- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-20
- Bylos Nr.
- 2A-1768-565/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- M. U.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui M. U. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 397,48 Eur, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-05 teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20209-432/2013, priimtu už akių, ieškinį visiškai patenkino. Atsakovas M. U. pateikė prašymą dėl sprendimo, priimto už akių, peržiūrėjimo. Ieškovas su prašymu nesutiko, nurodydamas, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovas įrodinėja transporto priemonės pardavimo faktą, atsakovas turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam, atsakovo teigimu, eismo įvykio metu buvo perėjusi nuosavybės teisė į transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovas nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei bylą nagrinėjant administraciniame teisme, nei pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nenurodė asmens, kuriam jis galimai pardavė automobilį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-10 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 968 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė valstybei iš ieškovo 9,35 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl nenustatyto asmens kaltės (duomenys neskelbtini), 2010-07-26 įvykusio eismo įvykio metu buvo atgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ieškovas išmokėjo 4 825,21 Lt (1 397,48 Eur) draudimo išmoką. Todėl ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą asmenį, kuris nebuvo sudaręs automobilio (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas Šiaulių apskrities VPK 2010-09-28 nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos yra oficialus rašytinis įrodymas (CPK 197 str. 2 d.). Atsakovas pateikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-11-09 nutarimą, priimtą išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II-1711-624/2010, kuriame ieškovo pateiktame Šiaulių apskrities VPK 2010-09-28 nutarime nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos aprašytos aplinkybės apie atsakovo ryšius su automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo paneigtos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-11-09 nutarime konstatuota, kad atsakovas administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu metu (2010-07-26, apie 13:55 val.) nebuvo automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas ar valdytojas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė reiškia, jog ne atsakovas, o kitas asmuo turėjo ir turi prievolę nurodyti asmens, 2010-07-26 eismo įvykio metu vairavusio automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis. Kitų atsakovo civilinės atsakomybės pagrindus patvirtinančių įrodymų, išskyrus Šiaulių apskrities VPK 2010-09-28 nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, kuriame aprašytos aplinkybės paneigtos vėlesniame rašytiniame įrodyme, ieškovas nepateikė. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįvykdė CPK 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus atsakovui, ir ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-10 sprendimą panaikinti ir ieškinį visiškai patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
6.1. Skundžiamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas ir kasacinio teismo suformuotas teisės aiškinimo analogiškose bylose taisykles. Nesutinka, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas nebuvo automobilio (duomenys neskelbtini) savininkas eismo įvykio metu, nes teismas grindė šią išvadą vien Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-11-19 nutarimu, kurio nepakanka minėtai išvadai padaryti. Šis nutarimas priimtas byloje, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo administracinės atsakomybės klausimas. Pažymi, kad įrodinėjimo taisyklės skiriasi civilinėje ir administracinėje bylose. Ieškovas minėtoje byloje nebuvo proceso dalyviu. Todėl nurodytame nutarime konstatuotos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai šioje byloje.
6.2. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsakovas, įrodinėjantis transporto priemonės pardavimo faktą, turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam eismo įvykio metu galimai buvo perėjusi nuosavybės teisė į transporto priemonę. Nesant šių duomenų ir trečiojo asmens paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai apie automobilio pardavimo faktą nėra pakankami padaryti išvadą, kad automobilio savininkas yra kitas asmuo, o ne atsakovas. Ieškovas pagrįstai pareiškė ieškinį atsakovui, kaip paskutiniam žinomam transporto priemonės savininkui. Atsakovas, teigdamas, kad jis nebuvo automobilio savininku įvykio metu, ne tik neįtraukė į bylą tariamo jos kito savininko, bet ir nenurodė net jo asmens duomenų.
7. Atsakovas M. U. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti galioti skundžiamą sprendimą bei priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
7.1. Pažymi, kad teismas nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismas 2010-11-09 nutarimu, kaip prejudicinį faktą nustatančiu dokumentu, o vadovavosi kaip įrodomąją reikšmę turinčiu įrodymu. Ieškovas neįrodinėjo automobilio priklausymo atsakovui fakto jokiomis kitomis aplinkybėmis ar įrodymais, išskyrus Šiaulių apskrities VPK 2010-09-28 nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos. Be to, šiame nutarime nurodyta aplinkybė, kad autoįvykio metu automobilio savininku buvo atsakovas, paneigta vėlesniu įrodymu – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-11-09 nutarimu.
Žemesnės instancijos teismas
7.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartimi Nr. 3K-3-448/2010 šioje byloje negaliam vadovautis, kadangi skiriasi bylos faktinės aplinkybės (nurodytoje byloje atsakovas buvo įregistruotas registre kaip automobilio savininkas). Šiuo atveju atsakovas niekada nebuvo ir nėra registruotas automobilio (duomenys neskelbtini) savininku (viešajame registre automobilis registruotas D. M. vardu). Atsakovas niekada nėra pripažinęs, kad jam automobilis kada nors priklausė nuosavybės teise ir (ar) kad atsakovas automobilį, kaip savo nuosavybę, būtų kam nors pardavęs (sudaręs perleidimo sutartį). Vien aplinkybė, kad jis vairavo šį automobilį, negali sukelti savininko pareigų ir pareigos įrodinėti priemonės priklausymo kažkam faktą ar prašyti įtraukti kitą asmenį į bylą atsakovu.
7.4. Būtent ieškovas šioje byloje yra atsakingas už tinkamo asmens patraukimą atsakovu ar trečiuoju asmeniu, tačiau ieškovas šios pareigos neįvykdė, kito asmens nenurodė (CPK 45 str. 1 d.).
7.5. Kitose ieškovo nurodytose nutartyse taip pat atsakovais buvo traukiami registre nurodyti automobilių savininkai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinis skundas atmestinas.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. U., prašydamas priteisti iš atsakovo 1 397,48 Eur nuostoliams atlyginti regreso tvarka, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2016-02-10 sprendimu ieškinį visiškai patenkino.
10. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010-07-26 eismo įvykio metu žalą sukėlusio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis sudaryta nebuvo. Ieškovas savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 23 str., nurodančiu, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl apdraustos šiuo draudimu transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 4 str. 1–3 d. yra imperatyviai nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota; šio straipsnio 2 d. nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 str.). Draudikų biurui naudojantis reikalavimo teise į transporto priemonės savininką TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. pagrindu, aktualus transporto priemonės savininko nustatymo klausimas įstatymo 4 str. 2 d. prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, kad eismo įvykio metu atsakovas automobilio nevairavo (įvykio metu, jo paties bei N. A. teigimu, atsakovas buvo Vokietijoje (b.l. 63), įvykį matęs (t.y. jame dalyvavęs) asmuo R. K. teigė, kad automobilį vairavo tamsaus gymio asmuo (b.l. 4), o automobilio keleivio D. J. pateiktais duomenimis, automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu vairavo asmuo, vardu (duomenys neskelbtini) (b.l. 4). VĮ „Regitra“ duomenimis paskutinis registruotas įvykį sukėlusios transporto priemonės (duomenys neskelbtini) savininkas buvo D. M. (b.l. 6). Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių automobilio (duomenys neskelbtini) perleidimo faktą atsakovui. Kadangi atsakovas neginčija nuosavybės teisės į transporto priemonę ir jo vardu nėra ši priemonė registruota viešajame registre, todėl jis neturi pareigos pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus. Nors N. A. savo paaiškinimuose policijos pareigūnams nurodė, kad jis perleido šį automobilį atsakovui, tačiau paskutinis šį automobilį 2009-07-16 apdraudęs asmuo buvo N. A. (b.l. 4). Teismas pažymi, kad TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. aiškintina ir taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Kaip minėta, pagal TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. nuostatas pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
11. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Atsižvelgiant į nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, šioje byloje esantys įrodymai nėra pakankami padaryti išvadą, kad atsakovas eismo įvykio metu vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) ar eismo įvykio metu buvo šio automobilio savininkas arba teisėtas jo valdytojas, turintis pareigą apdrausti šio automobilio savininko ar valdytojo civilinę atsakomybę pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. (CPK 12, 178, 185 str.).
12. Sutiktina su ieškovu, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-11-09 nutarime konstatuotos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai šioje byloje, kadangi administracinio teisės pažeidimo byloje ieškovas nebuvo proceso dalyviu (CPK 182 str. 2 d.). Tačiau pažymėtina, kad nurodytas nutarimas yra įsiteisėjęs, galiojantis ir turintis įrodomąją reikšmę oficialus dokumentas iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Pažymėtina, kad abi ginčo šalys sutinka, kad nagrinėjant bylą turėjo būti įtraukti ir kiti asmenys, galintys pateikti paaiškinimus ar įrodymus, siekiant nustatyti, kas turi būti atsakovu šioje byloje, tačiau teismo vertinimu, šiuo atveju tinkamo atsakovo pasirinkimas yra ieškovo pareiga, todėl šiam to nepadarius, atsakovui tokios įrodinėjimo naštos perkelti nėra teisinio pagrindo. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, kuria remiasi ieškovas, teigdamas, kad atsakovas turėjo pareigą įtraukti į bylą kitus asmenis, galimai atsakingus už nuostolių atlyginimą ieškovui, negali būti taikoma šioje byloje, kadangi nurodytoje byloje ir nagrinėjamoje bylose iš esmės skiriasi bylos faktinės aplinkybės, t.y. kasacinio teismo spręstoje byloje atsakovas buvo įregistruotas viešajame registre kaip automobilio savininkas ir gynėsi pozicija, kad automobilis buvo parduotas. Šiuo atveju atsakovo vardu nėra įregistruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), kuria buvo sukeltas draudiminis įvykis. Dėl nurodytų argumentų šiuo atveju netaikomi ir Vilniaus apygardos teismo 2015-06-15 nutartyje Nr. 2S-774-881/2015, Kauno apygardos teismo 2014-07-10 nutartyje Nr. 2A-1251-273/2014, Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-19 nutartyje Nr. 2A-439-730/2015 nurodyti išaiškinimai.
13. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos teisingai, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
14. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovas M. U. prašo priteisti 605 Eur advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (2016-04-05 pinigų priėmimo kvitas, b.l. 181), atsakovui iš ieškovo priteistina 605 Eur patirtų atstovavimo išlaidų (CPK 93 str. 1, 3 d.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. U. iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 605 Eur bylinėjimosi išlaidas.