Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; 1.1.11.7; 1.2.4.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.14; 2.1.15.3.3.3; 2.1.15.3.3.4; 2.4.6.4.4; 2.4.7

2023 m. lapkričio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

nuteistajam E. G. C., jo atstovei pagal įstatymą ir civilinei atsakovei I. C., jo gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovei Galinai Matačino (nuotoliniu būdu),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. C. atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės I. C. bei jo gynėjo advokato P. Ravluševičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams be intensyvios priežiūros su auklėjamojo poveikio priemone – elgesio apribojimu 12 mėnesių, įpareigojant E. G. C. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; uždraudžiant vairuoti visas motorines transporto priemones.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir E. G. C. paskirta subendrinta 1 metų 8 mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmė su auklėjamojo poveikio priemone – elgesio apribojimu 12 mėnesių, įpareigojant E. G. C.: būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse, E. G. C. uždraudžiant: vairuoti visas motorines transporto priemones; vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nuosprendį atlikta bausmės dalis.

E. G. C. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta iš jo į valstybės biudžetą išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą – 1 150 Eur.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš E. G. C. bei subsidiariai iš I. C., nustatant, kad ši jos pareiga pasibaigs E. G. C. sulaukus pilnametystės arba, kai jis prieš pilnametystę įgis turto ar uždarbio, kurio pakaks žalai atlyginti, Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 369,20 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (369,20 Eur), skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje).

E. K. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, o civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinta iš dalies ir jai iš E. G. C. bei subsidiariai iš I. C., nustatant, kad ši jos pareiga pasibaigs E. G. C. sulaukus pilnametystės arba, kai jis prieš pilnametystę įgis turto ar uždarbio, kurio pakaks žalai atlyginti, priteista 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą K. K.. Taip pat E. K. iš E. G. C. bei subsidiariai iš I. C., nustatant, kad ši jos pareiga pasibaigs E. G. C. sulaukus pilnametystės arba, kai jis prieš pilnametystę įgis turto ar uždarbio, kurio pakaks žalai atlyginti, priteista 1 815 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą K. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. G. C. nuteistas už tai, kad savo veiksmais sužalojo kitą žmogų ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, o būtent už tai, kad jis, 2022 m. vasario 24 d., apie 11.49 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas iš parkavimosi vietos, matydamas priekyje jo vairuojamo automobilio stovinčią E. K., gimusią (duomenys neskelbtini), tyčia važiavo tiesiai į ją, privažiavęs prie jos, vairuojamo automobilio priekine dalimi atsitrenkė į E. K., stovėjusią prie pastato (duomenys neskelbtini) sienos, kojų kelių srityje. Dėl abiejų kojų kelių sumušimo, pasireiškusio kelių minkštųjų audinių patinimu ir po kelių dienų išryškėjusiomis poodinėmis kraujosruvomis, taip pat dėl kairiojo šlaunikaulio sąnarinio galo vidinio užpakalinio paviršiaus gastrocheminio raumens vidinės galvos sausgyslės patinimo, E. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. G. C. atstovė pagal įstatymą ir civilinė atsakovė I. C. bei jo gynėjas advokatas P. Ravluševičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-438-1255/2023 ir E. G. C. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, klaidingai kvalifikavo veiką. Anot apeliantų, nukentėjusioji E. K. ikiteisminio tyrimo metu davė vienus parodymus, o teismo posėdžiuose, pradėjus aiškintis galimo sužalojimo mechanizmą, pakeitė savo parodymus ir jau liudijo, kad jos neprispaudė kelių srityje prie pastato sienos (duomenys neskelbtini), o į ją atsitrenkė automobilio priekiniu bamperiu. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nusprendęs savo iniciatyva patikslinti E. G. C. inkriminuojamas aplinkybes nurodant, kad E. G. C. automobilio priekine dalimi atsitrenkė į E. K., stovėjusią prie pastato (duomenys neskelbtini) sienos, kojų kelių srityje, o ne prispaudė ją, tai yra keisdamas faktines aplinkybes, nevertino, jog šis pakeitimas daro įtaką veikos padarymo mechanizmui: prispausti yra vienas veiksnys, o atsitrenkti – kitas. Apeliaciniame skunde pastebima, kad skundžiamame nuosprendyje taisomi liudytojų parodymų neatitikimai, stengiamasi aiškinti aplinkybes išimtinai nukentėjusiosios naudai. Pasak apeliantų, daug liudytojų, būdami įvykio vietoje, nematė kontakto su automobiliu, tačiau visi matė nukentėjusiosios smūgį koja į automobilio pusę. Be to, nusikaltimo mechanizmas nėra atskleistas teismo medicinos ekspertų išvadose. Protokoliniuose paaiškinimuose teismo ekspertas J. M. Paliulis apskritai rėmėsi informacija, kad E. K. kojos buvo suspaustos. Visgi, pasak apeliantų, yra skirtumai tarp kategorijų prispausti, atsitrenkti ir suspausti, todėl apylinkės teismas klaidingai mano, jog tai neturi įtakos E. G. C. teisinei padėčiai, nes tai turi įtakos pačios nusikalstamos veikos buvimui. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ekspertizės aktas Nr. PEKG 46/2023 (01) patvirtino į pensiją išėjusio eksperto J. M. Paliulio išvadas ir sukritikavo gynybos pusėje dalyvavusio eksperto P. P. išvadas. Vilniaus miesto apylinkės teismas į skundžiamą nuosprendį perkėlė ekspertizės akte nurodomą teismo ekspertų pastabą, kad atliekant šį tyrimą gydytojui P. P. nebuvo pateikta Santariškių klinikos apskaitos kortelė Nr. E22-2PA-4394, kurioje aprašyta poodinė hematoma kelio srityje, todėl ši išvada turėtų būti vertinta kritiškai, tačiau, pasak apeliantų, apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog pačioje baudžiamojoje byloje ir eksperto J. M. Paliulio ekspertizėje minėtos Santariškių klinikos apskaitos kortelės nebuvo, kaip ir nebuvo pateikta informacijos dėl gydytojos J. P. apžiūros. Apeliantų vertinimu, 2022 m. vasario 28 d. apžiūros rezultatai prieštarauja gydytojo R. B. apžiūrai, kuri buvo atlikta 2022 m. kovo 2 d., nes šios apžiūros metu nėra nustatyta poodinės hematoma, tokia hematoma nėra užfiksuota gydytojo radiologo tyrime. Dėl to, pasak apeliantų, liko neaišku, kaip ekspertas J. M. Paliulis 2022 m. balandžio 26 d. medicininių dokumentų apžiūros protokole galėjo nurodyti poodines kraujosruvas, jei tuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje šios 2022 m. vasario 28 d. pažymos apskritai nebuvo. Ši pažyma atsiranda vėliau, jos atsiradimo aplinkybes apylinkės teismas vengė aiškintis (nebuvo gauta duomenų, kada 2022 m. vasario 28 d. pažyma buvo įvesta į e.sveikata kompiuterinę sistemą, gynybai nebuvo leista užduoti klausimų specialistams, atlikusiems ekspertizę, buvo atmestas ir gynybos prašymas gauti chirurgo traumatologo konsultaciją, nes abejotini ekspertų, kurie tokios kvalifikacijos neturi, gebėjimai atskirti deklaruojamus sužalojimus nuo jau buvusių sveikatos sutrikimų). Apeliantai skunde akcentuoja ir tai, kad keista, jog nukentėjusiajai patyrus tokius rimtus sužalojimus, niekam (nei medicinos darbuotojams, nei pačiai nukentėjusiajai, nei jos motinai) nekilo poreikis užfiksuoti (foto, video) padarytų sužalojimų, o ypač atsiradusių po kelių dienų poodinių kraujosruvų. Dėl to, kas nurodyta, apeliantų manymu, nebuvo paneigta gynybos versija dėl inscenizuotų sužalojimų, taip pat yra pagrindas abejoti padariniais sveikatai, kuriuos deklaruoja nukentėjusioji. Skundžiamame nuosprendyje abejonės ir prieštaravimai pašalinti nebuvo.

2.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė poveikio priemones. Pagal BK 82 straipsnio 2 dalį, teismas nepilnamečiui gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones, o šiuo atveju apylinkės teismas paskyrė tokias auklėjamojo poveikio priemones: 1) elgesio apribojimą 12 mėnesių; 2) įpareigojant E. G. C. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; 3) mokytis; 4) tęsti mokslą; 5) dirbti; 6) uždraudžiant vairuoti visas motorines transporto priemones; 7) automobilio konfiskavimą; 8) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse; 9) uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas; 10) turtinės žalos atlyginimą; 11) neturtinės žalos atlyginimą, kurios negali būti vertinamos kaip suderintos. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti BK 87 straipsnio 3 dalies 3 punktą, tai yra uždrausti ginamajam vairuoti visas transporto priemones. E. G. C. nėra įgijęs teisės vairuoti, teismas nenurodo taikytino termino, be to, draudimas vairuoti transporto priemones laikytinas pertekline poveikio priemone. Apeliantų teigimu, nepilnamečio asmens baudžiamosios atsakomybės ypatumai nenumato automobilio konfiskavimo, taip pat bylos aplinkybės neleidžia teigti, kad E. G. C. veikė tiesiogine tyčia, pats automobilis jam nepriklauso, atitinkamai automobilio konfiskavimas yra neteisėtas. Nepilnamečio asmens baudžiamosios atsakomybės ypatumai reikalauja sieti baudžiamosios atsakomybės taikymą su pačiu asmeniu, koreguojant jo elgesį, o ne ribojant jo galimybes teisėtai įgyti specialias teises, tai yra vairavimo teisę, užkraunant finansines sankcijas, tai yra taikant turto konfiskavimą daiktui, kurio asmuo niekada neturėjo ir turėti negalėjo.

2.3. Dėl civilinių ieškinių apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog nukentėjusiosios turtinės žalos atlyginimo klausimu reiškiami reikalavimai dėl nuostolių, kurių nėra. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) nuostatas. CPK nenumato ieškovui, kuris neįrodė patirtos turtinės žalos, palikti ieškinį nenagrinėtą, tokiais atvejais privalu ieškinį atmesti. Taip pat, pasak apeliantų, priteisdamas nukentėjusiajai 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, apylinkės teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas bendrais sakiniais apibūdino nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą, neatkreipė dėmesio į tai, jog pati nukentėjusioji savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, tai yra smogė su koja į automobilio priekį, rankomis – į automobilio priekinę pusę. Jos elgesys buvo paaiškintas sukilusiu adrenalinu ir poreikiu reaguoti. Dėl šios priežasties, apelianto vertinimu, suma neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis).

2.4. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai atlyginti ir prašoma jų nepriteisti. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas taikė maksimalaus dydžio kriterijaus prezumpciją, nevertindamas atstovo atlikto teisinio darbo turinio, kitų svarbių aplinkybių, dėl to, dalyvavimas teismo posėdžiuose negali būti įvertintas 1 815 Eur suma. Apeliantų įsitikinimu, pagal šios bylos specifiką ir vertinant atstovo pateiktus procesinius dokumentus (ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo) bylinėjimosi išlaidos apskritai neturėtų būti priteisiamos.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis, jo atstovė pagal įstatymą ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuris yra teisingas ir motyvuotas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. G. C. atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės I. C. bei jo gynėjo advokato P. Ravluševičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo E. G. C. atstovė pagal įstatymą ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl E. G. C. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, taip pat ir su bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu bei prašo E. G. C. išteisinti. Be to, apeliaciniu skundu nesutinkama ir su E. G. C. skirtomis poveikio priemonėmis, teigiant, kad jos pritaikytos netinkamai, taip pat su nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo išsprendimu, teigiant, kad nukentėjusiajai E. K. priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, o civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo, ieškovui neįrodžius patirtos turtinės žalos, turėjo būti atmesta, o ne palikta nenagrinėta. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma nepriteisti nukentėjusiajai iš nuteistojo bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginti, nes, anot apeliantų, jos priteistos nepagrįstai. Atsižvelgdama į tai, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl įrodymų vertinimo E. G. C. pripažįstant kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

6. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Pagal šį straipsnį baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik taip galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo (nekaltumo). BPK 305 straipsnio nuostatos suponuoja, kad įrodymai turi būti ne tik išdėstyti, bet turi būti atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas tam tikras aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015).

7. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiosios E. K. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Nors E. G. C. viso proceso metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė, tvirtindamas, kad privažiavęs automobiliu prie E. K. jos neprilietė ir neprispaudė, tačiau tai, kad nuteistasis E. G. C. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios E. K. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų ir nuosprendyje išdėstytų, aptartų ir įvertintų įrodymų visuma, o būtent: jau minėti nukentėjusiosios E. K. parodymai, įvykį mačiusių liudytojų R. L., G. J. ir D. R. parodymai, kitų liudytojų – nukentėjusiosios klasės auklėtojo G. B. bei mokyklos socialinės pedagogės A. Š., kuriems nukentėjusioji papasakojo apie įvykį, parodymai, 2022 m. balandžio 26 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, šio specialisto paaiškinimų protokolas, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. kovo 22–27 d. ekspertizės aktas Nr. PEKG 46/2023 (1) bei kita rašytinė bylos medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo E. G. C. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, taip padarydamas nepagrįstas išvadas dėl E. G. C. kaltės.

8. Pirmiausia, apygardos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios E. K. parodymų patikimumu: jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo pakankamai aiškūs, logiški ir nuoseklūs. Nors apeliantai siekia pagrįsti jų prieštaringumą bei kaitą pažymėdami tai, kad nukentėjusioji E. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog E. G. C. vairuojamo automobilio bamperiu prispaudė jos kelius prie sienos, o apklausiama teisme, pradėjus aiškintis galimo sužalojimo mechanizmą, jau liudijo, kad jos neprispaudė kelių srityje prie pastato sienos (duomenys neskelbtini), o atsitrenkė į ją automobilio priekiniu bamperiu, visgi nurodomi parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, juolab, kad nukentėjusioji E. K. dėl ją sužalojusio asmens ir sužalojimo būdo viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos – E. G. C. vairuojamo automobilio priekine dalimi atsitrenkė į ją, stovėjusią prie pastato sienos, kojų kelių srityje, dėl ko ji pajuto spaudimą keliuose, o vėliau ir skausmus, o jos parodymus patvirtina liudytojų parodymai bei kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingas E. G. C. atlikto veiksmo (įvažiavo, atsitrenkė ar suspaudė) įvardijimas duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apeliantų akcentuojamo nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo nepatvirtina ir E. G. C. kaltės nepaneigia bei neturi įtakos jo veiksmų kvalifikavimui (apeliantų įvardijamas nukentėjusiosios parodymų neatitikimas lėmė tik tai, kad apylinkės teismas turėjo patikslinti šias kaltinime nurodytas aplinkybes, ką jis, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai ir padarė), o šiuo atveju rodo tik tai, kad nepilnametei nukentėjusiajai E. K., kaip ir kitiems mokiniams (įvykį mačiusiems liudytojams), buvo sunku tiksliai įvardyti kontakto pobūdį, galimai ir dėl patirto šoko bei skausmo. Atstovė pagal įstatymą ir gynėjas apeliaciniame skunde išskiria tik atskirus nukentėjusiosios parodymų fragmentus, juos savaip, nuteistajam palankia linkme interpretuoja, visiškai neatsižvelgdami į bendrą jų kontekstą. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, parodymais grindžiant išvadas dėl asmens (ne)kaltumo privalo būti įvertinta jų visuma, bendras kontekstas, jie taip pat turi būti palyginti su kitais bylos duomenimis, kadangi priešingu atveju gali būti padarytos neteisingos išvados.

9. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nuteistojo E. G. C. kaltė grindžiama ne tik nukentėjusiosios, bet ir tiesiogiai įvykį mačiusių (R. L., G. J. ir D. R.) bei kitų liudytojų (G. B. ir A. Š.) parodymais. Visi byloje apklausti įvykį matę mokiniai, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, patvirtino, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje E. G. C., vairuodamas automobilį, važiavo į priekį, tiesiai į E. K., kuri stovėjo prie sienos, prie bordiūro ir neturėjo kur trauktis. Nors patį kontaktą šie liudytojai įvardijo skirtingai (R. L. apklaustas teisme nurodė, kad „pabučiavo jos kelius“ (atsitrenkė, prilietė), teigė girdėjęs, kaip E. K. suriko: „ai“, dėl to suprato, kad į ją atsitrenkė; G. J. teigė, kad automobilis ta vieta, kur numeriai, gal truputį prilietė E. K. (per sprindį žemiau kelių), D. R. nurodė, kad automobilis palietė abi E. K. kojas, tikriausiai kelius), vis tik, visi jie patvirtino buvus kontaktą tarp E. G. C. vairuojamo automobilio ir E. K. kojų (kelių srityje), tai yra patvirtino ne nuteistojo E. G. C. išdėstytą versiją, kad jis, privažiavęs prie E. K., jos neprilietė, o būtent nukentėjusiosios E. K. nurodytas aplinkybes apie tai, kad E. G. C. vairuojamas automobilis į ją įvažiavo (atsitrenkė). Liudytojai G. B. (nukentėjusiosios klasės auklėtojas) ir A. Š. (mokyklos socialinė pedagogė) paties įvykio nematė, tačiau jie parodė apie aplinkybes, kurias jiems beveik iš karto po įvykio (po pamokos) papasakojo nukentėjusioji E. K. (G. B. ir apie tai, ką jam vėliau sakė nuteistasis E. G. C.), taip pat apie tai, kaip ji tuo metu jautėsi. G. B., apklaustas teisme kaip liudytojas, parodė, kad atėjo jo auklėtinė E. K. ir pasiskundė, kad jai pervažiavo kojas, jai su automobiliu užvažiavo E. G. C., jai su automobiliu prie borto (prie sienelės) prispaudė kojas per kelius, aikštelėje prie picerijos, E. K. ėjo lėtai, nesimatė, kad labai šlubuotų ar pan., nesiskundė labai dideliu skausmu, bet matėsi, kad eina nenormaliai, jis su E. G. C. bendravo vėliau (ne tą pačią dieną), šis jam pasakė, kad norėjo pajuokauti, bet padarė nesąmonę, neįvertino situacijos, matėsi, kad E. G. C. pergyvena. A. Š., apklausta teisme kaip liudytoja, parodė, kad E. K. buvo susijaudinusi, drebėjo rankos, ji papasakojo, kad ji stovėjo prie sienos, mašina pradėjo važiuoti į ją ir prispaudė kojas žemiau kelių (rodė blauzdos viršutinę dalį), E. K. ėjo lėtai, skundėsi dėl skausmo, rodė, kad skauda ten, kur buvo prispausta, labai bijojo. Iš esmės analogiškas aplinkybes minėti liudytojai nurodė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu. Taigi šių liudytojų parodymai taip pat atitinka ir papildo nukentėjusiosios bei įvykį mačiusių liudytojų parodymus, kartu iliustruoja nuteistojo parodymų prieštaringumą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų (jų nenurodoma ir apeliaciniame skunde), kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji E. K. ir liudytojai R. L., G. J., D. R., G. B. ir A. Š. galėjo apkalbėti nuteistąjį E. G. C., apkaltinti jį padarius nusikaltimą ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusioji, tiek minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tiek nukentėjusiosios, tiek anksčiau minėtų liudytojų parodymais, o nuteistojo dėstomą įvykio versiją laikė nepagrįsta.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje buvo taisomi liudytojų parodymų neatitikimai, stengiamasi aiškinti aplinkybes išimtinai nukentėjusiosios naudai, tačiau nenurodoma nei kokie, anot apeliantų, tie liudytojų parodymų neatitikimai, nei kokias aplinkybes stengiamasi aiškinti išimtinai nukentėjusiosios naudai. Įvertinusi nukentėjusiosios ir liudytojų proceso metu duotus parodymus, teisėjų kolegija jokių esminių prieštaravimų ar neatitikimų nei tarp pačių parodymų (vieno asmens duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu), nei tarpusavyje (vieno asmens su kito asmens) nenustatė. O šiuo atveju vieni ar kiti neesminiai neatitikimai liudytojų parodymuose ar kitaip nurodytos kai kurios įvykio aplinkybės tik parodo, kad jų parodymai nėra iš anksto suderinti ir įvykio aplinkybes jie papasakojo taip, kaip patys suvokė.

11. Taip pat apeliantai akcentuoja, kad daug liudytojų, būdami įvykio vietoje, nematė kontakto su automobiliu, tačiau visi matė nukentėjusiosios smūgį koja į automobilio pusę. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo apklausti visi įvykio vietoje buvę liudytojai (pvz., dalis jų nebuvo nustatyti), o visi byloje apklausti įvykio vietoje buvę liudytojai, kaip buvo nurodyta anksčiau, matė E. G. C. vairuojamo automobilio kontaktą su nukentėjusiąja, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad daug liudytojų, būdami įvykio vietoje, nematė kontakto su automobiliu, yra visiškai nepagrįstas. Aplinkybę, kad nukentėjusioji po to, kai E. G. C. atsitrenkė automobiliu į jos kojas, atsakydama į šį veiksmą iš karto spyrė kairės kojos pėda į automobilio priekį, patvirtino ne tik liudytojai, bet ir pati nukentėjusioji E. K.. Kita vertus, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir apylinkės teismas, nukentėjusiosios reakcija į E. G. C. neteisėtus smurtinio pobūdžio veiksmus nėra nagrinėjamos bylos dalykas. O viena iš gynybos versijų, kad šioje byloje nustatytus sužalojimus E. K. galėjo pasidaryti būtent spirdama koja į E. G. C. vairuojamo automobilio priekį, yra paneigta specialisto ir ekspertų išvadomis (past. – pastarosios bus detaliau analizuojamos toliau tekste).

12. Byloje yra ir kitų duomenų, kurie ne tik patvirtina tai, kad nukentėjusiosios E. K. parodymai yra patikimi, tačiau kartu su nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymais laikytini pakankamais bei sudarančiais nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę išvadai dėl E. G. C. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. G. C. baudžiamosios atsakomybės klausimą, be kita ko, rėmėsi 2022 m. balandžio 26 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto Jono Mindaugo Paliulio išvada, šio specialisto 2022 m. spalio 3 d. paaiškinimų protokolu bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. kovo 22–27 d. ekspertizės aktu Nr. PEKG 46/2023 (1), kuriuose konstatuoti nukentėjusiajai E. K. padaryti sužalojimai, atsakyta į klausimus dėl sužalojimų padarymo laiko bei mechanizmo, sužalojimų pobūdžio, sveikatos sutrikdymo masto (1 t., b. l. 38–40, 43–45, t. 2, b. l. 136–139). Apeliaciniame skunde ginčijamas specialisto ir ekspertų išvadų patikimumas, teigiant, kad jose nėra atskleistas nusikaltimo mechanizmas, kad specialistas J. M. Paliulis apskritai rėmėsi informacija, jog E. K. kojos buvo suspaustos, be to, specialistas J. M. Paliulis 2022 m. balandžio 26 d. kitų objektų apžiūros protokole negalėjo nurodyti poodinių kraujosruvų, nes tuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo Santariškių klinikos apskaitos kortelės Nr. E22-2PA-4394, kuriose šios kraujosruvos buvo nurodytos, taip pat akcentuojant, kad gynybai nebuvo leista užduoti klausimus specialistams, atlikusiems ekspertizę, buvo atmestas ir gynybos prašymas gauti chirurgo traumatologo konsultaciją, kad nebuvo paneigta gynybos versija dėl inscenizuotų sužalojimų ir pan. Vis tik tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

13. Kaip matyti iš 2022 m. balandžio 26 d. kitų objektų apžiūros protokolo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistas J. M. Paliulis, atlikęs E. K. elektroninių medicinos dokumentų išrašų Nr. E22-2PA-4017, E22-2PA-4394, diagnostinių tyrimų MRA-22-928, MRA-22-931, išrašų iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų apžiūrą, konstatavo, kad E. K. 2022 m. vasario 24 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose nustatytas abiejų kojų kelių sumušimas, pasireiškęs kelių minkštųjų audinių patinimu ir po kelių dienų išryškėjusiomis poodinėmis kraujosruvomis, taip pat kairio šlaunikaulio sąnarinio galo vidinio užpakalinio paviršiaus ir gastrochneminio raumens vidinės galvos sausgyslės patinimu; sužalojimas atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo kojų funkcija ir sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, ką patvirtina magnetinio rezonanso tomografinio tyrimo ir klinikiniai duomenys; sužalojimai galėjo būti padaryti kojų kelių sritis sumušant ir suspaudžiant kietais bukais daiktais prieš kreipiantis medicininės pagalbos; tai galėjo būti padaryta nagrinėjamo eismo įvykio metu (t. 1, b. l. 38–40). Iš šio specialisto 2022 m. spalio 3 d. paaiškinimų protokolo matyti, kad specialistas J. M. Paliulis, atsakydamas į pareikštą klausimą, nurodė, jog spiriant, spardant į automobilio bamperį ar suduodant smūgius į kitą automobilio dalį kojos pėda ar net kita kojos dalimi E. K. jai nustatytų kojų sužalojimų pati pasidaryti negalėjo, nes buvo sužaloti ne pėdų ir ne vieno, bet abiejų kojų kelių sąnarių sričių minkštieji audiniai. Nuo traumavimo (spaudimo) kietu buku daiktu (tokiu daiktu ir galėjo būti automobilio bamperis ar kita panaši automobilio dalis) kojų audiniai patino, atsirado kraujosruvos, kurios išryškėjo kiek vėliau, patino ir dvilypio (gastrochneminio) blauzdos raumens vidinės galvos sausgyslė su kairiojo šlaunikaulio apatinio sąnarinio galo vidiniu užpakaliniu paviršiumi, kurio traumavimas atliekant spardymo veiksmą negalimas (t. 1, b. l. 43–45). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, specialistas J. M. Paliulis pateikdamas tokias išvadas, be kitų dokumentų, rėmėsi ir elektroniniu medicinos dokumentų išrašu Nr. E22-2PA-4394, kurio kopija buvo ir yra byloje (1 t., b. l. 55), be to, nesirėmė vien informacija, jog E. K. kojos buvo suspaustos, nes konstatavo, kad sužalojimai E. K. buvo padaryti nuo traumavimo (sumušimo, suspaudimo) kietu buku daiktu (tokiu daiktu ir galėjo būti automobilio bamperis ar kita panaši automobilio dalis), tai yra nebūtinai nuo kojų suspaudimo. Atitinkamai, šis specialistas paneigė ir gynybos iškeltą versiją, kad E. K. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti jai koja spyrus į automobilio priekinį bamperį.

14. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, remiantis gynybos iškelta versija, kuri, kaip minėta, buvo paneigta specialisto J. M. Paliulio paaiškinimais, nuteistojo gynėjas pateikė teismo medicinos gydytojo dr. P. P. 2023 m. vasario 28 d. konsultacinę išvadą (2 t., b. l. 89–93), kurioje nurodyta iš esmės priešinga išvada: konstatuota, kad: 1) E. K. nustatytas m.gastrocnemius patempimas su kaulų čiulpų edema nėra automobilinės traumos išdava, nes nebuvo nustatyta sužalojimų kelių priekiniuose paviršiuose nuo smūgio automobiliniu bamperiu bei patempimo padarymo laikas nėra tiksliai žinomas; 2) m.gastrocnemius dalyvauja pėdos lenkime į apačią, t. y. pasistiebimo judesiuose, ir dėl to galėjo būti padarytas sportuojant, šokant; 3) E. K. sužalojimų kelio priekiniame paviršiuje, kurie būtų būdingi sužalojant automobilio VW priekine dalimi (bamperiu), nėra; 4) E. K. nėra sužalojimų, būdingų kojų (kelių) suspaudimui tarp kitų bukų daiktų, motyvacija išdėstyta „Reziume“ dalyje; 5) E. K. eismo įvykio metu nebuvo padaryti sužalojimai, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas; 6) E. K. nustatytas m.gastrocnemius patempimas galėjo būti padarytas spiriant į automobilį, jei buvo pataikyta pėdos nugarine dalimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konsultacinė išvada yra vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Kita vertus, šio dokumento nepripažinimą leistinu įrodymu byloje lėmė ne jo forma, o nustatyti įrodymų patikimumo reikalavimų pažeidimai, keliami jų turiniui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, jog teismo medicinos gydytojas dr. P. P., pateikdamas konsultacinę išvadą, rėmėsi tik dalimi duomenų apie E. K. sveikatą, tai jis pats nurodė ir apklaustas teisiamojo posėdžio metu, tai yra užfiksuota ir ekspertizės akte Nr. PEKG 46/2023 (1), pažymint, jog dėl šios priežasties minėtą konsultacinę išvadą reikėtų vertinti kritiškai, tai nėra ginčijama ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima pagrįstai teigti, kad į bylą pateikta konsultacinė išvada yra vienpusiška, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl remiantis ja negali būti paneigta Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto J. M. Paliulio išvadų, užfiksuotų 2022 m. balandžio 26 d. kitų objektų apžiūros protokole bei 2022 m. spalio 3 d. specialisto paaiškinimų protokole, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. kovo 22–27 d. ekspertizės akto Nr. PEKG 46/2023 (1) įrodomoji reikšmė.

15. Nepaisant to, siekiant užtikrinti nuteistojo teisę į gynybą, pašalinti prieštaravimus tarp specialisto J. M. Paliulio išvadų ir teismo medicinos gydytojo dr. P. P. konsultacinės išvados, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirta ekspertizė, kurią atlikę teismo ekspertai Viačeslavas Kolomiecas (Viačeslav Kolomec) ir Janušas Rybalko (Januš Rybalko) iš esmės patvirtino ankstesnes specialisto J. M. Paliulio pateiktas išvadas (paaiškinimus) ir šio specialisto nustatytus nukentėjusiajai E. K. padarytus sužalojimus, jų padarymo laiką ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo mastą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. kovo 22–27 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 46/2023 (1) konstatuota, kad: 1) E. K. nustatytas abiejų kelių sąnarių sužalojimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu su poodinėmis kraujosruvomis, potrauminiu sąnarių uždegimu, lydimo sąnarių judėjimo funkcijos apribojimu (kontraktūra); 2) sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, nes dėl jo sveikata sutriko ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui; 3‑4) sužalojimas galėjo įvykti E. K. nurodytomis aplinkybėmis; 5) teismo medicinos ekspertai neatlieka sveikatos būklių prognozės; 6-7) E. K. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytoja J. P. 2022 m. vasario 28 d. vizualiai nustatė abiejų kelių priekinių paviršių patinimus su poodinėmis hematomomis; 8) E. K. nustatytas sužalojimas įvyko nuo forsuoto poveikio kietu buku daiktu į kelių priekinį paviršių, kelių pakinklių sritims nesiremiant į kitą buką paviršių; 9) E. K. nustatyti kelių sužalojimai nėra paaiškinami jos spyriu kairės kojos pėda į automobilį; 10) kelio sąnario patelofemoralinis ankštumas gali sukelti skausmą; tiriamoji po patirtos traumos jautė skausmus kelių sąnariuose; 11) dvilypis blauzdos raumuo (m. gastrocnemicus) patempiamas esant kojai tam tikroje padėtyje, kai raumuo per stipriai įtempiamas; nagrinėjamu atveju toks patempimas paaiškinamas ir galėjo įvykti E. K. nurodytomis aplinkybėmis (po automobilio kontakto į kelių priekinius paviršius kojos per daug išsilenkia į nugarinę, ne fiziologinę pusę) (t. 2, b. l. 136–139). Tiek specialistas J. M. Paliulis, tiek ekspertai V. Kolomiecas ir J. Rybalko išvadas parengė įvertinę visus įmanomus objektyvaus tyrimo duomenis, gautus apžiūrėjus nukentėjusiąją (be kita ko, ir skunde akcentuojamą pažymą), taip pat E. K. medicinos dokumentuose užfiksuotus duomenis apie jos būklę atvykus į skubios pagalbos skyrių bei kitus baudžiamojoje byloje esančius duomenis. Pateiktos išvados yra aiškios, išsamios, pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl abejoti jų patikimumu nėra pagrindo.

16. Nesutikdami su ekspertizės akto išvadomis, apeliantai skunde teigia, kad gynybai nebuvo leista užduoti klausimus specialistams, atlikusiems ekspertizę, buvo atmestas ir gynybos prašymas gauti chirurgo traumatologo konsultaciją, nes abejotini ekspertų, kurie tokios kvalifikacijos neturi, gebėjimai atskirti deklaruojamus sužalojimus nuo jau buvusių sveikatos sutrikimų. Teisėjų kolegija, atsakydama į tokius apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Remiantis BPK 285, 286 straipsnių nuostatomis, ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Kaip matyti iš 2023 m. gegužės 8 d. teisiamojo posėdžio protokolo, išklausęs proceso dalyvių nuomones bei susipažinęs su ekspertizės aktu, pirmosios instancijos teismas jokių ekspertizės akto turinio neaiškumų nenustatė, todėl nutarė atmesti gynybos prašymą šaukti ekspertus į teismo posėdį apklausai. Įvertinus tai, kad prieš atliekant ekspertizę ekspertams buvo pilnai pateikti visi medicininiai E. K. duomenys bei baudžiamosios bylos medžiaga, kad nutartyje skirti ekspertizę formuluodamas klausimus ekspertams teismas įtraukė visus klausimus, kuriuos pateikti ekspertams prašė prokuroras ir gynyba, ir kad į juos buvo atsakyta, taip pat atsižvelgus į tai, kad ekspertizės akto išvados yra pakankamai aiškios ir nedviprasmiškos, o ekspertų kvalifikacijos klausimai nėra šios baudžiamosios bylos dalykas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė gynybos prašymą šaukti ekspertus į teismo posėdį, nes ekspertų apklausa šiuo atveju neduotų jokių naujų duomenų, kurie galėtų pakeisti teismo padarytas išvadas dėl po nagrinėjamo įvykio nukentėjusiajai užfiksuotų sužalojimų kilmės.

17. Apeliaciniame skunde, detaliau neginčijant ekspertų išvadų patikimumo, vis tik keliama abejonė dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių, teigiant, kad nebuvo paneigta gynybos versija dėl inscenizuotų sužalojimų. Šiuos apeliantų teiginius paneigia jau pirmiau aptartose ekspertų išvadose nustatytos aplinkybės dėl sužalojimų padarymo mechanizmo bei laiko. Kaip minėta, ekspertai nustatė, kad E. K. nustatyti sužalojimai galėjo įvykti jos nurodytomis aplinkybėmis nuo forsuoto poveikio kietu buku daiktu į kelių priekinį paviršių, kelių pakinklių sritims nesiremiant į kitą buką paviršių (po automobilio kontakto į kelių priekinius paviršius) bei kad E. K. nustatyti kelių sužalojimai nėra paaiškinami jos spyriu kairės kojos pėda į automobilį. Taigi, atlikus nukentėjusiosios medicinos dokumentų tyrimą, nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių galėtų būti svarstoma ir susižalojimo (pačiai spiriant koja į automobilio priekį, sportuojant ir pan.) versija, kurią skunde akcentuoja apeliantai. Be to, ekspertų pateiktos išvados (kaip ir anksčiau pateiktos specialisto J. M. Paliulio išvados) dėl sužalojimų lokalizacijos, padarymo laiko bei mechanizmo (pobūdžio) atitinka nukentėjusiosios E. K. parodymus, kurie, kaip minėta, viso proceso metu dėl kvalifikavimui esminių aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, ir kuriuos patvirtina kiti pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinti įrodymai, o būtent – liudytojų parodymai. Šių išvadų nepaneigia ir apeliantų teiginiai apie tai, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai nebuvo užfiksuoti juos fotografuojant ar filmuojant. Kaip nustatyta byloje, nukentėjusioji praėjus neilgam laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio automobilių stovėjimo aikštelėje, prie mokyklos, buvo apžiūrėta į mokyklą iškviestos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, taip pat VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų skubios medicinos, intensyviosios terapijos ir anesteziologijos centro 2-ojo vaikų priėmimo – skubios pagalbos poskyrio, kur ji buvo nuvežta iš karto iš mokyklos, gydytojos ir jai buvo diagnozuoti abiejų kelių sumušimai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nei jai pačiai, nei kitiems asmenims nebuvo jokio poreikio dar ir užfiksuoti padarytus sužalojimus, juos nufotografuojant ar nufilmuojant, nei iš karto po įvykio, nei po kelių dienų, kuomet atsirado ir poodinės kraujosruvos.

18. Įvertinusi aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad E. G. C. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, patikslintomis pirmosios instancijos teismo, veikdamas netiesiogine tyčia, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui. Baudžiamasis įstatymas E. G. C., jo veikoje nustačius visus BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimas, tačiau tai nėra pakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ir šališką E. G. C. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą. Nesant pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso normas ir dėl to nepagrįstai pripažino E. G. C. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nėra pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti E. G. C. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės ir poveikio priemonių

19. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai dėl E. G. C. paskirtos bausmės, nesutinkama tik su jam skirtomis auklėjamojo ir baudžiamojo poveikio priemonėmis, teigiant, kad jos pritaikytos netinkamai, tačiau apeliaciniu skundu nuteistojo atstovė pagal įstatymą bei jo gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, tai yra prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, o tai, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. G. C. bausmę, tai yra parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, veikos ir jo asmenybės pavojingumą. E. G. C. padarė nesunkų smurtinį nusikaltimą kito žmogaus sveikatai, panaudodamas padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, iš įvykio vietos pasišalino, siekdamas paslėpti nusikalstamos veikos padarymo priemonę – vairuotą automobilį ir taip parodydamas abejingumą nukentėjusiosios atžvilgiu, veika baigta, nusikaltimas padarytas esant netiesioginei tyčiai. Nuteistasis nepilnametis, nevedęs, mokosi, jo žodžiais – dirba, nusikalstamos veikos padarymo metu teistas nebuvo, tačiau bylos nagrinėjimo metu ir priimant skundžiamą nuosprendį jo atžvilgiu buvo nagrinėjamos/išnagrinėtos kitos baudžiamosios bylos (šiuo metu nuosprendžiai yra įsiteisėję), baustas administracine tvarka, be kita ko, už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, už automobilio vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemones ir kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, informacijos apie daugumos paskirtų baudų sumokėjimą nėra (1 t., b. l. 116–121). Teismas įvertino ir tai, kad nėra nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs minėtas, bausmės skyrimui reikšmingas, aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam E. G. C. paskyrus BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros, jo dydį nustatant artimą šios bausmės rūšies vidurkiui, o būtent – 1 metus 2 mėnesius. Be to, vadovaudamasis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 82 straipsnio 5 punktu, kartu su bausme pirmosios instancijos teismas E. G. C. paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą maksimaliam 12 mėnesių terminui, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, taip pat uždraudžiant vairuoti visas motorines transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. G. C. paskirta bausmė, kartu su ja paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių ir neskiriant jam intensyvios priežiūros, kuri paprastai skiriama su laisvės apribojimo bausme, nelaikytina netinkama ar neproporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. G. C. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti E. G. C. teisinę padėtį šioje byloje, nenustatyta.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu E. G. C. skirta bausme apylinkės teismas bendrino nuteistajam palankesniu, dalinio bausmių sudėjimo būdu. Apylinkės teismas vadovavosi BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis ir prie skundžiamu nuosprendžiu skirtos 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridėjo tik dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos galutinės 1 metų laisvės apribojimo bausmės, tai yra 6 mėnesius laisvės apribojimo (tokią dalį nustatė atsižvelgęs į prieš tai išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes), kartu su įpareigojimu dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse bei draudimu vartoti psichiką veikiančias medžiagas (šiuo atveju juos vertinant kaip su auklėjamojo poveikio priemone – elgesio apribojimu – skiriamą įpareigojimą bei draudimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta galutinė subendrinta bausmė ir auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 mėnesių su nustatytais įpareigojimais ir draudimais nėra per griežtos. Paskirta bausme ir auklėjamojo poveikio priemone bus tinkamai įgyvendinta bausmės paskirtis, nuteistajam padarytas teigiamas poveikis ir užtikrintos realios galimybės pasitaisyti. Todėl mažinti skirtą galutinę bausmę ar neskirti auklėjamojo poveikio priemonės, ar atskirų jos įpareigojimų ir (ar) draudimų nėra jokio pagrindo.

22. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su E. G. C. skirta auklėjamojo poveikio priemone, teigiama, kad šiuo atveju apylinkės teismas nepilnamečiui paskyrė daugiau nei tris auklėjamojo poveikio priemones, o tai prieštarauja BK 82 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Sutiktina su apeliantu, kad, remiantis BK 82 straipsnio 2 dalimi, teismas nepilnamečiui gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones, tačiau, priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė. Kaip jau minėta, apylinkės teismas kartu su bausme E. G. C. paskyrė tik vieną auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių (BK 87 straipsnis). O teismo nustatyti įpareigojimai: būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. (BK 87 straipsnio 2 dalies 1 punktas); mokytis, tęsti mokslą arba dirbti (BK 87 straipsnio 2 dalies 2 punktas); dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse (BK 87 straipsnio 2 dalies 5 punktas); bei draudimai: vairuoti visas motorines transporto priemones (BK 87 straipsnio 3 dalies 3 punktas); vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 87 straipsnio 4 dalis) nėra atskiros auklėjamojo poveikio priemonės, kaip nepagrįstai išskiriama apeliaciniame skunde, o yra minėtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo – sudėtinė dalis. Kitaip tariant, elgesio apribojimas, kaip auklėjamojo poveikio priemonė, yra BK 87 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse įtvirtintų ir teismo paskirtų įpareigojimų ir (ar) draudimų visuma.

23. Be to, pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti BK 87 straipsnio 3 dalies 3 punktą, tai yra uždrausti nuteistajam vairuoti visas transporto priemones, nes E. G. C. nėra įgijęs teisės vairuoti, teismas nenurodė taikytino termino ir toks draudimas laikytinas pertekline poveikio priemone. Tokie apeliacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. BK 87 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas, skirdamas nepilnamečiui auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, gali uždrausti jam vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. G. C. elgesio apribojimą 12 mėnesių, be kita ko, uždraudė jam vairuoti visas motorines transporto priemones. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nurodė šio draudimo taikymo terminą, tai yra uždraudė E. G. C. vairuoti visas motorines transporto priemones jam skirtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo – taikymo laikotarpiui – 12 mėnesių. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėto draudimo taikymas nėra siejamas su aplinkybe, ar nepilnametis asmuo, kuriam taikomas šis draudimas, turi ar neturi įgijęs teisę vairuoti motorines transporto priemones (ar konkrečią motorinę transporto priemonę), juo labiau, kad teisę vairuoti daugumą transporto priemonių galima įgyti tik sulaukus pilnametystės, todėl aplinkybė, kad E. G. C. nėra įgijęs teisės vairuoti, nėra pagrindas neskirti jam šio draudimo. Taip pat pastebėtina, kad E. G. C. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė panaudodamas automobilį, be to, vairavo ne jam priklausantį automobilį neturėdamas teisės jo vairuoti, todėl draudimas vairuoti visas motorines transporto priemones auklėjamojo poveikio priemonės taikymo laikotarpiu nelaikytinas pertekliniu. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks draudimas šiuo atveju yra būtinas, siekiant sulaikyti E. G. C. nuo naujų panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų darymo.

24. Skundžiamu nuosprendžiu E. G. C. buvo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, iš E. G. C. išieškant konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 150 Eur. Apeliaciniame skunde teigiama, kad automobilio konfiskavimas yra neteisėtas, nes nepilnamečio asmens baudžiamosios atsakomybės ypatumai nenumato automobilio konfiskavimo, taip pat bylos aplinkybės neleidžia teigti, kad E. G. C. veikė tiesiogine tyčia, o pats automobilis jam nepriklauso. Teisėjų kolegija, atsakydama į tokius apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė iš E. G. C. išieškoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, o ne patį automobilį, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Kita vertus, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte, E. G. C. atžvilgiu skundžiamu nuosprendžiu pritaikyta teisėtai ir pagrįstai.

25. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo turinį sudaro priverstinis, neatlygintinas iš nusikalstamos veikos gauto, darant nusikalstamą veiką panaudoto ar nusikalstamai veikai daryti suteikto turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose, kuriuose nurodoma, kad ji gali būti skiriama pilnamečiui ar nepilnamečiui asmeniui kartu su bausme, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą), o esant nustatytoms sąlygoms (BK 72 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3, 4 dalys) – ir kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, turto konfiskavimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, gali būti skiriamas ir nepilnamečiui asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką ir BK nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, jokių išimčių nenumato.

26. Šioje byloje nustatyta, kad E. G. C. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė vairuodamas automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tai yra šis automobilis nagrinėjamu atveju yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, laikytinas konfiskuotinu turtu. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Vis tik, byloje nustatyta, tai akcentuoja ir apeliantai, kad E. G. C. vairuotas automobilis jam nuosavybės teise nepriklauso, o priklauso nenustatytam asmeniui, kurio E. G. C. neatskleidė, be to, šio automobilio rasti nepavyko (automobilio buvimo vietos E. G. C. neatskleidė, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad automobilis yra išrinktas ir parduotas dalimis), todėl apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytinos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Atsižvelgus į palyginus nedidelę automobilio vertę (VšĮ „Emprekis“ duomenimis, 2022 m. rugsėjo mėn. vidutinė 1998 m. gamybos automobilio VW GOLF TDI rinkos kaina su PVM Lietuvoje buvo 1 150 Eur (1 t., b. l. 16)), taip pat į tai, kad E. G. C., būdamas nepilnametis, neturėdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones, ne pirmą kartą sėdo prie automobilio vairo, o šiuo atveju po įvykio automobilį dar ir paslėpė ir jo savininko bei automobilio buvimo vietos neatskleidė, teigti, kad aktualiu atveju automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas yra neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, nėra jokio pagrindo. Be to, nei BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo, nei automobilio vertės apeliantai ir neginčija.

Dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

27. Šioje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 369,20 Eur turtinės žalos, atsiradusios dėl nukentėjusiosios E. K. gydymo, atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo (1 t., b. l. 127–129), o nukentėjusiosios E. K. įgaliotasis atstovas advokatas Algis Lukoševičius – dėl 600 Eur turtinės (būsimų išlaidų) ir 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 18–21). Skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, o nukentėjusiosios E. K. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, o civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinta iš dalies, priteisiant nukentėjusiajai iš E. G. C. bei subsidiariai iš I. C., nustatant, kad ši jos pareiga pasibaigs E. G. C. sulaukus pilnametystės arba, kai jis prieš pilnametystę įgis turto ar uždarbio, kurio pakaks žalai atlyginti, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą K. K.. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai kelia nukentėjusiosios E. K. byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo pagrįstumo klausimą, tai yra nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu palikti nukentėjusiosios E. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nenagrinėtą, taip pat nesutinka su nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Nors apeliaciniame skunde nenurodomi jokie argumentai dėl nesutikimo su Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštu civiliniu ieškiniu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu jį tenkinti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo E. G. C. atstovė pagal įstatymą ir civilinė atsakovė I. C. nurodė, kad nesutinka su Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštu civiliniu ieškiniu, nes jokio gydymo realiai nebuvo, be to, kaip jau minėta anksčiau, apeliaciniu skundu buvo prašoma E. G. C. išteisinti, todėl tai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl visų civilinių ieškinių.

28. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju, kai byloje yra pareikštas civilinis ieškinys, teismas klausimą dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo privalo išspręsti priimdamas vieną iš BPK 115 straipsnyje numatytų sprendimų (BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

29. Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų E. G. C. veiksmų – nukentėjusiosios E. K. sužalojimo, Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė turtinę žalą, tai yra 369,20 Eur išlaidų už nukentėjusiosios E. K. gydymą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas E. K. gydymo išlaidas patvirtinančiais įrodymais (Gydymo paslaugų apskaitos išrašu), už padarytą žalą yra atsakingas E. G. C., todėl skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas pagrįstai ir pagrindo jį atmesti ar sumažinti priteistiną sumą nėra.

30. Kaip minėta anksčiau, apeliaciniu skundu ginčijamas ir nukentėjusiosios E. K. pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendimo klausimas. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo palikti civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (būsimų išlaidų) atlyginimo nenagrinėto, o turėjo jį atmesti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo teiginiai yra pagrįsti.

31. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą, t. y. kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, tačiau ji gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą (CK 6.249 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 6.249 straipsnio 3 dalis taikoma tais atvejais, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti laiko, todėl gali nukentėti nukentėjusiojo asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-13/2012, Nr. 3K-3-202/2012, Nr. 3K-3-148/2019). Būsimą žalą, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju, apibrėžia šie kriterijai: reali būsimos žalos (su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atsiradimo tikimybė; sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius ir, kiek įmanoma, grąžinti nukentėjusio asmens sveikatą į padėtį, buvusią iki jo sveikatos sužalojimo; nukentėjęs asmuo dėl savo finansinės padėties negalėtų gauti būtinų sveikatos priežiūros paslaugų (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-148/2019, Nr. e3K-3-164-1075/2019 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad vienas iš esminių kriterijų sprendžiant dėl būsimų išlaidų atlyginimo priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

32. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji E. K. (jos įgaliotasis atstovas) civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pateikė laikydamasi BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias ieškinys pareiškiamas bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Ieškinyje nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas, be kita ko, nurodė, kokia turtinė žala padaryta nukentėjusiajai, tai yra, kad dėl jai rekomenduojamo gydymo (reabilitacijos) E. K. patirs 600 Eur išlaidų, kurios pripažintinos jos turima turtine žala, pridėjo, jo manymu, būsimas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio (jo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo ir dydžio, priimdamas skundžiamą nuosprendį, turėjo priimti vieną iš BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų – civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti, arba, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, negalėdamas civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, turėjo pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas šiuo atveju nepriėmė nei vieno iš minėtų sprendimų, o civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, taip, teismo manymu, siekdamas neužkirsti kelio nukentėjusiajai savo teises ir teisėtus interesus ginti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju tokia išvada nepadaryta. Atsižvelgiant į tai, palikdamas civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo nenagrinėtą, apylinkės teismas pažeidė BPK 115 straipsnio nuostatas, nes tokio sprendimo priimti negalėjo.

33. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad kartu su nukentėjusiosios civiliniu ieškiniu buvo pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. gruodžio 13 d. išrašas apie tai, kad E. K. rekomenduojamas gydymas medicininės reabilitacijos priemonėmis, su šių priemonių kainoraščiu (2 t., b. l. 3–4). 2023 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios motina K. K. paaiškino, kad nukentėjusioji reabilitaciją atliko savo poliklinikoje, bet nebuvo poveikio, todėl kreipėsi į privačią kliniką, kuri turi specialią įrangą, yra specialūs tempimo pratimai, šiuo metu laukia, kada priims (šią ar kitą savaitę) (2 t., b. l. 83). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios atstovai vėlesniuose teismo posėdžiuose, tai yra nei 2023 m. kovo 8 d., nei 2023 m. gegužės 8 d., nenurodė jokių duomenų ir nepateikė jokių dokumentų apie realiai nukentėjusiajai taikytą ar pradėtą taikyti reabilitaciją bei patirtas išlaidas, o nuo gydytojo konsultacijos suteikimo (2022 m. gruodžio 13 d.) iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo beveik pusė metų, kas kelia abejonių dėl tokios reabilitacijos būtinumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusioji E. K. dėl šioje byloje jai nustatytų sužalojimų po jai taikyto gydymo atliko reabilitaciją savo poliklinikoje ir per pusę metų nuo konsultacijos, jog jai vis dar rekomenduojamas gydymas medicininės reabilitacijos priemonėmis, nepateikė jokių duomenų, kad atliko ar pradėjo atlikinėti jai privačioje klinikoje rekomenduotą atlikti reabilitaciją ir patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų, ar duomenų, kad nukentėjusioji negali gauti šių sveikatos priežiūros paslaugų dėl savo finansinės padėties, tai yra nustatęs pagrįstas abejones, kad nukentėjusiajai civiliniame ieškinyje nurodyta reabilitacija yra būtina, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, ir ji realiai patirs papildomų išlaidų, ką ir pažymėjo skundžiamame nuosprendyje, pagal pateiktus įrodymus nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl 600 Eur turtinės žalos (būsimų išlaidų) atlyginimo turėjo atmesti kaip nepagrįstą. Esant tokioms aplinkybėms, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu (dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų), panaikinant nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta ir šioje dalyje priimant sprendimą civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsiradus naujų (papildomų) išlaidų, nukentėjusioji (jos atstovai) turi teisę kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo civilinio proceso tvarka.

34. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo E. G. C. atstovė pagal įstatymą ir jo gynėjas nesutinka ir su iš E. G. C. bei subsidiariai iš I. C. nukentėjusiajai E. K. priteista 4 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad, anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, bendrais sakiniais apibūdino nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą, neatkreipė dėmesio į tai, kad pati nukentėjusioji savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, tai yra smogė su koja į automobilio priekį, rankomis – į automobilio priekinę pusę, be to, priteista suma neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje, apeliantų poziciją dėl priteistos neturtinės žalos ir jos dydžio laiko nepagrįsta ir konstatuoja, jog būtent E. G. C. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala ir teismo priteista 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra nustatyta pagrįstai, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

35. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

36. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji pati savo veiksmais, tai yra smogdama koja į automobilio priekį, rankomis – į automobilio priekinę pusę, prisidėjo prie žalos atsiradimo, tačiau byloje nenustatyta, kad nurodytais veiksmais nukentėjusioji būtų pasidariusi sau kokius nors sužalojimus. Priešingai, nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad užfiksuoti nukentėjusiosios sužalojimai (abiejų kojų kelių sumušimas, pasireiškęs kelių minkštųjų audinių patinimu ir po kelių dienų išryškėjusiomis poodinėmis kraujosruvomis, kairiojo šlaunikaulio sąnarinio galo vidinio užpakalinio paviršiaus gastrocheminio raumens vidinės galvos sausgyslės patinimas), kurie tiek specialisto išvadoje (paaiškinimuose), tiek ekspertizės akte vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, buvo padaryti būtent E. G. C. tyčiniais veiksmais, tai yra tyčia atsitrenkiant į ją vairuojamu automobiliu kojų kelių srityje, todėl apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad E. G. C. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala.

37. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, priešingai nei teigiama skunde, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į neturtinės žalos pasekmes, tai yra į tai, kad dėl E. G. C. padarytos smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos nukentėjusioji E. K. jautė skausmą, patyrė baimę, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, jautėsi pažeminta, nes veika padaryta daugelio žmonių akivaizdoje. Nors byloje nenustatyta, kad dėl patirtų fizinių sužalojimų ir psichologinių išgyvenimų nukentėjusioji būtų ilgai nedarbinga, jai būtų skirtas medikamentinis gydymas, ji lankytųsi pas psichologus, ilgam būtų pakeitusi savo gyvenimo būdą ir įpročius, vis tik dėl nuteistojo smurtinių veiksmų ji gana ilgą laiką jautė neigiamas pasekmes, kurias jaučia ir iki šiol (negali sportuoti, jaučia skausmus, baimę, nerimą). Apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad E. G. C. nukentėjusiąją sužalojo tyčiniais ir pavojingais veiksmais – tyčia važiavo tiesiai į nukentėjusiąją padidinto pavojaus šaltiniu – automobiliu, nukentėjusiajai neturint kur atsitraukti atsitrenkė į ją minėtu automobiliu kojų kelių srityje, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Tik įvertinęs visą nurodytų aplinkybių kompleksą pirmosios instancijos teismas nustatė nukentėjusiajai priteistiną 4 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad nukentėjusioji (jos atstovas) prašė priteisti 7 000 Eur sumą, tačiau jai priteista beveik per pusę mažesnė suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į kokią vertybę nuteistasis pasikėsino, padaryta nusikalstama veika nukentėjusiosios sveikatai sukeltas pasekmes, E. G. C. atliktų veiksmų tyčinį pobūdį ir pavojingumą, skirtingų nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyros užtikrinimo reikalavimą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, manytina, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai E. K. iš E. G. C. bei subsidiariai iš I. C. priteista 4 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė kompensacija už nukentėjusiosios patirtus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Nei nuteistojo atstovė pagal įstatymą, nei jo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių, priteisiant tokią sumą, būtų pažeisti E. G. C. interesai ar priteista suma būtų aiškiai neteisinga ir neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, todėl mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį ar, juo labiau, neturtinės žalos iš viso nepriteisti, šiuo atveju nėra jokio pagrindo.

Dėl priteistų atstovavimo išlaidų

38. Nukentėjusiosios E. K. įgaliotasis atstovas advokatas A. Lukoševičius bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė prašymą priteisti iš E. G. C. nukentėjusiajai patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl advokato pagalbos. Prašyme šias išlaidas detalizavo, taip pat pateikė 2023 m. sausio 18 d. sąskaitą už nukentėjusiajai suteiktas teisines paslaugas (teisines konsultacijas, civilinio ieškinio parengimą, atstovavimą teisme ir kt.) bei 2023 m. sausio 18 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad nukentėjusiosios motina K. K. už E. K. sumokėjo advokatui A. Lukoševičiui 1 815 Eur už teisines paslaugas pagal 2023 m. sausio 18 d. sąskaitą baudžiamojoje byloje Nr. N1-438-1155/2023 (2 t., b. l. 22–24). Pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad nukentėjusiosios patirta atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisė visas prašytas procesines išlaidas. Apeliaciniu skundu nesutinkama su tokiu teismo sprendimu ir prašoma šių išlaidų nepriteisti. Pasak apeliantų, teismas taikė maksimalaus dydžio kriterijaus prezumpciją, nevertindamas atstovo atlikto teisinio darbo turinio, kitų svarbių aplinkybių, dėl to, dalyvavimas teismo posėdžiuose negali būti įvertintas 1 815 Eur suma. Be to, apeliantų įsitikinimu, pagal bylos specifiką ir įvertinus atstovo pateiktus procesinius dokumentus, bylinėjimosi išlaidos apskritai neturėtų būti priteisiamos. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.

39. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu E. G. C. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė iš jo ir subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės pagal įstatymą išieškoti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. K. patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip E. K. atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintomis rekomendacijomis dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos), atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, apimtį, baudžiamojo proceso trukmę, atstovaujamosios elgesį baudžiamojo proceso metu bei advokato darbo laiko sąnaudas (advokatas A. Lukoševičius atstovavo nukentėjusiąją bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dalyvavo penkiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, rengė ir pateikė teismui civilinį ieškinį bei jo patikslinimą), taip pat nustačiusi, kad nukentėjusiosios E. K. teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos sąskaita už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvitu, o už atskirus procesinius veiksmus prašomos priteisti sumos nesiekia Rekomendacijomis nustatytų atlygintinų išlaidų baudžiamosiose bylose rekomenduojamų maksimalių dydžių, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu iš E. G. C. bei subsidiariai iš I. C. nukentėjusiajai E. K. priteista atstovavimo išlaidoms atlyginti suma (1 815 Eur) nėra per didelė, yra pagrįsta ir priteista teisėtai. Atsižvelgiant į tai, ją mažinti ar iš viso nepriteisti nukentėjusiajai turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

40. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. rugsėjo 19 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. G. C., kurias sudaro 153,33 Eur (3 t., b. l. 73–78).

41. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.).

42. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal nuteistojo E. G. C. atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės I. C. bei jo gynėjo advokato P. Ravluševičiaus apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies (nebuvo nustatytas pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir E. G. C. išteisinti, tačiau nustatytas pagrindas nuosprendį pakeisti dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio klausimo). Šioje byloje nuteistajam E. G. C. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas (advokatas P. Ravluševičius) buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartimi (3 t., b. l. 66), esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis), tai yra gynėjas E. G. C. buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla iš esmės išnagrinėta per vieną teismo posėdį, be to, nuteistojo E. G. C. gynėjas teismo posėdžio metu prašė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš jo ginamojo nepriteisti, nes gynėjo paskyrimas šiuo atveju buvo būtinas. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, taip pat į tai, kad E. G. C. yra nepilnametis, mokosi, oficialių duomenų, kad dirbtų, nėra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. G. C. atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės I. C. bei jo gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios E. K. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta ir nukentėjusiosios E. K. civilinio ieškinio dalį dėl 600 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo E. G. C. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.