- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-05
- Bylos Nr.
- e2S-763-945/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“
- Ieškovas
- A. K.
- Kategorijos
- 3.2.6.6.1Sprendimo už akių priėmimo sąlygos ir tvarka, draudimai priimti sprendimą už akių
- 3.2.6.6.3Pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir šio pareiškimo nagrinėjimo tvarka
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės projektai“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 7 006,89 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, 163,38 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 599,06 Eur kompensaciją, 27,23 Eur kompensaciją už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) sprendimu dienos (2019 m. gegužės 2 d.) iki visiško atsiskaitymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 56 straipsnio pagrindu, kadangi jam daugiau kaip 2 mėn. nebuvo mokamas visas šalių sutartas darbo užmokestis. Darbo sutartį atsakovė nutraukė vienašališkai DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, iš anksto neįspėjusi apie numatomą atleidimą. Ieškovas su darbo sutarties nutraukimo pagrindu nesutiko, dėl ko DGK pateikė prašymą dėl darbo ginčo išsprendimo – atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. DGK 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškovo prašymą tenkino iš dalies – pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu, prašymo dalį dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo atmetė. Ieškovas nesutiko su DGK sprendimo dalimi, kuria nebuvo priteistos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat nepriteista kompensacija pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. 2018 m. lapkričio 11 d. – 2018 m. gruodžio 17 d. ieškovas buvo komandiruotoje Norvegijoje, kur su juo buvo sudaryta dar viena (jau norvegiška) darbo sutartis, kaip pagrindinės lietuviškos darbo sutarties priedas, kurioje buvo detaliai aptartas ir apmokėjimas už faktiškai išdirbtą darbo laiką. Laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. vasario 3 d. ieškovas pakartotinai buvo komandiruotas į Norvegiją. Iš viso komandiruotėse jis praleido 53 dienas, išdirbo 342,5 val. (įskaitant viršvalandžius), todėl, taikant šalių raštu aptartą apmokėjimo tvarką, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pagal galiojančius teisės aktus ieškovui komandiruočių laikotarpiu privalėjo būti mokamas ne mažesnis nei minimalus atlyginimas, taikomas Norvegijoje, ieškovui už komandiruotėje parleistą laiką turėjo būti išmokėtas 7 423,57 Eur darbo užmokestis ir 2 809 Eur dienpinigių. Atsakovė ieškovui iš viso išmokėjo 3 225,68 Eur sumą, todėl liko nesumokėjusi 7 006,89 Eur (10 232,57 Eur – 3 225,68 Eur). Ieškovui taip pat priteistina 163,38 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Nustačius, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, ieškovui DK 56 straipsnio 2 dalies pagrindu papildomai turėjo būti išmokėta jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensacija (599,06 Eur).
2. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu už akių patikslintą ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovės 7 006,89 Eur darbo užmokestį, 163,38 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 599,06 Eur išeitinę išmoką, 4 629,10 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki sprendimo priėmimo dienos (2019 m. spalio 3 d.) ir po 27,23 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo 2019 m. spalio 4 d., taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Teismas taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 279 Eur žyminį mokestį ir 8,98 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Teismas nurodė, kad įsiteisėjus šiam teismo sprendimui netenka galios DGK 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo dalys, kuriomis buvo atmesti ieškovo reikalavimai ir apskaičiuota priverstinės pravaikštos išmoka.
4. Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. papildomu sprendimu už akių ieškovui iš atsakovės buvo priteistas 200 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimas.
Atsiliepimas
5. Atsakovė pateikė prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodydama, kad apie priimtą teismo sprendimą už akių sužinojo tik 2019 m. lapkričio 29 d., kai gavo elektroninį laišką iš antstolio su vykdomaisiais dokumentais. Atsakovei dokumentai buvo siunčiami vieninteliu adresu - S. Nėries g. 101-156, Vilniuje, kuriuo atsakovė veiklos nebevykdo jau nuo 2018 m. birželio mėn. Teismas nebandė pasinaudoti elektroniniais įteikimo būdais, neišnaudojo visų jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas įteikti procesinius dokumentus, dėl ko padarė esminį procesinių dokumentų įteikimo tvarkos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymų visumą, rėmėsi tik ieškovo argumentais ir skaičiavimais. Už uždelstą atsiskaityti laiką priteista suma neatitinka proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, kadangi darbo santykiai truko trumpai, pats ieškovas teikė prašymą atleisti jį iš darbo. Paskutinę atlyginimo dalį atsakovė sumokėjo tą patį mėnesį, kai ieškovas buvo atleistas.
6. Ieškovas atsiliepimu prašė pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkinti ir nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog procesiniai dokumentai atsakovei buvo siunčiami ne vieną, o keturis kartus, ieškovo atstovai ne kartą bendravo su atsakove, todėl atsakovė apie teisminį ginčą žinojo. Tikrieji atsakovės ketinimai yra ne inicijuoti sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūrą, o atnaujinus bylos nagrinėjimą ir priėmus pakartotinį sprendimą, apsunkinti sprendimo vykdymą ir padaryti jį neįmanomu. Atsakovės pateikti papildomi įrodymai (lentelės dėl išmokų) neatitinka nei formos, nei turinio reikalavimų, yra nepasirašyti ir neidentifikuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, priteisė ieškovui iš atsakovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Teismas nurodė, kad procesiniai dokumentai atsakovei pirmiausiai buvo siunčiami ieškinyje nurodytais adresais (S. Nėries g. 101-156, Vilniuje ir Pilies g. 4-19, Kaune), tačiau įteikti procesinių dokumentų nepavyko, todėl teismas savo iniciatyva ėmėsi papildomų veiksmų ir procesinius dokumentus atsakovei siuntė per atsakovės vadovą (Juridinių asmenų registre nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu). Ir šiuo būdu įteikti procesinių dokumentų nepavyko, todėl dokumentai buvo įteikti atsakovės oficialiai registruotu buveinės adresu (S. Neries g. 101-156, Vilniuje) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu (laikant juos įteiktais praėjus dešimt dienų nuo išsiuntimo). Teismas pažymėjo, kad pati atsakovė sudarydama darbo sutartį su ieškovu buvo nurodžiusi tą patį savo buveinės adresą, duomenų, jog atsakovė iki sprendimo už akių priėmimo dienos būtų kreipusis į Juridinių asmenų registrą dėl savo ar savo vadovo adreso patikslinimo, kas buvo tiesioginė atsakovės pareiga, byloje nėra, ieškovas jokių kitų atsakovės adresų, išskyrus aukščiau paminėtus, ieškinyje taip pat nebuvo nurodęs.
Šalies argumentai
9. Teismas konstatavo, kad atsakovės pateiktame prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti ir į civilinę bylą pateikti įrodymai negali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jos nurodomą aplinkybę, kad ieškovas apie būsimą atleidimą iš darbo neva buvo įspėtas žodžiu ir apie tai žinojo. Atsakovės nurodomi argumentai dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už pradelstą atsiskaityti laiką bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo neproporcingumo atsakovės padarytų pažeidimų atžvilgiu yra ne nauji įrodymai, o tik nesutikimas su teismo atliktu byloje jau esančių įrodymų vertinimu ir šiuo metu galiojančių DK normų taikymu. Kita vertus, atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika buvo suformuota galiojant senajam DK, o šiuo metu galiojančiame naujos redakcijos DK yra numatyti sutrumpinti maksimalūs darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už pradelstą atsiskaityti laiką bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką terminai, taip jau pačiame įstatyme užtikrinant abiejų darbo sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Teismas sprendė, kad dauguma ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų arba jau buvo byloje, arba yra nesusiję su kurios nors bylos šalies ginčijamomis aplinkybėmis, todėl negali turėti jokios įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo vertinimu, atsakovės pateikti darbo tabeliai, du lėšų pervedimo nurodymai ir dienpinigių skaičiavimo buhalterinės pažymos negali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi pažymos yra nepasirašytos, taip pat yra nepatvirtintos, neidentifikuotos, iš jų nėra aišku, kas ir kokių konkrečių skaičiavimų pagrindu šias pažymas rengė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir atsakovės prašymą tenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą už akių bei 2019 m. spalio 4 d. papildomą sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Atsakovė apie teismo procesą jokiomis priemonėmis informuota nebuvo, ieškinys jai nebuvo tinkamai įteiktas, todėl ji negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį ir išdėstyti savo poziciją bei argumentus. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovei laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. buvo siunčiami tam tikri procesiniai dokumentai, tačiau šie dokumentai buvo procesiškai ydingi ir pagal juos byla negalėjo būti nagrinėjama. Pats pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. ir 19 d. nutartimis pripažino, kad pradinis ieškovo teiktas ieškinys buvo su trūkumais, įpareigojo ieškovą pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį patikslintą ieškinį. Ieškovas 2019 m. rugsėjo 26 d. pateikė patikslintą ieškinį, kurį teismas priėmė, tačiau atsakovei šis naujai pateiktas patikslintas ieškinys nebuvo siunčiamas, nesuteikta galimybė pateikti atsiliepimą. Be to, teismas neišnaudojo kitų prieinamų priemonių, kad tinkamai įteiktų procesinius dokumentus. Dokumentai atsakovei galėjo būti įteikti ir elektroniniu būdu, kaip tai buvo padaryta nagrinėjant ginčą DGK.
1.2. Byloje, kartu su atsakovės prašymu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pateikti įrodymai, kurie išsamiai atsako į visus klausimus bei pagrindžia atsakovo poziciją, tuo pačiu paneigdami ieškinio argumentus.
1.3. Ieškovas suklaidino teismą, ieškinio argumentus grįsdamas negaliojančiais teisės aktais, o teismas sprendime už akių šių argumentų netyrė (nors privalėjo tą padaryti) ir sprendime rėmėsi teisės normomis, kurios negali būti taikomos ginčui spręsti. Ieškovo patikslintame ieškinyje nurodomas 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus DK neteko galios. 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB buvo perkeltos į nacionalinę teisę, įtvirtinant jas DK 108 ir 109 straipsniuose. Tačiau šie DK straipsniai taikomi kai komandiravimas vyksta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jei ieškovas pageidavo, kad byloje būtų taikoma užsienio teisė, jis tą turėjo aiškiai nurodyti, o teismas – imtis aktyvių veiksmų ir ištirti šios teisės turinį. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai vykdė savo pareigą ex officio nustatyti užsienio teisės turinį ir ją taikyti tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, dėl ko byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
Atsiliepimas
11. Ieškovas atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra įtvirtinta galimybė panaikinus sprendimą už akių atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tuo atveju, jei teismui nėra pateikiami jokie įrodymai, galintys turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, taigi, net ir nustačius, jog atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku informuoti teismo, priimtas sprendimas už akių negali būti naikinamas. Atsakovė visą laiką žinojo apie jos atžvilgiu iškeltą civilinę bylą, kadangi atsakovės darbuotojai su ieškovu nuolat palaikė ryšį telefonu ir domėjosi bylos eiga, tačiau atsakovė sąmoningai priėmė pasyvią procesinę poziciją ir vengė dalyvauti teisminiame procese, tikėdamasi, kad ignoruojant teisminį procesą galutinis teismo sprendimas byloje nebus priimtas. Atskirajame skunde atsakovė nurodo naują, prašyme dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nekeltą argumentą, kad atsakovei nebuvo siunčiamas patikslintas ieškinys. Iš procesinių dokumentų ir kartu su jais pateiktų įrodymų yra akivaizdu, kad atsakovė įsipareigojo ieškovui komandiruočių metu mokėti Norvegijoje nustatytą minimalų darbo užmokestį, ką daryti atsakovę įpareigoja ir teisės aktai. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad, tais atvejais, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę ar į kitą Ekonominės erdvės narę atlikti paslaugų, darbuotojui galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB. Dėl šių nuostatų taikymo šalys buvo susitarusios raštu, atsakovė nenurodė jokio konkretaus teisinio pagrindo, suteikiančio jai teisę šio susitarimo nesilaikyti ar jį ignoruoti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. CPK 286 straipsnyje numatytais atvejais teismas turi teisę priimti sprendimą už akių. Remiantis CPK 287 straipsnio 1 dalimi, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškimą teismas turi teisę netenkinti pareiškimo arba panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 2 ir 3 dalys). Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėja abiejų įstatyme įtvirtintų sąlygų egzistavimą.
15. Atsakovė tvirtina, kad sprendimas už akių negalėjo būti priimtas, nes ji nebuvo tinkamai informuota apie procesą.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę priimti sprendimą už akių dėl procesinio dokumento nepateikusio atsakovo tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta CPK nustatyta tvarka. Teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Taigi tinkamas ieškinio ir jo priedų įteikimas yra viena iš įstatyme numatytų būtinų sąlygų, kurioms esant galima priimti sprendimą už akių.
17. Bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą. Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami faktiškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu. Tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą.
18. Šioje byloje esantys duomenys patvirtina, kad priėmęs ieškinį pirmosios instancijos teismas ieškinio kopiją kartu su pranešimu dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo siuntė tiek įmonės registracijos adresu (S. Nėries g. 101-156, Vilniuje), tiek ir ieškinyje nurodytu atsakovės buveinės adresu (Pilies g. 4-19, Kaune), tačiau įteikti atsakovei procesinių dokumentų nurodytais adresais nepavyko. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad teismo iniciatyva gavus Juridinių asmenų registro išrašą, procesinius dokumentus buvo bandoma įteikti jame nurodytu atsakovės vadovo gyvenamosios vietos adresu, tačiau ir šiuo adresu įteikti atsakovei procesinių dokumentų nepavyko, todėl 2019 m. rugpjūčio 12 d. procesiniai dokumentai buvo pakartotinai išsiųsti atsakovės registruotos buveinės adresu S. Nėries g. 101-156, Vilniuje, ir, vadovaujantis CPK 123 straipsnio 4 dalimi, laikomi įteiktais praėjus 10 d. nuo išsiuntimo. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, ir antrą kartą įmonės registracijos adresu siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti. Taigi apie prasidėjusį teisminį procesą atsakovė nebuvo realiai informuota, o procesinių dokumentų įteikimas atsakovei šioje byloje yra grindžiamas įteikimo fikcija.
19. Nors procesinių dokumentų įteikimas tokiu būdu aptartu atveju neprieštarauja įstatymui, tačiau, atsižvelgiant į sprendimo už akių instituto specifiškumą, teismas tokiu atveju turi būti ypač atidus ir įsitikinti, kad nėra galimybės kitu būdu atsakovą realiai informuoti apie teismo procesą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymo leidėjo valia šis fikcija grindžiamas dokumentų įteikimo būdas yra nustatytas kaip subsidiarus, todėl teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytais, juridinio asmens vadovo gyvenamosios vietos adresais, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt., ir tik išnaudojus šias galimybes procesiniai dokumentai gali būti pripažinti įteiktais praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo į juridinio asmens registruotą buveinę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019).
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sutinka su atsakovės atskirojo skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, prieš taikydamas CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą fikcija grindžiamą įteikimo būdą, neišnaudojo visų jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas realiai informuoti atsakovę apie pradėtą teisminį procesą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad teismui pateiktoje bylos medžiagoje buvo ir kiti atsakovės kontaktiniai duomenys: tiek šalių sudarytoje darbo sutartyje, tiek teismo išreikalautame Juridinių asmenų registro išraše buvo nurodytas atsakovės telefono numeris ir jos elektroninio pašto adresas info@siauresprojektai.lt. Be to, teismo išreikalautoje DGK medžiagoje, be kitų duomenų, buvo ir atsakovės atstovo D. Z. elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini), iš kurio jis vykdė susirašinėjimą su DGK, susirašinėjimo medžiagoje buvo nurodytas ir šio atsakovės atstovo telefono numeris. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, disponuodamas tokia atsakovės kontaktine informacija, būtų mėginęs elektroniniu paštu ar telefonu susisiekti su atsakove, jog informuotų apie prieš ją pradėtą teisminį procesą. Pažymėtina, kad, nors teismo pareiga siųsti byloje dalyvaujančiam asmeniui procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis teismui žinomais byloje dalyvaujančio asmens elektorinio pašto adresais ir nėra aiškiai įtvirtinta konkrečiose taisyklėse dėl procesinių dokumentų įteikimo, tačiau, teismui nustačius, jog kitais būdais atsakovei realiai įteikti procesinių dokumentų nėra galimybės, teismas turėjo pamėginti bent susisiekti žinomais kontaktiniais duomenimis ir informuoti proceso dalyvį apie prieš jį pradėtą teisminį procesą, sudarydamas galimybę laiku pasinaudoti visomis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, kartu ir teise teikti atsiliepimą į ieškinį, teikti į bylą įrodymus, skųsti byloje priimtą teismo sprendimą ir kt.
21. Be to, kaip nustatyta iš bylos duomenų, pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. ir 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimis nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Vykdydamas teismo įpareigojimus ieškovas 2019 m. rugsėjo 26 d. pateikė patikslintą ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė. Patikslintu ieškiniu buvo sukonkretinti pradinio ieškinio reikalavimai, įvardinant konkrečias prašomas priteisti kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos pagal DK 56 straipsnio 2 dalį ir vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką sumas. Pirminio ieškinio (kurį teismas laikė atsakovui įteiktu pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį) dėstomojoje dalyje ieškovas buvo įvardinęs konkrečią prašomos priteisti pagal DK 56 straipsnio 2 dalį kompensacijos sumą – 520 Eur, o patikslintu ieškiniu ieškovas prašė priteisti 599,06 Eur dydžio kompensaciją, dėl ko darytina išvada, kad šiuo atveju patikslintu ieškiniu buvo padidinti ieškinio reikalavimai. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas pagal CPK 141 straipsnio 5 dalies reikalavimus patikslinto ieškinio kopiją privalėjo įteikti atsakovei CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1426-464/2019). Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas šios pareigos neįvykdė, patikslinto ieškinio kopijos atsakovei neišsiuntė ir praėjus kelioms dienoms po to, kai priėmė patikslintą ieškinį, priėmė sprendimą už akių, kuriuo visiškai tenkino patikslinto ieškinio reikalavimus.
22. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie prieš ją pradėtą procesą, nes procesiniai dokumentai atsakovei faktiškai įteikti nebuvo, o pirmosios instancijos teismas, prieš tai neišnaudojęs visų galimybių apie pradėtą procesą realiai informuoti atsakovę jam žinomais elektroninių ryšių adresais, nepagrįstai pasirinko subsidiarų procesinių dokumentų įteikimo būdą, taip pat pirmosios instancijos teismas jokiu būdu neįteikė atsakovei patikslinto ieškinio kopijos, todėl atsakovė neturėjo realios galimybės per teismo nustatytą terminą pateikti atsiliepimo į ieškinį, atsakovei buvo užkirstas kelias įgyvendinti vieną iš pagrindinių proceso teisių – teisę į tinkamą procesą ginant savo interesus. Kadangi atsakovė apie jai iškeltą civilinę bylą nebuvo informuota tinkamai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju sprendimas už akių negalėjo būti priimtas (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas), dėl ko šiuo atveju egzistuoja aplinkybė, įtvirtinta CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punkte, kurią konstatavus, privaloma sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
23. Vertindamas atsakovės argumentus dėl CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinto sprendimo už akių panaikinimo pagrindo (šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui), teismas pažymi, kad dar DGK sprendime yra akcentuojamas duomenų, kurie patvirtintų iš darbo santykių kylančio įsiskolinimo egzistavimą, nepakankamumas. Gavęs ieškinį pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę tokią informaciją pateikti, kartu akcentuodamas, kad teismui turi būti pateikiami mokėtinų sumų apskaičiavimai ir jų išmokėjimą patvirtinantys įrodymai. Kaip matyti iš prie pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pridėtų dokumentų turinio, nesutikdama su įsiskolinimo faktu atsakovė pateikė ieškovo pozicijos neatitinkančius mokėtinų sumų skaičiavimus, taip pat duomenis apie ieškovo vykimą į komandiruotę ir grįžimą iš jos. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino kaip pakankamų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu ne dėl jų turinio, bet dėl jų formos trūkumų. Manydamas, kad teismui pateikto procesinio dokumento priedai neatitinka įstatymo reikalavimo, teismas turėjo CPK 115 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti trūkumų šalinimo institutą. Ši aplinkybė atskleidžia, kad atsakovės teismui teikti argumentai liko neįvertinti formaliu pagrindu.
24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek ir atskirajame skunde atsakovė akcentuoja teismo sprendimo taikyti atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pasekmes nepagrįstumą ir neteisėtumą. Įvertinęs sprendimo už akių turinį šio atsakovės argumento kontekste, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, būtinų tam, jog būtų nustatytos aiškios bylos nagrinėjimo ribos, kas negali nekelti abejonių dėl sprendimo už akių teisėtumo.
25. Į teismą DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ieškovas kreipėsi nesutikdamas su DGK sprendimu, kuriuo ieškovo atleidimas iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo pripažintas neteisėtu, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi konstatuota, kad darbo sutartis nutraukta DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, nustačius, jog ieškovas neišdirbo dviejų metų, atmestas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo (DK 218 straipsnio 4 dalis), nesant pakankamų įsiskolinimo faktą patvirtinančių įrodymų atmesti ir ieškovo reikalavimai dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo. Reikšdamas ieškinį ieškovas jokių reikalavimų, susijusių su jo atleidimo iš darbo teisėtumu, nesuformulavo, nors ir akcentavo, kad darbo sutartis turėjo būti nutraukta vadovaujantis DK 56 straipsniu, pagal kurį ieškovui priklauso prašoma priteisti išeitinė išmoka. Ši aplinkybė pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turėjo būti pagrindu aiškintis, kokiu būdu ieškovas siekia apginti savo teises: 1) ar jis prašo teismo iš naujo įvertinti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, pakeičiant atleidimo pagrindą iš numatytojo DK 36 straipsnio 3 dalyje į numatytąjį DK 56 straipsnyje; konstatavęs tokio reikalavimo pagrįstumą, teismas netaikytų DK 218 straipsnyje įtvirtintų pasekmių, darbo sutartis būtų laikoma nutraukta ne DGK ar teismo sprendimu, bet darbuotojo prašymu teismo nustatytą dieną, kai toks prašymas turėjo būti patenkintas, nebūtų pagrindo konstatuoti egzistavus priverstinei pravaikštai, o kartu ir sąlygoms priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau ieškovas įgytų teisę į DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytą išeitinę išmoką; 2) ar ieškovas sutinka su DGK sprendimo dalimi, kuria pripažinta, kad jo darbo santykiai pasibaigė DGK sprendimo pagrindu; tokiu atveju ši DGK sprendimo dalis įsiteisėtų (DK 229 straipsnio 2 dalis), teismas negalėtų vertinti, ar neegzistavo sąlygos darbo sutartį nutraukti DK 56 straipsnio pagrindu ir taikyti su tuo susijusių pasekmių. Nagrinėjamu atveju teismas sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje nurodė, kad, sprendimui įsiteisėjus, netenka galios ne visas DGK sprendimas, bet jo dalys, kuriomis atmesti ieškovo reikalavimai priteisti iš darbo santykių kylančias sumas. Tokiu būdu teismas pripažino nevertinęs ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo. Nors teismas nenusprendė, kad darbo sutartis turi būti laikoma nutraukta darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių, atsižvelgdamas į tai nepakeitė darbo sutarties nutraukimo datos ir palaikė DGK išvadą dėl laikotarpio nuo atleidimo iš darbo iki sprendimo įsiteisėjimo pripažinimo priverstine pravaikšta, kartu buvo patenkintas reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 56 straipsnio pagrindu pasekmių taikymo – ieškovui priteista išeitinė išmoka, nieko nepasisakant dėl to, kad, kaip nurodė DGK, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, papildoma kompensacija už neteisėtą atleidimą iš darbo ieškovui nepriklauso. Aplinkybė, kad vienu metu buvo taikyti skirtingi dviejų alternatyvių, tarpusavyje nesuderinamų teisių gynimų būdų elementai, leidžia spręsti, kad nagrinėjant bylą nei teismui nebuvo, nei, juo labiau, atsakovei negalėjo būti aišku, kokios yra bylos nagrinėjimo ribos.
26. Kaip matyti iš atsakovės teismui teiktų procesinių dokumentų turinio, atsakovė nesutinka ir su iš jos priteista vidutinio darbo užmokesčio pagrindu skaičiuota kompensacija. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, kad DGK sprendimu DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu priteisė ieškovui iš atsakovės kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką tiek už laikotarpį iki DGK sprendimo priėmimo, tiek ir po jo. Kreipdamasis į teismą ieškovas kitaip spręsti aptariamą klausimą neprašė, bet teikė prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo DK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš sprendimo už akių turinio matyti, kad teismas perskaičiavo DGK priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką (neįvardijęs, kodėl, įsiteisėjus DGK sprendimo daliai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neįsiteisėjo dalis dėl tokios išvados pasekmių – vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, jeigu ieškinys dėl kitokių pasekmių taikymo nebuvo reiškiamas), tačiau nepasisakė dėl ieškovo reikšto reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką.
27. Kartu akcentuotina, kad atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo akcentavo priteistos kompensacijos neproporcingumą, akcentuodama trumpą ieškovo darbo įmonėje laikotarpį. Atmesdamas šį argumentą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įstatyme esant įtvirtintiems maksimaliems laikotarpiams, už kuriuos priteisiamos kompensacijos (DK 146 straipsnio 2 dalyje – 6 mėn., DK 218 straipsnio 4 dalyje – 1 m.), neteko galios iki tol kasacinio teismo suformuluota praktika dėl išmokų mažinimo dėl jų neproporcingumo. Tokia teismo išvada yra nesuderinama su kasacinio teismo taikant 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK formuojama praktika dėl aptariamų išmokų mažinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Faktas, kad teismas nevertino aptariamo reikalavimo pagrįstumo proporcingumo principo kontekste, taip pat galėjo nulemti neteisėto sprendimo priėmimą.
28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovės pozicija, jog teismą galėjo suklaidinti ieškovo argumentai cituojant negaliojančius teisės aktus, reglamentuojančius garantijas komandiruotiems darbuotojams, galės būti įvertinta bylą nagrinėjant iš esmės, t. y. vertinant ieškovo reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo pagrįstumą.
29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo pagrindo priimti sprendimą už akių, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pažeidė CPK normas, reglamentuojančias sprendimo už akių priėmimo, jo panaikinimo sąlygas ir tvarką, sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą už akių ir 2019 m. spalio 4 d. papildomą sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
30. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas, o perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“ pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo patenkinti, Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą už akių ir 2019 m. spalio 4 d. papildomą sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.