Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1044-254/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lizardas“ ieškinį atsakovui R. D. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Dorilita“, uždaroji akcinė bendrovė „Lisada“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas buvusio įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl bankroto administratoriaus teisės reikšti ieškinį bei teisių gynimo būdo pasirinkimo

Privatinei teisei būdingas šalių autonomijos arba dispozityvumo principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo reikalavimų, pasirinkti savo elgesio, teisių gynimo modelį. CK 1.138 straipsnyje reglamentuota, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, bei pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato tos teisės normos, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenumato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą gali pasirinkti šalys savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009). Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011). Pagal ĮBĮ bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, taip pat turi teisę pasinaudoti visais įstatymuose numatytais įmonės ir jos kreditorių teisių gynimo būdais inter alia reikalauti iš įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių jų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir kt. Todėl, teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju ieškovas galėjo laisvai pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą, dėl ko pats faktas, kad ieškovas visų pirma nesikreipė į teismą dėl skolininko UAB „Dorilita“ sutartinės prievolės įvykdymo ir skolos išieškojimo teismine tvarka, o reikalauja žalos atlyginimo iš vadovo, savaime nesuponuoja išvados, kad tokiu būdu yra pažeidžiami esminiai CK įtvirtinti principai. Reikalauti žalos atlyginimo iš įmonės valdymo organo nekliudo aplinkybė, jog įmonei nėra įvykdyta trečiojo asmens tam tikra prievolė, jei ji atsirado dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų. Nepaisant to, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirenka bylos šalis, teismo pareiga yra išnagrinėti reikalavimą ir remiantis byloje esančių įrodymų visuma nuspręsti dėl tokio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo tarpu patenkinus ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo deliktinės atsakomybės pagrindu, pastarasis, atlyginęs žalą, nepraranda teisės savo turtinius interesus ginti reikšdamas reikalavimą sutartinės prievolės įmonei neįvykdžiusiam subjektui.

Dėl bendrųjų juridinio asmens valdymo organo (vadovo) civilinės atsakomybės pagrindų

Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo apeliantui kaip įmonės vadovui, o ne įmonės akcininkui, aktualūs šioje byloje yra įmonės vadovo civilinės atsakomybės aspektai.

Bendrovės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 str. 4 d.). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. Pažymėtina, kad pagal CK 2.82 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

Dėl apelianto veiksmų kaip sąlygos civilinei atsakomybei taikyti vertinimo

Kaip jau minėta, tarp apelianto vadovaujamos įmonės ir UAB „Dorilita“ bei UAB „Lisada“ buvo sudarytos paskolos sutartys, kurių pagrindu įmonė 2009 bei 2010 metais iš viso pervedė minėtoms įmonėms 417 000 Lt UAB „Lizardas“ lėšų (t. 1, b. l. 9, 13-14, 17-18, t. 2, b. l. 195), o skolininkai iš viso sumokėjo 14 999,99 Lt palūkanų (t. 1, b. l. 10-12, 17-18, t. 2, b. l. 194,196), suteiktos paskolos įmonei negrąžintos.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto, kaip įmonės vadovo veiksmų, teisėtumą, jų atitikimą įstatymo leidėjo valiai bei draudimams, pritaria ieškovo bei pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas, suteikdamas didelių sumų paskolas (jau ir žinant, kad pirmasis skolininkas UAB „Dorilita“ savo įsipareigojimų grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas tinkamai nevykdo), tinkamai neįvertino juridinių asmenų UAB „Dorilita“ bei UAB „Lisada“ finansinių galimybių grąžinti minėtas paskolas įmonei, nepareikalavo jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Disponuodamas dideliais pinigais, apeliantas turėjo būti itin atidus ir rūpestingas, apdairus. Vien tai, kad apeliantas, kaip įmonės vadovas, prieš suteikdamas paskolas juridiniams asmenims rėmėsi viešai prieinamais UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenimis (t. 2, b. l. 11) bei, jo teigimu, pažįstamų asmenų žodinėmis rekomendacijomis (teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai), nesuponuoja išvados, kad apeliantui, kaip buvusiam įmonės vadovui ir atsakingam už jos veiklą (veiklos tęstinumą) asmeniui, to turėjo pakakti vertinant sudaromų sandorių rizikingumą įmonės turtiniams interesams, paskolintų lėšų susigrąžinimo įmonei galimybę. Akivaizdu, kad UAB „Creditinfo Lietuva“ teikiami viešai prieinami duomenys apie rinkoje veikiančius subjektus rūpestingam, atidžiam bei sąžiningam įmonės vadovui negali būti pakankami, vertinant įmonių kreditingumą, juolab kad tiek iš apelianto nurodytos UAB „Creditinfo Lietuva„ pažymos 2009 m. liepos 16 dienai duomenų (t. 2, b. l. 11-12), tiek iš 2014 m. balandžio 23 dienos duomenų (t. 2, b. l. 56-61) negalima pagrįstai spręsti apie skolininkų realią turtinę padėtį, tikėtiną finansinį pajėgumą grąžinti pasiskolintas pinigų sumas. Vien tokie pažymos duomenys, kad UAB „Dorilita“ neįtraukta į VMI prievolių nevykdančių asmenų sąrašą arba nėra informacijos apie finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimą registrui (t. 2, b. l. 9-12), neturėjo teikti rūpestingam ir sąžiningam įmonės vadovui pagrindo vertinti skolininko patikimumą. Pritartina ieškovui, kad jau vien viešai prieinami Juridinių asmenų registro duomenys, iš kurių galima nustatyti, kad UAB „Lisada“ neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų (t. 3, b. l. 29-38), o UAB „Dorilita“, kuriai paskola suteikta 2009 metų rugpjūčio mėnesį, finansinės atskaitomybės dokumentus buvo pateikusi tik už 2007 metus (t. 3, b. l. 39-43), taip pat būtų leidę abejoti įmonių patikimumu, tačiau tokie duomenys apelianto nebuvo įvertinti, pažeidžiant atidumo, rūpestingumo pareigą įmonės atžvilgiu. Bet kuriuo atveju bendrovės valdymo organų (vienasmenio ar kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą įmonės atžvilgiu būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija. Šiuo atveju konstatuotina, kad bendrovės vadovas, suteikdamas dideles, faktiškai niekaip neužtikrintas paskolas iš įmonės lėšų abejotino patikimumo juridiniams asmenims, veikė aiškiai aplaidžiai, neatsakingai ir viršijo protingos ūkinės-komercinės rizikos ribas, juolab kad paskolų teikimas apskritai nebuvo įmonės veiklos sritis (t. 2, b. l. 82-85). Pažymėtina ir tai, kad suteikiant pirmąją didelę paskolą 2009 m. UAB „Dorilita“ pačios įmonės finansinė padėtis buvo sudėtinga: įmonė turto turėjo už 1,4 mln., iš kurio net daugiau 1 mln. sudarė gautinos sumos (paprastai visų sumų gavimas pakankamai retas), o vien per metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo artimi visam turimam turtui – 1,2 mln. (t. 1, b.l. 33-34), beje, dėl paskolos išieškojimo, nors sutarties nuostatos nebuvo vykdomos ilgą laiką, apeliantas teisinių priemonių nesiėmė. Tuo tarpu paskola UAB „Lisada“ suteikta likus vos pusmečiui iki bankroto bylos iškėlimo.

Sutiktina su apeliantu, kad paskolos, vertinant rinkoje egzistavusias mokėtinas palūkanų normas, buvo suteiktos finansiškai naudingomis sąlygomis, t. y. susitarus dėl pakankamai didelių (16 proc. ir 18 proc.) palūkanų už naudojimąsi pinigais. Tačiau tokių sandorių nauda įmonei būtų pasireiškusi tik tuo atveju, jeigu pagal savo finansinę padėtį paskolos gavėjai realiai būtų galėję ne tik grąžinti paskolas, bet ir užtikrinti tokių palūkanų mokėjimą, o jos ne tik formaliai būtų numatytos. Tokių faktinių aplinkybių byloje nenustatyta, išskyrus nedidelę 14 999,99 Lt sumokėtų palūkanų sumą. Iš byloje turimų duomenų nustatytina, kad Kauno apygardos teismo 2012-10-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1993-657/2012 yra priteista iš UAB „Lisada“ 212 524 Lt skola ieškovo naudai, tačiau reali išieškojimo galimybė yra abejotina (t. 2, b. l. 62). Duomenų apie skolininko UAB „Dorilita“ įvykdytą piniginę prievolę taip pat nėra pateikta. Todėl, aukščiau konstatavus nepateisinamai aplaidų, nelojalų įmonei ir nerūpestingą veikimą – suteikiant juridiniams asmenims paskolas, nesurinkus objektyviai įmanomos ir būtinos informacijos apie paskolų gavėjus, neįvertinus galimos rizikos ir nesiėmus ją sumažinančių priemonių (prievolių įvykdymo užtikrinimo), vertinti apelianto veiksmus kaip protinga verslo rizika ar sprendimo priėmimo taisykle nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad apelianto (įmonės vadovo) neteisėti veiksmai byloje įrodyti, sąlygos civilinei atsakomybei taikyti egzistuoja. Tokiu atveju apelianto argumentai, kad byloje neįrodytas ir nenustatytas įmonės nemokumo faktas, neįvertintos įmonės turėtos apyvartinės piniginės lėšos, suteikiant tiek UAB „Dorilita“, tiek UAB „Lisada“ paskolas, yra teisiškai neaktualūs, kadangi buvusio įmonės vadovo veiksmai pripažintini akivaizdžiai neteisėtais bei pažeidžiančiais įmonės turtinius interesus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien tik faktas, jog BUAB „Lizardas“ galbūt nebuvo nemokus (byloje nenustatytas pradelstų įsipareigojimų ir turto santykis) ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto prasme paskolų suteikimo metu, savaime nereiškia, kad įmonės valdymas buvo tinkamas ir apeliantas savo veiksmais nepažeidė įmonės interesų. Pirmosios instancijos teismo nemokumo sąvokos pavartojimas nepaneigia skundžiamo sprendimo pagrįstumo, tuo labiau, kad šioje byloje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo, o ne bankroto bylos iškėlimo klausimas, kuriam aktualus tikslus įmonės mokumo nustatymas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, o sprendimas esąs nepagrįstas.

Dėl žalos fakto ir dydžio

Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri ne preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį. Ieškovas patirtą žalą grindžia įmonės turto (t. y. paskolintų ir negrąžintų piniginių lėšų) praradimu. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, todėl žala bendrovei gali būti padaryta ir dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingas žalos atlyginimas reiškia, jog turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012). Taigi sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio nustatymo svarbu yra tai, kad turi būti atlyginta reali šiuo atveju įmonei padaryta žala.

Apeliantas, kvestionuodamas priteistos 417 000 Lt žalos, kurią sudaro UAB „Dorilita“ ir UAB „Lisada“ paskolintos piniginės lėšos, faktą, teigia, kad ieškovas neįrodė, jog neturi galimybių įgyvendinti savo reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį UAB „Dorilita“ teisminiu ar neteisminiu keliu ir kad nebeturi jokių galimybių atgauti UAB „Dorilita“ suteiktos 250 000 Lt paskolos sumos, todėl žalos dydis neįrodytas. Kaip jau minėta, CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą ir, suformuluodamas ieškinio pagrindą bei dalyką, nustatyti bylos nagrinėjimo ribas. Ginant bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių interesus, bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos įmonei bei jos kreditoriams atlyginimo. Todėl apelianto argumentas dėl skolos išieškojimo galimybės iš trečiųjų asmenų neįrodytinumo šioje situacijoje yra teisiškai neaktualus. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įmonės skolininkai UAB „Dorilita“ bei UAB „Lisada“ nekilnojamojo bei kitokio turto neturi (t. 2, b. l. 55-62,146-154), į apelianto raginimus grąžinti skolą nereagavo (t. 2, b. l. 13-14, 28-30), kas leidžia išieškojimo iš šių įmonių galimybes vertinti kaip abejotinas ir mažai tikėtinas. Todėl ir apelianto argumentas, kad 250 000 Lt įmonei padaryta žala yra hipotetinė, kadangi UAB „Dorilita“ veikia ir nėra duomenų dėl skolos išieškojimo negalimumo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiu apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos išaiškinimo, kad priteistinos žalos įmonei kriterijus yra bankrutuojančios įmonės kreditorinių įsipareigojimų dydis. Nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose kasacinio teismo suformuota teisės taikymo bei aiškinimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011) remiasi kasatorius, aplinkybės (ratio decidendi) nėra tapačios, kadangi 2011 m. kovo 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 buvo sprendžiamas vadovo atsakomybės klausimas dėl teisinės pareigos laiku kreiptis į teismą keliant nemokiai įmonei bankroto bylą pažeidimo, kai tokiu atveju bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir žalos įmonei nustatymo kriterijus yra sietinas su kreditorinių reikalavimų dydžiu. Kitoje apelianto nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas antstolio veiksmų (ne)teisėtumo klausimas, joje ieškinys atmestas ne dėl veiksmų teisėtumo, o dėl to, kad žala įmonei nebuvo padaryta. Todėl apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, neteisingai parinkdamas žalos nustatymo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste. Gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinys šiuo atveju yra pareikštas pirmiausia ginant įmonės, o ne vien tik įmonės kreditorių interesus. Žala šiuo atveju pirmiausia pasireiškė įmonės turėto turto realiu sumažėjimu ir tik kaip išvestinė jos kreditoriams žala pasireiškia sumažėjusiomis galimybėmis gauti jų reikalavimų bent dalinį patenkinimą iš paskolintos sumos, kadangi suteiktos paskolos grąžintos nebuvo. Tokių išaiškinimų kontekste pritartina pirmosios instancijos pozicijai, kad pripažinus faktą, jog byloje įrodyti apelianto (įmonės vadovo) neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė fiduciarinių valdymo organo pareigų pažeidimu, įmonei padarytos žalos dydis pripažintinas paskolos sutartimi suteikta pinigų suma, o ne įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija neprieštarauja ir teismų formuojamai praktikai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-593/2014). Apeliantas, bendrovės vardu sudaręs įmonei nuostolingus sandorius, privalo atlyginti sumažėjusio įmonės turto ekvivalentą – suteiktų paskolų sumą. Antraip, t.y. įmonei padarytos žalos dydžio siejimas tik su kreditorinių reikalavimų dydžiu, leistų piktnaudžiauti vadovui suteiktais įgaliojimais, elgesio laisve, elgtis nesąžiningai įmonės atžvilgiu, tikintis išvengti visos realiai padarytos įmonei, jai iškėlus bankroto bylą, žalos atlyginimo tuo atveju, kai kreditorinių reikalavimų suma yra mažesnė nei padaryta įmonei žala.

Kita vertus, sutiktina su apelianto pozicija, kad teismas, priteisdamas žalą, nepagrįstai neįvertino reikšmingo fakto, kad ieškovui buvo sumokėta 9 999,99 Lt palūkanų suma, remiantis 2009 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartimi su UAB „Dorilita“ (t. 1, b. l. 10-12) bei 5 000 Lt palūkanų suma, remiantis 2010 m. lapkričio 26 d. paskolos sutartimi su UAB „Lisada“ (t. 1, b. l. 151-152, t. 2, b. l. 194, 196). Šių faktinių aplinkybių kontekste pritartina apeliantui, kad iš įmonės vardu sudarytų rizikingų sandorių gauta nauda įmonei sumokėtų palūkanų forma, turi būti įskaitoma į priteistinos žalos dydį (CK 6.249 str. 6 d.), todėl ieškovui priteistiną žalą sudaro 116 427,25 Eur (402 000,01 Lt) suma. Konstatuotina, kad tarp įmonei kilusios žalos ir apelianto neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltės prezumpcijos apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas įrodė visas būtinas sąlygas apelianto civilinei atsakomybei kilti, tačiau ne visiškai tinkamai sprendė dėl patirtos žalos dydžio, dėl ko ši skundžiamo sprendimo dalis yra keistina, atitinkamai mažinant sumą, nuo kurios priteisiamos procesinės palūkanos, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš apelianto buvo priteistas 8 170 Lt (2 366,20 Eur) žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo bankrutavusi įmonė yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.). Kadangi sumažinamas priteistinos žalos iš apelianto dydis, todėl valstybės naudai priteistinas žyminis mokestis taip pat mažinamas, priteisiant 2 322,41 Eur (2 027 +[29 541,25 Eur x 1 proc.]) žyminio mokesčio.

Taip pat mažintinos ieškovui iš apelianto priteistos išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Sutinkant su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas patyrė 243,86 Eur (842 Lt) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, ieškovo ieškinį patenkinus 63 procentais, ieškovui iš apelianto (atsakovo) priteisiama 153,63 Eur (243,86 Eur x 63 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

Kitų duomenų dėl apelianto ir ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų byloje nėra, todėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo bei priteisimo klausimas, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, neaktualus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

Priteisti iš atsakovo R. D., a.k. (duomenys neskelbtini), ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lizardas“ (įmonės kodas 135952263) 116 427,25 Eur (vieną šimtą šešiolika tūkstančių keturis šimtus dvidešimt septynis eurus 25 euro centų) (402 000,01 Lt) žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-12-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 153,63 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt tris eurus 63 euro centus) (530,45 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Sprendimo dalį dėl 46 918,44 Eur (162 000 Lt) žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų už šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-12-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo vykdyti solidariai su uždarąja akcine bendrove „Lisada“, iš kurios išieškojimas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lizardas“ naudai vykdomas Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1993-657/2012 pagrindu.

Priteisti iš atsakovo R. D. valstybei 2 322,41 Eur (du tūkstančius tris šimtus dvidešimt du eurus 41 euro centą) (8 019 Lt) žyminio mokesčio ir 14,17 (keturiolika eurų 17 euro centų) (48,92 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. 247300010112394300, „Swedbank”, AB, kodas 73000, įmonės kodas 5660.