Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-03-30 · Civilinė byla Nr. 2A-393-560/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-03-30Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-12-21Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-30
Bylos Nr.
2A-393-560/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-26048-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
AAS „Gjensidige Baltic“
Trečiasis asmuo
A. K.
Civilinė byla Nr. 2A-393-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26048-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 38.; 44.2.4.1.; 121.18
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius (toliau – VSDFV Šiaulių skyrius) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, 148 800 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka.

Nurodė, kad 2012-09-22 apie 15 val. (duomenys neskelbtini)gatvių sankryžoje (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, A. K., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas iš šalutinio kelio nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio kito automobilio, kuris vertėsi ir buvo mirtinai sužalota šaligatviu ėjusi grįžtanti iš darbo A. Š.. VSDFV Šiaulių skyrius įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo 2013-01-07 sprendimu Nr. SDR-4 pripažino draudiminiu įvykiu. Vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų įstatymo nuostatomis, 2013-01-11 sprendimu ieškovas A. Š. sutuoktiniui J. Š. paskyrė 148 800 Lt (neatskaičius pajamų mokesčio) vienkartinę draudimo išmoką. Kaltininko automobilis buvo draustas atsakovo bendrovėje. Autoįvykio kaltininko A. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. 2013-07-11 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu. Ieškovas dėl 148 800 Lt žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo 2013-01-18 bei pakartotinai 2013-05-07 raštais kreipėsi į atsakovo bendrovę. Atsakovas atsisakė atlyginti nurodytą žalą, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 148 800 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Patvirtino, jog atsakovas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraudęs atsakingo už eismo įvykį A. K. civilinę atsakomybę. Neginčijo, jog 2012-09-22 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo mirtinai sužalota A. Š., tačiau teigė, jog vien tik šio eismo įvykio fakto konstatavimo nepakanka draudimo išmokai išmokėti – būtina nustatyti eismo įvykio metu padarytą žalą. Būtina nustatyti, kokias pajamas gavo A. Š. iki mirties, kokias pajamas gavo A. Š. sutuoktinis iki sutuoktinės mirties (ar buvo reikalingas išlaikymo), jei buvo reikalingas – kokią A. Š. pajamų dalį jis gaudavo, ar jis tebėra reikalingas išlaikymo.

Trečiasis asmuo A. K. atsiliepimu į ieškinį kilusį ginčą siūlė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovas turėtų pateikti duomenis apie A. Š. ir J. Š. gautą vidutinį darbo užmokestį už tris mėnesius bei J. Š. pajamas po 2012-09-20, tuomet būtų galima įvertinti, ar išmokėta vienkartinė draudimo išmoka neviršija žuvusiosios sutuoktinio patirtų nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-09 sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovo VSDFV Šiaulių skyriaus naudai iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, 148 800 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškovas pateikė į bylą rašytinius duomenis, kurie patvirtina vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus apskaičiavimą, t. y. jog pašalpai apskaičiuoti buvo taikomos einamųjų draudžiamųjų metų draudžiamosios pajamos (galiojančios 2012-09-22) – 1 488 Lt. Pašalpos suma padauginta iš 100, lygi 148 800 Lt sumai. Ieškovo pateiktos pažymos apie A. Š. ir J. Š. valstybinį socialinį draudimą patvirtina, jog abu sutuoktiniai gaudavo panašaus dydžio pajamas, o skirtumas tarp šių pajamų sudarė apie 100 Lt. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad vienkartinė išmoka apdraustajai mirus neatlieka žalos atlyginimo funkcijos ir šiuo atveju ši kompensacija gerokai viršija patirtą žalą dėl maitintojos netekimo. Nurodė, kad minimu atveju žuvusiosios A. Š. sutuoktiniui išmokėta vienkartinė kompensacija ieškovo buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules, o tai reiškia, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog šeimos nario negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 str. 1 d.), kompensuoja šiuos nuostolius. Be to, teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju neįrodė, jog išmokėta draudimo išmoka (vienkartinė kompensacija) viršija patirtą žalą. Byloje nėra nustatyta, jog sutuoktinis nevedė su žuvusiąja bendro ūkio ir nesidalijo bendromis pajamomis. Teismas pažymėjo, kad nustatinėjant fizinio asmens mirties atveju jo šeimos narių patirtą turtinę žalą įstatyme tiesiogiai nėra išskirta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti terminą, iki kurio minėti asmenys iš tiesų pagrįstai galėjo tikėtis gauti iš mirusiojo išlaikymą. Nurodė, kad mirties dieną žuvusioji buvo sulaukusi 55 metų amžiaus, taigi, pagal vidutinę tikėtiną moterų gyvenimo trukmę Lietuvos statistikos duomenimis, A. Š. galėjo gyventi dar apie 24 metus ir šiuo laikotarpiu teikti materialinę paramą savo sutuoktiniui. Nurodė, kad pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. 1 d. ir 2 d. mirusiosios sutuoktinis turi teisę gauti vienkartinę kompensaciją dėl apdraustosios mirties. Taigi, atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog žuvusiosios A. Š. sutuoktiniui vienkartinės kompensacijos dalis išmokėta pagrįstai, o ieškovo apskaičiuota ir žuvusiosios sutuoktiniui išmokėta suma nėra didesnė už šeimai padarytą turtinę žalą. Pažymėjo, kad nors atsakovas prašė mažinti prašomą atlyginti žalą, tačiau neįrodė, jog išmokėta draudimo išmoka (vienkartinė kompensacija) viršija patirtą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nagrinėjant šią bylą būtina tiksliai nustatyti, kiek turtinės žalos dėl eismo įvykio patyrė (jei patyrė) socialinio draudimo išmokų gavėjas. Be to, svarbu išsiaiškinti, ar nėra aplinkybių, atleidžiančių apdraustąjį nuo civilinės atsakomybės ir draudimo sutartimi suteiktos apsaugos apimtį. Pažymėjo, kad fizinio asmens mirties atveju jo sutuoktinis turi teisę į žalos, atsiradusios dėl sutuoktinio mirties, atlyginimą, jeigu sutuoktinis faktiškai jį išlaikė arba turėjo teisę į išlaikymą. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. pajamos iki eismo įvykio buvo 1 557,17 Lt, o J. Š. vidutinis mėnesinis priskaičiuotas darbo užmokestis – 1 457,60 Lt. Kadangi skirtumą tarp sutuoktinių pajamų sudaro 99,57 Lt, darytina išvada, kad J. Š., gavęs iš esmės vienodo dydžio atlyginimą, nebuvo reikalingas išlaikymo ir nebuvo A. Š. išlaikomas. Pažymėjo, kad ir išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje J. Š. patvirtino, kad nebuvo sutuoktinės išlaikomas. Mano, kad šiuo atveju nesant teisės aktuose numatytos draudimo išmokai mokėti būtinos sąlygos – draudimo išmoka šioje byloje negali būti priteista. Kita vertus, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai skaičiavo J. Š. tenkančių sutuoktinės pajamų dalį. Nurodė, kad bendros vidutinės iki eismo įvykio sutuoktinių pajamos buvo lygios 3 014,77 Lt, o kiekvienam iš sutuoktinių tekdavo po 1 507,385 Lt. Kadangi J. Š. tiek esant santuokoje, tiek po eismo įvykio gavo savarankiškų pajamų, lygių 1 457,60 Lt, spręstina, kad jis dėl eismo įvykio žalos negautų pajamų forma nepatyrė. Teigia, jog jei sutiktų su teismo sprendimo skaičiavimu, išeitų, jog iki eismo įvykio J. Š. gaudavo 1 457,60 Lt, o po eismo įvykio – 3 014,77 Lt, kas prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui. Pažymėjo, kad A. Š. buvo 55 metų amžiaus, kas reiškia, jog po kelerių metų pasiekus senatvės pensijos amžių būtų nebedirbusi, taigi nebūtų gavusi tokių pajamų, kaip dirbdama. O jei ji būtų dirbusi ilgiau, nėra pagrindo tikėtis, kad tai vyktų iki kol jai būtų sukakę 79 metai. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartimi, nes faktinės bylų aplinkybės nėra vienodos.

Atsiliepimas

Ieškovas VSDFV Šiaulių skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad priimtas teismo sprendimas atitinka susiformavusią teisminę praktiką ir teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas išmokėjo žuvusiosios vyrui 148 800 Lt vienkartinę išmoką pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Mano, kad teismas nagrinėdamas bylą vertino pateiktų įrodymų visumą, atsižvelgė į pateiktus šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad abu sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, buvo sveiki, papildomai gaudavo pajamų iš užaugintų daržovių, javų. Mirties dieną žuvusioji buvo 55 metų amžiaus, o į pensiją būtų išėjusi tik 2020-09-26, todėl vertinant jos negautas pajamas tik pagal bylos duomenis apie jos gautą vidutinį darbo užmokestį, jos pajamos būtų sudariusios 151 029 Lt. Apeliantas byloje nepateikė įrodymų, kad išmokėta socialinio draudimo išmoka viršija patirtą žalą. Apeliacinio skundo motyvai, kad J. Š. nebuvo išlaikomas žmonos, nesietini su išmokėta išmoka, nes ši išmoka nėra siejama tik su išlaikymo faktu šioje byloje ir nesukuria jokio pagrindo ginčyti teisę į gautą išmoką. Teismas priteistos išmokos nevertino tik kaip išlaikymo pagrindo, o šiuo atveju išmokėta vienkartinė išmoka, priešingai nei mirusiojo išlaikytiniams pagal įstatymą mokamos periodinės išmokos.

Trečiasis asmuo A. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą sprendimą patenkinti VSDFV Šiaulių skyriaus ieškinį. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad dėl 2012-09-22 eismo įvykio, kurio kaltininku buvo pripažintas A. K., žuvo šaligatviu ėjusi iš darbo grįžtanti A. Š.. Šiaulių apylinkės teismo 2013-07-11 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-417-914/2013 eismo įvykio kaltininkas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. 1 d., susitaikius su nukentėjusiuoju J. Š.. Teismas baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo J. Š. pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, nukentėjusiajam J. Š. 17 264 Lt neturtinei žalai atlyginti. VSDFV Šiaulių skyrius 2013-01-11 sprendimu Nr. PN8-32 mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino draudiminiu įvykiu ir nusprendė skirti 148 800 Lt vienkartinę draudimo išmoką J. Š.. Ieškovas 2013-01-18 ir 2013-02-12 raštais kreipėsi į atsakovą AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantį per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, su prašymu atlyginti 148 800 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dėl A. Š. mirtino nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo patirtą žalą. Atsakovas 2013-02-01 raštu atsisakė atlyginti 148 800 Lt žalą, prašydamas pateikti A. Š. ir J. Š. vidutinį darbo užmokestį už 2012 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius ir J. Š. pajamas po 2012-09-22.

Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl įvykusio eismo įvykio, dėl vairuotojo kaltės dėl A. Š. mirties, dėl to, jog vairuotojo eismo įvykio metu vairuotas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje. Byloje ginčas kyla dėl ieškovo žuvusiosios sutuoktiniui J. Š. išmokėtos išmokos dydžio, jos paskaičiavimo pagrįstumo.

CK 6.290 str. 1 d. nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarime konstatavo, kad CK 6.290 str. 1 d. nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo (toliau – NADPLSDĮ), Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais. NADPLSDĮ 11 str. nustatytos šios nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos: 1) ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa; 2) netekto darbingumo vienkartinė kompensacija; 3) netekto darbingumo periodinė kompensacija. Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarime taip pat konstatuota, kad pagal CK 6.290 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala. Taigi, matyti, kad NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014). Kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos, remiantis CK 6.290 str. 3 d. ir NADPLSDĮ 31 str., įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Taigi vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 str. 1 d. nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 str.) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 str. 1 d. įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarimo išaiškinimų, pagal kuriuos, remiantis CK 6.290 str. 3 d., draudimo išmoka gali būti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, nurodo, jog žuvusiosios sutuoktinis J. Š., gavęs iš esmės vienodo dydžio atlyginimą su sutuoktine, nebuvo reikalingas išlaikymo ir nebuvo A. Š. išlaikomas, dėl to nesant teisės aktuose numatytos draudimo išmokai mokėti būtinos sąlygos – draudimo išmoka šioje byloje negali būti priteista. Šiuo atveju pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagal CK 6.284 str. 1 d. žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 str.), todėl vien aplinkybė, kad žuvusioji gaudavo beveik vienodą darbo užmokestį, kaip ir jos sutuoktinis, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusioji prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinio poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad įstatymo nustatytas savo materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad tik sutuoktinis, reikalingas išlaikymo, turi teisę į draudimo išmoką dėl jo sutuoktinio mirties. Be to, apeliaciniu skundu apeliantas nesutinka ir su ieškovo žuvusiosios sutuoktiniui išmokėtos vienkartinės kompensacijos dydžiu – 148 800 Lt. Pažymėtina, kad dar 2008-11-17 nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais, kai žala yra atlyginama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, yra preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (civilinė byla Nr. 3K-7-496/2008). Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad atsakovas šiuo atveju neįrodė, jog išmokėta draudimo išmoka (vienkartinė kompensacija) viršija patirtą žalą, o kadangi žuvusiosios A. Š. sutuoktiniui išmokėta vienkartinė kompensacija ieškovo buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules, yra pagrindas daryti išvadą, jog šeimos nario negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių, kompensuoja šiuos nuostolius. Apelianto teigimu, A. Š. buvo 55 metų amžiaus, kas reiškia, jog po kelerių metų pasiekus senatvės pensijos amžių būtų nebedirbusi, o jei ir būtų – nėra pagrindo tikėtis, kad tai vyktų iki kol jai būtų sukakę 79 metai. Pažymėtina, kad pagal teisminę praktiką apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas ir statistinę gyvenimo trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Šiuo atveju iš bylos duomenų ir ieškovo paaiškinimų matyti, kad į pensiją žuvusioji būtų išėjusi tik 2020-09-26, todėl vertinant jos negautas pajamas tik pagal bylos duomenis apie jos gautą vidutinį darbo užmokestį, jos pajamos būtų sudariusios 151 029 Lt. Be to, minėta, šiuo atveju ieškovo išmokėtą vienkartinę išmoką vertinant ne kaip kompensaciją materialinio išlaikymo reikalaujančiam sutuoktiniui, atsižvelgtina į tai, kad, bylos duomenimis, abu sutuoktiniai buvo sveiki, vedė bendrą ūkį, kartu atlikdavo buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę, papildomai gaudavo pajamų iš užaugintų daržovių, javų. Tai reiškia, šiuo atveju turi būti įvertinti ir šie su žuvusiosios tiesioginėmis gaunamomis pajamomis nesusiję kriterijai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog žuvusiosios A. Š. sutuoktiniui vienkartinės kompensacijos dalis išmokėta pagrįstai, o ieškovo apskaičiuota ir žuvusiosios sutuoktiniui išmokėta suma nėra didesnė už šeimai padarytą turtinę žalą, dėl to ieškovo ieškinys skundžiamu sprendimu tenkintas pagrįstai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėJūratė VaranauskaitėDainius Rinkevičius