Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. S. atstovės advokatės Simonos Slavickaitės apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. S., K. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas nustatė, kad Didžiojoje Britanijoje 2007 m. gruodžio 15 d. dėl transporto priemonės O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio asmens atsakovo A. S. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Transporto priemonė, priklausanti A. S., nebuvo apdrausta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Žalą administravo ir nukentėjusiems asmenims atlygino eismo įvykio valstybės Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras (M. I.‘ Bureau- UK), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 str., sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą 1964,18 svarų sterlingų (7373,92 Lt) sumai. Ieškovas, gavęs Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 1964,18 svarų sterlingų (7373,92 Lt) dėl transporto priemone O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos, sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui 1964,18 svarų sterlingų (7373,92 Lt). Transporto priemonė O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 15 d. buvo registruota atsakovo A. S. vardu. Byloje pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo 2007 m. vasario 15 d. sutartis, kurioje nurodyta, kad A. S. parduoda, o K. K. perka automobilį O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartimi atsakovu byloje įtraukė K. K.. Transporto priemonė O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 19 d. registruota V. S. vardu ir 2008 m. spalio 18 d. išregistruota. VĮ Regitra duomenimis minėta transporto priemonė K. K. nebuvo registruota, ji eismo įvykio metu buvo registruota V. S. vardu. Gyventojų registro tarnybos duomenimis A. S. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę 2011 m. liepos 27 d. Kreipdamasis į teismą 2013 m. rugsėjo 5 d. su prašymu dėl proceso atnaujinimo A. S. nurodė gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), Didžioji Britanija. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami ir išvadai, kad prašomas priteisti sumas ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui. Eismo įvykio valstybės draudikų biuras eismo įvykio metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais, todėl dokumentai, išduoti Didžiosios Britanijos institucijų, kuriais nustatytas eismo įvykio kaltininkas, žalos dydis, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Teismas sprendė, kad byloje pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta sužinojus apie pareikštą ieškinį teisme, galimai norint išvengti atsakovui V. S. atsakomybės. Be to, teismas nustatė, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo registruota atsakovo A. S. vardu VĮ „Regitra“ ir niekada nebuvo registruota atsakovo K. K. vardu. Teismas nurodė, kad atsakovas A. S. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių įvykio deklaracijoje nurodytą jo gyvenamosios vietos adresą. Teismo nuomone, buvo išmokėtos išmokos, kai kaltininkas ir transporto priemonės savininkas A. S. padarė žalą, naudodamas neapdraustą transporto priemonę, dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, ir ieškovas reikalavimo teisę įgijo į atsakingą už žalos padarymą asmenį bei į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 1.127 str. 4 d. iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento ir jam yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad ieškovas Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biurui (M. I. Bureau- UK) 1964,18 svarų sterlingų (7373,92 Lt) pervedė 2009 m. spalio 12 d., ieškinys Kaišiadorių rajono apylinkės teisme registruotas 2012 m. spalio 15 d., tačiau iš pridedamo voko kopijos matyti, jog ieškinys teismui išsiųstas 2012 m. spalio 11 d. Teismas sprendė, kad ieškovo regresiniam reikalavimui pareikšti trijų metų ieškinio senaties terminas nebuvo nepraleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo A. S. atstovė advokatė Simona Slavickaitė prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti.

Atsakovo atstovė nurodo, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui buvo akcentavęs, jog transporto priemonė O. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo padarytas eismo įvykis, jau nuo 2007 m. vasario 15 d. pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo dienos atsakovui nepriklausė ir eismo įvykio metu atsakovas šia transporto priemone jau nedisponavo, o juo labiau jos nevaldė ir nenaudojo. Tiek teisiškai, tiek ir faktiškai nuosavybės teise automobilis priklausė kitam asmeniui, o būtent atsakovui K. K.. Atsakovo nuomone, ši aplinkybė bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo ištirta pakankamai nuodugniai. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakydamas, jog byloje pateikta transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta sužinojus apie pareikštą ieškinį teisme, galimai norint išvengti atsakovui atsakomybės, yra tik nepragrįsta prielaida. Teismas atsisakė remtis atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais remdamasis vien spėlionėmis ir nepagrįstomis prielaidomis, kas atsakovo nuomone, kelia abejonių priimtu teismo sprendimo pagrįstumu bei nešališkumu. Minėta transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta laikantis visų įstatymo reikalavimų, todėl ji turi būti laikoma pakankamu įrodymu turto savininko pasikeitimui įrodyti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiuo atsakovo pateiktu įrodymu. Be to, teismas sprendime nedetalizavimo ir nepaaiškino kodėl transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis turėtų būti laikoma netinkamu įrodymų šioje byloje. Nagrinėjamu atveju, šalys nesitarė dėl jokių papildomų sąlygų, kurių įvykdymas reikštų nuosavybės teisė perėjimo momentą, todėl transporto priemonę nuosavybėn atsakovas K. K. įgijo atsakovui A. S. šią transporto priemonę perdavus, t. y. 2007 m. vasario 15 d. Taigi, po tinkamo pardavėjo (atsakovo A. S.) prievolės perduoti daiktą pirkėjui (atsakovui K. K.) įvykdymo, pirkėjui perėjo transporto priemonės O. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė. Transporto priemonė iškart po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo (2007-02-15) buvo perduota valdyti ir savo nuožiūra, be jokių suvaržymų ar apribojimų disponuoti atsakovui K. K.. Dėl šios priežasties būtent jis ir turi būti laikomas transporto priemonės savininku ir valdytoju, kuris ir privalo atlyginti padarytą žalą ieškovui. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo -pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Nors atsakovas A. S. VĮ „Regitra“ duomenų bazėje autoįvykio padarymo momentu ir buvo registruotas kaip automobilio O. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, esant sudarytai pirkimo - pardavimo sutarčiai, negalima savaime laikyti, jog ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso atsakovui. Teismas, remdamasis vien šia faktine aplinkybe, padarė nepagrįstas ir neteisingas prielaidas, kurių pagrindu buvo priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Autoįvykio metu kaltininko asmenybė nustatinėjama nebuvo. Duomenys buvo perrašomi tik formaliai nuo automobilio techninio paso. Tai, jog transporto priemonė nebuvo perregistruota VĮ „Regitra“ būtent ir įtakojo, jog autoįvykį sukėlusio automobilio savininku, o kartu ir kaltininku buvo nurodytas atsakovas A. S.. Svarbu atkreipti dėmesį, jog autoįvykio deklaracija buvo užpildyta nukentėjusio asmens iš kart po eismo įvykio. Policijos pareigūnai į įvykio vietą iškviesti nebuvo. Pažymėtina, kad pildant autoįvykio deklaracija nebuvo pateiktas joks autoįvykį sukėlusio vairuotojo tapatybę patvirtinantis dokumentas. Taigi, visi dokumentai buvo pildyti būtent nukentėjusio asmens formaliai nurašant visus duomenis nuo automobilio techninio paso ir nenustatant tikrosios vairuotojo tapatybės, kas ir lėmė netinkamą autoįvykio faktų konstatavimą, o būtent netinkamą kaltininko asmenybės nustatymą. Būtina pažymėti, kad draudikų biuras taip pat tinkamai neišsiaiškino, kas yra tikrasis transporto priemonės savininkas, o tik formaliai šią aplinkybę konstatavo remdamiesi eismo įvykio ataskaita, kuri, kaip ir minėta aukščiau, buvo užpildyta netinkamai. Juo labiau, eismo įvykio kaltininko tapatybė bei asmuo autoįvykio padarymo metu disponavęs transporto priemone nebuvo tinkamai nustatytas ir reiškiant ieškinį regreso tvarka. Nepakankamas šios aplinkybės išanalizavimas įtakojo neteisingų faktinių aplinkybių šioje byloje konstatavimą. Teismas neanalizavo ir aplinkybės, jog autoįvykis įvyko praėjus net dešimčiai (10) mėnesių nuo minėtos transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Akivaizdu, kad praėjus šitokiam laikotarpiui po sutarties sudarymo atsakovas šia transporto priemone nebesinaudojo, todėl jos nevairavo ir šio eismo įvykio metu. Kadangi atsakovas A. S. eismo įvykio metu faktiškai transporto priemonės nebevaldė jau dešimt (10) mėnesių ir tokį pat laiko tarpą ji atsakovui A. S. jau nebepriklausė nuosavybės teise, t. y. atsakovas A. S. jau nebebuvo šio automobilio savininku, atsakovas A. S. nebeturėjo ir pareigos šia transporto priemone rūpinti. Po sutarties sudarymo atsakovas K. K. tapo naujuoju automobilio savininku, kas įtakojo ir tai, jog būtent šis asmuo be kita ko privalėjo transporto priemonę tinkamai ir laiku apdrausti. Automobilio savininkui, šiuo atveju atsakovui K. K., to nepadarius, būtent jam kyla atsakomybė atlyginti autoįvykio metu padarytą žalą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 ir 23 straipsnių nuostatas bei remdamasis VĮ „Regitra“ viešo valstybės registro, kaip pagalbinės priemonės, nustatant transporto priemonės savininką, duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010), pagrįstai ieškinį pareiškė ir A. S., kaip žinomam transporto priemonės O. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog 2007-12-15 eismo įvykio dieną jis nebuvo transporto priemonės O. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku. Priešingai, A. S. į bylą pateiktas įrodymas -transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, nenustačius nei sutarties autentiškumo (sutartis akivaizdžiai pildyta vieno asmens, o K. K. tik tariamai pasirašęs, neparašydamas savo vardo ir pavardės), nei A. S. ir K. K. ryšių bei nesant K. K. patvirtinimo apie tariamo sandorio sudarymą, laikytinas kaip A. S., suinteresuoto bylos baigtimi asmens, teisinės gynybos taktikos, kuri galimai labai rizikingai artima teisėtumo peržengimo ribai, dalis. Faktą, kad A. S. 2007-12-15 eismo įvykio dieną buvo transporto priemonės savininkas, patvirtina ir kitas byloje nustatytas ir niekaip nepaneigtas faktas, kad minėto eismo įvykio metu būtent A. S. vairavo transporto priemonę O. F., valst. Nr. (duomenys neskelbtini). A. S. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo ne jis, o kitas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 15 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti atsakovui, apgadino kitą transporto priemonę R. C. , valstybinis Nr (duomenys neskelbtini). pateiktais dokumentais iš žalą administravusio Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro duomenimis autoįvykis įvyko atsakovui priklausančiu automobiliu ir juo buvo padaryta žala. Nustatyta, kad atsakovui priklausanti transporto priemonė buvo registruota Lietuvoje ir ji nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu. Ieškovas sumokėjęs Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudimų biurui padarytos žalos atlyginimą iš atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ( toliau – TPVCAPDĮ ) prašė priteisti 7373,92 Lt nuostolių, regresinio atlyginimo.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnį privalomai turi būti draudžiama kiekviena motorinė transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tol kol ji yra įregistruota. Tokia transporto priemonė turi būti draudžiama privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui ( TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Pagal nurodytame įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoka ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai sprendžiant eismo įvykio metu patirtos žalos reguliavimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus vadovaujasi Biurų tarybos Vidaus nuostatais.

Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), sureguliavęs ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą 7373,92 Lt sumai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui netenkinti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudimų biuro reikalavimų ir neišmokėti draudiminės išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei 5 dalis). Tokiu atveju, ieškovas vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi pagrįstai reikalauja iš atsakovo neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

Nagrinėjamos bylos duomenimis ieškovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuras vykdydamas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas bei Biurų tarybos Vidaus nuostatus išmokėjo Didžiosios Britanijos, kurioje įvyko eismo įvykis nacionaliniam draudimų biurui 1.964,18 svarus sterlingų (7373,92 Lt). Nurodyta išmokėta suma pagrįsta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (t.1, b.l. 43-45, 60). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie įrodymai yra pakankami atsiradusiai žalai pagrįsti.

Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo registre įregistruoto automobilio Lietuvoje savininku, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pardavęs automobilį K. K. pagal 2007 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, todėl nėra atsakingas ir neturi ieškovui atlyginti žalos. Byloje pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo 2007 m. vasario 15 d. sutartis, kurioje nurodyta, kad A. S. parduoda, o K. K. perka automobilį O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 101). Byloje nustatyta, kad transporto priemonė O. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 19 d. registruota V. S. vardu ir 2008 m. spalio 18 d. išregistruota (t.1, b.l. 128). VĮ Regitra duomenimis minėta transporto priemonė K. K. nebuvo registruota (t.1, b.l. 129, 130), ji eismo įvykio metu buvo registruota V. S. vardu (t.1, b.l. 72). Gyventojų registro tarnybos duomenimis A. S. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę 2011 m. liepos 27 d. (t.1, b.l. 87), kreipdamasis į teismą 2013 m. rugsėjo 5 d. su prašymu dėl proceso atnaujinimo A. S. nurodė gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini) Didžiojo Britanija (t.1, b.l. 96-99). Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte nurodyta A. S. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 45).

A. K. K. teismo posėdyje nedalyvavo, jam procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-7-300/2010 aiškindama įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tokio pobūdžio bylose nurodė, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku ir teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Biurui šio nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu. Kolegija pažymėjo, kad tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir būtų pateikti įrodymai patvirtinantys automobilio pardavimą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad tokios pareigos nevykdant atsakovui tenka neigiamų padarinių rizika ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas A. S. neįrodė automobilio pardavimo fakto. Atsakovo duoti paaiškinimai dėl automobilio pardavimo negali būti pakankami išvadai, kad automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms iš atsakovo, kaip registre įregistruoto automobilio savininko ir neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu pagrįstai priteista 7373,92 Lt ieškovui dėl šiuo automobiliu padarytos žalos išmokėta draudimo suma (TPVCAPDĮ 4 straipsnis, 17 straipsnio 5 dalis, 23 straipsnio 1 dalis).

Eismo įvykio valstybės draudikų biuras eismo įvykio metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais, todėl dokumentai, išduoti Didžiosios Britanijos institucijų, kuriais nustatytas eismo įvykio kaltininkas, žalos dydis, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais įrodomąją galią. A. A. S. nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių įvykio deklaracijoje nurodytus duomenis t.y. kad autoįvykio metu transporto priemonę vairavo ne jis, kad ne jis yra transporto priemonės savininkas, be to, deklaracijoje yra nurodyta atsakovo A. S. gyvenamoji vieta Didžiojoje Britanijoje (t.1, b.l. 45). Dėl to, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepakankamai ištyrė ir įvertino faktą, jog eismo įvykio metu transporto priemonė buvo vairuojama ne jo, nes teisėjų kolegija sprendžia, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuro pateikti duomenys yra pakankami transporto priemonės savininkui bei autoįvykio kaltinimui nustatyti.

Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu ((duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.