- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- 2S-774-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01385-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- C. S.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 116.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės C. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-7509-430/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei C. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, kuria netenkintas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės C. S. 38 811,36 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teise dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-04-27 Didžiojoje Britanijoje dėl A. K., vairavusio atsakovei priklausančią transporto priemonę VW GOLF, v. n. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo minėtos transporto priemonės savininkė, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras (Motor Insurers Bureau – UK) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 9602,73 GBO (38811,36 Lt) reikalavimą ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas sumokėjo nurodytą sumą ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti jo sumokėtą sumą.
Atsakovė teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl teismas ieškovo prašymu 2014 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino.
Atsiliepimas
Atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama peržiūrėti priimtą sprendimą už akių. Nurodė, kad apie teismo procesą nebuvo tinkamai informuota. Atsakovė jau ilgą laiką gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, tą yra deklaravusi ir Gyventojų registro tarnyboje, viešo paskelbimo būdu dokumentai atsakovei galėjo būti įteikti tik nežinant jos gyvenamosios ir darbo vietos. Ieškovas turėjo būti įpareigotas pateikti duomenis, kur konkrečiai yra atsakovės gyvenamoji vieta Didžiojoje Britanijoje. Apie galimybę atsakovę surasti ir informuoti apie bylos nagrinėjimą liudija ir tai, kad jau po sprendimo priėmimo ieškovas sugebėjo atsakovę surasti ir atsiųsti minėtą sprendimą. Atsakovė apie priimtą sprendimą už akių sužinojo tik 2014-11-24, kai ieškovas jai į elektroninį paštą atsiuntė raginimą įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovė laiku ir tinkamai negalėjo atsikirsti į pateiktą ieškovo ieškinį bei pateikti bylai svarbius įrodymus apie tai, kad transporto priemonė, dalyvavusi eismo įvykyje, šio įvykio metu atsakovei nepriklausė. Minėtą transporto priemonę atsakovė 2012-04-17 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė A. K., todėl ieškinys atsakovės atžvilgiu turėjo būti atmestas.
Ieškovas atsiliepimu prašė atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atmesti. Nurodė, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti savo kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Atsakovė buvo deklaravusi savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau deklaruodama išvykimą iš Lietuvos Respublikos, atsakovė nenurodė konkrečios gyvenamosios vietos. Ieškinys atsakovei buvo pareikštas jos paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėjo, kad minėtą adresą atsakovė pati nurodė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje ir apdrausdama automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi atsakovei įteikti procesinių dokumentų civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu nepavyko, procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsakovė pati susisiekė su ieškovu telefonu, pasiteiravo apie priimtą teismo sprendimą bei vėliau kreipėsi į ieškovą el. paštu, prašydama pateikti minėto sprendimo kopiją. Ieškovas išsiuntė sprendimo kopiją atsakovei el. paštu. Atsakovės pateikta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis nėra patvirtinta notaro, todėl ieškovas nėra tikras dėl tariamo pirkėjo parašo autentiškumo. Į VĮ „Regitra“ kreiptis turi buvęs ir naujas transporto priemonės savininkas. Pareigą įrodinėti transporto priemonės pardavimo faktą turi būtent atsakovė, taip pat atsakovė turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam, eismo įvykio metu buvo perėjusi nuosavybė į transporto priemonę. Nurodė, kad atsakovė, po tariamai 2012-04-17 Jungtinėje Karalystėje įvykusio transporto priemonės pardavimo A. K., minėtą transporto priemonę draudė civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovei realiai pardavus transporto priemonę, nebūtų jokio tikslingumo automobilį drausti Lietuvos draudimo įmonėje. Atsakovės pateiktoje pirkimo-pradavimo sutartyje yra eilė pataisymų, ji sudaryta lietuvių kalba, nors tariamas sandoris įvyko Jungtinėje Karalystėje, sudarant sutartį su užsienio valstybės piliečiu, taip pat yra netikslumų dėl transporto priemonės ridos, t. y. parduodant transporto priemonę nurodyta ta pati rida, kaip ir įsigyjant transporto priemonę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino.
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-29 nutartimi procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Teismas pažymėjo, kad asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, savo gyvenamąją vietą deklaruoti privalo per 7 darbo dienas iki išvykimo (Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 2 dalis). Nors atsakovė ir buvo deklaravusi savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau ji nenurodė konkrečios savo gyvenamosios vietos. Be to, kaip matyti iš į bylą pateiktos Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos, atsakovė nuo 2014-06-06 deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) Šalčininkų raj., todėl atsakovės pareiškime nurodytos aplinkybės, kad ji iki šiol gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, teismo vertinamos kritiškai. Taigi teismas pripažino, kad procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tinkamai, laikantis įstatymo reikalavimų, svarbių atsiliepimo į ieškinį nepateikimo priežasčių nėra nustatyta, todėl byloje galėjo būti priimtas sprendimas už akių.
Atsiliepimas
Teismas taip pat sutiko su ieškovo atsiliepime į prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytais argumentais dėl automobilio perleidimo fakto bei konstatavo, kad atsakovės pateiktas rašytinis dokumentas, t. y. transporto pirkimo-pardavimo sutartis, nepakankamas įrodyti transporto priemonės pirkimo-pardavimo faktą (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad, vertinant protingo žmogaus požiūriu, drausti transporto priemonę (laikotarpis nuo 2013-12-25 iki 2014-12-24), kai, atsakovės teigimu, ji buvo parduota dar 2012-04-17, būtų nelogiška, be to, logiškai negalėtų būti suprantama ir tokia situacija, kad transporto priemonė, dalyvavusi eismo įvykyje, nebūtų nuvažiavusi nė vieno kilometro. Drausdama transporto priemonę transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakovė, anot teismo, ne tik siekė apdrausti civilinę atsakomybę, bei ir, vadovaujantis LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis, užsitikrinti leidimą dalyvauti viešajame eisme, kas paneigia jos argumentus dėl transporto priemonės pardavimo. Be to, teismas akcentavo, kad atsakovė, naudodamasi kvalifikuota teisine pagalba ir teigdama, kad buvo sudarytas transporto priemonės perleidimo sandoris, neprašo įtraukti į procesą A. K., kuriam, atsakovės teigimu, parduotas automobilis. Išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, būdamas registre įregistruoto automobilio savininkas, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo Biurui perkelti kitam asmeniui ir naudodamasis kvalifikuota advokato teisine pagalba, galėjo prašyti teismo įtraukti į bylą trečiąjį asmenį, turėjo pareigą pateikti automobilio pirkimą–pardavimą patvirtinančius įrodymus, o šaliai nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės gynybos priemonės, jai tenka neigiamų padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
Žemesnės instancijos teismas
Taigi įvertinęs nurodyta ir tai, kad kitų įrodymų atsakovė nepateikė, teismas padarė išvadą, kad pareiškime peržiūrėti teismo sprendimą už akių nenustatyta ir antroji aplinkybė, būtent, nepateikta įrodymų, galinčių turėti esminės įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas pažymėjo, kad patenkinus atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, būtų sukurta situacija, kuri ginčo šaliai, akivaizdžiai nerūpestingai proceso metu besinaudojančiai savo procesinėmis teisėmis, suteiktų teisinį pranašumą prieš kitą šalį, kuri procese elgėsi sąžiningai ir rūpestingai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė C. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo patenkinti. Nurodo, kad, priešingai nei sprendė teismas, šioje konkrečioje situacijoje nelaikytina, kad procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai. Teismas, matydamas, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o viešas paskelbimas negalės užtikrinti atsakovės sužinojimo apie procesą ir tu pačiu jos teisių apsaugos, privalėjo atsakovei paskirti kuratorių. Taip pat, siekdamas užtikrinti atsakovės procesinių teisių garantijas, teismas turėjo pasidomėti, kur konkrečiai yra jos gyvenamoji vieta Didžiojoje Britanijoje. Apie galimybę surasti atsakovę ir informuoti apie bylos nagrinėjimą liudija ir tai, kad jau po sprendimo priėmimo ieškovas sugebėjo surasti atsakovę ir atsiųsti ginčijamą sprendimą už akių. Teismo nurodyta aplinkybė, kad 2014 m. birželio 6 d. atsakovė deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, nagrinėjant klausimą dėl proceso atnaujinimo, neturi jokios reikšmės, nes tai yra duomenys po ginčijamo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo. Atsakovė savo materialinį ir procesinį subjektiškumą dėl nuosavybės teisės į transporto priemonę gina įstatymiškai nenuginčytu sandoriu, t. y. pirkimo-pardavimo sutartimi. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, į bylą pateikta pirkimo-pardavimo sutartis įrodo pirkimo-pardavimo faktą, ir aplinkybė, kad automobilis atsakovei nepriklauso, laikytina svarbia sprendimo už akių peržiūrėjimui. Visos kitos teismo nutartyje vertinamos aplinkybės, tokios kaip pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta rida, sutarties sudarymo vieta, kalba, ir kt., turėtų būti nagrinėjamos ir aiškinamos ne šioje proceso stadijoje, o atnaujinus procesą ir nagrinėjant bylą iš esmės. Pareikšti prašymą įtraukti į procesą asmenį, kuriam atsakovė pardavė transporto priemonę, taip pat buvo netinkama proceso stadija, be to, jei teismas nustatė, kad pareiškimas neatitinka įstatymo reikalavimų, jis privalėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Teismo sprendimo už akių institutas yra įstatyme numatyta priemonė, skirta užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, užkirsti kelią proceso vilkinimui, o tuo pačiu užtikrinti teises kitų byloje dalyvaujančių asmenų, kurie naudodamiesi savo proceso teisėmis, veikia, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpą laiką (CPK 7 str.). CPK 142 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė ieškovo prašymu priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas sprendimą už akių, rėmėsi būtent šiuo pagrindu. Remiantis CPK 288 straipsnio 4 dalimi, sprendimas už akių gali būti panaikintas ir bylos nagrinėjimas atnaujintas, jeigu konstatuojama bent viena iš šių aplinkybių: šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui arba byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus bei tikrindamas skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, privalo nustatyti, ar teismas teisingai sprendė dėl pirmiau paminėtos CPK 142 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos taikymo ir ar galėjo spręsti, kad atsakovės pareiškime nurodyti argumentai negali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliantė tvirtina, kad procesiniai dokumentai (ieškinys ir pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo), įteikiant juos apeliantei viešo paskelbimo būdu, buvo įteikti netinkamai. Apeliantės nuomone, teismas turėjo paskirti jai kuratorių, be to, turėjo pasidomėti, kur konkrečiai buvo jos gyvenamoji vieta Didžiojoje Britanijoje. Taigi byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 130 straipsnio nuostatas.
CPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantės gyvenamoji ir darbo vietos teismui nebuvo žinomos, t. y. nepavykus įteikti apeliantei procesinių dokumentų ieškinyje nurodytu adresu, ir teismui savo iniciatyva užklausus Gyventojų registro tarnybą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, paaiškėjo, kad apeliantė nuo 2012 m. lapkričio 6 d. išvyko į Jungtinę Karalystę. Tikslaus gyvenamosios vietos adreso Jungtinėje Karalystėje apeliantė nedeklaravo, todėl teismas neturėjo (ir, dėdamas protingas pastangas, negalėjo gauti) duomenų apie apeliantės gyvenamąją ir darbo vietas. Duomenų, kad šią informaciją būtų turėjęs ir (ar) galėjęs gauti ieškovas, byloje taip pat nėra. Iš apeliantės pateikto ieškovo e. laiško kopijos matyti, kad šis buvo išsiųstas atsakant į prieš tai gautą apeliantės laišką (b. l. 90), todėl labiau tikėtini yra ieškovo teiginiai, kad pati apeliantė po sprendimo už akių priėmimo kreipėsi į ieškovą, nei kad ieškovas sugebėjo surasti atsakovę, kaip teigia apeliantė (CPK 185 str. 1 d.).
Taigi pirmoji procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu sąlyga – nežinoma adresato gyvenamoji ir darbo vietos – nagrinėjamu atveju neabejotinai buvo. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo ir antroji (likusi) procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu sąlyga – galimybės paskirti kuratorių nebuvimas.
CPK 39 straipsnyje nustatyta, kad kuratorius gali būti paskirtas tik esant šioms sąlygoms: 1) nėra žinoma šalies, kuriai turi būti paskirtas kuratorius, gyvenamoji ir darbo vieta; 2) būtina skubiai atlikti su šia šalimi susijusius procesinius veiksmus; 3) yra suinteresuotos šalies prašymas skirti kuratorių ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus atstovavimą; 4) kuratoriumi gali būti skiriamas tik fizinis asmuo; 5) būtinas kuratoriumi skiriamo asmens sutikimas; ir 6) kuratoriumi paskirto asmens interesai neturi būti priešingi atstovaujamos šalies interesams. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgiant į tai, kad kuratorius yra skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir sąskaita, tai teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus institutu, bet neturi teisės skirti jo savo iniciatyva. Vadinasi, jeigu nėra suinteresuoto asmens prašymo skirti kuratorių, laikytina, kad jo paskyrimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2009). Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas skirti kuratoriaus neprašė, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad procesinių dokumentų įteikimas apeliantei viešo paskelbimo būdu buvo galimas (CPK 130 straipsnio 1 dalis).
Tačiau, kaip minėta, sprendimas už akių gali būti panaikintas ir bylos nagrinėjimas atnaujintas, jeigu pareiškime nurodyti įrodymai (argumentai) gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.
Tokiu argumentu (aplinkybe), paneigiančiu, apeliantės nuomone, sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, apeliantė buvo nurodžiusi eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės pardavimo faktą. Apeliantė teigė, kad tuo metu, kai nurodyta transporto priemonė pateko į eismo įvykį, ji jau nebebuvo jos savininkė, ir šiems teiginiams pagrįsti pateikė 2012 m. balandžio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai motyvavo, kodėl sprendžia, kad pateiktas dokumentas negali būti vertinamas kaip galintis paneigti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o apeliantė šių teismo išvadų pagrįstumo nepaneigė. Įvertinus tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė pateikė teismui įrodymus, galinčius paneigti Vilniaus miesto apylinkės teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir kad tuo atveju, jei apeliantė būtų pateikusi atsiliepimą į ieškinį, teismas būtų priėmęs priešingą sprendimą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.