Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.17.1.3; 2.1.7.4.4; 2.4.6.3.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4

2023 m. rugsėjo 7 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Aivos Survilienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Lauros Kardelienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, V. P. nubaustas 150 MGL, 7 500 eurų, dydžio bauda. V. P. paskirtą baudą įpareigotas sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Transporto priemonę URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375 nuspręsta konfiskuoti.

Iš V. P. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 6 400 eurų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. P. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį už tai, kad:

1.1 būdamas UAB „X“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė), direktoriumi ir sutinkamai su 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 punkto nuostatomis, būdamas atsakingas už Bendrovės veiklą, 2021 m. kovo 20 d. iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio postą, esantį adresu Gardino g. 130, Jaskonių k., Viečiūnų sen., Druskininkų sav., pasitelkdamas vežėją – (duomenys neskelbtini), transporto priemone MAN, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba-tralu Ozsan Treyler, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, t. y. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktų prekių importui į Lietuvos Respubliką, Bendrovės vardu gabeno strategines prekes – dvi kilnojamąsias elektros stotis Э351A, sumontuotas ZIL-131 platformose, kurios priskirtos Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML17.k punktui;

1.2 tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2021 m. balandžio 2 d. apie 11:30 val. iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio postą, esantį adresu Gardino g. 130, Jaskonių k., Viečiūnų sen., Druskininkų sav., pasitelkdamas vežėją – (duomenys neskelbtini), transporto priemone MAN, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba-tralu Ozsan Treyler, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, t. y. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktų prekių importui į Lietuvos Respubliką, Bendrovės vardu gabeno strateginę prekę – automobilį URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375, kuris priskirtas Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML6 daliai.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. P. gynėja advokatė Laura Kardelienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, pripažinti V. P. nusikaltimą mažareikšmiu ir atleisti V. P. nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 199 straipsnio 4 dalies) taikymo

2.1. Teismas netinkamai pritaikė BK 199 straipsnio 4 dalį, nes V. P. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios požymio. V. P. transporto priemones vežė į Lietuvos Respubliką jų neslėpdamas, per pasienio postus, įformindamas muitinės procedūras ir sumokėjęs mokesčius. Jo veiksmų teisėtumą patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, jog Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) pareigūnai, kurie buvo iškviesti muitinės pareigūnų dėl ZIL-131, leido importuoti V. P. įvežamas transporto priemones be jokio papildomų reikalavimų (licencijos). Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad V. P. į Lietuvos Respubliką ne kartą yra įvežęs tokias pat ir panašias prekes. Tai patvirtina, kad V. P. negalėjo ir neturėjo jokio pagrindo suprasti, jog daro nusikalstamą veiką. Negali būti toleruojama, jog teisinėje valstybėje, esant tam pačiam reglamentavimui, vienu atveju asmeniui būtų leista atlikti atitinkamus veiksmus, o kitu atveju už tuos pačius veiksmus asmuo yra nuteisiamas;

2.2. Teismas nurodė, jog V. P. „<...> domėjosi Bendruoju karinės įrangos sąrašu, iš ko spręstina, kad jam, kaip asmeniui, besiverčiančiam karinės technikos importu, tam keliami reikalavimai buvo žinomi, tačiau minėto sąrašo turinį interpretavo sau naudinga prasme“. Tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, teismas nepagrįstai sprendė, kad V. P. verčiasi karinės technikos importu. Tokių duomenų byloje nėra, atvirkščiai, tame pačiame nuosprendyje yra teisingai nurodyta, jog V. P. verčiasi senovinės technikos importu. Antra, tai, kad V. P. domėjosi Bendruoju karinės įrangos sąrašu parodo, jog šis asmuo sąžiningai stengėsi nepažeisti įstatymų, tačiau tiek VSD pareigūnai, tiek muitinės pareigūnai, kurie ne kartą leisdavo įvežti į Lietuvos Respubliką lygiai tokias pačias transporto priemones be jokių specialių reikalavimų, savo veiksmais pagrįstai leido suprasti, jog šių prekių įvežimui nereikia jokių licencijų;

2.3. šioje byloje svarbiausia aplinkybė, kuri turėjo būti nustatyta, yra tai, ar V. P. įvežtoms prekėms į Lietuvos Respubliką buvo reikalingos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktų prekių importui, t. y. ar įvežtos prekės yra priskiriamos prie karinės paskirties prekių;

2.4. Vadovaujantis galiojančiu reglamentavimu negalima daryti išvados bei nėra įrodymų, jog V. P. įvežtos prekės yra sukurtos specialiai kariniams tikslams, todėl jos negali būti laikomos strateginėmis prekėmis, tuo pačiu negali būti laikomos BK 199 straipsnio 4 dalies dalyku.

Dėl kilnojamųjų elektros stočių Э351A, sumontuotų ZIL-131 platformose

2.5. Bendrajame karinės įrangos sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML17.k punkte nurodoma, kokia įranga yra laikoma karine, tai yra kuriai turi būti taikoma kontrolė - lauko generatoriai, specialiai sukurti ar „modifikuoti“ kariniams tikslams. Taip pat pateikta techninė pastaba, ką reiškia „modifikuotas“ – reiškia struktūrinį, elektromechaninį ar kitokį pakeitimą, dėl kurio nekariniams tikslams sukurtas objektas įgauna savybes, dėl kurių jis yra lygiavertis objektui, specialiai sukurtam kariniams tikslams.

2.6. V. P. parodė, kad transporto priemones ZIL-131 rado internetiniame puslapyje www.avito.ru (lietuviško www.autoplius.lt atitikmuo). Įmonė, pardavinėjusi ZIL-131, jų turėjo 6 ar 7 vienetus. Kai kurie iš jų buvo su generatoriais, kiti – be jų. V. P. pasirinko automobilius su generatoriais, planuodamas juos priduoti į metalo laužą (ką vėliau ir padarė).

2.7. Liudytojas V. B. parodė, kad transporto priemonės ZIL pačios nevažiavo, buvo be akumuliatorių, prastovėjusios gal 50 metų, nenaudojamos, jose buvę elektros generatoriai su Volgos ar „viliuko“ varikliais, pasenę ir surūdiję.

2.8. Specialistas Gintaras Veisbergas, kuris šių prekių nematė, padarė išvadą, kad minėti generatoriai yra specialiai sukurti kariniams tikslams, nes „<...> [jų] paskirtis yra generuoti elektrą karinėms reikmėms karo lauke, kur nėra kur prisijungti“. Tokia išvada nebuvo pagrįsta jokiais dokumentais, pavyzdžiui, techninėmis specifikacijomis ir pan. Tuo tarpu visuotinai žinoma, jog tokie generatoriai yra plačiai naudojami civilinėms reikmėms tenkinti (statybose ir pan.), todėl spręsti, kad šie generatoriai sukurti specialiai kariniams tikslams, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Dėl automobilio URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375

2.9. V. P. 2021 m. balandžio 2 d. ne pirmą kartą į Lietuvos Respubliką įvežė URAL transporto priemonę, todėl pagrįstai tikėjo, jog jokių specialių dokumentų tokios prekės įvežimui nereikia. Bendrajame karinės įrangos sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, nurodoma, kokios antžeminės transporto priemonės ir jų komponentai laikomi kariniais ir kuriems turi būti taikoma kontrolė (Įsakymo dalis: ML6. Antžeminės transporto priemonės ir jų komponentai): a) antžeminės transporto priemonės ir jų komponentai, sukurti arba modifikuoti specialiai kariniams tikslams; b) visureigės transporto priemonės, kurių visi ratai varantieji, pagamintos su šarvais ar vėliau šarvuotos, kad būtų pasiektas III (1985 m. rugsėjo mėn. NIJ 0108.01 ar atitinkamas nacionalinis standartas) ar aukštesnis balistinės apsaugos lygis.

2.10. V. P. įvežtas URAL-375AM nėra šarvuotas ir nėra jokių duomenų, išskyrus specialisto G. Veisbergo išvadą, jog ši transporto priemonė sukurta specialiai kariniams tikslams, nes (anot specialisto) nors jis įrangos neturi, tai yra „<...>logistinis automobilis, skirtas kareiviams vežti į mūšio lauką, taip pat šaudmenims, sprogmenims, dar kažkam“. Specialistas savo paaiškinimų nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, išskyrus savo „žinojimą“, tačiau pagal tokią logiką bet koks visureigis automobilis galėtų būti laikomas transporto priemone, sukurta specialiai kariniams tikslams.

2.11. Ant URAL sumontuotas konteineris iš tiesų yra uždaras kėbulas (būda). Šis konteineris yra naudojamas lauko dirbtuvėms, energetikams, naftininkams, dujotiekininkams ir pan. Jais prekiaujama ir atskirai, iš jų daromi sandėliukai, sargų būdelės. Tai įrodo ir byloje esantys skelbimai, kuriuos V. P. paskelbė Vokietijoje ir iš kurių matyti, kaip jis šią techniką pardavinėja Vokietijoje: „<...> siūlau originalios ir naujos būklės sunkvežimį URAL 375 VINTAGE iš SSRS su fiksuotu kėbulu. <...> galima perstatyti į tobulą namelį ant ratų“.

2.12. Liudytojas V. B. parodė, jog URAL su tuščia būda ant autovežio užkėlė su traktoriais, nes jis buvo nevažiuojantis, Baltarusijoje prastovėjęs neeksploatuotas 40–50 metų, nurašytas kaip metalo laužas. Tuo tarpu šis metalo laužas teismo, specialisto išvados pagrindu, buvo pripažintas kaip strateginė prekė.

2.13. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminis tyrimas dėl veikų, dėl kurių padarymo V. P. buvo pripažintas kaltu, Kauno apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Rimos Žaltauskaitės 2022 m gegužės 12 d. nutarimu buvo nutrauktas, nutarus, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 4 dalyje. Šiame byloje esančiame nutarime konstatuota, jog „<..> strategines prekes pripažįstant minėtos nusikalstamos veikos dalyku, jos turi būti tvarkingos ir neturėti esminių trūkumų, kurie kliudytų naudoti šias prekes pagal tiesioginę paskirtį“.

2.14. Šiame ikiteisminiame tyrime buvo nustatyta ir tai nebuvo paneigta bylos nagrinėjimo metu, jog sulaikytose prekėse – transporto priemonėse buvusi karinė įranga išmontuota arba neveikianti, surūdijusi, ir šių transporto priemonių negalima naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį, todėl minėtos prekės negali būti laikomos nusikaltimo dalyku.

2.15. 2022 m. liepos 1 d. buvo priimtas nutarimas panaikinti minėtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, nes ikiteisminio tyrimo metu gautuose kompetentingų institucijų raštuose nenurodyta, kokios būklės objektai pripažintini karine įranga, kurios įvežimui reikalinga karinės įrangos importo licencija, tuo pačiu prokuroras nurodė, jog tik gavus reikiamų žinių turinčių specialistų išvadas (esant poreikiui pateikiant objektus ar jų atvaizdus apžiūrai), kurios patvirtintų, ar paneigtų, kad V. P. įvežtos prekės turėtų būti laikomos/nelaikomos ir pripažįstamos/nepripažįstamos karine įranga, kurios įvežimui reikalinga ar nereikalinga karinės įrangos importo licencija ir tik tuomet būtų galima spręsti, ar minėtos prekės gali būti laikomos nusikaltimo dalyku.

2.16. Šis prokuroro nurodymas nebuvo įvykdytas, nes atnaujinto ikiteisminio tyrimo metu vėl buvo pateikti G. Veisbergo paaiškinimai, jog gyvai prekių neapžiūrėjo, jam abejonių nekilo, kad prekės atitinka bendrojo karinės įrangos sąraše aprašytas prekes. Jis taip pat parodė, jog nepriklausomai nuo to, kad dalis įrangos yra išmontuota, likęs komponentų rinkinys yra kontroliuojamas pagal bendrąjį karinės įrangos sąrašą. Specialistas negalėjo nurodyti, koks yra likęs komponentų rinkinys, nes nėra matęs prekių. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, jog jokių komponentų rinkinių nebuvo, visa karinė įranga (jei tokia buvo) išmontuota. Vadinasi, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, nors nebuvo įvykdyti prokuroro nurodymai, t. y. neišsiaiškinta, kokios būklės yra įvežtos prekės, šie trūkumai nebuvo pašalinti bylos nagrinėjimo metu teisme ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nesant nusikaltimo dalyko.

2.17. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta V. P. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, o nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negalimas, todėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendis turėtų būti panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų

2.18. Teismas šioje byloje ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bet ir padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimus, t. y. įrodymų nevertino kaip visumos, neteisingai sprendė dėl įrodymų pakankamumo, įrodymų nevertino išsamiai ir nešališkai, teismo padarytos išvados nemotyvuotos.

2.19. Teismo nuosprendis grįstas tik specialisto G. Veisbergo paaiškinimais, kurių specialistas nepagrindė jokiais įrodymais, išskyrus savo žinojimu. Vien tokio įrodymo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti nepakanka. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti.

2.20. Ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, Nr. 2K-206-693/2017, Nr. 2K-177-895/2018, Nr. 2K-327- 719/2018).

2.21. Nagrinėjamu atveju specialisto G. Veisbergo išvada nėra patikima, nes nėra aišku, kokia tyrimo metodika buvo naudojama, kokiais dokumentais vadovaujantis ji buvo priimta. Specialistas tiek pateiktuose paaiškinimuose, tiek 2023 m. vasario 9 d. vykusiame teismo posėdyje deklaratyviai aiškino, jog savo išvadas grindė savo žinojimu. Specialistas negalėjo paaiškinti, kuo remdamasis jis teigė, jog URAL 375AM yra specialiai sukurtas logistinėms operacijoms karo lauke, o ZIL131 su jo platformose sumontuotomis kilnojamosiomis elektros stotimis Э351S yra mašina, sukurta elektros energijos tiekimui mūšio lauke. Specialistas sutiko, jog URAL 375AM yra plačiai naudojami gaisrininkų, geodezininkų, geležinkelininkų, o kilnojamos elektros stotys – komunalininkų, statybininkų, tačiau laikėsi savo pozicijos, jog tai yra specialiai karo tikslams pagaminti daiktai. Nepatikrinus specialisto išvados patikimumo yra pažeista įrodymų tyrimo tvarka ir suvaržyta nuteistojo V. P. teisė į gynybą.

2.22. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino V. P. teiktų rašytinių dokumentų, kurie patvirtina, jog jis ne kartą yra vežęs tokias pat prekes, už kurių įvežimą be licencijos dabar yra nuteistas, ir valstybinės institucijos savo veiksmais patvirtindavo, jog tokių prekių įvežimui licencijos nėra reikalingos. Tokiu būdu skundžiamas nuosprendis pažeidžia V. P. konstitucines teises.

2.23. Nagrinėjamu atveju V. P. nebuvo užtikrinta ir teisėtų lūkesčių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), nes tos pačios institucijos jo veiksmus vertino skirtingai – vienu atveju jo prekių įvežimas į Lietuvos Respubliką buvo vertinama kaip įprasta importo procedūra, kitu – kaip veiksmai, kvalifikuojami pagal BK 199 straipsnio 4 dalį. Teisinėje valstybėje tokia situacija negali būti toleruojama.

Dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu

2.24. Jei apeliacinė instancija nuspręstų, jog V. P. veiksmuose yra veikos, numatytos BK 199 straipsnio 4 dalyje, požymiai, tiek pagal objektyviuosius kriterijus (nepadaryta reikšminga žala įstatymo saugomoms vertybėms), tiek pagal subjektyviuosius (atsižvelgiant į kaltininko tyčios kryptingumą, motyvus ir pan.) egzistuoja sąlygos pripažinti V. P. veiką mažareikšme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2007, Nr. 2K-568/2007, Nr. 2K-284/696/2017).

2.25. Kasacinis teismas panašioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018) sprendė, jog nors nuteistojo padarytoje veikoje yra BK 199 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau „<...> byloje nustatyta, kad be optinio keitiklio prietaiso naudojimas pagal paskirtį neįmanomas. Taigi pagal formą tai yra strateginė prekė, o pagal konkretų turinį gali tokia ir nebūti.“ Minėtoje byloje teisėjų kolegija sprendė, jog yra pagrindas padarytą nusikaltimą pripažinti mažareikšmiu ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleido nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

2.26. Atsižvelgiant į bylos medžiagą akivaizdu, jog V. P. įvežtos prekės į Lietuvos Respubliką, net ir pripažinus jas strateginėmis, negali dėl savo būklės būti panaudotos pagal paskirtį, todėl vadovaujantis BK 37 straipsniu bei suformuota kasacinio teismo praktika tokiose bylose, yra pagrindas pripažinti V. P. nusikaltimą mažareikšmiu ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti, bet nusikalstamą veiką perkvalifikuoti įvertinus nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius Baudžiamojo kodekso pakeitimus, tačiau perkvalifikavus bausmės nekeisti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Lauros Kardelienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, o taip pat išklausiusi proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. P. veikoje dėl automobilio URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375 kontrabandos yra visi objektyvieji ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau dvi kilnojamosios elektros stotys Э351A, sumontuotos ZIL-131 platformose, nepagrįstai pripažintos kontrabandos dalyku. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas šalinant šias teismo pripažintas nustatytomis aplinkybes, o tuo pačiu ir naikinamas nuosprendis dėl šių stočių konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai). Taip pat, nors ir sutiktina su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje detaliai neaprašė ir neįvertino nuteistojo pateiktų rašytinių įrodymų, tai nesudaro pagrindo šią teismo klaidą pripažinti esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, o ji ištaisytina apeliacinės instancijos teisme aptariant šiuos įrodymus bei konstatuojant, jog net ir juos ištyrus kitaip vertinti subjektyviosios pusės požymį – V. P. kaltę – pagrindo nėra. Tačiau sutiktina su skundo argumentu, jog teismas neįvertino byloje susiklosčiusios situacijos tuo pagrindu, ar kontrabandos dalykas tiek pavojingas, ir pagal savo turinį vertintinas tokiu strategiškai svarbiu, kad būtų racionalu ir proporcinga V. P. bausti, o ne atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus bylos aplinkybes bei kontrabandos dalyko ypatumus V. P. padaryta nusikalstama veika vertintina kaip mažareikšmė, kas sudaro pagrindą šioje dalyje panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą nutraukti, bet taikyti baudžiamojo poveikio priemones (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

5. Apeliaciniu skundu nuosprendis yra ginčijamas visa apimtimi, todėl, sugrupavus apeliacinio skundo argumentus, toliau šio nuosprendžio atskirose dalyse bus pasisakoma dėl esminio baudžiamojo proceso pažeidimo ir įrodymų vertinimo, dėl kontrabandos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių egzistavimo, dėl veikos mažareikšmiškumo ir dėl kitų nuosprendžiu spręstinų klausimų (turto konfiskavimo, vertės išieškojimo).

Dėl esminio BPK pažeidimo ir įrodymų vertinimo

6. Gynėjos teigimu, esminis BPK pažeidimas pasireiškė neįvertinant gynybos pateiktų dokumentų, taip pat daug dėmesio skunde skiriama aptariant, kokios formos turi būti specialisto išvada ir teigiant, kad jos nebuvo laikytasi, taip pat kritikuojant specialisto kompetenciją ir duotus paaiškinimus, kuriuos teismas neva išimtinai vertino priimdamas nuteistajam nepalankų nuosprendį, ir tuo pažeidė jo teisę į gynybą.

7. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Ši sąvoka suteikia teismui teisę vertinti kiekvieną atvejį individualiai ir spręsti ar toks pažeidimas padarytas. Apeliantė visų pirma tokį pažeidimą mato ir susieja su nuteistojo teisės į gynybą pažeidimu dėl to, kad teismas, pasak jos, nevertino nuteistojo pateiktų rašytinių įrodymų. Nors ir teisėjų kolegija sutinka, kad pateikti rašytiniai įrodymai nebuvo detaliai aprašyti nuosprendyje, tačiau nesutinka, kad jie nebuvo vertinti ir dėl to buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Kaip matyti, nuteistasis 2023 m. vasario 24 d. posėdyje pateikė rašytinius dokumentus – nuotraukas ir deklaracijas, pasak jo, patvirtinančias jo duotus parodymus, jog jis vežė prekes per Lietuvos sieną, kurios, jo teigimu, buvo analogiškos toms, dėl kurių gabenimo jis kaltinamas ir dėl to neturėjo jokių problemų (t. 3, b. l. 22–28). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas su šiais dokumentais susipažino, pateikė susipažinimui procese dalyvaujantiems asmenims, tyrė jų turinį klausdamas dėl dokumentuose nurodytų aplinkybių, ir galiausiai, nors ir valstybinis kaltintojas prieštaravo, prijungė juos prie bylos. Be to, kaip matyti ir to paties teisiamojo posėdžio metu pats nuteistasis, duodamas paaiškinimus teismui, rėmėsi šiais dokumentais (t. 3, b. l. 32–35). Analizuojant nuosprendį taip pat matyti, jog teismas jo nustatomojoje dalyje aprašydamas įrodymus, išdėstė nuteistojo nurodytas aplinkybes apie transporto priemonių vežimą ne vien tik kaltinime nurodytais atvejais, paminėjo jog tam „yra visi dokumentai“ (nuosprendžio 3-io lapo pirma pastraipa). Nuosprendyje nenurodyta, kad nuteistojo pateiktus dokumentus teismas nebūtų pripažinęs įrodymais ir dėl to jų nevertintų. Nors skundžiamame nuosprendyje buvo galima skirti daugiau dėmesio pateiktų dokumentų analizei ir išsamesniam savo sprendimo motyvavimui, tačiau, vis tik vertinant visumą nuosprendyje išdėstytų motyvų, spręstina, kad nuteistojo paaiškinimai, kuriuos jis grindė ir pridedamais rašytiniais įrodymais, buvo teismo įvertinti, bet jo neįtikino. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo pateikti rašytiniai įrodymai buvo ištirti ir įvertinti įstatymo nustatyta tvarka, dėl to šiuo aspektu jo teisė į gynybą pažeista nebuvo, kaip ir nėra pagrindo tuo aspektu konstatuoti buvus esminį BPK pažeidimą. Vis tik, apeliantei laikantis pozicijos, jog pateikti įrodymai leidžia konstatuoti kitokias aplinkybes, o ir esant įtvirtintai taisyklei, jog dėl faktinių duomenų pripažinimo įrodymais, jų turinio ir faktinių aplinkybių nustatymo galutinai nusprendžia apeliacinės instancijos teismas, jie aptariami plačiau.

8. Nuteistasis pateikė teismui tris, 2021 m. vasario 4 d., 2021 m. balandžio 19 d. bei 2021 m. gegužės 3 d., suformintas deklaracijas. Taip pat tris foto nuotraukas, iš kurių dviejose matosi du, iš pažiūros tokie patys, krovininiai automobiliai tik nufotografuoti skirtingu rakursu, o vienoje nuotraukoje lengvasis ir krovininis automobilis (t. 3, b. l. 22–28). Pirmiausiai pažymėtina, kad nėra padaryta foto lentelių ir nėra pažymėta kokie automobiliai yra fotonuotraukose, kada jie vežti, ar tos nuotraukos susijusios su deklaracijomis apskritai. Antra, teismas nustatė, kad šioje byloje nagrinėta ir pripažinta padaryta tęstinė nusikalstama veika buvo įvykdyta 2021 m. kovo 20 d. ir 2021 m. balandžio 2 d. Todėl pateiktos 2021 m. balandžio 19 d. ir 2021 m. gegužės 3 d. deklaracijos niekaip neįrodo anksčiau V. P. įvykdytos nusikalstamos veikos padarymo metu buvusio jo psichinio santykio su teismo nustatytu laiku padaryta nusikalstama veika, jo tyčios buvimo ar nebuvimo, ar jo nusikalstamos veikos darymo metu buvusio įsitikinimo/manymo, kad jis teisėtai elgėsi. Be kita ko, 2021 m. balandžio 19 d. deklaracijoje pažymėta, jog automobilis URAL ir GAZ-66 be kėbulų, o pridedamose nuotraukose automobiliai su kėbulais, kas dar papildomai įneša neaiškumo sprendžiant kada, kur ir kokie automobiliai buvo nufotografuoti, kurių nuotraukos pateiktos teismui, bei dėl jų tapatumo vežtiems prieš tai automobiliams. 2021 m. gegužės 3 d. deklaracijoje pažymima, kad gabenami tik kėbulai automobiliui URAL ir automobiliui GAZ-66, nors nuotraukoje (t. 3, b. l. 22) matyti lengvasis automobilis (kiek įžiūrima „Volga“ ir krovininis automobilis). Byloje netiriamos jokios kitos nusikalstamos veikos (atskiri epizodai), nesprendžiama dėl pareigūnų veiksmų ir formintų procedūrų ir/ar dokumentų teisėtumo, todėl aukščiau išvardinti nuteistojo pateikti rašytiniai dokumentai iš esmės neatitinka įrodymams keliamo sąsajumo kriterijaus, ir apskritai galėjo būti nepriimti. Kaip jau minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, jie taip pat nepaneigia nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, nes nėra nustatytas nei vežtų vėliau transporto priemonių tapatumas, nei ta veika buvo tirta apskritai, nei jo tyčios nebuvimo padarant prieš tai buvusią nusikalstamą veiką. Tačiau suprantant, kad apeliantas jais bandė pagrįsti savo kaltės nebuvimą, teigdamas, jog kitais atvejais pareigūnai leido jam, jo manymu, tokias pat transporto priemones vežti, šiuos įrodymus įvertino ir dėl jų plačiau pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

9. Pasisakant dėl 2021 m. vasario 4 d. deklaracijos pažymėtina, kad iš jos matyti, kad tą dieną į Lietuvos Respubliką nuteistojo įmonė gabeno 1986 m. gamybos naudotą dyzeliu varomą automobilį URAL 4320, kurio variklio galia 210 kW. Nėra pridėta foto lentelės, kurioje būtų fiksuotas tik vienas, pasak pateiktos deklaracijos duomenų, tą dieną vežtas šis automobilis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis automobilis, bei automobilis, dėl kurio gabenimo kontrabandos būdu nuteistas V. P., nėra identiški. 2021 m. vasario 4 d. buvo gabentas automobilis URAL 4320 (deklaracijoje nenurodyta kad jis būtų su konteineriu ar kokiais kitais priedais), o kontrabandos dalyku pripažintas automobilis URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į specialisto G. Veisbergo paaiškinimus ir atsakymus į klausimus, jog automobiliai URAL, nors ir buvo sukurti kariniais tikslais, buvo naudojami ir civiliniais tikslais, jam paminint miškovežius, be to akcentuojant prie modelio nurodytas raides, kurios koduojant automobilius skiriasi, ir pažymint, kad prie modelio skaičiaus nurodytos raidės „AM“ būtent ir žymi karinį naudojimą (t. 3, b. l. 9–15). Tokių raidžių kombinacijos prie 2021 m. vasario 4 d. gabento automobilio URAL 4320 nėra. Taigi, įvertinus visumą įrodymų teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo pateikta 2021 m. vasario 4 d. deklaracija tikrai įrodo, jog jo įmonė tądien gabeno automobilį URAL, tačiau šis automobilis buvo skirtingas nei jam inkriminuotas kontrabandos dalykas, ir tai niekaip negalėjo leisti susiformuoti nuteistojo teisėtiems lūkesčiams gabenti į Lietuvą visų modifikacijų URAL automobilius dar ir su priedais, sprendžiant kad tam nereikia licencijos, ar susidaryti teisėtą ir pagrįstą manymą, kad jei muitinės pareigūnai leido pravažiuoti šiam kroviniui, reiškia, kad ir kiti kroviniai, nežiūrint į jų individualias savybes, jam bus leidžiami vežti be licencijos. Todėl šis pateiktas įrodymas, jį išsamiai aptarus ir išanalizavus apeliacinės instancijos teismui, nesudaro pagrindo nei daryti kitokias išvadas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų visumos vertinimo, nei, juo labiau, konstatuoti buvus suvaržytą nuteistojo teisę į gynybą ar padarytą esminį BPK pažeidimą.

10. Kitas blokas argumentų, apeliantės siejamų su esminiu pažeidimu dėl įrodymų vertinimo, teismo išvadų padarymas dėl kontrabandos dalyko pripažinimo remiantis specialisto išvadomis ir G. Veisbergo paaiškinimais.

11. Apeliantė gausiai cituoja teismų praktiką, kurioje, jos manymu, aptariami reikalavimai tiek ekspertizės aktui, tiek specialisto išvadai. Tačiau teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad šioje byloje nebuvo laikantis nustatytos BPK tvarkos paskirta ekspertizė, kaip ir nebuvo pavesta atlikus objektų tyrimą gauti specialisto išvadą BPK 90 straipsnio tvarka. Kaip matyti, byloje 2021 m. balandžio 6 d. Vilniaus teritorinė muitinė kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centro Strateginių prekių inspekcijos vadą raštu, pavadintu „dėl specialisto išvados pateikimo“ klausdama apie automobilį URAL-375AM, o ši institucija 2021 m. balandžio 14 d. raštu „dėl specialisto išvados pateikimo“ atsakė (t. 1, b. l. 89–90). Nežiūrint raštų antraštėse nurodytų įrašų apie „specialisto išvadą“, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nebuvo nei pavedimas atlikus objektų tyrimą duoti specialisto išvadą, nei specialisto išvada, teikiama BPK 90 straipsnio tvarka. Tai yra rašytiniai įrodymai, gauti BPK 97 straipsnio nustatyta tvarka, ir neturintys jokios didesnės galios, bei vertintini bendrai su kitais įrodymais. Toks pat teisėjų kolegijos vertinimas yra ir dėl 2021 m. balandžio 28 d. Kauno teritorinės muitinės užklausimo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir jos 2021 m. gegužės 6 d. atsakymas dėl kilnojamų elektros stočių (t. 1, b. l. 144, 151). Lygiai taip pat kolegijos vertinama ir kita rašytinė medžiaga, susijusi su informacijos gavimu, tai yra 2021 m. rugsėjo 23 d. ikiteisminio tyrimo institucijos pateiktas užklausimas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl prekių įtraukimo į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą, bei 2021 m. spalio 4 d. į bylą pateiktas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos viceministro atsakymas į šį paklausimą, kuriame nurodoma apie šiame rašte nurodytų prekių priskyrimą Bendrojo karinės įrangos sąrašo ML6.a ar ML17.k punktui (t. 2, b. l. 97). Toks atsakymas nėra prilyginamas specialisto išvadai, neturi atitikti BPK 90 straipsnyje nurodytų reikalavimų, tačiau yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Teismas turėjo teisę jį vertinti, ištyrė jį BPK nustatyta tvarka, todėl jokių (juo labiau esminių) pažeidimų juo remdamasis priimant nuosprendį, nepadarė. Savo ruožtu, visi apeliacinio skundo argumentai dėl ekspertizės aktui ar specialisto išvadai keliamų reikalavimų nėra pagrįsti, nes, kaip minėta, aukščiau minėti raštai nėra nei pavedimai atlikti objektų tyrimą, o atsakymai ne specialisto ar eksperto išvados (aktai) nei pagal turinį, nei pagal formą.

12. Kitu aspektu esminį BPK pažeidimą gynėja sieja su specialisto G. Veisbergo kompetencija, duotais parodymais ir jų vertinimu. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. BPK 89 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais arba dalyvauti atliekant kitus baudžiamojo proceso veiksmus. Kaip jau minėta, byloje specialisto išvadų byloje nėra, tačiau įstatymas numato, jog į teismo posėdį gali būti šaukiamas ir specialistas, nepateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu (BPK 284 straipsnio 3 dalis). Todėl nebuvo padaryta jokio procesinio pažeidimo teismui į posėdį iškvietus asmenį, turintį specialių žinių, ir apklausus jį apie bylai reikšmingas aplinkybes. Susipažinus su 2023 m. vasario 9 d. teisiamojo posėdžio protokolu matyti, kad G. Veisbergas buvo įspėtas dėl atsakomybės prieš duodant paaiškinimus, prisaikdintas, teismas aiškinosi jo kompetenciją. Kaip matyti, G. Veisbergas yra karo aviacijos inžinierius, magistras, baigęs Kijevo karo aviacijos aukštąją mokyklą, kariuomenėje nuo 1985 m., Lietuvos kariuomenės judėjimo kontrolės centre dirba jau 8 metai. Judėjimo kontrolės centras įgaliotas vykdyti strateginių prekių kontrolę. Taip pat G. Veisbergas yra strateginių prekių išdavimo komisijos narys, kuriai vadovauja ekonomikos viceministras. Toks specialisto išsilavinimas, darbo patirtis ir teisiamojo posėdžio metu duotų paaiškinimų turinys, teisėjų kolegijai nekelia abejonių dėl jo kvalifikacijos, specialių žinių, reikalingų bylai nagrinėti, turėjimo. Todėl skundo argumentai dėl šio specialisto kvalifikacijos, išsilavinimo bei kompetencijos yra visiškai nepagrįsti.

13. Atmetant apeliacinio skundo argumentus dėl teisių į gynybą pažeidimo apklausiant šį specialistą spręstina, jog pirmosios instancijos teismas realiai užtikrino rungimosi principą, buvo sudaryta galimybė visiems proceso dalyviams, tam tarpe ir gynėjai užduoti pačius įvairiausius klausimus. Specialistas į visus juos atsakė, po jo apklausos gynėja neprašė skirti ekspertizę ar papildyti bylos medžiagą kitais duomenimis, kurie paneigtų jo paaiškinimus. Todėl, apibendrinus išvadas tiek dėl specialisto apklausos, tiek dėl byloje esančių įrodymų (atsakymų apie nuteistojo vežtų prekių priskyrimo Bendrojo karinės įrangos sąrašo pateikimo) tyrimo, spręstina, jog esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padaryta nebuvo, ir nuteistojo teisė į gynybą pažeista taip pat nebuvo.

Dėl kontrabandos sudėties požymių

14. Sugrupavus gynėjos apeliacinio skundo argumentus matyti, jog iš esmės kvestionuojamas kontrabandos dalyko buvimas, be to akcentuojama, jog nebuvo būtinojo dispozicijoje požymio – daiktų nepateikimo muitinės kontrolei, ir galiausiai, jog nebuvo tiesioginės tyčios. Dėl šių aspektų pasisakoma atskirai.

15. Nusikalstamos veikos padarymo laiku galiojusi BK 199 straipsnio 4 dalies dispozicija buvo sukonstruota taip: „Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius)“. Nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančioje BK 253² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, jog: „Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ar strategines prekes“. Tai reiškia, kad dėl strateginių prekių gabenimo dispozicija iš esmės nepakitusi (nežiūrint kad atsakomybė už kai kurių strateginių prekių gabenimą numatyta ir kituose straipsniuose, pvz., BK 256² straipsnyje, tačiau tai neaktualu šios bylos aplinkybių kontekste). Todėl analizuojant abi dispozicijas akivaizdu, jog pagal šios normos prasmę asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už kontrabandos padarymą ir tais atvejais, kai nevengia muitinės kontrolės, teisingai pateikia muitinės reikalaujamą informaciją, reikalingą šiai muitinės procedūrai įforminti, apie prekes, ir pačias prekes, tačiau neturi leidimo jų gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Todėl apeliantės skundo argumentai, kad transporto priemonės nebuvo slepiamos ir buvo pateiktos muitinės kontrolei, neturi jokios teisinės reikšmės veikos kvalifikavimui, ir yra atmetami.

16. Spręsdama dėl skundo argumentų, susijusių su kontrabandos dalyku, teisėjų kolegija pirmiausiai įvertina teisės aktus, kadangi strateginių prekių apibrėžimas Baudžiamajame kodekse nepateiktas, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl veikos kvalifikavimo, taip pat neaprašė to nuosprendyje. Antra, tai daroma dar ir dėl to, kad būtų galima argumentuotai atsakyti į skundo argumentus dėl nuteistojo tyčios buvimo, kadangi esant šiems teisės aktams neviešiems, būtų neįmanoma reikalauti, kad tokio pobūdžio prekes vežantis asmuo juos galėtų žinoti ir atitinkamai būtų galima iš jo reikalauti teisėto elgesio modelio.

17. Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 3 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad strateginės prekės – dvejopo naudojimo prekės ir (ar) karinė įranga, įskaitant paslaugas, susijusias su šiomis prekėmis. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina Bendrąjį karinės įrangos sąrašą. Įstatymo 6 straipsnyje numatyta, jog karinės įrangos eksportui, importui, tranzitui ar tarpininkavimui yra privalomos eksporto, importo, tranzito ar tarpininkavimo licencijos, o jas išduoda Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

18. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216 „Dėl Bendrojo karinės įrangos sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Bendrasis karinės įrangos sąrašas.

19. Analizuojant šį sąrašą (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo jo 2019 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. V-497 patvirtinta redakcija) matyti, kad jo skyriuje „ML6.“ karinei technikai priskiriamos Antžeminės transporto priemonės ir jų komponentai. Šios priemonės išskiriamos į dvi stambias grupes, sunumeruojant jas papunkčiais „a“ ir „b“, o „a)“ papunktyje, nurodant, jog tai Antžeminės transporto priemonės ir jų komponentai, sukurti arba modifikuoti specialiai kariniam naudojimui. Dar smulkiau šis papunktis detalizuojamas, 1-oje pastaboje atskirai išskiriant penkias, raidėmis nuo „a“ iki „d“ pažymėtas, alternatyvas, iš kurių „d)“ alternatyvoje nurodyta, kad sąrašas apima Techninės pagalbos transporto priemones ir transporto priemones, skirtas tempti ar transportuoti amuniciją, ginklų sistemas ir susijusią krovinių tvarkymo įrangą. Kaip minėta, byloje gautas BPK 97 straipsnio reikalavimus atitinkantis rašytinis įrodymas, kad automobilis URAL-375AM atitinka būtent šio sąrašo reikalavimus (t. 1, b. l. 90), o specialistas G. Veisbergas teisiamajame posėdyje motyvuotai paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atgabentos šios transporto priemonės žymėjimas parodo, jog ji yra karinės paskirties, bei kad jos konteinerio išmatavimai pritaikyti ir amunicijai gabenti ir ši transporto priemonė naudojama logistikos tikslams.

20. Atmestinas apeliantės argumentas apie tai, kad automobilis URAL nebuvo šarvuotas, nes ML6 „a)“ punktas apima penkias alternatyvas, iš kurių šarvuotos transporto priemonės patenka į savarankišką „b“ alternatyvą, o URAL automobilis, specialistui paaiškinus jo logistinį pobūdį, į kitą – „d)“ alternatyvą.

21. Kiti skundo argumentai susiję su klausimu, ar kontrabandos dalykas (automobilis URAL) galėjo būti panaudotas, teigiant jog tai nebuvo aiškintasi, nes pats automobilis nevažiuojantis, Baltarusijoje prastovėjęs neeksploatuotas 40–50 metų, nurašytas kaip metalo laužas. Šie argumentai nepagrįsti. Pirmiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog automobilis URAL į Lietuvos Respubliką buvo atgabentas 2021 m. balandžio 2 d., o pareigūnams apžiūrėjus nuteistojo kompiuterį, buvo rastas 2021 m. balandžio 3 d. datuoto elektroninio laiško priedas, kuriame matyti automobilio URAL nuotraukos bei skelbimas vokiečių kalba: „siūlau originalios ir naujos būklės sunkvežimį URAL 375 vintage iš SSSR su fiksuotu kėbulu. Pilnai veikiantis benzininis variklis. Dalys dar suvyniotos į riebalams atsparų popierių. Galima perstatyti į tobulą namelį ant ratų“. Kaina 12 500 eurų (t. 2, b. l. 33–37). Taip pat iš muitinės kontrolei pateiktų dokumentų matyti, kad URAL automobilis yra 1983 metų gamybos (taigi, priešingai nei teigia gynėja, nesiekė įgabenimo metu jos nurodytos 40–50 metų amžiaus ribos), pravažiavęs tik 42 kilometrus (t. 2, b. l. 60–62), o ir iš pateiktų nuotraukų visiškai nepanašus į metalo laužą (t. 1, b. l. 100–103). Be to kolegija atkreipia dėmesį, jog ir Transporto priemonės techninės būklės ir perdavimo ir priėmimo akte, surašytame sulaikant pasienyje automobilį bei pasirašytame be jokių pastabų ir prierašų vairuotojo V. B., nurodyta, jog kėbulo korozijos laipsnis tik 20 procentų, salono nusidėvėjimo laipsnis tik 30 procentų, o transporto priemonės nevažiavimo priežastis nurodyta tik ta, kad „viskas atjungta ir nėra kuro“ (t. 1, b. l. 99). Taip pat gerą automobilio būklę rodo ir jo pardavimo skelbime nurodyta pakankamai aukšta kaina Vokietijoje, kurios, kolegijos vertinimu, tikrai niekas nemokės tik už į metalo laužą tinkantį automobilį. Nuteistajam būnant verslininku, ir kaip matyti iš jo paties paaiškinimų, iš Baltarusijos pastoviai gabenamus automobilius siekiant perparduoti Vokietijoje ir užsidirbti, akivaizdu, jog buvo perkami kuo geresnės būklės automobiliai, nes pirkti tam, kad parduoti detalėmis į metalo laužą ar labai daug investuoti į remontą – elementariai neatitiktų verslo logikos, kurią, kaip minėta, patvirtina ir rastas skelbimas dėl URAL automobilio perpardavimo.

22. Apibendrinant daroma išvada, kad byloje pakankama duomenų, kad atgabentas automobilis URAL-375AM, tiek pagal formalųjį kriterijų (priskyrimą sąrašui), tiek pagal turiningąjį kriterijų (būklė, paskirtis, pritaikomumas) pagrįstai pripažintas karine įranga, nes tą patvirtina ne vien tik specialisto žodiniai paaiškinimai, bet ir kita rašytinė medžiaga, bei aiškus technikos priskyrimas prekėms, kurioms gabenti reikalinga gauti licenciją. Todėl įvertinus aukščiau minėtus aspektus spręstina, kad tiek formos, tiek turinio prasme ši transporto priemonė (URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375) atitinka kontrabandos dalyką, o skundo argumentai apie transporto priemonės netinkamumą, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, ir technikos priskyrimą, pasak apeliantės, tik „metalo laužui“, vertinami kaip nepagrįsti.

23. Sprendžiant dėl kilnojamųjų elektros stočių Э351A, sumontuotų ZIL-131 platformose pripažinimo kontrabandos dalyku įvertinama, jog Bendrojo karinės įrangos sąrašo ML17 punkto „Įvairi įranga, medžiagos ir „bibliotekos“ bei specialiai joms sukurti komponentai“ „k“ papunktyje įrašyta „lauko generatoriai, specialiai sukurti ar „modifikuoti“ kariniam naudojimui“. Importo deklaracijoje nurodoma, jog įvežama automobiliai ZIL-131 su naudotomis mobiliosiomis elektros stotimis-generatoriais. Šie automobiliai jau neišlikę Lietuvoje (eksportuoti), todėl nėra ir nebuvo įmanoma pradėjus ikiteisminį tyrimą įgyvendinti apeliantės skunde nurodytus veiksmus, kurių, pasak jos, nebuvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu vykdant aukštesniojo prokuroro nurodymus dėl prekių ištyrimo ir jų tinkamumo naudojimui nustatymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, specialistui G. Veisbergui buvo pateikti duomenys apie šias transporto priemones, ant kurių buvo sumontuotos elektros stotys, buvo pateikta sąskaita su prekių techninėmis charakteristikomis bei stočių ir transporto priemonių nuotraukos. Vis tik, peržiūrėjus byloje pateiktą medžiagą, kuri buvo pateikta specialistui (t. 1, b. l. 144–150), matyti, kad viena iš nuotraukų fiksuoja transporto priemonės išorinį vaizdą, dvi – ant rėmo fiksuotą lentelę su transporto priemonių modeliais, važiuoklės ir variklio numeriais, ir tik dvi nuotraukos su automobilinėse platformose sumontuotais elektros stočių atskirais elementais – valdymo bloku ir varikliu (t. 1, b. l. 149–150). Nėra jokių paaiškinimų ar čia vienos elektros stoties nuotrauka, ar stotys vienodos, ar čia jos iš skirtingų automobilių, nors iš bylos medžiagos akivaizdu, kad buvo sulaikyti du automobiliai su dvejomis elektros stotimis. Todėl kolegijai kyla rimtų abejonių, kiek ir kokia apimtimi buvo įvertinta ši technika. Apie tų stočių būklę, komplektacijos pilnumą, pritaikomumą ir galėjimą jomis naudoti apskritai jokių duomenų nėra.

24. Kita svarbi aplinkybė, kad iš paties nuteistojo bei liudytojo V. B. parodymų matyti, jog atgabenus šias kilnojamąsias elektros stotis į Lietuvą, muitinės pareigūnams kilo įtarimų dėl jų priskyrimo licencijuojamoms prekėms, tačiau, pasak jų, muitinės pareigūnai, po pokalbio su VSD pareigūnais ir jų vizualinio įvertinimo, šias prekes įleido į Lietuvos Respubliką. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios prekės buvo nukreiptos į žalią kanalą, todėl nei dokumentinis, nei fizinis patikrinimai atlikti nebuvo (t. 1, b. l. 105), o taip pat 2021 m. kovo 26 d. šioms prekėms buvo įforminta Importo deklaracija (t. 1, b. l. 107–109), atlikus tik dokumentinį tikrinimą, nes, pasak liudytojo (Muitinės pareigūno) D. P., „prekės įtarimo nesukėlė“ (t. 1, b. l. 173). Po tokių sprendimų prekės buvo išleistos laisvai cirkuliuoti ir nuteistojo buvo išgabentos į Vokietiją. Šioje baudžiamojoje byloje nėra vertinami kitų asmenų (pareigūnų) veiksmai ir nieko nepasisakoma dėl jų (ne)pagrįstumo, (ne)atitikimo įstatymui ar panašiai. Tačiau vertinant išimtinai tik tuo aspektu, ar kilnojamos elektros stotys yra kontrabandos dalykas, aukščiau paminėti sprendimai parodo, kad valstybė, per savo institucijų pareigūnus, jų tokiu nelaikė. Tik atliekant tolimesnį tyrimą byloje specialisto G. Veisbergo paaiškinimų pagrindu buvo sprendžiama, kad šios prekės yra kontrabandos dalykas. Kaip jau minėta, tokią išvadą jis padarė tik iš dviejų nuotraukų, ir teigė, kad visiškai nesvarbu kokia tų stočių būklė. Pirmosios instancijos teismas bandė aiškintis šias aplinkybes, bet iš specialisto apklausos matyti, kad jis tik bendrai papasakojo apie generatorių paskirtį ir jų panaudojimą, bet ne apie šių konkrečių generatorių pritaikomumą, o juo labiau būklę, ir tik paminėjo, jog panašiems generatoriams dar prieš kelerius metus gabenant iš Baltarusijos ant „Kamaz‘o“ platformos, licencijos buvo išduodamos (t. 3, b. l. 11). Nesant išlikus jokių kitų įrodymų apie šias elektros stotis ir laiku bei savalaikiai tokių duomenų neužfiksavus įstatymo nustatyta tvarka, vien tokių paaiškinimų nepakanka. Teisės akto aiškinimas negali būti išimtinai formalus, neįvertinant jo turinio aspekto ir neįvertinus kiekvieno daikto, kuris galėtų būti strategine preke, individualiai ir išsamiai, juo labiau, šiuo konkrečiu atveju dar ir esant nepaneigtiems duomenims, jog kiti valstybės pareigūnai manė kitaip. Taigi, byloje susiklostė situacija, kuomet yra absoliučiai prieštaringi įrodymai dėl elektros stočių įvertinimo ir priskyrimo strateginėms prekėms. Jokių kitų galimybių šiuos prieštaravimus pašalinti nėra, nes transporto priemonių neįmanoma apžiūrėti ir skirti ekspertizę ar gauti BPK reikalavimus atitinkančią specialisto išvadą. Vien tik formalus įstatymo raidės taikymas apie tokių prekių įtraukimą į sąrašą nėra tinkamas būdas priskirti prekę kontrabandos dalykui. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi principu in dubio pro reo (visos abejonės nuteistojo naudai) sprendžia, kad kilnojamosios elektros stotys nelaikytinos kontrabandos dalyku. Todėl šios, teismo pripažintos nustatytomis aplinkybės dėl elektros stočių kontrabandos, šalinamos iš tęstinės nusikalstamos veikos, dėl kurios V. P. buvo pripažintas kaltu, aprašymo, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Dėl subjektyviosios pusės

25. Nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai yra kaltininkas suvokia, kad neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena strateginės paskirties prekę, ir nori taip veikti. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Apie kaltės formą, rūšį, turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai.

26. Pirmosios instancijos teismas, nors ir glaustai motyvuodamas, pagrįstai nustatė, jog šis subjektyviosios pusės požymis egzistuoja. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog nuteistasis nežinojo, kad reikalinga licencija tokioms prekėms vežti, ar kad buvo suklaidintas pareigūnų ir kad kiti įrodymai patvirtino, jog prekės buvo demilitarizuotos, dėl to galėjo jas vežti be licencijos ir išvengti pasekmių.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, šioje byloje yra būtent ta situacija, kuomet nuteistasis, žinodamas apie nustatytus draudimus vežti karines prekes be licencijos, akivaizdžiai ignoravo tą reglamentavimą, savo tariamą nežinojimą grįsdamas formaliais argumentais. Tokia išvada daroma, nes:

27.1 šio nuosprendžio 17-18 pastraipose aptarti teisės aktai, reglamentuojantys strateginių prekių įvežimą, yra vieši ir su jais nėra jokių apribojimų susipažinti;

27.2 pats nuteistasis 2023 m. vasario 24 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad po ZIL‘ų eksporto (kolegija atkreipia dėmesį, jog ZIL automobiliai su elektros stotimis buvo gabenami 2021 m. kovo 20 d., o automobilis URAL-375AM 2021 m. balandžio 2 d., t. y. jau po to, kai dėl ZIL automobilių muitinės pareigūnams kilo neaiškumų dėl licencijų būtinumo) jis atsivertė „ML“ sąrašą ir paskaitė kas ten yra. Todėl akivaizdu, kad dar iki automobilio URAL-375AM gabenimo jis jau puikiai suprato ir žinojo, kad karinei technikai, o būtent karinėms transporto priemonėms, tam tarpe ir naudojamoms logistikos tikslams, gabenti yra reikalinga licencija;

27.3 visiškai nesutiktina, kad nuteistasis nesuprato, kad jo gabenta technika yra karinė. Byloje yra ne civilinės institucijos, o Baltarusijos Respublikos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo išduotas rašytinis dokumentas (t. 1., b. l. 84), kuriuo disponavo nuteistasis, ir kuriame nurodoma, jog „atlaisvinami materialiniai ištekliai“ (beje rašto originalo eilutėje prieš automobilių (tam tarpe ir URAL) sąrašą nėra nurodyta, kad „demilitarizuoti“, o tai tik parašyta prie jo pridėtame vertime t. 1, b. l. 83) ir nurodytas automobilis URAL-375AM. Todėl akivaizdu, kad karinė institucija pasisakė rašte dėl karinės technikos, kaip ir akivaizdu, jog ne Lietuvos Respublikos ir ne ES narės valstybės sprendimai neturi jokios įtakos Lietuvos institucijų sprendimui pripažinti ar nepripažinti kitos valstybės karinę techniką įtrauktina ar neįtrauktina į licencijuojamų prekių sąrašą, net jei ji ir atlaisvinta nuo panaudojimo tos šalies kariuomenėje;

27.4 nuteistasis yra verslininkas, ir verčiasi būtent transporto priemonių įvežimu į Lietuvą, ir byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu (beje jo paties pateiktų) yra paneigiami jo paaiškinimai, jog jis prieš tai negabeno „atlaisvintos“ karinės technikos iš Baltarusijos. Byloje yra ir kitas rašytinis dokumentas, nurodantis, jog nuteistasis kas mėnesį važiuoja į Baltarusiją ir iš jos veža ir karinę techniką, ir ji važinėja Lietuvoje (t. 2, b. l. 76);

27.5 nuteistasis yra tokio amžiaus (gim. 1973 m.), kai pats dar galėjo matyti, kai dar iki sovietų armijos išvedimo iš Lietuvos sovietų kariuomenė naudojo būtent tokią techniką, kuri, dabartiniu jo manymu, nepriskirtina karinei.

28. Taigi, nuteistasis ne tik kad negalėjo nesuvokti ir nežinoti kad vežama kaltinime nurodyta technika karinė, bet, teisėjų kolegijos įsitikinimu, labai aiškiai suvokė, žinojo ir tyčia gabeno automobilį URAL be reikalingos licencijos, kurią esant būtiną ir išduodamą Ekonomikos ir investicijų ministerijos numatė teisės aktai, su kuriais jis pats patvirtino jog susipažino po problemų gabenant elektros stotis. Todėl, net ir įvertinus jau šiame procesiniame sprendime aptartus aspektus dėl ZIL automobilių gabenimo su elektros stotimis ir pareigūnų elgesį, nuteistasis neturėjo net mažiausio pagrindo manyti, kad ir sekantį kartą tokia situacija pasitaikys, nes teisės aktai, kurie jam buvo žinomi, numatė, jog licencijų klausimą išsprendžia ne muitinės ar VSD pareigūnai sienos kirtimo vietoje, o tam reikalingas išankstinis Ekonomikos ir investicijų ministerijos sprendimas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vienareikšmiškai aišku, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia gabendamas automobilį URAL-375AM be licencijos per Lietuvos sieną, suvokdamas kad jos reikia, ir norėdamas jį gabenti aiškiai ignoruodamas nustatytą tvarką.

29. Taigi, pašalinus dalį teismo nepagrįstai nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, kad nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu, kad būdamas UAB „X“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - Bendrovė), direktoriumi ir sutinkamai su 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 punkto nuostatomis, būdamas atsakingas už Bendrovės veiklą, 2021 m. balandžio 2 d. apie 11:30 val. iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio postą, esantį adresu Gardino g. 130, Jaskonių k., Viečiūnų sen., Druskininkų sav., pasitelkdamas vežėją – Diespatrans GmbH, transporto priemone MAN, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba-tralu Ozsan Treyler, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, t. y. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktų prekių importui į Lietuvos Respubliką, Bendrovės vardu gabeno strateginę prekę – automobilį URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375, kuris priskirtas Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML6 daliai.

Dėl veikos perkvalifikavimo ir mažareikšmiškumo

30. Nustačius, jog yra visi būtinieji kontrabandos požymiai, sutiktina su teisinga pirmosios instancijos teismo veikos kvalifikacija pagal BK 199 straipsnio 4 dalį. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, įsigaliojo Baudžiamojo kodekso pataisos (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), kurios švelnina nuteistojo padėtį. Todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, V. P. padaryta nusikalstama veika iš BK 199 straipsnio 4 dalies perkvalifikuotina į BK 253² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Klausimas dėl naujos bausmės skyrimo perkvalifikavus nusikalstamą veiką nesprendžiamas, kadangi yra pagrindas, sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, padarytą veiką pripažinti mažareikšme ir V. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.

31. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-93-788/2017, Nr. 2K-186-689/2020, Nr. 2K-36-788/2021, Nr. 2K-219-303/2021, Nr. 2K-90-788/2022, Nr. 2K-143-788/2022).

32. V. P. veikoje yra visi būtinieji kontrabandos požymiai, tačiau tiek dėl objektyviųjų, tiek dėl subjektyviųjų požymių kriterijų, yra pagrindas veiką pripažinti mažareikšme. Pasisakant dėl objektyviųjų kriterijų spręstina, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos esminė žala valstybei padaryta nebuvo, pačios karinės prekės rūšis ir pobūdis (logistikai naudojama transporto priemonė) yra mažiau pavojingas nei kitų prekių, galinčių sukelti didesnę realią žalą (pvz. ginklai, jų dalys, šaudmenys, šarvuota technika). Be to, ši technika buvo naudota sovietinio bloko šalyse, o šiuo metu Lietuvoje naudojama NATO standartus atitinkanti technika, todėl įvežtoji technika itin abejotina ar būtų suderinama su šiais standartais ir panaudojama kariniams tikslams. Duomenų, kad techniką būtų siekta išvežti į kitas – ne NATO – valstybes, nėra. Vertinant subjektyviuosius požymius matyti, kad nors ir nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, jo tikrasis tikslas buvo ne pažeisti disponavimo karine technika tvarką, o gauti ekonominės naudos perparduodant turistinėms reikmėms pritaikomą karinę techniką Vokietijos rinkai. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. strateginių prekių kontrabanda perkelta iš Baudžiamojo kodekso XXXI skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai“ į XXXVI skyrių „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ir radioaktyviosiomis medžiagomis“, o pats nusikaltimas, numatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje ir buvęs priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, perkeltas į BK 253² straipsnio 1 dalį ir tampa apysunkiu. Todėl pati veika įstatymo leidėjo požiūriu tampa mažiau pavojinga.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas jo atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo pripažinti nuteistojo padarytos veikos mažareikšme pagal BK 37 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikinamas, o baudžiamoji byla nutrauktina atleidžiant nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Dėl kitų klausimų

34. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (automobilio URAL-375AM su ant jo sumontuotu konteineriu K2-375) konfiskavimas, kadangi tai yra kontrabandos dalykas, yra pagrįsta ir teisinga, todėl paliekama galioti. Tačiau, įvertinus visumą bylos aplinkybių, kolegijos vertinimu, skirtina dar viena baudžiamojo poveikio priemonė – 100 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sprendžiant, kad tik tokio dydžio baudžiamojo poveikio priemonė taisomai veiks nuteistąjį, be to ji bus suderinama su pirmosios instancijos teismo paskirtąja (BK 67 straipsnio 6 dalis). Būtent tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė buvo skirta ir pačios apeliantės nurodytoje kasacinio teismo byloje, savo aplinkybėmis labai panašioje į nagrinėjamą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018).

35. Nuosprendis dalyje dėl 6 400 eurų konfiskuotinos turto vertės išieškojimo (dėl kilnojamųjų elektros stočių kontrabandos) panaikinamas, kadangi šios prekės apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintos kontrabandos dalyku.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendį:

iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinant įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad V. P., neturėdamas leidimo, t. y. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktų prekių importui į Lietuvos Respubliką, Bendrovės vardu gabeno strategines prekes – dvi kilnojamąsias elektros stotis Э351A, sumontuotas ZIL-131 platformose, kurios priskirtos Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML17.k punktui“, kaip neatitinkančių faktinių bylos aplinkybių;

panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš V. P. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 6 400 eurų.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria V. P. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį buvo paskirta 150 MGL (7 500 eurų) bauda, ir vadovaujantis BK 37 straipsniu, dėl nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), perkvalifikavus jį į BK 253² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), atleisti V. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirti V. P. baudžiamojo poveikio priemonę – 100 MGL (5 000 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoką sumokėti iki 2024 m. rugpjūčio 31 d.

Likusią 2023 m. kovo 24 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.