Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-475-755/2018

teisėja Šarūnė Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01113-2017-6

2018 m. liepos 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. M., V. M. ir A. P. (M.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-121-1000/2018 pagal ieškovų I. M., V. M. ir A. P. ieškinį atsakovui R. B. dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliantų nuomone, teismas neteisingai taikė ir aiškino CK 6.547 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš esmės jas pažeidė, taip pat netinkamai ginčo kontekste rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas yra ūkininkas profesionalas, dirbantis žemę ir galintis objektyviai, pasitelkęs savo žinias ir kitus specialistus, nustatyti, kiek realiai yra dirbamos ir galimos pagal tikslinę paskirtį naudoti žemės. Jis taip pat neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie būtinumą parengti nuomojamo žemės sklypo planą. Be to, būtent atsakovas teikia deklaracijas išmokoms gauti, todėl taip pat turėtų būti dar labiau suinteresuotas tiksliais žemės matavimais. Tai, kad sutartyje nebuvo aptarta, kas inicijuos matavimus, kas juos atliks, nereiškia, jog yra pagrindas ignoruoti imperatyvų įstatymo pažeidimą. Ieškovai, būdami įsitikinę dėl 5 metų sutarties galiojimo, inicijavo viso žemės sklypo pardavimą. Teismas klaidingai aiškino ir vertino tą aplinkybę, jog reikalavimus teisme ieškovai pareiškė tik po to, kai sugalvojo parduoti sklypą.

11. Teigia, jog teismas be pagrindo susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, išnagrinėdamas tik ginčo sutarties atitikimą imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.546 – 547 straipsnio 3 dalis), tačiau visiškai nenagrinėdamas ieškovų argumentų, susijusių su apgaule ar esminiu suklydimu dėl nuomos termino. Savo reikalavimą – pripažinti negaliojančia 2013 m. gruodžio 29 d. privačios žemės nuomos sutartį ieškovai grindė, nurodydami, kad sutartis yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, nesant nuomojamo žemės sklypo plano, todėl yra niekinė, be to, dar ir tuo faktiniu pagrindu, kad joje nurodytas 25 metų terminas neatspindi tikrosios nuomotojų valios, sutartį jie sudarė 5 metams, nurodė, kad atsakovas galėjo įrašyti nuomos terminą ieškovams nežinant. Teismas šių aplinkybių nevertino, dėl ko pažeidė ieškovų teisę į teisminę gynybą. Atitinkamai teismas taip pat nenagrinėjo argumentų ir aplinkybių, susijusių su ginčo sutarties 22 punktu, jo pakeitimu, palyginti su ankstesne sutartimi, nors abi šalys dėl to davė paaiškinimus, kas buvo susiję su apgaule ir/ar suklaidinimu dėl sutarties pratęsimo tomis pačiomis sąlygomis, padidinat nuomos kainą. O būtent: ankstesnėje šalių pasirašytoje nuomos sutartyje (jos 22 punkte) buvo įtvirtinta, kad nuomotojas gali nutraukti sutartį pranešus prieš tris mėnesius iki derliaus nuėmimo; tuo tarpu ginčo nuomos sutartyje šis 22 punktas jau pakeistas, nurodant, kad nuomotojas negali nutraukti sutarties prieš terminą, jei žemės sklypas dirbamas ne pagal paskirtį arba keičiama jo paskirtis. Tokia sąlyga iš esmės prieštarauja ir pačios žemės nuomos sutarties prasmei bei tikslui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinis skundas atmestinas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

16. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas susiaurino ginčą, dėl ko sprendime nebuvo atsakyta į visus pareikštus reikalavimus ir toks pažeidimas laikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu; teismas išanalizavo vieną iš ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu nurodytų reikalavimo panaikinti sandorį faktinių pagrindų – CK 6.547 straipsnio 3 dalies pažeidimą, tačiau nevertino aplinkybių ir įrodymų, susijusių su ginčijamos sutarties ar jos dalies negaliojimu dėl apgaulės ir/ar suklydimo.

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai jų teiginiams, motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Tai, kad apeliantai turi kitą nuomonę dėl skundžiamame teismo sprendime išdėstytų argumentų, savaime nereiškia jo neteisėtumo.

18. Ieškovai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad prie privačios žemės nuomos sutarties nebuvo pridėtas nuomojamos žemės sklypo planas, kurį, ieškovų teigimu, turėjo parengti atsakovas, todėl buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, t. y. nesant nuomojamo žemės sklypo plano, nėra ir paties nuomos sutarties objekto.

19. Pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies ir CK 6.547 straipsnio 3 dalies nuostatas prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o kai žemė nuomojama iki trejų metų – žemės sklypo schema; žemės sklypo planas ar schema yra neatskiriama žemės sandorio dalis. Šios teisės normos sisteminiu – loginiu ryšiu susijusios su CK 6.546 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.), kuriame apibrėžiamas žemės nuomos sutarties dalykas ir nustatyta, kad tai yra žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijos planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas, kad civilinių teisių objektu gali būti tik identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.547 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas prie žemės nuomos sutarties pridėti nuomojamo žemės sklypo planą, o kai žemė nuomojama iki trejų metų – žemės sklypo schemą, yra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-421/2016; kt.).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypai, priklausantys ieškovams, suformuoti atliekant tik preliminarius matavimus. Ieškovė I. M. ir atsakovas patvirtino, kad sudarant 2007 m. rugsėjo 16 d. privačios žemės nuomos sutartį, ieškovė perdavė viso žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), planą. Atsakovas GPS matavimo prietaisu išsimatavo buvusios dirbamos žemės plotą ir toks plotas buvo įrašytas į 2007 m. rugsėjo 16 d. sutartį. Sudarant ginčijamą žemės nuomos sutartį ,nuomojamos žemės sklypo planas nebuvo pateikiamas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka, kad, nesant nuomojamo žemės sklypo plano, prie privačios žemės nuomos sutarties nebuvo pridėtas teisė aktų reikalavimus atitinkantis žemės sklypo planas.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, sandoris yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Sprendžiant dėl nuomos sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).

22. Sprendžiant dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.547 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo prie žemės nuomos sutarties pridėti nuomojamo žemės sklypo planą nesilaikymo padarinių nuomos sutarties galiojimui, turi būti atsižvelgiama į šio reikalavimo paskirtį. Žemės sklypo planas skirtas patvirtinti, kad nuomos sutarties dalykas atitinka jam keliamus reikalavimus (nors tai gali būti padaryta ir kitomis priemonėmis), užtikrinti nuomos sutarties šalių interesą apibrėžti nuomojamą žemės sklypą ar jo dalį ir gali būti reikšmingas esant sutarties šalių ir (ar) trečiųjų asmenų ginčui dėl išsinuomoto žemės sklypo (jo dalies) ribų. Taigi, Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.547 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo prie žemės sklypo dalies nuomos sutarties pridėti žemės sklypo planą nesilaikymas savaime nelemia sandorio negaliojimo, turi būti nustatyta, ar dėl to nepažeisti sutarties šalių, viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016).

23. Ieškovai nurodo, kad sutartis turi būti nutraukta remiantis CK 1.80 straipsnio pagrindu, tačiau nei ieškinyje, nei bylą nagrinėjant teisme nenurodė, kaip išnuomoto žemės sklypo plano nepridėjimas prie sutarties lėmė jų teisių ir interesų pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas – apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2011). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sudarant ginčijamą nuomos sutartį ieškovams esminis sutarties dalykas buvo kainos padidinimas; jie nereikalavo, jog į sutartį būtų įtrauktas reikalavimas pateikti nuomojamos žemės sklypo planą, su sutarties sąlygomis sutiko ją pasirašydami. Sudarant 2007 m. rugsėjo 16 d. žemės nuomos sutartį, žemės objektas, nors ir ne detaliai, tačiau buvo apibrėžtas, t. y. ne tiksliomis koordinatėmis, tačiau šalims žinomoje vietovėje, konkretaus dydžio, pagal jį skaičiuotas ir mokėtas nuomos mokestis dėl kruio tikslumo ginčas neiškeltas. Sudarant žemės nuomos sutartį, ieškovė I. M. perdavė atsakovui visą ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo planą. Taigi, antrą kartą sudarant žemės nuomos sutartį žemės sklypo ribos buvo žinomos, be to, nuomos sutartyje buvo nurodytas nuomojamo sklypo plotas, t. y. kad išnuomojamas ne visas, o tik didžioji dalis sklypo. Tokiu būdu, nors ir nesant nuomojamo žemės sklypo plano, šalys identifikavo nuomos objektą kitomis priemonėmis.

24. Kadangi nagrinėjamoje byloje, prie ginčijamos sutarties nepridėjus nuomojamos žemės sklypo plano, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė ieškovų teisių, viešojo intereso pažeidimo, todėl jos pripažinimas negaliojančia tik dėl to prieštarautų siekiui užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, taip pat proporcingumo principui. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl sandorių negaliojimo instituto paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Esant tokiai išvadai, teismas sprendimu pagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti 2013 m. gruodžio 29 d. privačios žemės nuomos sutartį negaliojančia.

25. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad teismas, atsisakydamas nagrinėti ieškovų išdėstytus argumentus ir aplinkybės dėl sandorio ar jo dalies negaliojimo, kaip sudaryto dėl apgaulės ar esminio suklydimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pažeidė proceso teisės normas ir toks sprendimas yra absoliučiai negaliojantis. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas dėl apgaulės suklydimo ar pan. sudaryto sandorio, nors ir tiesiogiai nepasisakė, tačiau šio ginčo kontekste tai nekeičia paties priimto sprendimo teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio dalykas – tai ieškinyje ieškovo suformuluotas materialinis teisinis reikalavimas atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kuris apibrėžia ieškinio ribas. Pagal bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo.

26. Iš ieškovų pareikšto ieškinio ir jame suformuluotų reikalavimų matyti, kad teigiama,jog nebuvo jų valios sudaryti ginčijamą nuomos sutartį 25 metams, o norėta pratęsti 2007 m. rugsėjo 16 d. nuomos sutartį, tik pakeičiant žemės nuomos kainą; atsakovas sukeitė pirmą sutarties lapą ir nurodė jame ne tokią datą. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ieškovai nereiškė reikalavimo dėl suklydimo sudaryto sandorio ar dėl apgaulės pripažinimo negaliojančiu. Būtent ginčas kilo tarp privačių šalių dėl žemės nuomos sutarties, kuri pati savaime, kaip minėta, nėra prieštaraujanti viešai tvarkai ar gerai moralei. Kolegija sutinka su teismo pozicija, jog CK 1.90 straipsnyje ir 1.91 straipsnyje įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai konstatuojami tik teismo tvarka pagal šalies ieškinį, t. y. šie sandoriai yra nuginčijamieji, todėl privalo būti pareikštas reikalavimas tokiu pagrindu pripažinti ieškinį negaliojančiu.

27. Vertinant tai, kad teismui nebuvo pagrindo nagrinėti ieškovų nurodomų aplinkybių dėl sudaryto ginčijamos žemės nuomos sutarties termino, todėl sprendime pagrįstai liko neatskleistos aplinkybės, susijusios su sutarties 22 punktu (dėl sutarties nutraukimo prieš terminą) ir jo pakeitimu, kaip kad teigia apeliantai. Šis sutarties punktas ieškovų ieškinyje apskritai nebuvo nurodytas ir aptartas kaip ieškinio pagrindo dalis, todėl vertinamas kaip ieškinio pagrindo papildymas, kas apeliaicniame procese negali būti atliekama (CPK 312,141 straipsniai). Vadovaudamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu taip pat nepasisako.

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tarp jų – pasirinkti vieną ar kelis pažeistų teisių gynimo būdus, juos keisti (CPK 13 straipsnis). Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį, dalyvaujantys byloje asmenys įpareigojami sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai.

29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

30. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, vertino pateiktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti priimto sprendimo nėra pagrindo, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. Pastebėtina, jog atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas prašė priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.