- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-14
- Bylos Nr.
- e2-139-407/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00938-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis (pirm.)
- Suinteresuotas asmuo
- S. L., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- Singora
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Singora“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Rancas“, patikslintą pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Singora“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir S. L.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Singora“ (toliau – ir Bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Rancas“, prašė pripažinti BUAB „Singora“ bankrotą tyčiniu.
2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 16 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Singora“. Bendrovės vadovas S. L. per teismo nustatytą terminą nemokumo administratorei neperdavė Bendrovės turto ir dokumentų. Pareiškėja, patikrinusi Bendrovės banko sąskaitų išrašus, nustatė, kad Bendrovės valdymo organai pažeidinėjo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį dėl atsiskaitymų eiliškumo, nes Bendrovė atlikinėjo atsiskaitymus jau būdama nemoki. Paslėptas Bendrovės turtas, galimai klaidingai vesta buhalterinė apskaita patvirtina, kad Bendrovės vadovo veikos atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytas tyčinio bankroto sąlygas ir kriterijus. Pažymėjo, kad bendra Bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų suma siekia net 1 161 175,52 Eur. Bendrovė finansinių sunkumų turėjo nuo 2016 vasario kovo mėn., laiku nemokėjo mokesčių valstybei, skolos kiekvieną mėnesį didėjo. Bendrovės vadovas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad būtų laiku mokami privalomi mokesčiai ir būtų grąžintos skolos, o nesant galimybių tų skolų sumokėti, nenutraukė nuostolingos veiklos ir laiku nesikreipė į teismą? su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau tęsė? nuostolingą veiklą ir didino Bendrovės skolas. Bendrovė paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikusi tik už 2018 metus. Bendrovės balansas, sudarytas bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienos duomenimis, administratorei neperduotas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi pripažino BUAB „Singora“ bankrotą tyčiniu; dėl UAB „Singora“ tyčinio bankroto atsakingu asmeniu pripažino S. L. bei priteisė iš jo 200 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai.
4. Teismas nurodė, kad nors UAB „Singora“ bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, tačiau pareiškimas dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas jau galiojant Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), todėl nagrinėjamu atveju bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas turi būti sprendžiamas remiantis JANĮ nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
5. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. kovo 12 d. rašto BUAB „Singora“ nemokumo administratorei „Dėl finansinio reikalavimo nemokumo byloje patikslinimo“ teismas nustatė, kad skolos VMI pradėjo formuotis 2016 metais, nes 2016 m. vasario 25 d. mokėtinos prievolės suma sudarė 94 822 Eur, 2016 metų pabaigoje pradelsta skola buvo 514 826 Eur, o 2019 m. rugpjūčio 25 d. – jau siekė 1 078 553 Eur. Šias aplinkybes patvirtina ne tik minėtas VMI raštas, bet ir Kauno apskrities VMI 2019 m. sausio 8 d. patikrinimo aktas Nr. (7.45) FR0680-351 ir 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Dėl to teismas sutiko su nemokumo administratorės argumentu, kad vien ši skola lemia, kad UAB „Singora“ 2017 metais jau buvo nemoki.
6. Teismas, remdamasis Bendrovės balanso duomenimis bei VMI skolos susiformavimo duomenimis, darė išvadą, kad Bendrovė ne tik bankroto bylos iškėlimo dieną, bet ir 2019 m. sausio 1 d. buvo nemoki ir jos buvęs vadovas S. L., kuris Bendrovei vadovavo nuo 2019 m. kovo 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo, tapęs Bendrovės vadovu privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
7. Teismas nustatė, kad suinteresuoto asmens S. L. vadovavimo Bendrovei laikotarpiu UAB „Singora“ mokestinė nepriemoka VMI išaugo 423 126,80 Eur ir tuo buvo pabloginta nemokios įmonės padėtis. Dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi kreditorė OU „JUSO ENERGY“.
8. Iš Bendrovės banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad UAB „Singora“ nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 13 d. atsiskaitinėjo su UAB „Dutera“, kurios naudai pagal paskolos sutartis Nr. 2019/02/14 ir Nr. 2019/03/08 nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 12 d. pervedė 275 000 Eur. Galutinis mokėjimas pagal paskolos sutartį Nr. 2019/02/14 atliktas 2020 m. vasario 25 d., tačiau 2019 m. kovo 12 d. vėl atliktas atsiskaitymas 60 000 Eur sumai pagal tą pačią sutartį; 2019 m. kovo 13 d. atliktas dar vienas mokėjimas – 85 000 Eur, bet jau pagal kitą paskolos sutartį Nr. 2019/03/08, ir iš šio mokėjimo matyti, kad paskola grąžinama po keturių dienų nuo paskolos sutarties sudarymo. Be to, teismas nustatė, kad Bendrovė 2019 m. birželio 3 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido UAB „Saurida“ reikalavimo teises į Liepajas specialas ekonomikas zonas SIA V. Biluka komercforma „Envija“ 114 000 Eur dydžio skolą; minėta reikalavimo teisė buvo perleista šalių tarpusavio skolų užskaitymo būdu, t. y. 114 000 Eur sumažinant pradinės kreditorės UAB „Singora“ turimą įsiskolinimą naujajai kreditorei UAB „Saurida“. Visos šios aplinkybė, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad UAB „Singora“ sudarė sau visiškai nenaudingus sandorius ir tuo pablogino jau nemokios įmonės padėtį, atsiskaitė su kreditorėmis UAB „Dutera“ ir UAB „Saurida“, turėdama pradelstą skolą didžiausiai kreditorei – VMI.
9. Teismas nurodė, kad bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti tyčinį blogą UAB „Singora“ valdymą, ydingą įmonės veiklą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis), esant JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje 1 ir 3 punktuose įtvirtintiems tyčinio bankroto požymiams.
10. Nors UAB „Singora“ bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą požymį, tačiau, teismo vertinimu, vien dokumentų neperdavimo administratorei faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų buvusio Bendrovės vadovo siekį dokumentų neperdavimu nuslėpti Bendrovės turto iššvaistymą ar žalą Bendrovės kreditoriams, nagrinėjamu atveju pats savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teismas atsižvelgė į suinteresuoto asmens S. L. paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad UAB „Singora“ buhalteriniai dokumentai paimti kratos metu, atliekant ikiteisminį tyrimą, kuriame juridiniam asmeniui UAB „Singora“ pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje. Teismas darė išvadą, kad buvęs vadovas neperdavė Bendrovės buhalterinių dokumentų nemokumo administratorei dėl pateisinamų priežasčių, nes šie saugomi ikiteisminiame tyrime.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
11. Suinteresuotas asmuo S. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį arba panaikinti šios nutarties dalį, kurioje konstatuota, kad S. L. yra kaltas dėl UAB „Singora“ tyčinio bankroto, ir iš jo priteista 200 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Apeliantas UAB „Singora“ vadovu buvo nuo 2019 m. kovo 14 d iki 2019 m. birželio 7 d. Tai patvirtina informacija apie jo socialinio draudimo laikotarpius, kuri pateikiama kartu su šiuo atskiruoju skundu. Teismui nurodžius, kad Bendrovė buvo nemoki nuo 2017 m., ir konstatavus, kad nemokumas atsirado 2019 m. sausio 1 d., suinteresuotais asmenimis šioje byloje turėjo būti patraukti visi nuo 2019 m. sausio 1 d. buvę Bendrovės vadovai ir kreditoriai bei akcininkai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 37 straipsnio 1 dalis, 266 straipsnis). Teismas apeliantui perkėlė atsakomybę už asmenų, vadovavusių Bendrovei iki jam tampant vadovu ir nebesant juo, veikas, jį vienintelį pripažįstant atsakingu dėl UAB „Singora“ tyčinio bankroto.
11.2. Teismas vadovavosi JANĮ, įsigaliojusiu nuo 2020 m. sausio 1 d., nors apelianto vadovavimo Bendrovei laikotarpiu galiojo ĮBĮ. Šie du teisės aktai skirtingai apibrėžia tyčinį bankrotą bei bankroto pripažinimo tokiu sąlygas. Teismas pažeidė principą lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal).
Atsiliepimas
12. Pareiškėja BUAB „Singora“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą ir priteisti iš jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, kad apeliantas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė jo vadovavimo laikotarpiu buvo nemoki, taip pat tai, kad apelianto vadovavimo laikotarpiu Bendrovė ne tik vykdė nuostolingą veiklą, tačiau ir sudarinėjo sandorius, kurie finansiškai Bendrovei buvo nenaudingi, kas iš esmės dar labiau pablogino jos finansinę padėtį. Šių argumentų pagrindu teismas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovės bankrotas buvo tyčinis, todėl pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra.
13. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atskirajame skunde nenurodoma jokių argumentų, kurie paneigtų tyčinio bankroto požymių apelianto vadovavimo laikotarpiu egzistavimą. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pateikęs atsistatydinimo pareiškimą. Apeliantas pats pavirtino, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nešaukė. Taigi apeliantas nebuvo atleistas ir darbo sutartis su juo nesibaigė iki pat bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo. Vien tai, kad apeliantas nusprendė nevykdyti savo kaip vadovo pareigų, nereiškia, kad jis nebuvo Bendrovės vadovu ir nebuvo atsakingas už Bendrovės veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).
15. Šiuo atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Singora“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie jo valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, kuriais įrodinėja skunde nurodytą aplinkybę, kad jis Bendrovės vadovo pareigas ėjo iki 2019 m. birželio 7 d. Apeliantas nenurodė priežasčių, dėl kurių negalėjo šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir šiose bylose teismas turi būti aktyvus spręsdamas kilusius ginčus, o apelianto pateikti įrodymai gali būti reikšmingi siekiant teisingai išspręsti ginčo klausimą, apeliacinės instancijos teismas minėtus įrodymus priima.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
18. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Nurodytoms išimtims taikomi ĮBĮ arba Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (JANĮ 155 straipsnio 2 dalis).
19. Nagrinėjamu atveju UAB „Singora“ bankroto procesas pradėtas dar galiojant ĮBĮ, tačiau pareiškimas dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas jau galiojant JANĮ, todėl pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendė vadovaudamasis JANĮ nuostatomis.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).
21. Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, sutiktina su apelianto argumentu, kad jo vadovavimo Bendrovei laikotarpiu galiojo ĮBĮ, todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, apelianto veiksmai turi būti vertinami pagal ĮBĮ, o ne JANĮ nuostatas, reglamentuojančias tyčinio bankroto požymius ir sąlygas.
Dėl pagrindų pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu
22. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
23. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas Bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo 2019 m. kovo 14 d. Pagal apelianto pateiktus duomenis apie jo valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, apeliantas Bendrovės vadovo pareigas ėjo iki 2019 m. birželio 7 d. Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie kitų asmenų paskyrimą eiti Bendrovės vadovo pareigas po apelianto atleidimo iki bankroto bylos iškėlimo Bendrovei ir nemokumo administratoriaus paskyrimo.
25. Apeliantas teigia, kad teismas jam perkėlė atsakomybę už kitų asmenų, vadovavusių Bendrovei iki apeliantui tampant vadovu ir nebesant juo, veikas, jį vienintelį pripažįstant atsakingu dėl UAB „Singora“ tyčinio bankroto. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas šį argumentą, vertina, ar yra pagrindas pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu dėl apelianto vadovavimo Bendrovei laikotarpiu atliktų veiksmų (neveikimo).
26. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
27. Viena iš tokių pareigų nustatyta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje – jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
28. Įstatyme nustatytą įmonės vadovo, kuris geriausiai žino įmonės finansinę būklę ir veiklos perspektyvas, pareigą inicijuoti bankroto procesą lemia bankroto instituto paskirtis ir tikslas – įmonei tapus nemokiai, per įmanomai trumpiausią laiką pradėti bankroto procesą, kad būtų sustabdytas kreditorių skaičiaus, jų skolų didėjimas ir kiek įmanoma sumažinti kreditorių ir pačios įmonės turtiniai praradimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-219/2016 20 punktą).
29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktas).
30. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovė 2019 m. sausio 1 d. jau buvo nemoki. Apeliantas šios aplinkybės atskirajame skunde neginčija ir neneigia, kad jam buvo žinoma, jog Bendrovė jo vadovavimo laikotarpiu faktiškai buvo nemoki. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto vadovavimo laikotarpiu Bendrovės mokestinė nepriemoka kreditorei VMI padidėjo 423 126,80 Eur suma. Šios aplinkybės apeliantas taip pat nenuginčijo jokiais įrodymais, kurie paneigtų VMI pateiktus duomenis apie Bendrovei apskaičiuotą mokestinę nepriemoką.
32. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliantas, eidamas Bendrovės vadovo pareigas, turėjo aiškiai suvokti, kad Bendrovė yra nemoki, todėl bankroto bylos neinicijavo sąmoningai. Dėl šio pažeidimo Bendrovės turtinė padėtis iš esmės pablogėjo ir taip buvo pažeisti kreditorių teisėti interesai.
33. Be to, byloje nustatyta, kad, apeliantui einant Bendrovės vadovo pareigas, 2019 m. birželio 3 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuria Bendrovė perleido vienai iš savo kreditorių UAB „Saurida“ reikalavimo teisę į skolininkės Liepajas specialas ekonomikas zonas SIA V. Biluka komercforma „Envija“ 114 000 Eur dydžio skolą. Iš minėtos sutarties matyti, kad reikalavimo teisė buvo perleista šalių tarpusavio skolų užskaitymo būdu, t. y. 114 000 Eur sumažinant pradinės kreditorės UAB „Singora“ turimą įsiskolinimą naujajai kreditorei UAB „Saurida“. Toks sandoris patvirtina, kad apeliantas Bendrovės veiklą organizavo taip, jog kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į Bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Juolab kad iš bylos medžiagos matyti, jog Bendrovė jokio kito vertingo materialaus turto neturėjo.
34. Visos šios nustatytos aplinkybės atitinka tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) ir 4 punkte (įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos). Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu nurodytais pagrindais dėl apelianto vadovavimo laikotarpiu atliktų veiksmų (neveikimo).
35. Pažymėtina, kad kitu laikotarpiu, kai apeliantas nevadovavo Bendrovei, sudaryti sandoriai ir (ar) padaryti įstatyme nustatytų įmonės vadovo pareigų pažeidimai, kuriais pirmosios instancijos teismas taip pat grindė savo išvadą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nepaneigia apelianto kaltės dėl Bendrovės privedimo prie bankroto. Tai, kad teismas nenustatė kitų asmenų, dėl kurių kaltės Bendrovė tyčia privesta prie bankroto ir neįtraukė jų į bylą apelianto teisių nepažeidžia, kadangi jis atsakingas tik už savo, kaip vadovo, veiksmus.
36. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad yra pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame juridiniam asmeniui UAB „Singora“ pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Taigi, kitų buvusių Bendrovės vadovų atsakomybės klausimas įstatymų nustatyta tvarka galės būti sprendžiamas užbaigus minėtą ikiteisminį tyrimą.
37. Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti ar keisti skundžiamą nutartį apelianto skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.