Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-713-478-2014

Teisėjas Gintautas Kaulakis Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00104-2010-1

2014 m. spalio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, nuteistojo V. L. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimas.

Nukentėjusiojo M. N. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš V. L. jam priteisiant 20 000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. L. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM naudai priteista 5139,24 Lt bylos procesinių išlaidų (ekstradicijos išlaidos).

Taip pat iš V. L. valstybės naudai priteista 650 Lt antrinės teisinės pagalbos nukentėjusiajam suteikimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 18 d. tarp 16-17 val. Ispanijos Karalystės Sevilijos provincijos V. kaime esančio namo koridoriuje, tyčia, iš pykčio, norėdamas nuraminti, smogė vieną kartą rankoje laikytu nenustatytu metaliniu įrankiu nukentėjusiajam Lietuvos Respublikos piliečiui M. N. į galvą ir taip padarė nukentėjusiajam M. N. muštinę žaizdą kairėje kaktinėje smilkininėje galvos dalyje su kaukolės kaulų lūžiu, ko pasėkoje nukentėjusiajam išsivystė asenizacija, galvos skausmai bei svaigimas, neteko 45 % darbingumo, tai yra padarė nukentėjusiajam M. N. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuosprendį keičiant civilinio ieškinio dalyje.

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas V. L. pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Vertinant V. L. už jo nusikalstamą veiką paskirtą bausmę, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas parinko tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, ji neprieštarauja BK 54 ir 41 straipsnių nuostatoms.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmė skiriama pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo įvertinti visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios turi vienodą teisinę reikšmę. Ne mažiau svarbu, paskiriant bausmę kaltininkui, yra ir teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatskiriamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimo. Pagal teismų praktiką tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį.

V. L. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalį. Šio straipsnio sankcijoje numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė, kurios maksimalus terminas - dešimt metų. V. L. už šį nusikaltimą paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu. BK 135 straipsnio 1 dalis priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl nuteistojo atžvilgiu negali būti taikomos ir BK 75 straipsnio nuostatos bei laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-01 teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 str.) apžvalga).

Tam, kad būtų galima skirti sankcijoje nenumatytą švelnesnės rūšies bausmę, teismas turi būti visiškai įsitikinęs, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų teisingumo principus ir prieštarautų bausmės paskirčiai. Be to, teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-10/2011, 2K-7-371/2011, 2K-430/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-456/2013). Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatyta aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji yra betikslė, t. y. nepasiekianti visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekianti iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas.

Tuo tarpu teismo V. L. baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės negali būti įvardijamos išimtinėmis, kurios suponuotų išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam prieštarautų teisingumo principui. Tiek teismo nustatytos ir nuosprendyje išvardintos, tiek ir nuteistojo skunde išdėstytos aplinkybės yra reikšmingos vertinant nuteistojo asmenybę ir jo pavojingumą bei skiriant bausmę, tačiau jos nėra išskirtinės, pagrindžiančios sankcijoje numatytos bausmės neatitikimą teisingumo principui.

Skiriant V. L. bausmę už įvykdytą nusikaltimą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų, žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingą nusikaltimą, tačiau įvertino ir tai, jog jis iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo padaręs jokių nusikaltimų ir nebuvo teistas, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nuoširdžiai gailėjosi ir pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įvertino ir tai, kad V. L. turi mažametį vaiką bei prižiūrėjo pensininkę motiną, taip pat yra savo noru atlyginęs dalį turtinės žalos, pripažino pareikštą civilinį ieškinį. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes ir jas teisingai įvertinęs, teismas kaltinamajam paskyrė bausmę, kuri yra žymiai mažesnė nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, įvertinus tai, jog baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą ir kaltinamasis prisipažino kaltas dėl šio nusikaltimo padarymo, skiriant bausmę buvo taikytos ir BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatos bei bausmė dar sumažinta 1/3.

Visgi pažymėtina, kad vien tik sunkinančių aplinkybių nebuvimas, dažniausios lengvinančios aplinkybės (prisipažinimas ir gailėjimasis) egzistavimas, darbo, išlaikytinų vaikų ar kitų asmenų turėjimas, teigiamos charakteristikos bei neteistumo faktas rodo tik tipinį kaltininko portretą, kuris neleidžia daryti išvados, kad paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai patvirtina suformuota gan gausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad V. L. materialinė pagalba pensininkei motinai L. L. ar vaikų: dukros E. L., gim. (duomenys neskelbtini), sūnų M. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. L., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymas, yra tos išskirtinės aplinkybės, dėl kurių privalu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, juo labiau, kad nėra jokių duomenų, kad šiais asmenimis rūpinosi iškirtinai tik apeliantas (kai iš bylos duomenų matyti, kad jis turi dar tris seseris, o vaikus išlaiko ir jų motinos) ir, jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, šių asmenų gyvenimo sąlygos taptų neįmanomos. Be to, nesutiktina ir su apelianto argumentais, kad teismas galėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis teigiamai charakterizuojamas, šiuo metu jo materialinė padėtis yra bloga, nes bylos duomenys šių aplinkybių nepatvirtina.

Nesutiktina su apeliantu, jog bausmė jam turėjo būti švelninama įvertinus provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Šiuo atveju nuteistasis pats pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, jog kilusį konfliktą galima buvo išspręsti ir be fizinio smurto panaudojimo. Net ir vertinant nuteistojo nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusysis M. N. sužalojimo metu buvo neblaivus ir reiškė priekaištus nuteistajam, nepakluso jo reikalavimams, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis kėlė realią grėsmę V. L., kėsindamasis į jo asmens neliečiamumą, vartojo smurtą, savo elgesiu ypatingai žemino nuteistojo orumą, jį įžeidinėjo ar kitaip tyčiojosi, nuteistojo atžvilgiu elgėsi netinkamai, dėl ko toks nukentėjusiojo elgesys paskatino nusikalstamą V. L. veiką prieš jį, ir nėra pagrindo manyti, kad jis savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti.

Apelianto nuomone, pagrindas švelninti bausmę yra ir tai, jog jo byloje baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai – septynerius metus.

Apeliantas teisingai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kurioje pasisakyta, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Tačiau, kaip pabrėžia ir pats apeliantas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.).

Šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti, kad procesas nagrinėjamoje byloje truko nepateisinamai ilgą laiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl M. N. sveikatos sutrikdymo ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2010-12-06, atskyrus jį iš kitos baudžiamosios bylos Nr. 38-1-00117-08 (1 t., b. l. 1), o pastarosios bylos nagrinėjimas baigtas 2011-01-12 baudžiamuoju įsakymu, kuriuo V. L. nubaustas pagal BK 202 str. 1 d. 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda (2 t., b. l. 161-174). Nagrinėjamu atveju, bylos procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki procesinio sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme truko ne septynerius, bet trejus su puse metų, o toks terminas pagal teismų praktiką savaime nėra laikomas labai ilgu. Tik daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Pastebėtina, kad V. L. įtariamuoju šioje byloje pripažintas tik 2011-12-28 Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ir jam paskelbta paieška (2 t., b. l. 123, 122), pranešimas apie įtarimą jam įteiktas 2012-01-20 (2 t., b. l. 138), todėl baudžiamojo proceso kodekse įtariamajam numatytas pareigas ir suvaržymus V. L. pradėjo patirti tik nuo šio termino.

Tačiau net ir procesui užtrukus ilgesnį laiką, svarstant, ar yra pagrindas taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą skirti švelnesnę bausmės rūšį, teismai privalo išsiaiškinti, kokios priežastys lėmė ilgą bylos procesą. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šis procesas nevyko sklandžiai, priešingai nei tvirtina apeliantas, buvo būtent paties V. L. elgesys – jo daromi paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų pažeidimai, vengimas dalyvauti procese. Tai patvirtina ir bylos medžiaga. Byloje ne kartą buvo skelbta jo paieška, skirta griežta kardomoji priemonė – suėmimas. Net pradėjus ikiteisminį tyrimą, įtarimas V. L. buvo pareikštas jam nedalyvaujant, nes tuo metu jis buvo išvykęs į Ispaniją. Užbaigus ikiteisminį tyrimą ir apie tai paskelbus V. L. 2012-06-19 (2 t., b. l. 184), jis vėl neatvyko pas tyrėją. Buvo nustatyta, kad įtariamasis išvyko iš Lietuvos, galimai į Švediją, todėl buvo paskelbta jo paieška (3 t., b. l. 2), o 2012-07-17 nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (3 t., b. l. 17). V. L. buvo sulaikytas 2012-08-08 ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012-08-08 nutartimi nustatytas suėmimo terminas (3 t., b. l. 22), 2012-08-14 nutarimu suėmimas pakeistas įpareigojimu periodiškai registruotis policijos įstaigoje (3 t., b. l. 25). Užbaigus ikiteisminį tyrimą 2012-08-20 ir bylą perdavus teismui, teisminis nagrinėjimas taip pat nevyko sklandžiai pagrinde dėl V. L. ligos, dėl jo gynėjos advokatės A. Ručienės užimtumo, kaltinamojo pažeidžiamų procesinių pareigų dalyvauti teismo posėdžiuose, laikytis paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės sąlygų. Dėl pastarųjų priežasčių jam (2013-05-15 nutartimi (3 t., b. l. 162-163)) vėl buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas ir paskelbta jo paieška. Nustačius, jog V. L. išvyko į Didžiąją Britaniją, buvo išduotas Europos arešto orderis. V. L. buvo sulaikytas 2014-03-04 Švedijos Karalystėje (4 t., b. l. 29) ir pargabentas į Lietuvą. Kaišiadorių rajono apylinkės 2014-03-21 nutartimi V. L. palikta galioti kardomoji priemonė suėmimas, kuri nebebuvo pakeista iki nuosprendžio priėmimo 2014-06-18. Taigi, sprendžiant iš šios įvykių sekos, nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamas delsimas, t. y., kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visą bylos medžiagą, nuteistojo elgesį procese, pripažinti to, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių būtų pažeista nuteistojo teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, neturi pagrindo.

Nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog jo bloga sveikatos būklė, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą paskirta žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis numatyta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis dėl sveikatos būklės negalėtų atlikti paskirtos bausmės. Abejonių sunkia sveikatos būsena kelia ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, 2013-03-14 posėdyje, nuteistojo gynėja nurodė, jog jos ginamasis į posėdį neatvyksta dėl gydymosi, tačiau iš teismui pateiktų medicininių dokumentų nustatyta, kad V. L. 2013 m. kovo mėnesį nebuvo išduota nustatytos formos pažyma dėl negalėjimo atvykti į teismą (2013-04-25 nutartis, 3 t., b. l. 154-155). Į teismo posėdį 2013-05-15, kuriame turėjo būti svarstomas ekspertizės skyrimo klausimas, kaltinamasis taip pat neatvyko, jokių pateisinančių dokumentų nebuvo pateikta. Paaiškėjo, jog jis yra išvykęs į užsienį – Švedijos Karalystę, kurioje vėliau buvo sulaikytas ir pargabentas į Lietuvą pagal Europos arešto orderį. Taigi abejotina, kad apelianto sveikatos būklė yra tokia bloga, jog jis negali atlikti paskirtos bausmės, tuo labiau, kad vietoj gydymosi apeliantas pažeidinėjo nustatytas švelnesnės kardomosios priemonės sąlygas, važinėjo į užsienį.

V. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam M. N. iš V. L. priteista 20 000 litų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Apelianto nuomone, ši suma yra per didelė, priteista neanalizavus teismų praktikos, neįvertinus kitų svarbių aplinkybių, tarp jų ir tos, jog jis jau yra atlyginęs 1000 eurų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Skirtingi asmenys net ir analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, gana dažnai, net ir analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-227/2011). Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Šiuo atveju, nukentėjusiajam M. N. tyčiniais V. L. veiksmais buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – stipriai buvo smogta su rankoje laikytu metaliniu įrankiu į gyvybiškai svarbų organą – galvą. Dėl patirtų sunkių sužalojimų nukentėjusysis buvo operuotas, ilgai gydėsi. Priešingai nei nurodo apeliantas, liekamieji reiškiniai po šio sužalojimo yra labai ryškūs – nukentėjusysis, būdamas gana jauno amžiaus, jau yra netekęs 45 procentų darbingumo, po patirtos traumos jam išsivystė astenizacija, galvos skausmai bei svaigimas, pablogėjo atmintis, tapo vangus mąstymas, išsivystė nuotaikos, pažinimo bei koordinacijos sutrikimai. Tokie liekamieji reiškiniai nustatyti 2011-02-09 specialisto išvadoje (1 t., b. l. 67-69). Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis patyrė didžiulę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė. Visos šios aplinkybės rodo, kad patirta žala išties didelė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad atlygintinos žalos dydis nemažinamas, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Be to, žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, šiuo atveju, yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Nukentėjusiojo dėl nusikalstamos veikos patirtos moralinės žalos satisfakcija turi prioritetinę reikšmę, nei finansiniai nepatogumai, kuriuos patirs nuteistasis. Beje, ir pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme pareikšto ieškinio neginčijo ir sutiko jį atlyginti visa apimtimi. O tai, kad aptardamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atskirai neanalizavo nuteistojo turtinės padėties, dar nereiškia, jog jis pažeidė teisės normas, reglamentuojančias žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais, tuo labiau, kad priteisdamas procesines išlaidas, teismas įvertino šiuos kriterijus ir jų nepriteisė visa apimtimi.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgus į nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumą, kilusius padarinius, nusikalstamą veiką padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, nukentėjusiojo patirtą skriaudą atlyginti gali tik jo prašomo dydžio ieškinys, kuris nevertintinas kaip per didelis ar neprotingas. Priešingai nei mano apeliantas, toks žalos dydis nepažeidžia ir nusistovėjusios teismų praktikos. Priteisiamas neturtinės žalos dydis tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos dydį, o šios kategorijos bylose priteisiamos žalos dydis svyruoja nuo 10 000 iki 100 000 Lt (kasacinės nutartys 2K-209/2010, 2K-54/2012, 2K-244/2011, 2K-244/2011), todėl 20 000 Lt nelaikytina pernelyg dideliu žalos už patirtus išgyvenimus atlyginimu.

Sutiktina su apeliantu tik dėl to, kad teismas be pagrindo iš priteistos sumos neatėmė dalies jau atlygintos žalos. Kaip matyti iš M. N. ieškinio (1 t., b. l. 62) jis iš viso pareiškė ieškinį priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, turtinės žalos atlyginimo klausimas nebuvo keliamas. Dalį sumos – 1000 eurų, t. y. 3452,80 Lt, V. L. nukentėjusiajam atlygino 2007-07-20 (1 t., b. l. 73), todėl pirmosios instancijos priteistas civilinio ieškinio dydis mažinamas, iš 20 000 Lt atimant šią sumą.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas (4 t., b. l. 165), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. L., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 9 d. sudaro 120 litų (34,75 EUR) dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas konkretus prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamą teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. L. nepriteistinos.

Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam V. L. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl nuosprendžio šioje dalyje apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti. Nuosprendis keistinas tik dalyje dėl priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajam M. N., priteistą sumą sumažinant atlygintos žalos dydžiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutarė:

Nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį pakeisti. Priteisti iš V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. N. 16 547,20 (šešiolika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt septynis litus 20 ct.) litus (4792,40 EUR) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.