esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sužalojus sveikatą yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti nukentėjusių asmenų ir jų artimųjų dvasiniai išgyvenimai teismo įvertinti atitinkama pinigų suma. Pirmosios instancijos teismas remdamasis kasacinio teismo praktika taip pat pažymėjo, kad specifiniai kriterijai gali būti pakenkimo sveikatai laipsnis ir pobūdis, sveikatos sutrikdymo trukmė, netekto darbingumo laipsnis, ligos progresavimo tikimybė, atsiradę sveikatos sutrikdymo turtiniai ir neturtiniai padariniai, nukentėjusio asmens gyvenimo pokyčiai profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kitose srityse, kad neturtinės žalos dėl asmens sveikatos sužalojimo nustatymo esminiai kriterijai yra tokie: pažeistos vertybės pobūdis; kaltė; pakenkimo sveikatai laipsnis ir mastas; neturtinės žalos padariniai. Vadovaudamasis suminėtais teismų praktikoje priimtais kriterijais pirmosios instancijos teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į tai, kad ieškovei po eismo įvykio buvo atlikta chirurginė operacija, į ligoninėje praleistą laiką, pooperacinį periodą ir jo nepatogumus (ieškovė turėjo nešioti parištą ranką 8 savaites, rankos judinti negalėjo), į tai kad ieškovė nurodė, jog viso gydymo metu ir iki šiol jaučia nuolatinius fizinius skausmus, o pasikartojantys kairiosios rankos skausmai lemia ir ateityje tikėtina lems nuovargį, nuotaikų kaitą bei depresiją. Teismas taip pat analizavo ieškovės nusiskundimus jog dėl kairiosios rankos sužalojimo jai teko mokytis iš naujo atlikti elementarius buitinius darbus, dėl sveikatos sutrikdymo sumažėjo galimybė mokytis, įgyti žinių, jas tobulinti, taip pat pablogėjo gyvenimo kokybė, jog sveikatos sužalojimo padariniai turi įtakos būsimai profesinei ir darbinei veiklai, kad dėl sužalojimo ji patyrė ne tik fizinius nepatogumus, tačiau ir dvasinius išgyvenimus. Su šiais teiginiais teismas iš esmės sutiko. Pirmosios instancijos teismas remdamasis kasacinio ir konstitucinio teismų praktika pagrįstai pažymėjo, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik santykinai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai, kad piniginės, kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialines prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiosios jauną amžių, sugriautus planus išvykti laikinai dirbti JAV, ateityje siekti architekto karjeros, patirtus nepatogumus dėl vieno funkcinio vieneto – kairiosios rankos – sužalojimo, reikalavusio operacinio gydymo, ribojusio judesių laisvę, veikusio gyvenimo kokybę bei vertino galimas patirto sužalojimo pasekmes ieškovei ateityje. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai išdėstė argumentus kodėl mano jog ieškovės reikalaujamos 5000 EUR sumos nelaiko adekvačia sužalojimo laipsniui, rėmėsi teismų suformuota praktika nustatant priteistiną tokiais atvejais žalos atlyginimą pinigine išraiška, gydytojo eksperto išvada, kad rankos judesiai ir raumenų darbas atsistatė, neurologinės simptomatikos nėra, tuo, jog ieškovės jaunas amžius leidžia manyti, kad jos sveikatos sužalojimai ilgainiui visiškai išnyks, o eismo įvykio metu patirta trauma nesutrukdys įgyvendinti savo profesinių planų.

Kiti neaptarti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė ir išsamiai ištyrė visas bylos teisingam išsprendimui reikiamas faktines aplinkybes, tinkamai ir pagrįstai taikė materialines ir procesines teisės normas. Apeliacinius skundus tenkinti juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinius skundus atmetus, remiantis 93 straipsnio nuostatomis apeliantams bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.